Feed on
Posts
Comments

Turėtų būti įdomu ne tik Klaipėdos aborigenams, bet ir gydytojams bei propagandinių karų ekspertams. Laisvųjų durnysčių enciklopedija, kuri vadinasi pipedija.com, tokių dalyko nesugalvotų.

“Vikipedijoje” apie Klaipėdos ir Klaipėdos krašto “rusiškumą” (žiūrėta 2016.06.28)

Klaipėda

Lotyniškai 1947 (neva pervadinta lt. ); pask. atnaujinimas 2015.06.02 (sk. “Historia” paskutinė eilutė) https://la.wikipedia.org/wiki/Memela

Gudiškai (narkomouka) 1950 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2016.01.18 (sk. “Гісторыя” priešpaskutinė eilutė) https://be.wikipedia.org/wiki/Горад_Клайпедa

Gudiškai (taraškevica) 1950 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2016.04.16 (sk. “Гісторыя” priešpaskutinė eilutė) https://be-tarask.wikipedia.org/wiki/Клайпедa

Bulgariškai 1947 (neva pervadinta lt.); pask. atnaujinimas 2016.05.13 (sk. “История” paskutinė eilutė) https://bg.wikipedia.org/wiki/Клайпедa

Rusiškai 1948 (neva Kl. sritis pirmąkart paminėta kaip LT dalis); pask. atnaujinimas 2016.06.27 (sk. “Литовская ССР (1945-1991)” trečia iš galo pastraipa) https://ru.wikipedia.org/wiki/Клайпедa Ten pat: “Клайпеду по праву можно считать русскоязычной столицей Литвы”

Klaipėdos kraštas

Švediškai 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2014.12.19 https://sv.wikipedia.org/wiki/Memelland

Daniškai 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2015.03.15 (sk. “2. Verdenskrig”; chronologinė lentelė) https://da.wikipedia.org/wiki/Klaipėda-regionens_historie

Estiškai 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2015.05.29 (įvadas; chronologinė lentelė) https://et.wikipedia.org/wiki/Memeli_piirkond

Latviškai 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2015.08.18 (sk. “Vēsture” paskutinis sakinys)

https://lv.wikipedia.org/wiki/Klaipēdas_apgabals

Vengriškai 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2015.08.27 (sk. “Státusza a két világháború között” paskutinis sakinys) https://hu.wikipedia.org/wiki/Memel-vidék

Itališkai 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2015.12.23 (chronologinė lentelė) https://it.wikipedia.org/wiki/Territorio_di_Memel

Norvegiškai (bokmål) 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2016.03.14 (įvadas, chronologinė lentelė) https://no.wikipedia.org/wiki/Memelland

Norvegiškai (nynorsk) 1948 (neva perduota LT); pask. atnaujinimas 2016.03.21 (įvadas, chronologinė lentelė) https://nn.wikipedia.org/wiki/Memelland

Ukrainietiškai 1946; 1948.04.01 pask. atn. 2016.04.15 (įvadas, chronologinė lentelė, sk. “Воєнний і повоєнний період” W https://uk.wikipedia.org/wiki/Клайпедський_край

Portugališkai 1948 pask. atnaujinimas 2016.05.08 https://pt.wikipedia.org/wiki/Território_de_Memel

Ispaniškai 1948.04.07 pask. atnaujinimas 2016.05.26 (chronologinė lentelė, sk. “II Guerra Mundial y posteriormente”) W (2015.11.22) https://es.wikipedia.org/wiki/Territorio_de_Memel

Prancūziškai 1948.04.07 pask. atnaujinimas 2016.06.18 (sk. “Seconde Guerre mondiale et Après-guerre”, chronologinė lentelė) https://fr.wikipedia.org/wiki/Territoire_de_Memel

Angliškai 1948 pask. atnaujinimas 2016.06.21 (įvadas, chronologinė lentelė, sk. “World War II and after”) W https://en.wikipedia.org/wiki/Klaipėda_Region

Klaipėdos operacija

Ispaniškai (be datos, “gavo iš RSFSR””) pask. atnaujinimas 2015.04.27 (sk. “Consecuencias”)https://es.wikipedia.org/wiki/Batalla_de_Memel

Bulgariškai 1947 (neva “pervadinta”) pask. atnaujinimas 2015.09.22 (sk. “Последици”) Whttps://bg.wikipedia.org/wiki/Битка_за_Клайпедa

Vietnamietiškai 1947 (neva “pervadinta”) pask. atnaujinimas 2016.04.15 (sk. “Kết quả”) W https://vi.wikipedia.org/wiki/Chiến_dịch_tấn_công_Memel

Turkiškai 1947 (neva “pervadinta”) pask. atnaujinimas 2016.06.16 (sk. “Sonuç”) Whttps://tr.wikipedia.org/wiki/Memel_Kuşatması

Kliedesių autorius – Wellmann, Christian (2003), “Recognising Borders: Coping with Historically Contested Territory”, in Birckenback, Hanne-Margret and Wellmann, Christian (eds.), The Kaliningrad Challenge. Options and Recommendations. Lit Verlag: Münster, pp. 273-97. (neva cituota ukrainietiškai, angliškai, bulgariškai, vietnamietiškai ir turkiškai 2007.03.01, tik ispaniškai 2015.11.22; neatsidaro). Žurnalistas, parapsichologas, Taip pat Grenzwissenschaftleris.

(Der Begriff Grenzwissenschaft wird in mehreren verschiedenen Definitionen verwendet:

  • als Alternativbegriff zu Parawissenschaften und Kryptowissenschaften [1]
  • als Bezeichnung für Wissenschaften, die gleichzeitig zwei benachbarte Wissenschaftsbereiche berühren und
  • als die Wissenschaft um Grenzen. )

Akivaizdu, kad šiuo atveju kalba ne apie apie sienų tematiką nagrinėjantį mokslininką, o apie šarlataną.


Filed under: Straipsniai Tagged: Klaipėda, pipedija, Rusija, wikipedija

Tags: , , ,

Šalyje tikimasi tam tikro korupcijos lygio, tačiau europėjanti Lietuva jau sulaukė tos šventės, kad už jį atsiprašoma. Tai ryškėja iš pastarųjų dienų viešų pasisakymų.

Didžiausio šalies krautuvių tinklo guru Nerijus Numavičius galėtų pasikviesti prezidentę Dalią Grybauskaitę į laidą „Atleisk“ ar kokios ten dar panašios pasitaiko eteryje. Tokios, kur pasakojamos ir kuriamos istorijos, liejasi limonadinės ašaros ir po kurių auditorija jaučia kaifą nuo susitaikymo tarp asmenų, kurie gal niekad realiai ir nesipyko.

N. Numavičius, kai prasidėjo labai netaikios verslo skyrybos su Mindaugu Marcinkevičiumi, ėmė ir išplatino atsiprašymą Lietuvai ir Prezidentei. Lietuvai už tai, kad lyg ir subtiliai pasisavino kelias dešimtis milijonų litų (eurais irgi gaunasi dešimtys), o Jos Ekscelencijai už tai, kad ši istorija ne visų pamiršta.

Reikalas ten tik toks, kad, kai krautuvių tinklas, prisidengdamas labdara neįgaliesiems, lyg ir nukosėjo iš valstybės šiek tiek milijonų, nepartinė Dalia Grybauskaitė dar buvo tik finansų ministrė lyg ir socialdemokratų vadovaujamoje vyriausybėje. Pagal jos šalininkų versiją – tuomet ji norėjo bylinėtis su VP grupe, tačiau neva neleido velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris tada buvo premjeras. Tiesa, tuo metu Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininku buvęs Algirdas Butkevičius viešai pasakoja, kad kreipėsi, šiuo klausimu, į prokuratūrą. Dabartiniam premjerui, nors jis buvo socialdemokratų partijos narys, A. M. Brazauskas nesukliudė. O štai nepartinei D. Grybauskaitei, kuri vėliau tapo dešiniųjų favorite ir patriotizmo simboliu, neleido. Įdomu.

Pati prezidentė šito, žinoma, nekomentuos, nes yra užsiėmusi valstybinės reikšmės reikalais ir smulkmenos jai negali rūpėti. Pasakyti ji tepasakė tik tiek, kiek tautoje gali būti populiaru: koncerno „Maxima“ mokestinės schemos yra iššūkis valstybei. Ar buvo iššūkis jau tada, kai tai buvo daugmaž jos atsakomybės sferoje – neklauskite. Nes galite būti įtartas dirbantis rusams, kaip kad tas latvių žurnalistas, kurio prieš interviu neinstruktavo jos Ekscelencijos įvaizdžio tyrumo sergėtojai. Nesuderintų ir nepatogių klausimų užduoti mūsų šalies vadovei nevalia, nes tai prišauks rusų tankus ir gali būti padaryta žala reitingams, nuo ko susprogs suskystintųjų gamtinių dujų terminalas.

Taigi, jei klausti negalima, belieka patiems interpretuoti. Velionį prezidentą ir premjerą A. M. Brazauską šalies vadovė yra įvardijusi savo mokytoju, tad turbūt tikrai negalėjo prieštarauti – autoritetai yra dalykas labai šventas. Belieka manyti, kad iki šiol tos „iššūkiu tapusios schemos“ nebuvo pasiekusios tokio baisaus lygio arba kažkam nepakako drąsos apie tai nė pagalvoti. Mat, tam tikrais atvejais, leidžiama suprasti, kad šioks toks lygis visai pakenčiamas.

Todėl nėra nieko keisto ir tame, kad dabartinis premjeras A. Butkevičius, irgi lyg socialdemokratas, teigia nesitikėjęs, kad valstybės įmonėje griozdišku pavadinimu -„Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ – taip įsišaknijusi korupcija. Premjeras apgailestavo, kad žemės ūkio ministrė iškart nesiėmė ryžtingų veiksmų.

„Aišku, kad tokio lygio korupcija būtų šitoje agentūroje, tikrai to nesitikėjau, bet jau turėjau informacijos iš Viešųjų pirkimų tarnybos, kad kažkuris vienas įvykęs konkursas dėl tam tikro viešinimo buvo įvertintas neigiamai, buvo prašoma jį stabdyti“, – praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė Vyriausybės vadovas.

Taigi – yra vienas klausimas – kokio korupcijos lygio, aukščiausių šalies asmenų nuomone, galima tikėtis? Paprasčiau – kiek galima vogti, kad jie nepasibaisėtų ir nevertintų to, kaip iššūkio valstybei? Kol kas atsakymas yra bemaž valstybės paslaptis. Todėl ir visos šnekos bei atsiprašymai yra verti nebent minėtos televizijos laidos. Ten būtų nuoširdžiai atsiprašyta už iššūkius, apsikeista gvazdikais ir dovanėlėmis. Gal net smulkus krautuvių tinklo akcininkas vėl susitaikytų su stambiuoju ir iššūkiai vėl taptų nereikšmingomis, o nacijos motina irgi parodytų atlaidumo pavyzdį, pacituotų velionį mokytoją bei paaiškintų, kad ją ne taip suprato.


Filed under: kita Tagged: Atleisk, Grybauskaitė, Marcinkevičius, Maxima, Numavičius, poltika

Tags: , , , , ,

Литва в кривых зеркалах пропагандной машины Азербайджана

Государственное информационное агентство Азербайджана АЗЕРТАДЖ умудрилось сообщить о якобы принятом Парламентом Литвы обращении, которого на самом деле не было. В последнее время высказывания литовских политиков пропагандная машина этой страны регулярно искажает и использует в своих информационных целях.

Сейм не принимал никакого обращения

Что такое пропагандные войны, сейчас, наверняка, знают все интересующиеся. Для большинства это понятие ассоциируется с Россией, еще, пожалуй, с Украиной и НАТО. Но, как оказывается, в определенные войны подобного плана Литва оказывается втянутой и через другие дружественные страны.

Политическое шило из мешка пропаганды на этот раз вылезло почти случайно. Ваш покорный слуга в задумчивости шествовал по проспекту Гядиминаса и возле самого посольства Азербайджана почти столкнулся с коллегой, который пошутил, что, вероятно, «иду к своим». Так уж сложилось, что интересуюсь делами на Кавказе, в Турции и в целом – «в той стороне».

Именно поэтому коллега вроде в шутку предложил поинтересоваться более пристально. «Разве что не хочется видеть, что выдумывают «твои». Они и наш Сейм тайком созывают – так, что никто в Литве не знает», – еще раз позубоскалил тот. Признаюсь, в спорах Азербайджана с вечной союзницей России Арменией мне совершенно не охота поддерживать последнюю. Не говоря уже о том, что мне совершенно не импонируют «исторические» бредни о «первых христианах» и фантазии на тему «Великой Армении». И всё же весть о «тайной деятельности» нашего парламента меня заинтриговала.

В феврале 2015 года у Сейма Литвы были парламентские каникулы. Как и обычно в феврале. Это известно всем, кто мало-мальски интересуется политической жизнью Литвы. Созыва внеочередной сессии не было, поэтому сразу же возникло желание поинтересоваться – ошибка ли это или заведомо ложное сообщение, сознательно распространенное из определенных соображений.

К сожалению, по ознакомлении с информацией, которую 24 февраля 2015 года растираживало агентство АЗЕРТАДЖ, и которая затем аккуратно транслировалась и была воспроизведена большинством других информационных ресурсов Азербайджана, и сравнении этой информации с указанной ссылкой на литовский оригинал на веб-сайте Сейма, вероятность случайной ошибки выглядит слишком уж фантастично.

Пройдя по упомянутой ссылке, обнаруживаем вовсе не обращение Сейма, а датируемое февралем 2015 года сообщение Юраса Пожялы, одного из парламентариев: «Выражаем соболезнование Республике Азербайджан в связи с Ходжалинской трагедией». Действительно, 26 февраля исполнилось 23 года со дня организованной армянскими вооруженными формированиями резни в этом азербайджанском городе. Армяне излагают другую версию, но это уже другая тема. Давайте вернемся к тому, что азербайджанская пропаганда сделала из соболезнования парламентария.

Мало того, что в русской версии сам Ю. Пожяла даже не упоминается, в переводе заведомо искажается содержание сообщения. Заголовок гласит, что обращение, которое адресовано непонятно кому, было принято Сеймом, а в тексте, что его якобы подписал 51 член Сейма. Тексты для сравнения прилагаю, поэтому пересказывать не буду. Хочу только обратить внимание, что упоминаемое в оригинале текста Ю. Пожялой «преступление против человечности» в процессе перевода на русский язык мутировало в «геноцид», а в процессе изложения, кем якобы было подписано выдуманное «обращение Сейма», азербайджанские СМИ Союз Отечества – Литовских христианских демократов для вящей убедительности объявили правящей партией. Еще более интересным представляется то обстоятельство, что в оригинале подчеркивается, что в Ходжалы бесчинствовали «объединенные вооруженные силы России и Армении», тогда как «перевод» оставил только «армянские вооруженные формирования».

Через руки посла

Ю.Пожяла, член Социал-демократической партии Литвы, разумеется, подтвердил то, что и так было мне известно – Сейм не заседал и никакого обращения не принимал.

«Мне сложно и прокомментировать. Я могу отвечать только за себя, а текст я точно не переводил. На проходившем в Вильнюсской Ратуше поминовении Ходжалинской трагедии я прочитал это сообщение и вручил его лично послу Азербайджана. Что происходило далее – мне неизвестно. Мне действительно сложно прокомментировать что-то еще», – выразил своё удивление Ю. Пожяла, который добавил, что вручил послу текст на литовском языке.

На мой звонок в посольстве ответил приятный женский голос, представившийся Анной, которая выслушала мой вопрос, с кем-то три минуты посовещалась и пояснила, что никто сейчас не может прокомментировать, так как еще никто не вернулся на работу после азербайджанского национального праздника – Новруза. Если принять во внимание тот факт, что разговор проходил 3 апреля, а в Азербайджане уже 29-ое марта было рабочим днем, это кажется странным. Хорошо, пусть будет так – не запретишь ведь людям отдыхать. Получить номер мобильного телефона самого посла не было сложно, но он выключен, может быть, действительно, человек еще отдыхает.

Не нравятся права человека

Литва, как известно, по поручению Европейского Союза, проводит программу европеизации Азербайджана. Туда наведываются, читают лекции и приятно проводят время немало литовских политиков разных направлений, журналистов и просто интересных «интеграторов». Это будет отдельная тема, а пока что создается впечатление, что достижений на этом фронте очень немного.

К слову, я нашел сообщение по конфликту в Нагорном Карабахе, сообщение это еще 20 марта 2013 года было сделано председателем Комитета Сейма по иностранным делам, академиком Бянядиктасом Юодкой. Проверил – перевод в публичном пространстве Азербайджана также представлен. И, разумеется, модифицирован – приспособлен для нужд азербайджанского политического истеблишмента.

В заявлении председателя Комитета Сейма по иностранным делам четко указываются принципы, на которые следует опираться при решении Нагорно-Карабахского и других «замороженных» конфликтов на Южном Кавказе. Наряду с прочим там упоминается такая «мелочь», как уважение прав и основных свобод человека. От них в версии, растиражированной в азербайджанских СМИ, не осталось и следа.

Б. Юодка согласен с тем, что такая ситуация – скандальная. «Мной было сказано, я сказал только то, что мы постоянно публично повторяем – перечислили те принципы, которые перечисляем всегда. Нисколько не сомневаюсь, что это дело самих азербайджанцев. <…> Это, разумеется, скандально, но это, вероятно, для их «внутреннего пользования», – рассуждал академик.

Карабахская, Ходжалинская и прочие темы, создающие напряжение в азербайджано-армянских отношениях, стали причиной скандалов и споров между литовскими политиками. К примеру, Комитет Сейма по иностранным делам высказался, что группы межпарламентских связей могут создаваться только с представителями стран, с которыми завязаны дипломатические отношения. Однако группа связей с так называемой Нагорно-Карабахской Республикой никуда не исчезла, а ее члены, как известно, спокойно едут на эту территорию и даже награждаются медалями. Не говоря уже о скандальном разговоре наших опростоволосившихся дипломатов, разговор этот был предан гласности, и министром иностранных дел Линасом Линкявичюсом был оценен как провокация.

Версии и последствия

Полагаю, что само агентство АЗЕРТАДЖ сообщений ни Б. Юодки, ни Ю. Пожялы с литовского на азербайджанский и русский языки не переводило, а получило перевод из Вильнюса – через всё то же посольство, но это уже дело их технологий. Один из вопросов поинтереснее – кому всё это нужно? Если бы я был азербайджанцем, мне казалось бы смешным полагать, что такое распространение наглым образом искаженной информации очень уж послужит национальным интересам страны и нанесет удар их врагам. Соглашаясь с академиком Б. Юодкой о предназначении этой бессмыслицы «для внутреннего пользования», следует заметить, что и «внутренний пользователь», если это общественность Азербайджана, сильно одурачивается. А заметившие это недруги данной страны имели бы прекрасный повод поиздеваться.

Еще раз вспоминая скандал наших дипломатов, из-за которого должности лишился дипломат Ромуальдас Юшка, интересно было бы знать как такое злостное, умышленное и последовательное искажение высказываний литовских политиков и даже вранье от имени Сейма оценивает министр иностранных дел Л. Линкявичюс? Ведь делает это не кто иной, а государственное информационное агентство другой страны или посольство этой страны, возможно, просто для того, чтобы изобразить перед своей властью в Баку прекрасную картинку своих достижений. Сегодня не буду углубляться в версии этой или других скандальных историй, замечу только, что авторитет государственных органов Литвы просто используется в информационных войнах, в которых, как видим, достаточно жестко воюет не только Россия.

Добавлю только, что имеются признаки, доказывающие, что проект привода Азербайждана в Европу превращается в мерзкую ситуацию, когда часть нашей политической элиты потихоньку коррумпируется. Но об этом уже в какой-нибудь следующий раз.

Вильнюс, 7 апреля 2015 года

P.S. Прилагаются ссылки и документы : http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=618&p_k=1&p_d=154855

Azerbaidžane pranešama apie Seimo kreipimąsi, kurio nebuvo.

 

http://balsas.tv3.lt/naujiena/830154/lietuva-kreivuose-azerbaidzano-propagandines-masinos-veidrodziuose


Filed under: Straipsniai

Gerbiau A.V. Patacką ir su malonumu skelbiu interviu. Dalimis. Čia tik pirma dalis. P.s. Kam rūpi saulėgrąžos ir violetinė spalva, gali eiti pievomis, nors yra ir apie tai. Ir visai įdomiai. Tiesa, likusi dalis vėliau. O kai kurios pavardės visai įdomios.

https://www.youtube.com/watch?v=t7T-dD54dJU


Filed under: Straipsniai

Valstybės saugumo departamentas (VSD) džiūgauja, kad jo perspėjimai veikia ir piliečiai ima uoliai pranešinėti apie Rusijos bandymus juos provokuoti. Norėtųsi pasidžiaugti ir kai ką pasitikslinti.

Įvykusių ar dar vykstančių VSD ir policijos operacijų prieš bartašiūnaites, grabauskus ir jų prietrankas draugelius, kuriems Putinas per acto garus atrodo,kaip Jėzus Kristus, negalima adekvačiai komentuoti dėl informacijos apie teisinį turinį stokos. Užtat galima apsvarstyti vieną neįvykusią operaciją.

Žiniasklaida paskleidė žinią, kad Tauragės laikraščiui galimai rusų šnipas, per galimai miesto tarybos narį, socialdemokratą bandė įpiršti nelegalius pinigus už antivalstybinę propagandą. Uoli ir patriotiška redaktorė po velnių interesantą, kaip aiškėja iš paskleistos žinios, pasiuntė ne iš karto. Nusprendė pažaisti kontržvalgybą – pažadėjo spausdinti ir pasiūlė kainą. Paskui, atsitik tu man taip, pamatė irgi žiniasklaidos paviešintą žinią, kad VSD perspėja apie galimas provokacijas ir perdavė tą medžiagą profesionalams.

Teigiama, kad VSD profesionalai patvirtino, jog medžiaga tikrai yra propagandinė. Patvirtinti ar paneigti tai būtų sunku, nes ji neskelbiama – gal VSD uždraudė, gal ne. Būtų įdomu pamatyti. Juk siūlyti 500 eurų rajoniniam laikraščiui už vieną vienintelį straipsnį, nėra tiek jau baisiai mažai. Juolab, kad, anot turimos informacijos, žadėtas tęstinis bendradarbiavimas, kai pinigus nuolat vežios tai draugai, tai pats numanomas žvalgas. Tiesą pasakius, už ne ką didesnę investiciją rajone galima laikraštį tiesiog nusipirkti.

Jei istorija turėtų logišką tęsinį, VSD, kartu su kriminalinės policijos biuru, pasitelkus ir pilietišką laikraščio redakciją, būtų galėjusi „susemti“ ir draugus, kurie vežiotų pinigus, o gal ir patį žvalgą. Vietoje to, buvo nutarta (VSD, redakcijoje,o gal abipusiu susitarimu) parašyti straipsnį apie tai, kaip patriotiškai neatsirado propagandinis straipsnis.

Tiesą pasakius, pagriebti už rankos Rusijos žvalgai ir jų parankiniai, perkantys žiniasklaidą, būtų rimtas dalykas. Ir kyla klausimas – kodėl ir kas nutarė pasielgti kitaip? Nesinori tikėti, kad redaktorė arba VSD blefuoja ir kad tai dar vienas tuščias šūvis, kai visi laukia tikro. O gal operaciją buvo bandyta organizuoti, bet tai nepavyko, nes žvalgas arba jo kurjeriai užuodė spąstus? Kaip ten bebūtų, redaktorės pateikti paaiškinimai,kad „negražu apgaudinėti žmogų“,o „gal net pavojinga“ – vaikiški. Taigi – žiniasklaidos pranešta žinia apie neįvykusią operaciją, palikusią įdomių klausimų, atsakymų į kuriuos nebus.

Pats svarbiausias klausimas – negi tik tiek tegebama išspausti iš to milžiniško piliečių akylumo antplūdžio, kuriuo giriasi VSD?


Filed under: kita Tagged: operacija, Rusija, VSD

Tags: , ,

Rusijos agresija prieš Ukrainą ir pagaliau ūmai pabudęs supratimas, kad saugumas ir laisvė yra trapūs bei kartais brangūs dalykai, verčia ieškoti sprendimų. Lietuva slaptų ginklų turi.

Vieni sprendimai gali būti banalūs ir brangūs, kiti netikėti ir jau beveik nieko nekainuojantys. NATO partnerių aktyvėjimas, seniai sau ir kitiems pasižadėtų bendrojo vidaus produkto procentų gynybai asignavimas – banalioji dalis. Reikia išnaudoti ilgamečius įdirbius.

Seimas ką tik paklusniai grąžino šauktinių kariuomenę, prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paskelbė, kad ją prezidentūroje maitina prasčiau, negu karius Ruklos mokomajame pulke. Taigi, viešoji erdvė leidžia galvoti, kad šalies gynybos reikalai ėmė taisytis.

Visgi, yra neišnaudotų rezervų, kurių nepasitelkimas būtų stačiai nusikalstamas. Liberalai tik neseniai tapo šauliais ir dar tik mokosi, pašauktiniams prireiks 9 mėnesių kursų, o laikas eina. Taip pat ir Valentino Mazuronio siūlymas – siųsti kariauti kalinius – neįgyvendinamas greitai. Nuskambėję sumanymai siųsti ten “kelių erelius” irgi yra gan logiški, bet būtų susiduriama su ta pačia problema – gebėjimas nutrenkti močiutę džipu ir pasprukti, nubraukus ištiškusias smegenis valytuvais, nebūtinai reiškia, kad tas neva erelis pasiruošęs tikrai operacijai. Tam reikia laiko, investicijų ir muštro. Be to, kaip kažkodėl tvirtina mūsų ir net kai kurie Vakarų strategai, rusai kariauja kažkokį neva labia naują “hibridinį karą”, kurio taip lengvai per devynis mėnesius bazinių kursų neišmoksi. Reikia ir atsakui nestandartinių sprendimų. Reikia kažko tokio, kas išmuštų iš vėžių tuos žalius padarus be skiriamųjų ženklų ir priverstų juos prakaituoti bei krūpčioti. Šauktinių ir šaulių tam nepakaks, o ir 5 “Abrams” tankų gali pasirodyti mažoka.

Tuo tarpu, Valstybės saugumo departamentas ir uolūs Generalinės prokuratūros prokurorai jau prieš kelis metus yra atradę, kaip ligi šiol tvirtina, patyrusį diversijų specialistą, galintį įsiskverbti į Rusijos karines bazes ir jas susprogdinti. Šis asmuo, anot VSD ir prokurorų, moka gamintis ir naudoti sprogmenis, nekenčia Rusijos. Apie tai mūsų pareigūnai yra surašę keliolika tomų dokumentų.

kusaite

Negi Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nereikia terorizmu ligi šiol kaltinamos (Apeliacinio teismo išteisinamąjį nuosprendį prokurorai apskundė kasacine tvarka) Eglės Kusaitės paslaugų? Manau, ją reikia panaudoti bent jau kaip instruktorę. Juk ji buvo tokia pavojinga, kad Lietuvos VSD vadovams, už jos nukenksminimą yra asmeniškai raštu padėkojęs Rusijos žvalgybos (FSB) kontradmirolas, ponas V. Didyk. Ji kaltinta kaip tik tuo, kad buvo pasirengusi ir jau net mėgino nuvykti kažkur į Rusiją ir kažkada bei kažkaip susisprogdinti kažkurioje karinėje bazėje. Laikas, vieta ir metodas, kaip byloja bylos medžiaga, buvo taip gudriai užmaskuoti, kad jų neišsiaiškino nei abiejų šalių saugumai, nei prokurorai. Genialu!

Jei didieji Lietuvos teisėsaugos šviesuliai yra teisūs, jei tuo dar bandys kažkaip patikėti ir Lietuvos aukščiausiasis teismas, jai turi būti sudaryta galimybė krauju arba bent kitų apmokymu išpirkti kaltę. Pūdyti ją kalėjime, dykai maitinti, užuot panaudojus šios klastingos amazonės, Rusijos karinių bazių siaubo talentus, būtų nusikalstamai neracionalu. Juolab, kad prokurorų ir saugumiečių versijose teigiama, kad ši dama moka ne tik pati sprogdinti, bet ir kurti bendrininkių-diversantų tinklus, verbuoti šachides.

Pagaliau, šiai merginai, anot Lietuvos prokurorų ir teisėjų, būdingos ir savybės, kurių kartais pritrūksta paprastiems šauktiniams. Antai, amerikiečiai Vietnamo karo metu skundėsi, kad apie pusė pašauktųjų susiduria su psichologiniu barjeru, kai reikia nudėti žmogų – ypač iš arti. E.Kusaitė, kaip nustatė mūsų teismai, neva yra pasirengusi žudyti ir labai pavojinga, nes, kaip skundėsi vienas jautrus prokuroras, parašė jam nemandagią žinutę. Toks vertingas kadras negali būti nepanaudotas dabar, kai priešas – būtent Rusija – jau beveik šiapus vartų.

Manau, tai gali būti rimta paspirtis ir Afganistane dirbančioms Specialiųjų operacijų pajėgoms, ir Kremliaus ordų atrėmimui besirengiančioms tarnyboms.

Beje, E. Kusaitės ilgokai niekas nematė viešumoje, tad tikėtina, jog Lietuvos saugumo strategai ir taktiniai vadai patys susiprato. Juk ne veltui šitiek pareigūnų tiek metų šefavo teroro profesionalę ir gilinosi į jos gebėjimus?


Filed under: Eglės Kusaitės drama Tagged: karas, Kusaitė, Rusija, teroras, VSD

Tags: , , , , ,

Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.


Filed under: Apie Ukrainą, kita Tagged: Grybauskaitė, karas, propaganda, Rusija, SSRS, Ukraina

Tags: , , , , , ,

Vos tik buvo nužudytas Rusijos opozicijos veikėjas Borisas Nemcovas, spėjau, kad anksčiau ar vėliau Rusijos propagandiniai kanalai kažkaip ims kaltinti dėl visko Vakarus ir ypač Ameriką. Neklydau.

Priešo rodymas

Oficialusis Rusijos eteris jau rodo „ekspertus“, kurie piešia štai tokį vaizdelį: viską sugalvojo JAV ir Britanijos specialiosios tarnybos, organizavo Ukrainos saugumo tarnyba (SBU), o įvykdė šios šalies dešiniosios organizacijos „Pravyj sektor“ smogikai.

Tai esą padaryta tam, kad sukurti „sakralinę auką“ ir diskredituoti niekuo dėtą Vladimiuro Putino režimą bei jį nuversti. Atspėti,kad taip bus sakoma nebuvo sunku. Amerika kalta dėl visko, kas negero nutinka Rusijoje. Ar tai būtų gripo epidemija, ar infliacija, ar juodmargių karvių populiacijos mažėjimas. Ji kalta,kad Rusijoje pasitaiko gėjų, kad reikia kariauti su čečėnų sukilėliais, kad savo teritorijų nesutinka išsižadėti gruzinai ir moldavai, kad paskendo „Kurskas“, kad ukrainiečiai nuvertė iždo vagį Janukovyčių, kad „Mercedes“ važiuoja geriau už „Volgą“.

Gerai atsimenu, kad iškart po to, kai buvo nužudyta Galina Starovoitova, Rusijos televizija papasakojo apie prie jos kūno rastą „Amerikos specialiųjų pajėgų automatą“ Agram 2000. Nesvarbu, kad šis kroatų gamybos aparatas niekad nebuvo naudojamas JAV „specų“.Svarbu „pažymėti pėdsaką“ tam kartui,o paskui – kas ten aiškinsis.

Kad ir kas tai būtų: Nemcovas, Litvinenko, Starovoitova, Jušenkovas ar Politkovskaja (sąrašas būtų labai ilgas, nes oponentų žmogžudystes net užsienyje Maskva visada mėgo) – įkvėpėju visada gali būti viešai įvardijama Amerika. Vykdytojais visada gali būti apšaukti jos nevidonai agentai: gruzinai, čečėnai, „baltosios pėdkelnės“ iš Lietuvos ir t.t. Priešai ir vis atgimstantys įvairių pakraipų fašistai (netgi „žydobanderovcai“) supa Rusiją ir provokuoja žudydami režimo priešus, bet sąmoninga ir gerai išauklėta rusų liaudis nepasiduoda ir lieka ištikima vadui.

Dar prieš Antrą pasaulinį karą sovietų organai buvo išdresuoti viduje sugauti tiek užsienio agentų, kiek niekas niekada neužverbavo, todėl tradicijos gilios. Versijos lengvai parduodamos auditorijai ir kuria gerą dūmų uždangą.

Kur lekiančios galvos?

B. Nemcovo atvejis neišskirtinis ir tuo, kad „amerikietiška“ versija grindžiama gana kvailai. Vienas iš argumentų – B. Nemcovas nebuvo labai įtakingas, tai kam jis reikalingas V. Putinui? Čia Amerikai mat reikia aukos, kurios pagrindu sukils jos įtakos agentai Rusijoje ir nuvers valdžią. Nesueina galai, mat neįtakingas netinka, kaip toks simbolis. Būtų gal tada jau Centrinės žvalgybos valdybos (CIA) agentai žudę įtakingą?

Žinoma, JAV agentūra, šalia klastingos, rusų žiniasklaidoje ir pseudodokumentikoje vaizduojama dar ir kaip neįtikėtinai niekam tikusi bei kvaila, amžinai pralaiminti Maskvos oponentams. Juk kokio nors „Ren TV“ eteryje „visi žino“, kad rusai išrado ne tik radiją, bet ir dramblius bei paukščius marabu. Ką jau ten kalbėti, kad jų ginklams ir žvalgams „nėra analogų“ pasaulyje. Gi kvaili, stori amerikonai nesugalvoja nieko geresnio kaip žudyti nemcovus, kurie, pasirodo, niekam nerūpi.

Ir visgi, V. Putinui neprireikė ir pusvalandžio, kad jis pats pareikštų,jog ši žmogžudystė – „užsakyta provokacija“.

Na ir tikrai nekeista. Pats Vova turėjo pasijusti nesaugiau, jei apsiriję hamburgeriais amerikonai, gėjam bučiuotis nedraudžiantys britai, kartu su laukiniais, lašinius iš rusų gaminančiais „Pravyk sektor“ banderovcais laksto ginkluoti po Maskvą ir šaudo. Jei iš visų Rusijos propagandinių pakampių peršama amerikietiška versija teisinga, V. Putinas turi atleisti visą kontržvalgybos vadovybę, o galbūt net pasielgti su ja,kaip Stalinas 1937 metais. Juk ji tuomet niekam tikusi dar labiau už dručkius amerikonus. Tik kažkodėl nieko panašaus nevyksta – niekas iš Rusijos spec.tarnybų vadų neatsistatydina.

Tai,tiesą sakant, taip pat komiška, kaip kokio nors „Alfos“ eksvadovo Michailo Golovatovo tauškalai apie tai, kaip juos, vargšus, nuo stogų 1991 m. Sausį Vilniuje apšaudė nacionalistai,kurių nei vieno jie taip ir nepagavo. Paprastai juk tokie daliniai, kuriems „nėra analogų“ ir siunčiami, kad užkardytų ginkluotą pasipriešinimą, visokius snaiperius, o ne tam, kad daužytų moksleivius ir pensininkus. Žodžiu, bėda išeina su ta Rusijos galybe. Tai Vilniuje ją nuskriaudžia snaiperiai su senoviniais šautuvais, tai „Pravyj sektor“ lyg niekur nieko okupuoja Maskvą. Žodžiu, jei amerikietiška versija teisinga, Kremliaus spectarnybose reikalingas valymas.

Kas už triukšmų?

Visgi, už visų šių triukšmų slypi rimtas reikalas. Verta rimtai pasvarstyti – kas nutiko.

Paprasčiausia ir banaliausia, bet nebūtinai teisinga versija – V. Putinas tiesiogiai paliepė ir buvo padaryta. Įmanoma ir nebūtinai todėl, kad jis yra banalus kerštingas kraugerys, kuriam rūpi ritualinės žmogžudystės, „idant visi bijotų“

Net ir sovietų laikais, net prie Stalino egzistavo vienokios ar kitokios frakcijos Kremliuje. Winstono Churchcillio žodžiais tariant, „buldogai,kurie ėdasi po kilimu“. Juolab dabar, nepaisant geležinio putiniško kumščio, ir Kremliuje ir aplink jį, ir kitur yra grupuočių, kurios turi savo interesų.

Antai, radikalūs nacionalistai „vanagai“. V. Putinui jie, be abejonės, yra reikalingi, bet tik tiek, kiek yra visiškai kontroliuojami. Kitu atveju, juos galima ir paaukoti, kaip Stalinas kitados paaukojo Kirovą, idant gautų dingstį susidoroti su trockistais. Štai jums ir versija – fanatiškiems kvailiams davė užuominą, jie padarė ir patys arba kas nors kitas, kas per daug šakojasi, bus paaukoti valdžios vertikalei sustiprinti.

Norite kitos? Prašau. Situaciją gali kaitinti „vanagai“, kurie jokiu būdu nenori, kad V. Putinas nors kiek atšildytų santykius su Vakarais ir siekia priversti jį eiti iki galo. O gal įvaryti į kampą, išprovokuoti, nuversti ir įvesti dar bjauresnį režimą.

Be čečėniškos versijos, aišku, nė krust. Čia Rusijos šventai idiotiškų ambicijų Kaukaze rezultatas ir poros pastarųjų dešimtmečių įdirbis. „Pergalės“ rezultatas toks, kad kriminaliniam Grozno autoritetui reikia mokėti biudžetinę duoklę, idant ši teritorija būtų „federacijos subjektas“. Kitaip jis gali padaryti nežinia ką. Tiesa, Kremlius dabar skleidžia galimą velionio Džocharo Dudajevo šalininkų, kurie kariauja Ukrainos pusėje, pėdsako versiją, bet šiaip ar taip – čečėnai figūruoja.

Galiausiai, neatstiktinai prasimušė versija ir dėl Donbaso „orkų-sukilėlių“ vadų. Kremlius, siekdamas suplėšyti Ukrainą, iš butelio paleido sunkiai kontroliuojamą kriminalinių autoritetų ir iškrypėlių gaują: babajus, borodajus, girkinus, kazokų atamanus ir kitokius padarus. Šalia to, kad vykdo „šventą pareigą“ prieš neva egzistuojančius banderovcus, jie plėšikauja, šaudosi tarpusavyje ir visai nenori būti kažkokiais subordinuotais hierarchijos varžteliais. Ir vėl – galbūt B. Nemcovas tai jų pačių iniciatyva, siekiant parodyti net ir V. Putinui, kad jie jėga. O gal juos pačius provokuoja ir paaukos.

Pagaliau ir fanatiškas vienišas psichas ar grupė patriotiškų psichų, paveiktų šalyje diegiamos fašistinės psichozės – irgi tikėtinas variantas. Sudorojo mat Vakarų įtakos agentą.

Štai jums tik keletas versijų, kurios yra tikrai protingesnės už amerikietišką. Tik skirtingai nuo pastarosios, reikalauja žingeidumo ir atsisakymo tikėti, kad „ir taip viskas aišku“. Žinoma, reikia laukti ir versijų apie mergas, pinigus ir t.t.,nes siekio viską suvelti tikrai bus.

P.S. 

Dar primenu,kad 1999 metais, rinkimų debatų metu Vladimiras Žirinovskis padėjo B. Nemcovui pistoletą ir pasiūlė nusišauti televizijos eteryje.


Filed under: kita Tagged: CŽV, FSB, Nemcovas, Rusija, Ukraina, žmogžudystė, Čečėnija

Tags: , , , , , ,

Žiūrint į rinkimų rezultatus akivaizdu, kad didžiausią pagrindą švęsti turi Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS).Nuo 6,42 proc. Rinkėjų praėjusiuose rinkimuose išaugęs iki maždaug 15 (dar ne viskas suskaičiuota).

Tapęs dominuojančia jėga Vilniuje LRLS išsaugojo Klaipėdą ir gali tikėtis turėti tiek pat merų, kiek dominuojančios dešinės politinės jėgos statusą baigianti prarasti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Liberalų augimo tendencija matyti nuo Europos parlamento rinkimų ir, jei tai nepasikeis, ji gali tapti dominuojančia jėga dešinėje jau po artimiausių Seimo rinkimų.

Vilniuje neišsipildė pats košmariškiausias scenarijus – antrajame ture neteks rinktis tarp Artūro Zuoko ir Voldemaro Tomaševskio.

Taigi, čia yra galimybė, kad ilgus metus sostinę gramzdinusi „dangoraižio ir lūšnos“ koalicija pagaliau bus išmesta į sau deramą vietą. TS-LKD čia nerado stipraus kandidato,o jų pasiūlytas Mykolas Majauskas taip ir nesusikūrė sau jokio ryškesnio politinio veido. Liko daugumai šiaip kažkoks ten Andriaus Kubiliaus patarėjas. Jam šiaip taip pavyko aplenkti Naglį Puteikį, kuris taip ir nesugalvojo, kur dėti prezidento rinkimuose parodytą neblogą potencialą. Savo teritoriją – Klaipėdą – palikęs žmonai jis apsiskaičiavo ir galės pradėti viską iš naujo.

TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija, kuri turės daugiausiai merų ir surinko daugiausiai procentų, galėtų teoriškai džiaugtis daug nepraradusios – procentiniais punktais turi daugiau mažiau tą patį, ką ir prieš keturis metus. Tik štai jų saldžiausia svajonė – dvipartinė sistema garuoja akyse.

TS-LKD bastionu laiktas Kaunas, kaip įrodė verslininkas Visvaldas Matijošaitis ir kompanija, nėra toks jau nepaimamams. Jo „Vieningas Kaunas“ įrodė esąs gyvybingas projektas ir nuo 5 mandatų 2011 metais išaugo iki 16. Antras turas bus įdomus – dabartinis meras, konservatorius Andrius Kupčinskas nuo V. Matijošaičio atsilieka mažiau nei A.Zuokas nuo R. Šimašiaus Vilniuje ir dsbar reikia tikėtina, kad A. Kubilius su Rasa Juknevičienė puls į Kauno daugiabučių laiptines kartu su juo.

Nors nežinia kiek tokia taktika pasiteisino Vilniaus Žirmūnų apygardoje, kur vyko rinkimai į Seimą. Čia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šiek tiek lenkia liberalą Šarūną Gustainį, tačiau visai neaišku ar partijos prezidiumo viršūnėlių bei šaknelių binzenimas iš paskos jai labai padėjo.

Apskritai, TS-LKD išnešė santykinai sveiką kailį, nes, kaip ir rinkimų į Europos parlamentą atveju, išnaudojo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kortą. Žinoma, komunalinė politika su tuo susijusi tiek pat, kiek traktorius su armonika, bet vidutinis konservatorių rinkėjas įsiklauso į argumentą: šiandien ne už tą merą balsuoji, rytoj Tėvynę išduosi. Antai, prieš pat rinkimus Kaune A. Kupčinskas ėmėsi krapštyti nuo tilto sovietinius simbolius, o Vilniuje konservatoriai irgi pratrūko raudomis dėl sovietinių „balvonų“ virš Neries, kurie jiems netrukdė esant valdžioje. Daugiau fantazijos, kaip čia prisiauginus elektorato, šita partija ir neturi. Tiesiog, reikia kalbėti apie rusą bet kurioje temoje – ar diskutuotum apie energetiką, ar apie šeimą, ar apie vaikus, ar apie šiukšlių išvežimą, ar apie kiaules – reikia būtinai viską kaip nors susieti su Kremliumi ir Putinu.

Partija, kad ir pro sukąstus dantis, pastebimai suliberalėjo. Pagrindiniai jos ideologai ir propagandistai dabar tapo aktyviausiais kovotojais su homofobija (nes Putinas homofobas) ir palaiko skandinavišką, kairuolišką požiūrį, kad valstybė privalo konkuruoti su tėvais vaikų auklėjime ir kištis į šeimą kuo daugiau. Tie, kas rėmė konservatorius dėl jų tradicinės šeimos politikos koncepcijos, dabar nugrūstos giliai į stalčių, turėtų jaustis gerokai suglumę. Kam reikalingi tokie konservatoriai, jei yra liberalai?

Pastarieji, kaip jau minėta, parodė, kad irgi moka būti populistais ir pūsti burbulus. Antai, R. Šimašius žada kažkaip priversti Romos Katalikų Bažnyčią skaityti pamaldas ta kalba, kuria jis nori. Tikėtina, kad po Šaulių Sąjungos, liberalai pradės masiškai užsirašinėti į dvasininkus.

Apie vidinių prieštaravimų nuskausmintą ir Rolando Pakso ambicijų į butelį uždarytą Tvarką ir teisingumą mažai ką naujo ir pasakysi – nei naujų idėjų, nei gerų rezultatų. Panašu, kad su šūkiu, jog „Paksas prezidentas“ partija artėja link politinių kapinių.

Darbo partija, kurios rinkiminė kampanija buvo filmukų apie „mažus ir didelius“ darbus rodymas, atrodo, kaip politiškai išromyta. Prarado santykinai ne daug, tačiau prarado. Į tą sėkmę, kuria džiaugėsi Seimo rinkimuose, nepanašu iš tolo. Ir gana aišku kodėl. Šitą organizaciją užmuša dėmesio stoka. Jos lyderiai turėjo proto, kitaip nei R. Paksas, bent jau prikąsti liežuvį Rusijos-Ukrainos tema, o ir prokurorai šįkart neatėjo į pagalbą – nesukūrė, kaip Seimo rinkimų metu, beprasmiško „skubėjimo“ spektaklio. Na ir galimybių nebuvo – EP dar nespėjo panaikinti eilinės teisinės neliečiamybės Viktorui Uspaskichui. Nėra skriaudžiamų politinių kalinių įvaizdžio, nėra ir reitingų.

Taigi pagrindinės slinktys įvyko dešinėje ir, kad ir kaip bebūtų konservatoriams liūdna, Vilniuje teks remti pagrindinės konkuruojančios firmos atstovą R. Šimašių. Nebent A. Kubilius antrą kartą bus A.Zuokui krikščioniškai atlaidus.

Na o tiesioginiai merų rinkimai kai kur sujudino (Vilniuje, Kaune), o kai kur,kaip ir prognozuota, sustiprino jau įsitvirtinusiųjų pozicijas (Pagėgiai,Druskininkai, Palanga). Ir tame nieko keisto nėra – iki tiesioginių rinkimų kapstėmės taip ilgai, kad vietiniai kunigaikščiai turėjo laiko pasiruošti, sukurti nuo savęs priklausomų žmonių sluoksnį ir dabar turi pagrindą pergalingai šypsotis.

Tokie kol kas padriki pastebėjimai.


Filed under: Rinkimai Tagged: konservatoriai, Kupčinskas, liberalai, Matijošaitis, Merai, Paksas, Puteikiis, Rinkimai, savivalda, Tomaševskis, Uspaskichas, Zuokas, Šimašius

Tags: , , , , , , , , , , ,

Rusijoje, iš pravažiuojančios mašinos, keliomis kulkomis opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nušovė Amerikos pasamdyta lietuvė „baltoji pėdkelnė“, kuri kalbėjo su žydišku akcentu, turėjo gruzinišką nosį ir ant kaktos buvo išsitatuiravusi Banderos portretą…

Aišku, kad šaržuoju, bet toks per naktį gimusių Kremliaus ir jo draugų socialiniuose tinkluose versijų apibendrinimas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį, rinkiminiuose deabtuose žirinovskis Nemcovui ant stalo padėjo pistoletą, pasiūlė nusišauti, juokaudamas,kad jo partija ir tame gali demokratams padėti. Šiandien ši scena labai ryškiai iškyla prieš akis. https://www.youtube.com/watch?v=cu3SOO2hTxI (Nuo 1.05.20,kas tingi žiūrėti viską).

Tiesą pasakius, reakcija į šitą žinią gerokai glumina. Vos tik nuaidėjo pranešimas, kad B. Nemcovas – nepavykusio Rusijos demokratinio eksperimento veteranas – nušautas, iškart pratrūko ne tik pasibaisėjimo, bet ir Kremliaus apologetų bei kuoktelėjusių sąmokslo teoretikų artilerija.

Ją, žinoma, paskatino, Rusijos fiurerio Vladimiro Putino informacinio šunelio Peskovo komentaras, kad tai esanti provokacija. Suprask, iš visų pusių į Rusiją bešliaužią priešiški žydai, plutokratai, gėjai, banderovcai ir fašistai, siekdami susilpninti Putino režimą, pasamdė kilerį, kuris nudėjo tą politiką. Dabar, girdi, iš jo padarys auką, o tada ateis Vakarų įtakos agentų apmokėtos demonstracijos ir nuvers režimą.Tuomet, tikriausiai, į valdžią Maskvoje sugrįš Lietuvių-lenkų šlėktos (kaip idiotiškame filme apie 1612 metus), kuriais vairalazdėmis manipuliuos slapta pasaulio vyriausybė iš požeminio centro Nebraskos valstijoje.

Vienas iš argumentų – B.Nemcovas nebuvo labai įtakingas, tai kam Kremliui jį žudyti? Greičiausiai tai susimokiusių prieš Rusiją amierikiečių, žydomasonų, o gal ir, ko čia kuklintis, lietuvių darbas.

Toks išvedžiojimas yra atsakančiai komiškas, nes tokiems dalykams grįsti racionali argumentacija išvis beveik nėra būtina. Kam reikėjo Hitleriui sudeginti krosnyse žydus? Kokia iš to racionali nauda? Kokia racionali nauda Kambodžos Pol Potui buvo krauti kaukolių piramides? Rusijos bolševikų daugelis veiksmų irgi nebuvo visai racionalūs. O Rusijos agresija Ukrainoje yra racionali? Kieno požiūriu? Jei jos nebūtų – gyventų sau Ukraina be Janukovyčiaus, Donbase žmonės gyventų butuose, o ne griuvėsių krūvose, gautų algas, pensijas ir išmokas. Ak, bet velnias… ne po ta vėliava.

Tiesa, pakeliui galima dar ką nors pavogti ir visai nemažai, bet čia jau atskira kalba. B. Nemcovo figūros politinis menkumas yra veikiau liudijimas prieš Kremlių, o ne atvirkščiai. Tai būtų geras spjūvis visokiems opozicijos likučiams ir sankcijomis kalbantiems Vakarams. Jeigu tai, žinoma,paties vado įsakymas – o taip gali ir nebūti.

Tipiškas, tokiais atvejais, užduodamas klausimas yra: ar jau turite duomenų kas ir dėl kokių motyvų nužudė? Ar tik turite nenuginčijamą išankstinę nuomonę?

Turime pagrįstų nepatogių klausimų. Turime turtingą istorinį kontekstą. Turime precedentus: lietuvių (Kubiliūnas), ukrainiečių (Bandera), bulgarų (Markovas), čečėnų (Jendarbijevas), rusų (Litvinenko) ir kitų tautybių žmonių žudymą, grobimą, terorizavimą. Turime banalų ir kasdien matomą faktą, kad tokia veikla labai patinka Rusijos žiniasklaidai. Tai demonstruojama pozityviai ir patetiškai: „mirtis išdavikams“.

Turime prieš akis faktą, kad Rusijoje opozicija Putino režimui yra oficialiai pateikiama, kaip šnipinėjimo variantas. Kaip kažkas priešiško, išdavikiško. Staraovoitovos, Politkovskajos, Jušenkovo ir kiti nužudymai didžiumai, į propagandos koridorių uždarytos visuomenės dalies akyse tapo įprastu, niekam neįdomiu reiškiniu. Dar daugiau – yra kategorija žmonių, kurie sako, kad „taip jiems ir reikia“. Visa tai būtų nieko baisaus, jei šalis, kurios visuomenė taip kvaišinama, neturėtų branduolinių ginklų arsenalo.

Turime nuotraukas ir įrašus, kuriuose Nemcovą tampo Kremliaus mentai (jokia ne policija). Ir visiškai nebūtina versija, kad šį žmogų demonstratyviai užmušė Maskvoje paties caro įsakymu. Labai gali būti, kad caro „ochrankoje“ atsirado savanoris orkas.o gal tas orkas, sapnuojantis Ameriką radioaktyviose dulkėse, šventai tikintis, kad ukrainiečiai lašinius gaminasi iš Donbaso kūdykių, net ir nesusijęs su „organais“.

Visiškai tikėtina, kad visuomenės nukvakimas pasiekė lygį, kuriame įmanomas savarankiškas susidorojimas su caro ar fiurerio parodytais „šnipais“. Beje, tokia versija būtų geras priminimas ir kasdienės isterijos kurstytojams pas mus. Tai anaiptol ne tokia jau penkteilė problema, kaip gali pasirodyti. Radikalizuoti visuomenę galima greit, o kur nusileis jos garas – jau kaip Dievas duos.

Dėl visa ko palikčiau kokį 1 procentą idėjai, kad B. Nemcovą nušovė išduoa meilužė arba piktas verslo partneris. Bet net ir tada Kremlius ir jo propagandinių pašlemėkų armija vis tiek rėks, kad tai buvo „amerikonų provokacija“, nes… . Sistemą,kurią skelbiasi tvirtai valdąs,kaip ir atmosferą šalyje sukūrė dėdė Volodia. Tai yra objektyvu ir neginčytina. O visa kita – detalės.

Aišku,girdimas dar argumentas – palaukime oficialaus tyrimo rezultatų. Palaukime. Paliktas saugoti kopūstų ožys visada įtikinančiai paaiškins, kad juos pavogė priešiškų kaimynų papūgėlės. Pasiimkime alaus, spragėsių arba kavos su pyragaičiais ir palaukime,ką mums papasakos Kiseliovas. Apie Ameriką.


Filed under: Patikusi mintis Tagged: Amerika, Nemcovas, Rsusija, žmogžudystė

Tags: , , ,

Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos