Tomas Čyvas
„… Net prezidentas sugebėjo pakritikuoti tokį elgesį kaip „moraliai ir ideologiškai nepriimtiną“. Tiesa – nežinia, ar liko išties lygiai teisingas visiems, kaip to reikalauja Konstitucija…“
Paporino ilgai galvojęs ir Seimo prašymą (savo paties prašymu) išgirdęs prezidentas Valdas Adamkus, kad Arvydą Pocių reikia atleisti. Netgi dekretas pagaliau pasiekė Seimą, kuris vakar galų gale pritarė atleidimui (bet dar neatleido). Norėtųsi nusižiovauti: naujiena įdomi tik tuo, kad daugiau nei pusmečiu pavėluota. Gal visai ir neturėtų būti aktualija, jei KGB rezervininkų į šias pareigas NATO šalyje neskirtų.
Bet ne. Yra Lietuvoje tokia partija, kuri, pasak draugo Stalino ir jo parankinių, „niekada neleis, kad Lietuva išstotų iš Sovietų Sąjungos“. Pastarosios nebėra, tačiau buvusių čekistų, kaip ir komunistų, beveik nebūna. Apie tai – žemiau.
Kažkaip atsitiktinai, visai netyčia – tarsi pašalinis akcentas – atsikartojo visiems žinoma banalybė: nuo sovietų KGB ir KPSS „šestiorkos“ iki vagies – labai jau netolimas kelias. Tautą tai užkabino. Tokia tauta – tokie prioritetai.
Kas kad KGB rezervininku tapo Sąjūdžio laikais? Kas kad šaipėsi iš parlamento ir melavo? Kas kad gyrėsi ištyręs visus pasaulio kriminalus ir nieko negalėjo įrodyti? Kas kad kurpė „bylas“ apie Seimo narius su loginėmis ir faktinėmis klaidomis? Smulkmena, kad per parlamentinį tyrimą gauti liudijimai rodė totalią nekompetenciją. O štai „butų klausimas“ (ačiū klasikiniams tekstams) – esminis.
Net prezidentas sugebėjo pakritikuoti tokį elgesį kaip „moraliai ir ideologiškai nepriimtiną“. Tiesa – nežinia, ar liko išties lygiai teisingas visiems, kaip to reikalauja Konstitucija. Mat neaišku (nebent padėtų Konstitucijos dvasios pašnekovai): ar kiekvienam galimai nukosėjusiam valstybės turto piliečiui (taip pasirodė Seimo audito komitetui) priklauso tolerantiška prezidento frazė: „Tai kiekvieno asmeninės etikos klausimas?“
Prezidentas ne vienintelis toks labai pakantus ir liberalus. Jei liberalizmą, demokratiją ir teisiškumą suvoksime kaip slapstymąsi už paragrafo, Lietuva – liberali šalis. Ir liberaliausieji joje tuomet komunistai. Negaliu vadinti socdemais, nes tai įžeistų kokio nors Willy Brandt’o atminimą. Geriausiai jiems tiktų Vytauto Radžvilo apibūdinimas: „Tautiškomis spalvomis persidažiusi A.Sniečkaus kolaborantų partijos išugdyta nauja prisitaikėlių karta.“
Ši kompanija – ponios Irenos Šiaulienės lūpomis – 2007 m. gegužės 8 d. paskelbė prisitaikanti ir prie Valstybės saugumo departamento butų privatizavimo. Anksčiau buvo prisitaikiusi ne tik prie sovietų okupacijos ir visų „pocizmų“, bet ir prie „paksizmo“. Tik pastarasis nebuvo pakankamai rafinuotas. KGB rezervas – kas kita, artima ir pažįstama. Negi gaila, be to? Juk Lietuvos LSDP – ne OBCHSS. Bus tų butų. Dar, sakoma, net liko kokie penki. Michailas Gorbačiovas žadėjo, kad visi gyvens atskiruose butuose (pamiršau, iki kada ten), o partijos lyderių priesakai išlieka aktualūs amžinai.
Ponios I.Šiaulienės ir kitų AMB sekėjų partija net žadėjo nebalsuosianti už A.Pociaus atleidimą tol, kol V.Adamkus neras kito kandidato. Įdomu ir net nepatogu klausti, ar kas būtų pasikeitę, jei nepakeičiamasis laikinasis rezervininkas būtų ką nors viešai papjovęs? Pasak ponios iš LSDP, įstatymas nenumato jokių išeičių. Kol nebus rastas kas nors, nesiverbavęs į KGB rezervą, nesąs rezervininko-privatizuotojo giminaitis, nesąs priimtinas premjero patarėjui patarinėjantiems ufonautams – A.Pocius galėjo būti. Taip sakė partija.
