Tomas Čyvas:
Kartais nutinka įdomių dalykų. “Kelio karuose” priežastis paaiškėjo. Pasirodo, keliuose siautėjantys ratuoti alkoholikai, tampa tokiais todėl, kad atsiranda rašeivų, drįstančių viešai deklaruoti, kad nepasitiki valdžios institucijose įsitvirtinusiais individais. Dar konkrečiau: Tomo Čyvo ar kito apžvalgininko straipsnių prisiskaitę piliečiai praranda viltį bei optimizmą, puola į depresiją, išlaka du butelius degtinės “ant galvos” ir varo keliuosna traiškyti pėsčiųjų bei užsimušti.
Už šią įžvalgą belieka mandagiai nusilenkti poniai profesorei Vandai Zaborskaitei. Ligi šiol daugelis manė, kad beprotiškiems įpročiams išgydyti prireiktų ilgametės didaktikos ir griežtų administracinių sprendimų, o ne vienadienio išsidirbinėjimo mokslo metų pradžioje. Manyta, kad polinkis, kad ir į nesąmoningą suicidą, yra daugiabriaunis ir nevienareikšmis reikalas. Pasirodo – nė velnio. Jei kada nebūčiau parašęs, jog koks nors Pocius ne kartą melavo iš tribūnos ir kėsinosi „prichvatizuoti“ butą – būtų išsaugota gyvybė. Gal net daugelis jų. Maža to – nebūtų nė paties negatyvo, nes jei apie jį neparašysi – jo nėra. Kaip sovietų laikais nebuvo nei sekso, nei politinių kailinių, nei korupcijos. Šiandien tas pats – jei niekas neparašytų apie premjero žento pirtyje esančią “sprendyklą”, berniukai ten tik nekaltai vanotųsi.
Jei neparašytum apie devynis šamanus, kurie patys sprendžia ko paklausti dvasių, V. Zaborskaitei nepasipirštų išvada, jog kalbama apie šventąjį Konstitucinį Teismą ir dar kokios trys dešimtys vardan autoriteto ir optimizmo nusižudyti pasiruošusių E. Kūrio fanų būtų išgelbėti.
Policijos akademijos, apsišaukusios universitetu ir “mokslu” pavertusios viešąjį administravimą, absloventai bei akademinė brolija tikriausiai taip pat arti savižudybės. Tiesa, būdami itin jautrūs, jie gali taip nusidėti ir pažiūrėję „Policijos akademiją“, pagal Holivudą.
Jei niekas neparašytų, kad velionis VSD karininkas buvo sistemingai šmeižiamas, o kažkas tai visgi darė, nei ši, nei kitas profesorius niekada net nebūtų priversti įtarti, kad jis išvis gyveno. Albinas gal net būtų vardu Petras, jei jo nebūtų išgalvoję klastingi negatyvistai ir tas vardas nebūtų juodu ant balto išrašytas paviešintoje Seimo NSGK atlikto tyrimo medžiagos paviešintoje MAŽOJOJE DALYJE.
Jei niekas nerašytų apie KGB etatinius ir rezervistus, jų taip pat nė nebūtų. Komunizmą, KGB-izmą ir panašius “prasimanymus” jau ne kartą buvo siūloma palikti istorikams. Mat, kaip kažkada taikliai ir ironiškai pastebėjo kolega V. Laučius, viso to nebuvo, “buvo tik istorija ir istorikai”.
Vienos kaltės prisiimti, tiesa, negaliu. Jei kas nors nusižudė dėl to, kad negerai parašiau apie Tėvynės Sąjungos bičiulystę su Sniečkaus ir Paleckio gaujos bei “partškolų” išugdytais “socdemais”, o taip pat todėl, kad neteisingai interpretavau formalus flirto nutraukimo motyvus – kaltas Seimo narys Jurgis Razma. Jis pats, manau būdamas visiškai sąmoningas, pasakė, kad tai pirmiausia “tampa viešųjų ryšių problema”.
Dar, kad ir labai žemai, iki sąnarių girgždėjimo, lenkdamasis optimizmą ir šviesią ateitį propaguojantiems profesoriams, negaliu prižadėti vieno dalyko. Negaliu pasižadėti, kad imsiu ir parašysiu, jog vienintelis kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų žmogaus (dar atsitiktinai dėl mano kaltės nenusižudžiusio) pasirinkimas tėra tik Kubilius arba Kirkilas, LSDP ar TSLK. Tokia “daugiapartinė” sistema, kaip žinia, egzistavo ir sovietų gadynės “artimajame užsienyje” – pvz., Rytų Vokietijoje. Nedrąsiai siūlau, kaip nors, bent „ant smėlio pamatų“ pasistatykite prielaidą, kad ne visi, kas nebalsuoja už „Gazpromo“ ar „Maximos“ partiją, išduoda socialdemokratiją. Ir kaip nors pasistenkit patikėti, kad ne visi, kas abejoja jų biznio partnerių žygdarbiais, neturi teisės „aiškiai stovėti dešinėje“. Daugiau prašyti beveik nedrįstu.
Tik, dėl Dievo meilės – nesijaudinkite. Viskas juk Jūsų pusėje. Tėvynė auga, vystosi, klesti. Joje dinamiškai vystosi skaidri demokratija, kasdien didėja darbo ir nedarbo žmonių socialinė gerovė, pramonė, prekyba, primilžiai bei optimizmas. Pasak premjero, net mažėja korupcija (keista, kad ji išvis pripažįstama esanti). Mobiliųjų telefonų skaičius Lietuvoje, palyginus su 1992-aisiais išaugo 100 procentų. Laikini sunkumai ir atsitiktiniai neteisingų apžvalgininkų išsišokimai neišmuš iš vėžių laimingų darbo kolektyvų. Viskas gerai – Albinas juk ir toliau su Jumis. O ir Kirkilas ar AMB – duos Dievas – gegužės 1-ąją pamojuos iš Muzikos akademijos balkono.
Bernardinai.lt
