Tomas Čyvas

Yra valstybėje ir daugiau bėdų bei reikalų – ne tik šalies biudžetas. Galima be galo ir be krašto dabar aiškintis – gerai ar blogai yra visos valstybės finansinį gyvenimą, metams į priekį, planuoti vos kelias dienas ir naktis.
Praeis kiek laiko ir sužinosime – kas tiesa, o kas propaganda. Paaiškės netgi tai, ar tikrai nieko nekainuoja naujų ministerijų steigimas, jų numatomas kilnojimas po Lietuvą, staigus verslo sąlygų bloginimas ištisoms sritims. Nepraeis jau nė metai ir pamatysime ar skelbiami taupymo ir papildomų pinigų atiminėjimo iš „paskelbtųjų turtingais“ lozungai padės surinkti jau kitą biudžetą. Paaiškės – reikės ar  ne tautai diržus ir prijuostes veržtis dar stipriau – vardan dar šviesesnės ateities.
Naujai valdančiajai koalicijai ir jos antikriziniam „kryžiaus žygiui“ galima padėkoti bent jau už tai, kad bene pirmą kartą per visą laikotarpį nuo 1990 – ųjų Kovo 11-osios biudžeto formavimo aptarimas išlipo į pirmąsias spaudos eilutes. Anksčiau jį goždavo kokie nors skandalai ar dar kokios nors – neva svarbesnės – temos. Parlamentinėse valstybėse biudžetas ir turi būti viena iš pagrindinių mūšio arenų, nors operacijos paprastai esti vykdomos dienos šviesoje. Tam parlamentai ir buvo sugalvoti.
Kaip ten bebūtų – mūšis baigtas – šalies finansinis planas patvirtintas ir prezidento pasirašytas. Belieka linkėti, kad viskas pavyktų.
Laikas prisiminti ką kita. Artimiausiu metu valdančiajai – krikštytų konservatorių, dviejų tipų liberalų ir prikelti iš anapilio mokančiųjų – koalicijai dera pateikti jau kitus klausimus bei sąskaitas.
Jei jau patys konservatoriai skelbiasi nežinoję apie tai, kaip viskas baisu su tautos finansais, tai leistina manyti, kad ir žmonės rinkimuose balsavo ne už pažadą suveržti diržus. Socialdemokratais pasivadinęs oligarchų aptarnaujantis personalas buvo iššluotas iš valdžios už melą ir apgaudinėjimą, akivaizdų darbą ne valstybei, o monopolijoms, siūlymus pabadauti pedagogams ir nacionalinės energetikos padovanojimą nė cento nemokėjusiam investuotojui-apsišaukėliui.
Ne kartą patys kėlę klausimus apie tikrą ar tariamą valstybės užvaldymą, prieš rinkimus žūtbūt mėginę išoriškai nutolti nuo ilgai ramstyto ir glėbesčiuoto Gedimino Kirkilo (kartu su visais jo Albinais, KGB rezervistais ir VSD komjaunuoliais) konservatoriai turi imtis veiksmų. Ilgai slėptis už netikusių, bet pačių pasirinktų koalicijos partnerių nepavyks – didžiausias mandatų kiekis reiškia ir didžiausią atsakomybę.
Šiose srityse koalicijai kol kas galima piešti kelis riebius minusus. Atominės energetikos parlamentinė kontrolė patikėta tik girtomis muštynėmis garsėjančiam klounui, energetikų monopolijoms, nepaisant akivaizdžių piktnaudžiavimų, leidžiama didinti kainas (nors ir mažiau, nei jos norėjo). Valstybės saugumo departamente įsitvirtinusiai šutvei, lyg vanduo nuo žąsinų, nuslydo dar keli skandalingi bandymai reguliuoti šalies viešąją erdvę.
Belieka paklausti – ar visos visuomenės neištiks tas pats, kas ištiko Gudijon išgrūstą ir pro viešbučio langą išprašytą VSD karininką Vytautą Pociūną? Tas pats, kas nutiko pačių konservatorių politinėse batalijose išnaudotiems ir apmulkintiems kitiems VSD pareigūnams? Juos tiesiog apgavo ir išdavė politinės konjunktūros vardan – taip politikams reikėjo.
Energetikos išvogimo, VSD išsigimimo, parlamento autoriteto smukimo reikalai neaptariami biudžeto eilutėse. 12-os nuslėptų saugumo pažymų, kurias perduoti tautos išrinktiesiems reikalaujantis Seimo nutarimas tebegalioja, klausimas taip pat laukia savo eilės. Pamiršti jį vardan galimybės įsteigti savą ministeriją arba apmokestinti automobilius, dviračius, slides ir riedučius – galima. Bet tai būtų kur kas niekingesnė apgavystė, nei parlamentarų atlyginimų „susimažinimas“ ir jos nepadėtų paslėpti jokie lipdukai, draudžiantys filmuoti Seimo restoranuose. Nebent – juos būtų nutarta klijuoti visiems sandėrio dalyviams ant kaktų.

Laisvoji banga