Tomas Čyvas

Nors Ispanijai ir pralaimėjome, galima konstatuoti – Lietuva gerai žaidžia krepšinį. Taip gerai, jog atvažiavę į Vilnių iš Panevėžio mūsų krepšininkai jau šiandien parodys, kad gali dar geriau. Tai tik viena iš pageidaujamų gerų naujienų.

Kalbame apie gėrį

“Šiemet mūsų užpraeito penkmečio planas viršijo tą, kuris numatytas patvirtinti dar ateinančiame partijos suvažiavime. Besišypsančios melžėjos, sveikas sovietinis ožys, galintis, reikalui esant, tapti garvežiu, o Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Komunistų partijos generalinis sekretorius nukirps juostelę ties ferma, kur patys didžiausi pasaulio tešmenys išlydo daugiausia pasaulyje plieno. Mūsų šalis išlydo daugiausia plieno pasaulyje.”
Tai buvo ne citata, o tiesiog sisteminio idiotizmo citatų loginis rezultatas. Citata apie Sistemą, kurioje teko garbė 19 metų gyventi ir kartu su velione močiute laukti visokių dalykų, panašių į mėsos atvežimą į kiemo kulinarijos “knaipę”. Jų atveždavo, ir tarybinės liaudies tam tikrai daliai “ragu” arba “kauliukų” užtekdavo. Prekių ženklas SSRS. Per Naujuosius metus, “piervamajų”, “didžiojo spalio” ir panašias sukaktis netgi pasiekdavo žalieji žirneliai, majonezas ir šprotai.
Piramidėmis sudėlioti trilitriniai stiklainiai su neva beržo sula ir neva šprotais arba “kilkėmis” – irgi labai įstrigęs prisiminimas, kartu su rūškanais aprėkiamų “pardavėjų”, neturinčių ką parduoti, veidais. Šiais laikais dar pasitaiko idiotų, kurie perka “tarybinę vytintą dešrą”, net nesuvokdami, kad rūkyta ar vytinta dešra Leonido Brežnevo ir Petro Griškevičiaus laikais buvo prieinama nebent per “pajokus” arba antras duris.
Užtat sovietinės liaudies gerovės augimo trubadūrai nušviesdavo viską taip, kad deficitas tapdavo pertekliumi, nebuvo ne tik buržuazinio supuvimo, bet net ir sekso, o ir narkologinis dispanseris, iš kurio pro langus į gretimą vaikų darželį skraidė “troinoj odekolon” buteliukai, oficialai neegzistavo. Komiškiausia tai, jog net tie, kurie sako, esą “buvo geriau”, pripažįsta, kad geriau buvo “pro antras duris”, t. y. – vagiant.
Svarbu ne tai, ką prisimename, o kas yra pasakojama. Jei nacionalinis transliuotojas, užuot pardavinėjęs reklamą, būtų įpareigotas bent kartą per mėnesį per Antrąjį kanalą pakartoti nesąmones, kurias mums 1982-aisiais vogravo televizija, debilumo ir siauraprotystės mastas gal kiek ir mažėtų. Ypač man būtų smagu pasišaipyti iš vieno itin svarbaus mito, neva tada per televizorių nerodė nei smurto, nei nepūkuotų “multikų”. Tiesiog užmušti baltagvardietį ar vokietį reiškė pūkuotumą ir gėrį, o rusiškas vilkas labiau nusipelnė neapykantos nei amerikietiškas katinas. Bet “Panorama” visada kalbėjo apie pozityvą, gėrį ir didėjančius primilžius.

Persūdyta sriuba

Šiandien vis pasiskaitau apie tokių pozityvių žinių ilgesį ir bandau apsiverkti. Kartais neišeina. Tiesa, šprotų, apelsinų, kiaulienos ir majonezo arba kavos vitrinose nesiilgiu, tačiau nelabai suprantu, kodėl turėčiau giedoti už tai ditirambus “Maximos” ar IKI verslininkui arba kokiam politikui?
Jei krepšininkai laimi, tai ar aš turiu dėkoti už tai šalia jų nusifotografavusiai prezidentei? Pasitaiko, kad miške randu baravykų, tai turbūt turiu rašyti odę nepažįstamam eiguliui, o dar geriau kokiam politikuojančiam elniui, kuris to grybo nesuvartojo savo reikmėms? Juk SSRS irgi gyrėsi, kad išlydo daugiausia pasaulyje plieno, o mes tik pasakojame (650 litų į rankas minimalios algos šalyje), kad pas mus geriausias internetas. Galėčiau ir aš taip pasakoti, bet nenoriu.
Lygiai taip pat, kaip nenoriu ir nesirengiu dėkoti už tai, kad man į sriubos kaušelį nepripylė kibiro druskos arba nepradūrė automobilio padangų. Taip – Lietuvoje yra daugybė gerų dalykų. Daug gerų žmonių, daug gerų krepšininkų, mokančių įmesti, daug medikų, kurie neima kyšių, daug kunigų, kurie nerenka jokių duoklių ir neištvirkauja. Daug gražių moterų ir t. t. Yra daugybė paslaugių, nuoširdžių ir nekorumpuotų tarnautojų bei politikų.
Viskam tam pagirti egzistuoja žmonių tautosaka ir viešųjų ryšių agentūros. Visiems, kam nepatinka “negatyvą liejanti” žiniasklaida, siūlau sukurti galimybę keletą mėnesių pagyventi oficialių, valdžios sukurtų pranešimų spaudai erdvėje. Ten sriuba niekada nebūna persūdyta. Maždaug prieš dvi dešimtis metų druskos trūkumą išmokome pastebėti, tačiau daliai kolegų vis dar atrodo, kad tai nemandagu. Nemandagu pastebėti, kad karininkai ne visada patys šokinėja pro langus Baltarusijoje. Nemandagu ir nepozityvu galvoti, kad keturi lavonai vienoje tęstinėje byloje yra daugoka. Nemandagu abejoti, ar tikrai viena mergina norėjo susprogdinti kažką kažkur, kai visi įrodymai telpa kiaurame rėtyje. Sriubą reikia valgyti ir, pasak kai kurių kolegų, šieptis gardžiuojantis.

“Lietuvos žinios”

Tags: penkmečio planai, plieno išlydymas, pozityvios naujienos, sovietmetis