Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

 

„Ką veikia rusų kariuomenė Amerikoje?“, „…tegul vyriausybė mums pasiaiškina“, „tegul rusų kareiviai nešdinasi“, – tokiais ir panašiais šūkiais pratrūko kai kurie geografijoje pasiklydę amerikiečiai, kai žiniasklaidoje nugirdo apie rusų karines bazes šalyje, kuri angliškai vadinasi „Georgia“ – Gruzijoje. Mat taip vadinasi ir viena iš Amerikos valstijų. Šią žinią kaip linksmą pokštą perskaitė įvairiuose pasaulio kampeliuose, taip pat ir Lietuvoje. Visi pasijuokėme, nes tikrai smagu. Tai išties gera proga pasišaipyti iš nemokančiųjų politinės geografijos bei atsilikusių nuo tarptautinės politikos realijų Amerikos „runkelių“. Tik būtų neprošal pastebėti, jog žinių stoka ir apolitiškumas tokio štai eilinio amerikiečio sąmonėje ir šiuo atveju keistai sutarė su pilietiškumu ir patriotinės pareigos jausmais, taip pat ir į pačią visuomenės pasąmonę įsmigusia tradicija reikalauti valdžios atsakomybės.

Amerikietis intelektualas ar fermeris, verslininkas ar vairuotojas šalyje, kuri niekada nebuvo Rusijos okupuota, nepatyrė kokių nors NKVD represijų, žudynių, trėmimų ir buožinimų, suvokia, kad Jo Amerikoje negali būti jokių Rusijos pajėgų. Jis taip pat žino, kad leidusią tam įvykti valdžią reiktų „pakelti ant šakių“, jei ji nepasiaiškins tinkamai.

Tokia jau ta Amerika. Juokinga, labai įvairi ir nemokanti geografijos, vadovaujama nelabai intelektualaus ir visai nebepopuliaraus prezidento, giliai įklimpusi kruvinoje Irako košėje, bet vis vien varanti į marazmatinę isteriją  viso pasaulio raudonuosius, ruduosius, kamikadzes ir jų dvasinius tėvus arba bent jau sukelianti kiek impotentišką pavydą kai kuriose senstelėjusios Vakarų Europos sostinėse.

Apie JAV bręstantį žlugimą prirašyta kalnai propagandinių pamfletų ir mokslinių darbų. To žlugimo nekantraudami laukia tokie iškilūs personažai, kaip Chavesas, Kim Jong Ilas, Achmadinedžadas, Lukašenka, o ir Rusijos caras būtų visai nieko prieš. Tik ji nežlunga, ir galbūt viena iš to priežasčių – patriotizmo bei pilietiškumo užtaisas, leidžiantis galiausiai susitvarkyti su valdžią demokratijose kartais neišvengiamai pasiekiančiais ir darančiais įtaką niekšais bei idiotais, kurių atrastume kiekvienoje šalyje.

Atsigręžkime į Lietuvos realijas. Čia ne tik kad ūkininkui, pigaus aludario nuolatiniam klientui, turgaus prekeiviui ar vargstančiam pensininkui ima ir užsinori balsuoti už Viktorą Uspaskichą „todėl, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius“. Čia solidūs dėdės su brangiais kaklaraiščiais, moksliniais ir politiniais bei valstybiniais titulais, diplomais klaidžioja arba apsimeta pasiklydę ten, kur, cituojant klasiką, „kelios pušelės apykreivės likę“. Niekaip nepavyksta ponams išspręsti „lygties“, kurioje nėra jokių nežinomųjų, o tik vienas – valstybės žvalgybą neaiškių intrigų lizdu pavertęs, meluojantis KGB rezervistas ir jo kompanija. Būtų galbūt jau pavykę, jei save ir vienas kitą išdidžiu valstybininko titulu krikštijantys mokslinčiai nebūtų priversti aritmetinio veiksmo 2×2 spręsti pasitelkiant integralus, o liaudiškai sakant – „mušti kvailį“.

Ar jie tikrai per daug mokėsi politinės geografijos ir aukštosios matematikos, kad bus pasimiršusi ir praleista vargšė daugybos lentelė? Nesinori tuo tikėti, nes jų diplomai turbūt tikresni už V. Uspaskicho faksimiles. Deja, jie dabar jau priversti taip elgtis, nes jų politinės argumentacijos logika stumia juos vis giliau į melo ir demagogijos labirinto centrą, o ne išėjimo link.

Kartais tai šen tai ten iš save valstybininkais vadinančių kalbėtojų lūpų išsprūsta mintis, kad jiems pavydime, todėl nepelnytai puolame. Įdomu, ko būtent reiktų pavydėti? Patirties, kaip tapti KGB rezervistu ir būti elegantiškai įkištu į pareigas, kurioms tinki ne labiau negu cukrus karbonadui ir paskui kankintis mėginant prisiminti, ką vakar melavai bei rišliai pabaigti naują melą? Dar svarbu pavydėti nemigo naktų svarstant, kaip čia teisėtai „išreorganizuoti“ asmeniškai nelojalius savo vadovaujamo departamento pareigūnus ir kad jie, gink Dieve, neliudytų Seimo komitetui. O gal reikia labiau pavydėti tam, kuris negali viešai pasistatyti pirties ir vanotis ten, kaip ir su kuo tinkamas be baimės būti pastebėtas?

Tikriausiai turi labai suimti pavydas, kai užsienio reikalų ministras, VSD šefas, pilietis Januška ir Prezidentūros valstybininkas V. Baliukonis pasikuždėti apie valstybės strategijas į sostinės Pilies g. barą renkasi ir išeina po vieną, kad nebūtų nužiūrėti blogos akies? Tada reikia pavydėti ir visiems nusikalstamų gaujų nariams bei pogrindininkams revoliucionieriams. Nepavydėtina ir tai, kad, atrodo, ponai nieko geresnio per tą slaptą vakarienę nesugalvojo, kaip eilinę viešųjų ryšių akciją – skubiai išsiųsti (ir garsiai tautai pasigirti) dar vieną neįvardytą Rusijos diplomatą šnipą, kuris labai jau laiku įkliuvo savo kolegai iš rezervo. Čia galima nepavydint pasufleruoti ponams „šnipgaudžiams“, kad su paskelbta formuluote turbūt būtų galima (ir dar kur kas efektingiau atrodytų) išsiųsti kokius du trečdalius Rusijos ambasados personalo.

Dar sunkiau pavydėti valstybininkų propagandininkams. Labai sunku išprakaituoti logišką apologetiką KGB rezervistui, kai ginti jį kažkodėl reikia nuo tos pačios – tik pavadinimą pakeitusios tarnybos kėslų. Jei yra šiek tiek padorumo likučių, tai turėtų būti sunku naudoti iki šiol patiems nė kiek nerūpėjusią velionio Juro Abromavičiaus pavardę tiktai siekiant nutildyti keliamus klausimus ir kritiką, neviešinant to, ką prokurorai ištyrė, o tik mėginant paskleisti kuo daugiau dvoko. Pagrindiniam šalies dienraščiui tokioje situacijoje vis sunkiau sekasi išleisti numerį, kuris būtų nors kiek įdomesnis už meksikietišką muilo operą ar aludės politikavimo dienoraštį. Labai sunkus darbas laukia ir politologo, mėginančio paaiškinti visuomenei, kad šalies politika Rusijos atžvilgiu, kurią jis moksliškai pliekė prieš kelis mėnesius, įrodo atsistatydinusio jos konstruktoriaus tobulumą.

Taip plūktis tikrai per sunku ir turėtų būti sunku atsipalaiduoti. Matyt, kad taip nenutiktų, valstybę ant savo titaniškų pečių laikantys, pervargę valstybininkai kartais pasitelkia pagalbininkų – valstybininkų „puse etato“ – iš Krekenavos, „Dujotekanos“ ar dar kokios garbingos verslo institucijos, o kartais neetatiniais kviečiami ir suvirintojai. Tačiau tik laikinai – kol pastarieji, ne taip persidirbę ir būdami geresnės formos, nepanūsta patys daryti didesnės karjeros, negu numatyta neoficialiam kontrakte. Tada jie vienu gracingu judesiu nuspiriami į paraštę ir padaromi kalčiausiais dėl visų bėdų.

Tie Marijos žemės ainiai, kurie nepatepti į valstybininkus, nesutinka dirbti „puse etato“, vis mažiau ir rečiau drįsta šią nepakeliamą naštą užsikrauti. Visai kitaip negu nemokyti amerikonų „runkeliai“, jie vis rečiau bedrįsta ko nors klausti. Tie, kurie drįsta, yra labai moksliškai ir solidžiai „išdurninami“ ir niekinamai išvadinami didžiai negarbingai nūnai skambančiu patrioto vardu. Dar leidžiant suprasti, kad patriotas – tai beveik teroristas ir griovėjas. Na taip. Kolūkius juk sugriovė? Ar ne? O ką – rasit bent vieną? Teorema įrodyta! Jei ne valstybininkai – būtų išvis riesta. Sužinom, kad jie ir nepriklausomybę iškovojo, ir į Europą integravo, ir šiaip saugojo, kad neužpūstų šiaurūs vėjai. Belieka vienas klausimas – ar greičiau žlugs vargšė Amerika, kuriai taip blogai su geografija, bet kur paskutinis beraštis žino, jog Rusijos karių ten nereikia, ir drįsta net ir neteisinga proga tai pasakyti savo valdžiai ar pervargusių nepakeičiamų valstybininkų talentingai vairuojamas į šviesią ateitį (be patriotų ir nereikalingų klausimų) politini
s stebuklas – Lietuvos Respublika. Juk jau turime savo politiniame folklore tylių valstybingumo pakasynų tradiciją su prezidentais – forsuojančiais upeliukus, valstybininkais – įžvalgiai ir talentingai prisitaikančiais prie „naujų sąlygų“ ir gan abejingai reaguojančiais, nereikalingų klausimų neužduoti įpratusiais „runkeliais“.

Bernardinai.lt