Tomas Čyvas
Lietuvos valstybininkais save vadinančiųjų populiacija yra kažkuo panaši į kormoranus – tokius plėšrius paukščius, prieš dešimt metų užplūdusius mūsų vandens telkinius ir greitai suryjančius didelį kiekį žuvų. Šie paukščiai anuomet buvo įrašyti į Raudonąją knygą, todėl juos buvo griežtai draudžiama medžioti, nors nuo jų „trūkumo“ ir veiklos žagsėjo bei keikėsi žuvų veisėjai ir žvejai. Yra du skirtumai. Pirmas – kormoranus į Raudonąją knygą įrašė kiti. O valstybininkai patys pasiskelbė svarbia bei deficitine rūšimi, kurios liesti nevalia. Net pirtis dėl to statosi tik nacionalinių parkų teritorijose. Antras – pričiuptas kormoranas kelia didelį triukšmą ir atbaido kitus (tuo naudojosi žuvininkai). Bet pastebėtas ir pajutęs kokį nerimą širdy, valstybininkas prisisemia vandens į burną ir neria į krūmus ar bent į liftą, bet užtat klaikų – neprietelius įbauginantį – triukšmą ir erzelį sukelia visa likusi populiacijos dalis. Be to, ši rūšis sugeba priversti kitus šaukti tuo pačiu dažniu.
Tie valstybininkai, kurie vakar įsiūlė Prezidentui pasirašyti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, irgi padarė tai, nerimaudami dėl saviškio – Arvydo Pociaus. Tiesa, „saviškių“ gal yra ir daugiau. Jie kol kas lengviau atsikvėpė, kai VSD vadovas pareiškė apsigalvojęs informuoti Seimą apie „Dujotekanos“ įtaką valstybės pareigūnams, nes esą per naktį prisiminė, jog vyksta operatyvinis tyrimas, kuris baigsis nežinia kada. Nerimas buvo didelis, nes susinervinę valstybės ramsčiai bus bene pamiršę, kad Konstitucinis Teismas yra teisinė institucija ir neaišku, kokiu pagrindu turėtų vertinti, „ar pakankamai efektyviai ir tikslingai Seimas pasinaudoja jam Konstitucijos bei įstatymų suteiktomis parlamentinės kontrolės galiomis tiriant ypatingos svarbos klausimus“. Tokį įvertinimą Seimo nariams paprastai pateikia prie balsadėžių susirinkę rinkėjai. Kita abejonė: „ar yra nuoširdus Seimo narių noras ištirti svarbius valstybei dalykus, ar tai – dar vienas įrankis politinių ar kitokių interesų kovoje“ galėtų puikiausiai būti adresuota kokiam gabiam psichologui, kunigui, o gal ir Lenai Lolišvili. Tikėtina, kad ateityje valstybininkai imsis ir tokių apeliacijų.
TSPMI, kurios auklėtiniai bei profesoriai nūnai dominuoja Prezidento aplinkoje, taip pat aktyviai dalyvauja triukšmaujant dėl nuskriaustųjų valstybininkų, vaidmuo taip pat kelia vis daugiau klausimų. Jos Globėjų tarybos sąraše (prieinamas viešai internete), be jau nuskriausto valstybininko Albino Januškos, kelių Prezidento patarėjų, „vestuvinių generolų“, kaip Šarūnas Marčiulionis ar Valentinas Milaknis, Aleksandras Abišala, matome ir poną Rimantą Stonį bei kitas pavardes iš įvairių verslo struktūrų. Kažin, ar tai nėra atsakymas į klausimą: kodėl reikia žūtbūt neleisti Seimo NSGK sužinoti norimos informacijos?
Žinoma, Globėjų taryba turbūt tik globoja. Čia neseniai egzistavusi buvusios valdančiosios koalicijos Politinė taryba posėdžiaudavo ir priimdavo sprendimus. Tai buvo labiau nei abejotinas konstituciniu ir politinės kokybės požiūriu darinys. Tačiau jis bent jau rinkdavosi šiek tiek viešai, buvo žinoma, kas ten posėdžiauja ir ką sutaria. Solidarieji valstybininkai tokių klaidų kaip ana nomenklatūra nedaro. Mieliau renkamasi kuopelėmis baruose ar pirtyse ir iš ten išsiskirstoma, su kokiomis žodinėmis ar juodraštinėmis depešomis, kurios vėliau per atskiras institucijas kristalizuojasi į panašius šedevrus, kaip vakarykštis KGB rezervisto akibrokštas Seimo NSGK ir Prezidento kreipimasis į KT.
Pastarasis yra ypač pavojingas ir įžūlus mėginimas, pasinaudojant Prezidentu ir Konstituciniu Teismu, apriboti ar net sunaikinti pačias parlamentinės institucijų kontrolės užuomazgas, kurios net ir būdamos vos gyvos atrodo gan pavojingos ne tik beviltiškai tarp uždarytų liftų durų ir žurnalistų besiblaškančiam A. Pociui, bet ir visai valstybininkų populiacijai. Tai jau yra atviras iššūkis pačiai parlamentinei demokratijai ir precedento Lietuvoje neturintis noras amžiams užantspauduoti savo „retos ir nepakeičiamos“ rūšies neliečiamybę politinėje Raudonojoje knygoje.
Bernardinai.lt
