Tomas Čyvas

Šeštadienį beklaidžiodamas po Knygų mugę pamačiau puse galvos aukštesnį už mane, tvirtai sudėtą, protingomis akimis vyrą – ir jį pažinau. Jis mane taip pat. Be baimės ir dvejonių šešėlio akyse žengė link manęs ir ištiesė ranką bei prisistatė esąs Justas Laucius.

Gerai sudėtas vyriškis, tvirtai spaudžiantis ranką ir žiūrintis į akis buvo tikrai prokuroriškos povyzos. Taip ir turėtų atrodyti Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo ainių žemės teisingumo tarnas. Pasakė norįs pažiūrėti man į akis, nes aš apie jį nemažai rašiau. Aš pasakiau, kad malonu asmeniškai susipažinti ir jį tik giriu bei toliau taip darysiu. Išties – savo straipsniuose nesu gailėjęs epitetų “iškilus”, “talentingas” ir pan. Moterys sako, kad netgi labai gražus.

Nors mano rankoje švietė knyga violetiniais viršeliais (šiais laikais kai kurios spalvos labai simboliškos ir kai kam kelia emocijas), Generalinės prokuratūros prokuroro veidu nenusirito nė menkiausias baimės ar nerimo šešėlis. Ramiai išsiskyrėme ir nuėjome savais keliais.

Paskui susimąsčiau. Ar būtų ponas buvęs toks ramus, jei žinotų, kad vos prieš dešimtį minučių į savo mobilųjį telefoną buvau gavęs trumpąją žinutę nuo jo vienos svarbiausių pastarojo metų “klienčių” – Eglės Kusaitės. Juk ne paslaptis, kad su ja kartkartėmis pabendrauju – ką turbūt žino ir J.Laucius, kuris tiria didžiai pavojingą ir svarbią jos tariamų bendrininkų, neva norėjusių išvien su ja susprogdinti kažin ką kažin kur Rusijoje, bylą.

Juk būtent dėl E.Kusaitės tikrai ar tariamai siųstos žinutės prokurorai ir teismas turėjo darbo bei įvertino neva siaubingą grasinimą 7800 litų. Tiek kainavo prokuroro tikras ar apsimestinis išgąstis. Kaip čia nutiko, kad toks rimtas ir didelis vyras mirtinai persigando gavęs žinutę, kurios turinyje nieko mirtingam žmogui netikėto ir grėsmingo šiaip jau nebuvo? Kodėl pats prokuroras teisme nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad gavęs tą žinutę suprato esąs… degeneratas. Man visai toks neatrodo.

Užmuškite, netikiu ir jo jautrumu bei bailumu (kol asmeniškai nebuvau susitikęs – dar galėjau manyti, kad). Juk ir išvis neįmanoma, kad  tokias pareigas eitų koks baikštuolis, galintis pradėti drebėti nuo kiekvieno nepažįstamo telefono numerio. Kas nutiktų, jei rimtai pagrasintų koks tikras kriminalinis autoritetas ar žinomas recidyvistas? Dar keisčiau išrodo tai, kad šią aiškiai apsimestinę baimę ir įtikinėjimą, kad prokurorui buvo iškilusi reali grėsmė, palaikė teismas.

Tad koks vis dėlto gali būti tikrasis motyvas, kuris verčia šį prokurorą, taip pat jo kolegas ne tik su bemaž maniakišku entuziazmu persekioti tą pajūrio merginą, netgi atsakančiai kvailai įrodinėjant, kad rimtai pabūgo kažkokios žinutės ir grėsmę sau esą laiko realia? Kas skatina rimtą vyrą apsimetinėti bailiu ir vadinti kvailesnį, nei yra iš tikrųjų? Kerštas už nepavykusį mėginimą nuteisti “teroristę” remiantis vien nežinia kaip išgautais pirminiais parodymais?

O kas skatina šį prokurorą ir jo kolegą Mindaugą Dūdą važinėti į Kauną ir po pusę dienos praleisti teisme, mėginant nubausti senyvą kalbininką, publicistą Letą Palmaitį, drįsusį pavadinti prokurorus nusikaltėliais, kai net generalinis prokuroras Darius Valys yra viešai paaiškinęs, kad nieko baisaus yra turėti ir tokią nuomonę? Tame juk dalyvauja ne tik jie, bet ir dideli bei rimti jų kolegos iš prokuratūrų bei teismų. Ar tai kova už mundurą ir noras įbauginant priversti gerbti savo titulus? Man asmeniškai tai yra mistiška paslaptis – mįslė, kurios neįkandu.

Viena tik žinau tiksliai – šis apsimetinėjimas bailiais ir jautriais, atviras kvailio voliojimas vykdomas ne privačiame lėlių teatre ar apsirūkiusių menininkų vakarėlyje. Tai darbas už atlyginimą ir ne už patį prasčiausią. Ar yra bent viena racionali priežastis, kodėl reiktų tikėti, kad šitie juokdariais ir bailiomis bobomis (atsiprašau drąsių moterų) apsimetinėjantys vyrukai gali ištirti kokią “Snoro” aferą arba informacijos iš savo pačių kabinetų nutekinimą? Galima tuo tikėti, bet tai mums visiems, manau, per brangi savikvaila.

Tags: bailys, degenratas, Kusaitė, Laucius, prokuratūra, prokurorai, Valys