Tomas Čyvas

Teisingumą vykdo teismai, jų sprendimai privalo būti gerbiami ir vykdomi. Tai malda, kurią mokame visi. Kiek sunkiau, kai reikia ne vien melstis, bet imti ir padaryti.

Užduodu paprastą, kiek politinį, kiek teisinį, o kiek žmogišką klausimą. Adresuoju jį valiams, grybauskaitėms, grinoms, (post)palaičiams, kūriams, jų draugams ir standartiniams prokurorų trubadūrams žiniasklaidoje.

Drąsiau, teisinguoliai

Ateikite, bet kuris iš tamstų, gražiai nusipudravęs, parepetavęs, ir pasakykite viešai: „Aš, toks ir anoks, baisiai įgaliotas su teisės diplomu, įgaliojimu ir ordinu, prisiimu atsakomybę ir galiu pats asmeniškai, naudodamas fizinę jėgą, stebint žmonėms ir filmuojant, pagriebti aštuonerių metų klykiančią mergaitę ir įteikti ją keturių kaukėtų padarų atlydėtai biologinei gimdytojai. Man visai neįdomu, kad pastarąją net tuo metu mergytė vadins melage ir pedofile. Toks sprendimas ir mano bei mano parankinių veiksmai yra geri, teisingi, o visus kitus nubausiu, nes geriau žinau kodeksą.“

Prašau tekste nieko nepraleisti ir nesukti akių į šalį. O paskui, šypsodamasis, tegul ir saugomas kelių dešimčių tūkstančių litų per mėnesį kainuojančių apsauginių, paaiškinkite savo argumentus? Galite? Ne? Tada eikite namo ir savo sudievintais teismų sprendimais kūrenkite krosnis, valykitės tas vietas, kuriose įtariate esant sąžinę ir protą. Toks jums patarimas visiškai nesietinas su tuo, ar teisingai, ar klaidingai koks nors paprastas Kedys rašė skundus jūsų šlovinamai sistemai. Net ir su tuo – buvo jis psichas ar ne, nes jei taip – tai irgi ne jūsų ir ne jūsų ginamos sistemos naudai.

Būna ir kitokių sistemų, nuo kurių jūs, ponai, sugebate nusikopijuoti tik teisėjų apdarus ir negyvus paragrafus bei išorinius ritualus, o paskui į juos apeliuojate kaip į kažką tikro, netgi reikalaujate savo butaforijas ir dekoracijas gerbti.

Panašiai, bet ne taip

Yra tokia šalis – JAV. Ją vieni myli, kiti plūsta. Daugiau į ją imigruoja, negu iš jos bėga. Ne viskas ten idealu. Būna ir teismų sprendimų ginčytinų, ir skandalų, kurie tikrai ne menkesni nei lietuviškos rapsodijos. Būna ir panašių istorijų.

Antai 2000 metų balandį, vykdydamos teismo sprendimą, specialiosios Federalinių tyrimų biuro pajėgos įsiveržė į vieną namą Majamyje, atėmė berniuką kubietį ir grąžino tėvui į Fidelio Castro valdas. Moralinis ir politinis tokio sprendimo ir jo įvykdymo pagrindas – daugiau negu abejotinas. Berniuko mama paskendo 1999 metais, mėgindama pasprukti iš Kubos į JAV laiveliu (daugeliui bėgusių iš F.Castro rojaus buvo nesvarbu kaip). Berniukas atsidūrė Floridoje įsikūrusių giminaičių prieglobstyje. Kuboje likęs tėvas nuėjo JAV teisiniais keliais ir spėjo visas instancijas pereiti per kelis mėnesius. Be abejo, į kampaniją įsitraukė ir „Laisvės salos“ komandantė Fidelis.

Teismai nutarė, kad berniuką reikia grąžinti tėčiui. Giminaičiai ir Kubos emigrantų diaspora į tai atsakė mitingais. Niekas nesutiko berniuko grąžinti, prie namų buvo budima, net statomos barikados. Tai nepadėjo. Tuometis JAV prezidentas Bilas Clintonas pareiškė remiąs ginkluotos jėgos panaudojimą teismo sprendimui įvykdyti. Daugelis jo ir šalies valdžios poziciją apdovanojo „subiurokratėjusios moralės“ ir panašiais epitetais.

Dviejų vienodų istorijų nebūna, tad D.Kedžio dukters drama Lietuvoje turi keletą skirtingų niuansų. Pirma, kad ir koks būtų F.Castro, nebūta įtarimų ar pagrįstų abejonių, kad vaikas prieš tai ar po to galėjo būti įveltas į egzotiškus seksualinius nuotykius. Antra, tenykščiai teisingumo tarnai prieš tai nebuvo taip nuosekliai, ilgai ir kantriai darę visko, kad jų neapkęstų arba niekintų. JAV politinė ir teisinė sistema nebuvo suraityta į tokią padėtį, kad žmonės noriai rinktų į postus teistas personas vien todėl, kad atvirai netiki pačiais teismais. Be to, procesas turėjo ir pradžią, ir pabaigą – tąsymasis vyko ne tiek laiko, kad visi būtų pamiršę tai, nuo ko viskas prasidėjo.

Trečia – ką būtų parėmęs B. Clintonas, jei sprendimą „greituoju būdu“ įvykdyti pamėginę pareigūnai atlapnotų į spaudos konferenciją ir pasakytų, kad jiems nepavyko, nes du senukai jiems sutrukdė, o gal net ir nuskriaudė? Šie brangūs ponai juokingai primena pernai vieną laivą šturmavusius Izraelio „komandosus“, kuriuos įgula primušė taburetėmis, o šie pasiskundė buvę ginkluoti tik dažasvydžio ginklais.

Kas juokingesni: ar lynais nusileidę ir į nosį gavę „kietuoliai“, ar operacijos planuotojai – jokio skirtumo. Tiesa, net ir anie laivą vis dėlto užgrobė. Dabar spaudos konferencijoje pristatyta oficialioji „nuožmiųjų senukų“ versija atrodo lyg namų darbų neatlikusio paauglio paistalai. Net jei vienareikšmiškai būčiau „besąlygiško ir skubaus vykdymo“ pusėje, turėčiau pastebėti, kad viskas buvo organizuota taip nevykusiai, kaip sovietinę sistemą mėginusių išgelbėti pučistų veiksmai 1991 metų rugpjūtį. Išties panašūs sisteminės agonijos bruožai.

Uoli niekdarystė

Pasišaipiau iš policininkų ir net pačiam pasidarė jų gaila, nes tai net ne jų kaltė. Kad ir tie aplink namą išrikiuotieji, plūstami, koneveikiami ir sugeriantys į save visą žmonių įniršį pareigūnai. Tai žmonės, kaip žmonės – patys turintys giminių, artimųjų, vaikų. Iš jų diplomuoti teisės šarlatanai ir prekeiviai teisingumu vėl daro atpirkimo ožius ir savo beprotiškų, maniakiškų sumanymų vykdytojus. Bambėti savo infantilius poterius apie bet kokio masto kvailystės, pavadintos teismo sprendimu, besąlygišką vykdymą kur nors studijoje ar bendražygių užstalėje – lengva. Kodėl pareigūnas turi noriai tepti savo mundurą, sąžinę ir protą svetimomis dėmėmis? Uolumas yra geras dalykas ir kartu būtų gerai, kad jis turėtų bet kokią pozityvią prasmę.

Galite neūbauti, kad čia raginama nepaisyti teismų ir keliama grėsmė teisingumo sistemai. Ji vis tiek egzistuoja panašiai, kaip veikia de jure įsteigta dujų birža, kurioje niekas neprekiauja. Lietuvoje metų metus gali būti nevykdomi daugybė teismo sprendimų – ar tai būtų Vilniaus krašto švietimo ir iškabų, ar kitokie reikalai – pavyzdžių nė vardyti neapsimoka. Bet būna kartais, kad kai ką prireikia padaryti labai skubiai ir uoliai.

Tiesą sakant, Lietuvos teisėsauga dabar turi tris visuomenės matomus prioritetus ir dūsta bei prakaituoja nespėdama susidoroti šiuose reikšminguose frontuose tokiu mastu, kad kitkam nelieka nei laiko, nei išteklių.

Reikia D.Kedžio dukrą priversti iš naujo pamilti ją ūmai ėmusią mylėti mamą, sudoroti teroristę Eglę Kusaitę ir dar kokį jos senyvą rėmėją, o galiausiai – maltis ir minkytis besaikiuose procesuose dėl prokurorėlių ir teisėjėlių orumo bei garbės šalyje, kur jų negerbia trys ketvirtadaliai visuomenės. Yra ir daugiau teoriškai egzistuojančių, kažką neva veikiančių ir realiai finansuojamų įstaigų ir organizacijų.

Net ministerijos dydžio biudžetą turinti Seimo kontrolierių įstaiga, kuri sugeba pasiskundusiojo teisėsaugos savivale skundus išnagrinėti nepasikalbėdama su pasiskundusiuoju. Visko yra labai daug, labai svarbaus ir neskundžiamo. Tai labai puiku, bet kai per daug žmonių suvokia, kad valdžiai skųstis nė neapsimoka, – jie liaunasi tai daryti.

Kas ištinka tada? Šventa vieta tuščia nebūna. Ir ne kieno kito, o būtent sistemos aršiausių gynėjų kaltė, kad tokia situacija gali pasinaudoti anaiptol ne tos pakraipos ir kokybės jėgų atstovai, su kuriais būtų saugu sėdėti kad ir viename stadione. Tad būkite drąsūs, bet neįsijauskite.

Šaltinis: Lietuvos žinios

Tags: Kedys, Kusaitė, politika, teisėsauga, Teismai, Venckienė