Feed on
Posts
Comments

Tags: , , , , , , , ,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kartais tikrai linksmina ir kartu šiurpina. Savo atkakliu noru būti ne teisine, o politine institucija. Keičiasi sudėtis, bėga metai, būna prašviesėjimų, tačiau aršus siekis būti apšviestųjų karalių devynetu – neblėsta.

Paskutinis sprendimas – Konstitucijai prieštarauja Seimo patvirtinta Šeimos politikos koncepcija. Tiesa, pagal įstatymo raidę lyg ir viskas logiška:

Konstitucijos VIII SKIRSNIS
KONSTITUCINIS TEISMAS
102 straipsnis

Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.

Mat kažkoks gudragalvis mums, balsavusiems „už“ referendume nurodė, kad svarstytini visokie Seimo aktai (galbūt net ir lytiniai). Tai labai tinka KT sau pasitvirtintai doktrinai, anot kurios, be devyneto pašventinimo negali vykti nieko.

Ar gali būti, kad vėliau KT nutars, jog Konstitucijai prieštarauja Nacionalinė Energetikos Strategija (kartu su visa atomine elektrine, terminalais ir jungtimis), Nacionalinio transliuotojo televizijos programa arba, dar geriau, krepšinio rungtynių tarp Lietuvos ir Makedonijos rinktinių rezultatai?


Filed under: Patikusi mintis Tagged: Konstitucija, Konstitucinis Teismas, krepšinis, šeimos politika

Tags: , , ,

Pinigai ir partijos

Tags: , , , ,

Lietuvai labai nesiseka, nes ten, kur anksčiau matėme sąjungininkus, dabar norima rausti apkasus. Aplink grėsmė, priešai ir miglota atominės saulės viltis toli rytuose.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė keliauja į tekančios saulės šalį pargabenti atominės saulės. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas lieka murdytis niekaip negalinčios užsidaryti senosios elektrinės reikaluose ir aiškintis Seimui, kas ten ką padarė ir ko nepadarė su lietuviškais ir europiniais pinigais.

Kadencija artėja į pabaigą, tad spėti pamatyti Japoniją yra gana svarbus uždavinys. Ne ką mažiau svarbu pasirūpinti, kad prie milijoninių srautų visokiose energetikose sėdėtų tik savi ir lojalūs, tad abiejų minėtų politikų misijos buitiškai visiškai suprantamos. Kuo toliau šalis, tuo svarbiau į ją nuvažiuoti pasistažuoti arba bent papozuoti prie įdomios architektūros ir garbės sargybos.

Frontas „Ą“

Kad buitis neužgožtų strateginių vizijų ir planų, Lietuvos politikai atranda ir kitų pramogų. Viena jų – pamėginti skubiai ir neatidėliotinai padaryti tai, kas nebuvo daroma du dešimtmečius: išmokyti bet kurį Šalčininkų lenką taisyklingai rašyti „ąžuolas“ ir be akcento kirčiuoti seniausios indoeuropiečių kalbos grožybes. Tai, kad ne visi lietuvių tautybės policininkai susidoroja su panašiomis užduotimis net ir baigę vadinamąją Pumpučio akademiją – nesvarbu. Dar labai reikia, kad jokie lenkiški užrašai neterštų Vilniaus krašto architektūros šedevrų.

Anksčiau strategine laikyta kova dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos tokia skuba nepasižymėjo. Ar kova vis dar tebėra strateginė – neaišku. Mat kovos už „ą“ ir prieš „w“, taip pat siekis padaryti Lietuvos lenkus didesniais patriotais nei patys lietuviai, akivaizdžiai užgožia kelias sustingusio energetinio fronto smulkmenas.

Sužaliuos ąžuolai

Kiekvieną kartą, kada iš bendrovės „PKN Orlen“, kuri strategiškai siekiant neįsileisti rusų, buvo įkalbėta nupirkti „Mažeikių naftą“, pasigirsta kalbų apie jos turimų akcijų perleidimą tiems patiems rusams, lietuviai maldauja, kad lenkų bendrovė to nedarytų.

Į vis dar iš popierinės stadijos neišjudančią naujos branduolinės jėgainės statybą strateginiu partneriu kviečiama Lenkija ir reiškiamos viltys, kad Varšuvos politinis ir energetinis flirtas su Maskva nenuvilios kaimynų prie Kaliningrado elektros. Dar norima, kad lenkai pagaliau imtų tiesti energetines jungtis, kuriomis Lietuva prisijungtų prie Vakarų.

Kyla du klausimai. Pirmas – ar Lietuvos ir Lenkijos kova dėl užrašų ir senų istorijų interpretavimo nėra naudinga tiems, kurie galbūt sabotuoja energetinę nepriklausomybę? Gal jie tuo naudojasi? Antras – jeigu jau pagrindine grėsme Lietuvai tapo Lenkija, mūsų sąjungininkė NATO, kuriai net garsiajame Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos plane numatytas reikšmingas vaidmuo, tai gal sieti savo energetinio saugumo tvirtovių statybą su tokia šalimi pernelyg pavojinga? Jei taip, reikia naujos – dabar jau Lenkijos – sulaikymo strategijos. Tik ar nenutiks taip, kad siekiant visus aplinkui sulaikyti, Lietuvoje sužaliuos vien malkoms skirti ąžuolai?


Filed under: Balsas, Straipsniai Tagged: energetinė nepriklausomybė, Lenkija, Lietuva

Tags: , ,

„Lietuvos įtvirtinimo siekis nebuvo ir nebus baigtinis procesas. Prie jo turime prisidėti visi, kad galėtume didžiuotis savo šalimi. Kad mumis didžiuotųsi ir tie, kurie prisidėjo prie mūsų laisvės ir nepriklausomybės siekio“, – kalbėjo Prezidentė.

Mandagiai prašyčiau patikslinti – prie ko aš turėčiau prisidėti? Prie įtvirtinimo, prie siekio ar prie proceso kurio nebus? Ir prie ko prisidėjo tie, kurių pasididžiavimo turėčiau siekti?

Kažkada vienas premjeras sakydavo: šitą klausimą pastatysime ant darbotvarkės, labai atidžiai išžžiūrėsime ir pratraktuosime.” Arba: mūsų vyriausybė pastatyta ant kompetencijos”.


Filed under: Patikusi mintis Tagged: Grybauskaitė, kalba, prezidentė, procesas, šuns širdis

Tags: , , , ,

Nors Ispanijai ir pralaimėjome, galima konstatuoti – Lietuva gerai žaidžia krepšinį. Taip gerai, jog atvažiavę į Vilnių iš Panevėžio mūsų krepšininkai jau šiandien parodys, kad gali dar geriau. Tai tik viena iš pageidaujamų gerų naujienų.

Kalbame apie gėrį

“Šiemet mūsų užpraeito penkmečio planas viršijo tą, kuris numatytas patvirtinti dar ateinančiame partijos suvažiavime. Besišypsančios melžėjos, sveikas sovietinis ožys, galintis, reikalui esant, tapti garvežiu, o Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Komunistų partijos generalinis sekretorius nukirps juostelę ties ferma, kur patys didžiausi pasaulio tešmenys išlydo daugiausia pasaulyje plieno. Mūsų šalis išlydo daugiausia plieno pasaulyje.”
Tai buvo ne citata, o tiesiog sisteminio idiotizmo citatų loginis rezultatas. Citata apie Sistemą, kurioje teko garbė 19 metų gyventi ir kartu su velione močiute laukti visokių dalykų, panašių į mėsos atvežimą į kiemo kulinarijos “knaipę”. Jų atveždavo, ir tarybinės liaudies tam tikrai daliai “ragu” arba “kauliukų” užtekdavo. Prekių ženklas SSRS. Per Naujuosius metus, “piervamajų”, “didžiojo spalio” ir panašias sukaktis netgi pasiekdavo žalieji žirneliai, majonezas ir šprotai.
Piramidėmis sudėlioti trilitriniai stiklainiai su neva beržo sula ir neva šprotais arba “kilkėmis” – irgi labai įstrigęs prisiminimas, kartu su rūškanais aprėkiamų “pardavėjų”, neturinčių ką parduoti, veidais. Šiais laikais dar pasitaiko idiotų, kurie perka “tarybinę vytintą dešrą”, net nesuvokdami, kad rūkyta ar vytinta dešra Leonido Brežnevo ir Petro Griškevičiaus laikais buvo prieinama nebent per “pajokus” arba antras duris.
Užtat sovietinės liaudies gerovės augimo trubadūrai nušviesdavo viską taip, kad deficitas tapdavo pertekliumi, nebuvo ne tik buržuazinio supuvimo, bet net ir sekso, o ir narkologinis dispanseris, iš kurio pro langus į gretimą vaikų darželį skraidė “troinoj odekolon” buteliukai, oficialai neegzistavo. Komiškiausia tai, jog net tie, kurie sako, esą “buvo geriau”, pripažįsta, kad geriau buvo “pro antras duris”, t. y. – vagiant.
Svarbu ne tai, ką prisimename, o kas yra pasakojama. Jei nacionalinis transliuotojas, užuot pardavinėjęs reklamą, būtų įpareigotas bent kartą per mėnesį per Antrąjį kanalą pakartoti nesąmones, kurias mums 1982-aisiais vogravo televizija, debilumo ir siauraprotystės mastas gal kiek ir mažėtų. Ypač man būtų smagu pasišaipyti iš vieno itin svarbaus mito, neva tada per televizorių nerodė nei smurto, nei nepūkuotų “multikų”. Tiesiog užmušti baltagvardietį ar vokietį reiškė pūkuotumą ir gėrį, o rusiškas vilkas labiau nusipelnė neapykantos nei amerikietiškas katinas. Bet “Panorama” visada kalbėjo apie pozityvą, gėrį ir didėjančius primilžius.

Persūdyta sriuba

Šiandien vis pasiskaitau apie tokių pozityvių žinių ilgesį ir bandau apsiverkti. Kartais neišeina. Tiesa, šprotų, apelsinų, kiaulienos ir majonezo arba kavos vitrinose nesiilgiu, tačiau nelabai suprantu, kodėl turėčiau giedoti už tai ditirambus “Maximos” ar IKI verslininkui arba kokiam politikui?
Jei krepšininkai laimi, tai ar aš turiu dėkoti už tai šalia jų nusifotografavusiai prezidentei? Pasitaiko, kad miške randu baravykų, tai turbūt turiu rašyti odę nepažįstamam eiguliui, o dar geriau kokiam politikuojančiam elniui, kuris to grybo nesuvartojo savo reikmėms? Juk SSRS irgi gyrėsi, kad išlydo daugiausia pasaulyje plieno, o mes tik pasakojame (650 litų į rankas minimalios algos šalyje), kad pas mus geriausias internetas. Galėčiau ir aš taip pasakoti, bet nenoriu.
Lygiai taip pat, kaip nenoriu ir nesirengiu dėkoti už tai, kad man į sriubos kaušelį nepripylė kibiro druskos arba nepradūrė automobilio padangų. Taip – Lietuvoje yra daugybė gerų dalykų. Daug gerų žmonių, daug gerų krepšininkų, mokančių įmesti, daug medikų, kurie neima kyšių, daug kunigų, kurie nerenka jokių duoklių ir neištvirkauja. Daug gražių moterų ir t. t. Yra daugybė paslaugių, nuoširdžių ir nekorumpuotų tarnautojų bei politikų.
Viskam tam pagirti egzistuoja žmonių tautosaka ir viešųjų ryšių agentūros. Visiems, kam nepatinka “negatyvą liejanti” žiniasklaida, siūlau sukurti galimybę keletą mėnesių pagyventi oficialių, valdžios sukurtų pranešimų spaudai erdvėje. Ten sriuba niekada nebūna persūdyta. Maždaug prieš dvi dešimtis metų druskos trūkumą išmokome pastebėti, tačiau daliai kolegų vis dar atrodo, kad tai nemandagu. Nemandagu pastebėti, kad karininkai ne visada patys šokinėja pro langus Baltarusijoje. Nemandagu ir nepozityvu galvoti, kad keturi lavonai vienoje tęstinėje byloje yra daugoka. Nemandagu abejoti, ar tikrai viena mergina norėjo susprogdinti kažką kažkur, kai visi įrodymai telpa kiaurame rėtyje. Sriubą reikia valgyti ir, pasak kai kurių kolegų, šieptis gardžiuojantis.

“Lietuvos žinios”


Filed under: Lietuvos žinios, Straipsniai Tagged: Panorama, penkmečio planai, plieno išlydymas, pozityvios naujienos, sovietmetis

Tags: , , ,

Lengviausia savo kvailumą ir klaidas nurašyti istorijai. Geriausia – kuo senesnei, kad ją kuo mažiau kas atsimintų ir išmanytų.

Kaip atskaitos taškas imamas Lucjano Želigovskio žygis 1920 metais. Ir tas Želigovskis, kaip ir Armija Krajova, tebėra baisi kaliausė, turinti baidyti lietuviškus žvirblius nuo minties, kad kiek nors galima „nusileisti lenkams“. Pasitaiko, kad „kontekstas“ tęsiamas iki Liublino ar Krėvos unijų, o dar geriau – į laikus, kai neegzistavo net Lietuvos valstybė. Tuomet griebiamasi rėkti, kad senieji vietovardžiai šen ar ten yra baltiški, todėl, girdi, Vilnijos lenkai vis tiek yra lietuviai.

Net pripažįstantieji, kad tautybė yra apsisprendimo reikalas, kartais įsigudrina paaiškinti, jog šis procesas „nėra baigtinis“. Atsieit jei sukursime pakankamai lietuvybe persunktą aplinkos tirpalą ir į jį įmurdysime Maišiagalos lenką, jis gal dar persigalvos.

Bet pakanka ir minėtų unijų, kurios, patekusios į politinių kovų apyvartą, gali būti efektyviai panaudotos kuriant istorinio priešo įvaizdį. Ne visi yra istorikai, tad iš politiko lūpų iki pigios aludės atsiritęs sniego kamuolys gerokai mutuoja ir iš įžvalgos, kad mus sulenkinti klastingai sumanyta dar Jogailai tuokiantis su karalaite Jadvyga, virsta kupinu pasipiktinimo bliovimu, jog lenkų šlėktos Jogailai „kekšę Jadvygą“ pakišo.

Vis dėlto dažniausiai apsistojama prie L. Želigovskio ir Armijos Krajovos. Susikalbėti su savo lenkų tautybės piliečiais, remiantis tokia logika, reiškia ne tik nusileisti šovinistui Radoslavui Sikorskiui, bet ir atgaline data pralaimėti Širvintų ir Giedraičių mūšį.

Kitaip sakant, šiandien jiems leisime pasikabinti lenkišką gatvės pavadinimo lentelę Šalčininkuose, tai rytoj jau ir L. Želigovskis ateis, ir Vilnių atims. Taip iš „istorinio konteksto“ mikliai pereinama į Nostradamo pranašysčių veiklą.

Rodydami pirštu į senas istorijas pamirštame naujesnę. Manding, daug teisingesnis atskaitos taškas ieškant „istorinio konteksto“ yra faktas, kad Varšuva nėjo „Vilniaus vaduoti“ 1990–1991 metais, nors Maskva ir labai kvietė.

Šiandien Vilniaus krašte turime vienos politinės gaujos, išaugusios iš vietinės nomenklatūros, valdžią. Ir tai pakankamai natūralu, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo nueita šį procesą visokeriopai skatinančiu keliu. Lietuvos politinis elitas taip pat susiformavo mutuojant atskiriems nomenklatūros sluoksniams ir santykius su etniškai išskirtiniu regionu nutarė formuoti tokiais pat principais.

Kad „lenkai nekvaršintų galvos“ buvo paprasčiau daryti ne tai, ko reikia paprastam Lietuvos lenkui, o tai, ko norėjo jų nomenklatūra. Užuot patys pasiūlę tas dvikalbes iškabas ir teisę į pavardę, nuėjome kitu keliu.

Buvo ne tik sužlugdytas visai neblogas „Rytų Lietuvos televizijos“ projektas. Vietinei nomenklatūrai, šalia jau turėtų administracinių svertų, pasiūlyta privilegija – išimtis iš bendros visoms kitoms partijoms rinkimų kartelės. Taip atsirado „politinės pažiūros“ – lenkas. Buvo tyliai susitaikyta su mintimi, kad šis regionas ir bus valdomas tokių „pažiūrų“ „partijos“.

Pačiame Vilniuje su „partija“ visi noriai sudarinėjo koalicijas, ir ta nomenklatūra kurį laiką tikrai nekvaršino galvos. Kol neužsiaugino raumenų ir šalyje kaimynėje neįsivyravo neadekvačių mikroimperinių ambicijų fazė. Tada nustebome pamatę, kad problema egzistuoja, bet dabar ji – Valdemaro Tomaševskio koziris. Jis jam naudingas ir tada, kai reikia sukurstyti lenkų moksleivius protestuoti prieš gerokai pavėluotai suteikiamą galimybę išmokti valstybinę kalbą gerai. Bet tai banalios politinės realijos.

Visiška tiesa, kad lenkų premjeras Donaldas Tuskas, tauzijantis savo tiesas nuo bažnyčios altoriaus, atrodo ne visai kaip apaštalas, o Radoslawas Sikorskis išvis panašus į kvaištelėjusį ekstremistą. Bet ar tai naujiena? Ar nemeluoja ir neišsidirbinėja ir mūsų pačių politikai? Siūlyčiau atleisti be sutanos bažnyčiose pamokslus rėžiančiam „kunigui“ Donaldui. Tai, kad kaimyninės šalies vadovas linkęs šnekėtis – gerai. Jo kalbėjimasis su mūsų „apaštalais“, ne ką mažiau linkusiais į panašias atrakcijas – pozityvus reiškinys. Bet koks pokalbis yra geriau, nei atsisakymas kalbėtis.

Maža to, dar nėra vėlu, truputį per vasarą pailsėjus, Seime susitvarkyti bent su Šalčininkų gatvių pavadinimus žyminčiu iškabų klausimu.

Šaltinis: “Balsas.lt”


Filed under: Balsas, Straipsniai Tagged: istorija, Jadvyga, Jogaila, lenkai, lietuviai, Tomaševskis, Tuskas, Želigovskis

Tags: , , , , , , ,

Tags: , , ,

“Čia išvis nesąmonių valstybė. Prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus (…) Kaip jie gali žudyti žmones? Tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, su mano artimaisiais”, – sakė įtariamoji Eglė Kusaitė po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio šių metų kovo 24-ąją.
Ką daro – matė visi. Seka, klausosi telefono pokalbių ir skaito susirašinėjimus su žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais, buvusiais disidentais, kaupia vis storesnius bylos tomus ir imituoja audringą kovą su nusikalstamumu. E.Kusaitė tai pastebėjo ir sulaukė trečios baudžiamosios bylos. Mat Generalinės prokuratūros prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda galėjo pasijusti įžeisti. Nekeista, kai prisimeni, kad J.Laucius jaučiasi dar ir nesaugus – skundžiasi, jog jo pastangomis sukurptoje ir cirku virtusioje byloje terorizmu kaltinama klaipėdietė neva grasina jį nužudysianti. Tiesa, į kai kuriuos daug riebesnius ir metodiškesnius žodžius reaguojama ne taip aktyviai.
Prokurorai buvo gavę pasipiktinusio piliečio skundą, kad “internetinėje svetainėje www.ekspertai.eu šių metų kovo 29-ąją įdėtas straipsnis pavadinimu “Nusikaltėlių bendrininkai prokurorai – banditai”, kuriame nedviprasmiškai sakoma, jog prokurorai yra nusikaltėlių bendrininkai, ir įvardijama konkreti Generalinės prokuratūros prokurorė Sigutė Malinauskienė, kaip prokurorė, vykdanti nusikalstamas veikas”. Taip informavo budrus pilietis.
“Teigiame, kad didelė dalis prokurorų, dalyvavusių rezonansinių bylų (Vytauto Pociūno, Tūkstantmečio VEKS, žudymų ir pedofilijos, Eglės Kusaitės) tyrime, yra nusikaltėliai, o išvertus į prokurorams suprantamą kalbą reiškia – yra banditai. Nes tik banditai gali dengti kitų banditų (žudikų, aferistų, falsifikatorių) nusikalstamas veikas”, – pabrėžiama nurodytame minėtos svetainės straipsnyje.
Panašius žodžius svetainės darbuotojas Audrius Nakas pakartojo LNK televizijos eteryje. Ir niekas neįsižeidė arba neteikė tiems įžeidimams daug reikšmės.
“Lietuvos prokuratūra, užuot gynusi ir saugojusi teisingumą, bendradarbiauja su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis”, pasak piliečio signalą nagrinėjusių pareigūnų, nešmeižia ir nediskredituoja Lietuvos Respublikos prokuratūros, jokiu būdu nežemina jos vardo. “Kita vertus, pareiškime įvardijamas ir konkretus žmogus (prokurorė S.Malinauskienė), kuri galimai nukentėjo nuo šmeižto bei įžeidimo jos atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą garbės ir orumo sąvoką, neturėtų kilti abejonių, kad daugeliu atvejų tik pats asmuo (šiuo atveju prokurorė S.Malinauskienė) gali tinkamai įvertinti, ar buvo pažeista jos garbė ir orumas”, – sakoma prokuratūros išvadoje, kurią pasirašė Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekiš.
Tiesa, kaip aiškina įžeidimų neradęs pareigūnas, prokurorė S.Malinauskienė, kuriai yra pranešta apie pareiškime nurodytą informaciją, paskleistą apie ją internetinėje svetainėje, pati galėtų tiesiogiai kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pasiteiravau A.Nako, ar tai jau padaryta, ir gavau atsakymą: “Nu ne, po galais.”
Klaidų, nekompetencijos, piktybiškumo, siekio susidoroti, tuščiagarbystės ir banalaus žmogiško kvailumo marmalynėje, kurioje dabar skendi mūsų teisėsauga ir jėgos struktūros, jau nebeaišku, už ką ir kada galima įsižeisti. Pati Lietuvos valstybė klaidžioja tarp trijų pušų, spręsdama Michailo Golovatovo ir Alesio Beliackio galvosūkius, kaip tik todėl, kad savo pareigūnams bei biurokratams leidžia žaisti pagal jų pasirinktus arba nevykusiai surašytus ir selektyviai taikomus paragrafinius kriterijus.
Peršasi išvada, kad prokuratūroje jautrumas ir uolumas būdingi ne visiems ir ne visada. Juolab ne kiekvieno tariamo “įžeidėjo” atžvilgiu. Ne kiekvienam mirtingajam norisi taip atkeršyti už sugriautą planą, turėjusį žaibiškai pelnyti kovotojų su terorizmu šlovę, valstybinius apdovanojimus ir premijas. Dabar jie niršta ne dėl žodžio “banditas” ir net ne dėl munduro garbės. Mano labai subjektyvia nuomone, virtinė bylų, iškeltų E.Kusaitei, yra itin smulkmeniškas, niekingas kerštas už tai, kad žmogus ėmė ir nesutiko, ir toliau nesutinka būti kažin kieno laipteliu (kurį galima mindžioti) karjeros kelyje. Žiūrint ne pagal kodeksus, o pagal elementarius bendražmogiškus kriterijus, tai, mano galva, tikrų tikriausias banditizmas, pasitelkiant tam grotų, antrankių, įgaliojimų arsenalą, kuris buvo duotas banditams išgaudyti. Jei esu neteisus, pats laikas švęsti, nes nusikalstamumo Lietuvoje iš esmės nebeliko. Priešingu atveju tokiam pykčiui vienos merginos atžvilgiu tiesiog neužtektų brangaus garbingų ir kilnių, tiesa, šiek tiek jautrokų prokurorų laiko.


Filed under: Eglės Kusaitės drama, Lietuvos žinios, Straipsniai Tagged: banditizmas, Dūda, Kusaitė, Laucius, Nakas, prokuratūra, prokurorai, teisėsauga, terorizmas

Tags: , , , , , , , , ,

Tags: , , , , , , , , ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos