Prezidento metinis pranešimas šiemet, kaip jau ir pernai, yra įdomiausias tuo, ko jame nėra. Pernykščiame tekste iš svarbių grėsmių ir spręstinų problemų paslaptingai „prašapusi“ oligarchija jau tada vertė klausti – kas atsitiko? Ar problema sėkmingai išspręsta, esamų ir potencialių oligarchų įtaka tapo nebereikšminga? Jei taip – tai ar šalies vadovo dėka? Šiemet šios temos V. Adamkus taip pat neprisiminė, tad – manytina – tikrai nebelaiko jos aktualia.
Praėjusiais metais įžvelgta valstybės tapatumo krizė, jei skaitysime pagal tekstą, taip pat arba išgaravo, arba pasirodė esanti pramanyta, nes krizės kaip ir nebeliko. Ją užtat pakeitė kita – dabar didžiausia problema esą tapo žmonių nepasitikėjimas valstybe. Taip pat jų nepasitikėjimas politikais apskritai, po kuriuo prezidentas, kaip supratome, solidariai pasirašė.
Šalies politinį klimatą ko ne metus nuodijusios Valstybės saugumo departamento (VSD) bėdos nesulaukė didelio dėmesio nei pernai, nei šiemet. Kartojama nuolat tas pats – VSD tapo siaurų partinių interesų ir politinės kovos įkaitu. Tapo, kaip suprantame, dar gerokai anksčiau – o ar tebėra ir kas padaryta, kad būtų kitaip? Šito paaiškinimo V. Adamkaus pranešime taip pat galite neieškoti.
Emocingai politikus kritikavęs prezidentas ragino visuomenę ir žiniasklaidą emocijomis nesivadovauti ir palikti tokius amžiaus projektus, kaip „Leo LT“ irgi palikti spręsti profesionalams. Iš esmės tai reiškia, kad jį bene bus suerzinusios dešimčių tūkstančių žmonių pasirašytos peticijos ir protestai. Vadinasi, suerzino būtent tai, ko pats šalies vadovas ne kartą sakėsi siekiąs – išaugęs pilietinis aktyvumas.
Tiesioginiu visų piliečių balsavimu renkamas prezidentas mažai ką tepasakė apie tas sritis, už kurias yra tiesiogiai atsakingas. Prokuratūra, policija, teismai, specialiosios tarnybos – jo dėmesiui priskirti veiklos laukai. Prezidentas parenka jų vadovus, teisėjus. Aukšti prezidento reitingai jau ne vienerius metus paslaptingai rezonuoja su ypač menku piliečių pasitikėjimu minėtomis institucijomis. Ar ne todėl apie šias nepatogias, bet jam privalomas kuruoti sritis nutyli politikas, kuris, būdamas populiariausias ir visuotinai renkamas, pats kalba apie pasitikėjimo valstybe krizę? Koks tos krizės turinys? Klausimas, kaip matome, prezidentui yra nepatogus.
Eilinį kartą žurnalistams (jau po pranešimo) apie savo menkus įgaliojimus paverkšlenęs prezidentas atrodė pamiršo pranešime ir pasakyti, ar sėkmingai naudojasi tais, kuriuos turi. Prezidentinėse JAV tenykštis vadovas per dvi kadencijas vetavo mažiau nei dešimt įstatymų ir nė iš tolo nepavytų šia savo teise energingai besinaudojusio prezidento. Kokios įveiktų ir neįveiktų jo „veto“ pasekmės? Ar pasiekti tikslai? Šito irgi neišgirdome. Užtat V. Adamkus apipylė Seimo narius visai lyg ir pagrįsta kritika dėl maivymosi ir neatsakingo išsidirbinėjimo svarstant Kosovo pripažinimo reikalus. Tik štai – bėda. Prezidentą Konstitucija įgalioja spręsti užsienio politikos klausimus, kai Seimas tegali juos svarstyti. Tad niekas V. Adamkui nekliudė išvengti problemų pačiam išsprendžiant klausimą ir neprimetant jo parlamentui, kuriuo taip nepasitiki.
Pagaliau – vienintelė iniciatyva – dėl partijų finansavimo – būtų atrodžiusi nuoširdžiai tik tuomet, jei būtų siūloma ją imti taikyti nedelsiant, o ne po metų. O dar geriau ji žiūrėtųsi, jei V. Adamkus liautųsi tylėjęs ir išsisukinėjęs nuo paprasto klausimo – ar tiesa, kad jo rinkimės skolas per bemaž socialiai remtinus asmenis apmokėjo Viktoras Uspaskichas? Metinį pranešimą skaityti išvis būtų buvę lengviau.
Politika.lt
