Feed on
Posts
Comments

Kol dar galima, skubu paagituoti už žinomą ir iškilų Palangos socialdemokratą, prieš tai pabuvusį „tvarkiečiu“ – Aleksandrą Jokūnauską. Socdemų sąraše jis aukštai ir tai nėra keista.

Jei esi miesto tarybos narys ir su draugais bei giminaičiais vystai nekilnojamojo turto projektus, gali pats derinti ir tvarkyti savo sugalvotus detaliuosius statybos planus. Paprastam mirtingajam tokios galimybės nesisapnuoja, bet, jei esi Palangos miesto tarybos narys ir garsenybė A.Jokūbauskas – viskas įmanoma. Masnau, tokį šaunuolį palangiškiai į miesto tarybą tikrai deleguos dar kartą. Kitaip jie yra nedėkingos kiaulės.

Pats sau bilietus parduoda

http://www.palanga.lt/palanga/m/m_files/wfiles/file10170.pdf – čia vienas toks detalusis planas. Tai toks daiktas,be kurio nieko jokiame sklype nepastatysi ir nenuveiksi. Ir kurį, normaliam mirtingajam, pasitvirtinti būna oi kaip nelengva. Bet ne ypatingomis galiomis apdovanotiesiems.

Tiek kairėje, tiek dešinėje pateiktų dokumentų pusėje matote Rūtos Jokūbauskienės (kuri yra A.Jokūbausko žmona)  ir Kazimiero Pečiulio, kuris yra jos giminaitis, parašus. Dešinėje figūruoja ir suinteresuotųjų atstovai – K. Pečiulis ir Palangoje labai garsus ir nieko nebijantis,viešojo intereso gynėjo laurų nuolat beieškąs A.Jokūbauskas. Kitaip sakant,detaliojo plano rengime ir organizavime dalyvavo pats miesto tarybos narys: pats sau šoku, pats dainuoju, bilietų kontrolę pats plėšiu.

Kad būtent toks, koks nurodytas aukščiau, detalusis nurodomų teritorijų planas galioja, oficialiai patvirtino Palangos miesto savivaldybės administracija.

Ar įprasta tokia praktika, kai žemės sklypų savininkų interesus Palangos miesto taryboje detalaus plano tvirtinimo procese atstovauja toje pačioje miesto taryboje balsuojantis jos narys, paklausėme Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK). VTEK sekretoriato vado Tomo Čaplinsko komentaras: „Žinot, yra toks įstatymas specialus Viešų-privačių [interesų derinimo], kuris kalba apie tai, kad,jeigu turi privatų interesą, privalai nusišalinti, nedalyvauti tose sprendimų procedūrose. Nei derinime, nei rengime,nei svarstyme, nei sprendimų priėmime.“

Teisybės dėlei pasitikslinome – tvirtinant patį detalųjį planą, kuriame aptariami jo privatūs interesai Palangos Tvenkinių gatvėje (2, 4, 4A ir t.t.) , A. Jokūbauskas nedalyvavo. Nebalsavo taryboje.

Ir visgi, kiekvienas taip patogiai įsitaisys ir advokatu, nekilnojamo turto laikinu valdytoju  bei miesto tarybos nariu,kuriam informacija prieinama,kaip ant delno. „Įstatymas, kaip ir draudžia naudoti tarnybinę informaciją privačių interesų labui.  Šiuo atveju, verslo atveju, klausimas, kiek tai įrodomi tokie dalykai,“,- man paaiškino  T. Čaplinskas. Aš irgi panašiai maniau, bet labai vertingiems ir daug veiklų vienu metu derinanti gebantiems kadrams nedera paistyti kokių nors ten smulkmenų.

Pradžia ir skundai

Primenu, kad Palangos miesto tarybos narys, advokatas ir Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas artėjančiuose rinkimuose A. Jokūbauskas, save pristatantis Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pensininku, po portalo balsas.lt publikacijos  „STT pensininko nuotykiai” reikalavo patikslinti kai kurią informaciją. Mielai tai atlieku.

Minėtame straipsnyje buvo daroma prielaida, kad A. Jokūbauskas su savo draugais ir artimaisiais, ne iš godumo,o tik jų pačių labui, padeda senyvo amžiaus palangiškiams atsikratyti nereikalingo turto ir lengviau krikščioniškai „pralįsti pro adatos skylutę“. Paminėta daugybė sklypų, kurie perėjo per šių asmenų rankas. Nurodytos ir jų kainos, kurios, bent jau perspektyvoje, numato mielą ir gražų praturtėjimą. Straipsnyje cituoti palangiškiai nurodė, kad tipiškas veikimo būdas yra gan paprastas. Advokatu,be kurio pagalbos nieko nepavyks, seneliui prisistatąs geradaris A. Jokūbauskas įkalba jį duoti už pagalbą žemės gabaliuką. Atsitik tu man taip,daugelis sandėrių sudaroma visai ne už ilgo po to, kai senukas gauna atgauna sklypą. Miesto tarybos natys, visiškai ne iš gosumo,o tik operatyviai stengdamasis padėti, apie tai greit sužino ir sutvarko reikalus.

Kadangi nurodytoje publikacijoje buvo neteisingai parašytas A. Jokūbausko sutuoktinės vardas, patiksliname – ji yra Rūta Jokūbauskienė. Dėl neatidumo (skaičiuojant nemenkas sklypų sklypelių vaikščiojimo trajektorijas) įsivėlė ir klaida dėl Altauto Jokūbausko, kuris buvo įsigijęs ne 12 ha, o 11,98 aro žemės sklypą Vyturių g. 10, Palangoje, kurį 1939 m. gimusi R.I. buvo atgavusi pagal ne pagal 2005 04 15, o pagal 2005 03 15 apskrities viršininko įsakymą. Atsiprašau.  Kartu tenka priminti, kad, rengiant publikaciją,su Aleksandru Jokūbausku buvo asmeniškai susitiekta ir paprašyta patikslinti informaciją, bet ponas iki kažkokios „žemės kirmėlės“ žurnalisto nenusileido ir atkirto palinkėjimu – neapsirikti skaičiuojant.

Kartą apsirikęs ir gavęs nusiskundimų (jų ten būta daugiau – dėl sklypų adresų ir panašiai) nutariau pasitikrinti bei pasigilinti. Tuomet ir užkliuvo už aukščiau parodyto detaliojo plano. „Šis detalus planas galioja, nes yra patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013-10-30 sprendimu Nr.T2-286.   Jeigu Jums reikia papildomų dokumentų, galiu paieškoti ir atsiųsti,“ – į užklausimą atsakė Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus valdininkas   Audrius Katkevičius.

Užklausimas buvo adresuotas Palangos miesto merui, konservatoriui Šarūnui Vaitkui, tačiau tiek jau to – rinkiminiai rūpesčiai, nenoras veltis į kovą su A. Jokūbausku, kuris kurorte „stato į vietą“ arba tiesiog aprėkia jį už netvarkingą transporto priemonės parkavimą baudžiančius policininkus, suprantami.

Manau, kad A.Jokūnbauskas nusipelno būti rinkėjų pašlovintas, nes jau dabar sugebėjo taip įbauginti ne tik paprastus palangišykius, bet ir jiesato valdžios atstovus iš kitų partijų, kad visi kalba (nors ir į doktofoną), tik maldaudami neminėti pavardžių.

Vienas ikiteisminis tyrimas jau yra

Vienas ikiteisminis tyrimas, kuriame minimas A. Jokūbauskas jau vyksta. Šiuo metu jį atlieks STT Klaipėdos valdybos pareigūnai, o jį kontroliuoja ir organizuoja Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Vitalijus Gulenkovas. „Tyrimas vyksta, įtarimai kol kas niekam nepareikšti“- žurnalistuio patvirtino jis.

Primenu, kad dar pernai UAB „Kauno būstai“ kreipėsi į teisėsaugą dėl A.Jokūbausko ir kartų juo veikiančių asmenų veiksmų, kuriais buvo siekiama už juokingai mažą kainą priversti UAB „Kauno būstai“ parduoti Palangos mieste turimą žemės sklypą ir jame beveik baigtą statyti namą. Verslininkų teigimu, jiems atsisakius parduoti žemės sklypą A. Jokūbausko sėbrams, pastarasis grasino, skundais, kontroliuojančių institucijų antplūdžiu ir visų statybos darbų stabdymu ne tik prievartaujamame parduoti žemės sklype, bet ir visuose kituose UAB „Kauno būstai“ objektuose. Pasak verslininkų, atsisakius parduoti žemės sklypą už pasiūlytą juokingą kainą, Palangos mieste jų vykdomas statybas tikrai užgriuvo įvairios inspekcijos ir kitų tikrintojų būriai. Nors galų gale nebuvo rasta jokių rimtų pažeidimų, tačiau statybos kurį laiką buvo sustoję. Čia jau nekalbame apie beprasmiškai sugaištą laiką atsirašinėjant į įvairius paklausimus ir įrodinėjant, kad „nesi dramblys“, – sako verslininkai.

2014 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas (UAB „Kauno būstai“) apskundė 2014-08-11 Klaipėdos valdybos sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

2014 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjo skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras patenkino (t.y., panaikintas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminis tyrimas pradėtas). Ikiteisminis tyrimas klausimus išspręs, A. Jokūbauskas nepasikeis,nors ir pažadame daugiau neapsirikti dėl jo sutuoktinės vardo. Stebina kitkas – net kitoms partijoms priklausančių Palangos vadovų, politikų viščiukiška baimė pasisakyti. Atėjus pasikalbėti, esi nukreipiamas pas senolius visuomenininkus, kaip Albina Rakauskienė, arba gauni pažadą gauti visą informaciją, o paskui apsigalvojama. Tai juk ne kliūtis balotiruotis? Ir, manau, netgi laimėti.

Nemokama konsultacija

Kadangi neabejoju, jog toks iškilus, viską visada teisėtai darantis, politiką, advokatavimą, nekilnojamo turto dalybas ir ekstremalų vairavimą derinantis ponas laimės, skubu jam įsiteikti. Gal ateityje pravers. Duodu nemokamų patarimų būsimajam amžinam miesto valdžios, vertslininkų ir policijos šokdintojui. 

Jei žurnalistas skambina jums ir siūlo patikslinti informaciją informaciją – atsisakyti nėra protinga. Net jei klausimai nepatogūs, o ypač, jei tariatės pajutęs,kad tas žinias žurnalistui perdavę šaltiniai galbūt yra kokie jūsų neprieteliai. Atsisakymas kalbėtis ir arogancija tik padėtų žurnalistui, kurį jūs galite laikyti kad ir neobjektyviu, kad ir papirktu arba prieš jūsų politines pažiūras nusistačiusiu asmeniu. Tada nereikės pykti, kad prielaidos daromos iš tos  – ne vieno šaltinio – informacijos, kurią atsisakėte komentuoti.

Nereikia pokalbio pabaigoje jokiam žurnalistui pareikšti,kaip tai darėte,kad „nežinia ar čia išvis su manimi kalbėjote”. Toks gabus žmogus ir politikas privalo save drąsiai ir be kompromisų reklamuoti.

Štai jis, jūsų miesto protas,viltis ir sąžinė – balsuokite ir būsite išganyti:

jokubauskas

Susijęs tekstas: http://www.balsas.lt/m/naujiena/804763/palanga-mociuciu


Filed under: kita Tagged: ikiteisminis tyrimas, Jokubauskas, Palanga, Rinkimai

Tags: , ,

„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

- Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

- Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

- Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

- Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

- Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

- Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

- Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:

https://www.youtube.com/watch?v=UJ4HUD-wErc

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”


Filed under: Patikusi mintis Tagged: Al Pacino, Amerika, JAV, Lietuva, Moters kvapas, pilietis, politika, propaganda, Rusija, Scent of a Woman, skundikas, VSD

Tags: , , , , , , , , , , ,

Akcja Wyborcza Polaków na Litwie (AWPL), jaka ona jest:

akcija wyborcza

Visada žinojau, kad tai “Jedinstvos” inkarnacija.Na o čia išraiškingai manifestuoja viską toks ponas tomaševskininkas. Skaitykite ir mėgaukitės išraiškos ir argumentacijos galia.


Filed under: Polemika, Rinkimai Tagged: argumentai, AWPL, Jedinstvo, keiksmažodžiai, limonkė, polska, Porošenko, Putinas, Tomaševskis

Tags: , , , , , , , ,

Prezidentūra tarė žodį apie Žaliojo tilto skulptūras. Atsitik man taip,kad tarė iškart po to, kai pats kukliai kai ką pasiūliau. Pasiūliau vietinį referendumą ir dabar tikrai galvoju, kad nieko geresnio valdžia jau nesugalvos.

Mat didelį reritingą turinti prezidentė Dalia Grybauskaitė nutarė politinį klausimą spręsti panašiai,kaip Darbo partijos valdoma Kultūros ministerija – “ekspertiniais metodais”.

“Prezidentės vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė teigia, jog su Žaliojo tilto skulptūromis reikia pasielgti taip, kad jos nekeltų pavojaus žmonėms. „Viena yra akivaizdu – jeigu eitume per Žaliąjį tiltą, tai pamatytume, kad Žaliojo tilto „žalieji žmogeliukai“ iš tikrųjų serga: yra surūdiję, apmūsiję, suskilę. Taigi jie net ir kelia pavojų praeinantiems, pravažiuojantiiems žmonėms, o kas kelia pavojų žmonėms, tas kelia pavojų ir valstybei. Reikia tuos „žmogeliukus“ gydyti. Dar pernai spalio mėnesį Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys davė sutikimą restauruoti, tai yra gydyti, sovietines Žaliojo tilto skulptūras, figūras jas nukeliant. Taigi vaistai yra“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja.”
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/824847/Prezidentura-tare-zodi-del-Zaliojo-tilto-skulpturu

Valio. Birutis norėjo nusimuilinti nuo klausimo per menininkus-ekspertus, o prezidentė,patarėjos lūpomis, siūlo tai patikėti inžinieriams-šaltkalviams. Lieku prie minties,kad plebiscitas yra geriau. Tai šaudymas tuščiais šoviniais arba iš patrankų į musių debesis.


Filed under: Patikusi mintis, Polemika Tagged: balvonai, Grybauskaitė, PATARĖJA

Tags: , ,

Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt


Filed under: Balsas, Straipsniai Tagged: balvonai, demokratija, plebiscitas, Sovietai

Tags: , , ,

 

Šiandien skaitau,kad Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis susrūpino tuo, apie ką bandžiau rašyti jau keletą kartų.

„Vidaus reikalų ministerija (VRM) pirmadienį kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą dėl trukdymo vykdyti Bendrojo pagalbos telefono numerio 112 paslaugų plėtrą. „Vyriausybės nutarimas bei kiti teisės aktai numato, jog Lietuvoje turi veikti vienas pagalbos numeris. Tačiau esama valstybės institucijų, kurios piktybiškai tam priešinasi, kuria savo alternatyvius numerius ir stabdo 112 plėtrą. Dėl tokių veiksmų kyla realus pavojus visuomenei: ištikus bėdai žmonės gali nesulaukti operatyvios ir profesionalios pagalbos“, – ministerijos pranešime teigia vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Jis atkreipė dėmesį, kad dėl susidariusios situacijos neracionaliai naudojami valstybės ištekliai. Be to, kyla grėsmė, jog gali tekti grąžinti dalį europinių lėšų, panaudotų Bendrojo pagalbos centro (BPC) struktūrai kurti. Ministerijos teigimu, 112 plėtrai priešinasi kai kurios šalies Greitosios medicinos pagalbos stotys, labiausiai – Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotis.“

Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/823294/ministerija-kreipiasi-i-prokurorus-del-priesinimosi-bpc-pletrai

Teko rašyti apie tai, kad per porą metų tūla privati bendrovė „Dekbera“ sėkmingai laimėjo daugybę greitųjų medicinos pagalbų (GMP) stočių konkursų visoje Lietuvoje, susimetė į kišenę dešimtis milijonų litų (eurais dabar nepasakysiu, nes ir informacija gali būti pasenusi – reiks tikrinti viešųjų pirkimų rezultatus). Rašiau, kad Vilniaus GMP čia čempionė ir kad jos vadovas Tadeuš Rodz yra keliavęs su minėtos firmos vadovu į saulėtas egzotiškas šalis.

rodz

Ponas T. Rodz tada raštu pareikalavo paneigti visai kitus dalykus (kurių aš neteigiau) ir žadėjo kažkur skųstis, Kadangi nemoku paneigti to, ko nesu sakęs – nežinau ar skundėsi. Žinau, kad dėl viršųje aprašomų dalykų į prokurorus apeliavo ir buvęs sveikatos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, kol dar nebuvo eksportuotas komisaru į Europos Komisiją. Gal šiam ministrui pasiseks labiau sudominti prokurorus?


Filed under: Patikusi mintis Tagged: 112, Andriukaitis, BPC, Dekbera, prokurorai, Rodz, Skvernelis, Vilniaus GMP

Tags: , , , , , , ,

JT Saugumo Tarybos 30-ojo posėdžio Ukrainos klausimu stenograma:

Pirmininkaujantis: Kokių bus pasiūlymų?

Čiurkinas (Rusija): Galima, aš prišiksiu ant stalo?

Visi: NE-E-E!!

Čiurkinas (šika ant stalo priešais Klimkiną, Ukraina): Ačiū!

Ukrainos atstovas: Visi matėt, taip?! Rusija ką tik prišiko mums ant stalo!

Čiurkinas: Jūs neturite įrodymų!

Ukraina: Tai buvo jūsų šikna, ir iš jos išlindo jūsų šūdas!

Čiurkinas: Pateikite mums faktus!

JAV atstovas: Mūsų ekspertai atliko medžiagos sudėties analizę, sumodeliavo koordinates ir priėjo išvados, kad tai be abejonės šūdas ir jį pašiko Rusija.

Čiurkinas: Pateikite mums įrodymus!

Jungtinės Karalystės atstovas: Tai pasibaisėtina! Šūdą ne abejonės pašiko Rusija. Tai negali ilgiau tęstis.

Vokietijos atstovas: siūlau apsvarstyti galimybę pareikšti mūsų bendrą susirūpinimą Rusijos elgesiu.

Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Vėl šika ant Ukrainos stalo)

Ukraina: Jūs matėt, taip?! Štai vėl! Rusija apšiko mums ant stalo, štai šūdas, štai šikna, štai jis maunasi kelnes!

JT pirmininkas: Jei tie faktai pasitvirtins, mes turėsime deramu būdu į tai reaguoti!

Čiurkinas: Kartoju, pateikite mums nors vieną įrodymą!

Vokietija: Mes tikėjomės, kad sankcijos padės, tačiau smarvė kaskart darosi vis stipresnė! Mes įtariame, kad Rusija galimai šika Ukrainai ant stalo.

Čiurkinas: Pateikite mums įrodymus!

JT pirmininkas: Siūlau priimti nutarimą, kad mes giliai šokiruoti!

Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Šika ant JT pirmininko stalo)

Ukraina: Jūs matėt, taip?! Štai dabar! Rusija apšiko ant JT pirmininko stalo!!! Ji pavojinga, nes gali apšikti bet kurios Europos šalies stalą!

Čiurkinas: Jūs taip ir nepateikėte nei vieno įrodymo, kurį mes pripažintume!

JAV atstovas: Pentagono palydovai užfiksavo padidintą smarvės lygį, sklindantį nuo Rusijos pusės. Mes turėtume apsvarstyti galimybę atimti Rusijai teisę šikti JT posėdžiuose!
Čiurkinas: Aš vetuoju šį sprendimą. (Prišika ant Ukrainos stalo). Jūs neturite nei vieno įrodymo. Priešingai, daugybė faktų byloja apie tai, kad Ukraina apsišiko pati!

Ukraina: Jūs matėt, Rusija ką tik vėl prišiko ant mūsų stalo!

Vokietijos atstovas: Darosi vis sudėtingiau būti čia, mes kviečiame abi puses dialogui!

Čiurkinas: Rusija nori pasinaudoti papildomo pranešimo teise! (ima plastikinį aplanką ir pradeda ja mėtyti šūdus ant visų JT narių). – Rusija didinga valstybė ir niekam neleis daryti jai spaudimo! Jūs neturite teisės nepateikę nei vieno fakto diktuoti mums savo sąlygas. Geriau pasižiūrėkit į save. Juk jūs visi – apsišikėliai, sėdit čia šūduose, nuo jūsų dvokia. Kaip jūs galite mums nurodinėti, kaip turėtumėme elgtis? Ačiū už dėmesį. (Palieka salę, nusviedęs ištepliotą aplanką į JT pirmininką ir apspjovęs JAV atstovo batus).

JT pirmininkas: Dėkoju visiems ir kiekvienam už jūsų poziciją, kitas posėdis skirtas susirūpinimui dėl Ukrainos prasidės, kai išvėdinsimę salę.


Filed under: kita, Patikusi mintis Tagged: folkloras, Rusija, Ukraina, šika, Čiurkinas, įrdymai

Tags: , , , , ,

Atrodo jau daug prikalbėta ir prirėkauta apie nykštukinio prancūzų laikraštėlio keverziotojų meną ir už jį,nuo pasipiktinusių musulmonų, į pakaušius susirinktą šviną. Dar neįvertintas nebent rinkodarinis efektas.

Dabar menkučio, Prancūzijos mastais, paraštės popiergalio leidėjų verslas turi puikų šansą augti. Po pasaulį laksto susipriešinę demonstrantai, leidinys verčiamas į kitas kalbas – gyvenk ir žvenk. Galvojant šiek tiek ciniškai – galima įžvelgti net ir verslo planą.

Vietoje iššaudytų keverziotojų galima pasamdyti ir naujus, paišyti (piešti gali ir nemokėti) karikatūras jie gali nesirinkdami į vieną biurą – šių dienų technologijos leidžia. Šaudyti į juos bus sunkiau. Žinią, kad tai daroma saugumo sumetimais, reikia nuolat nepamiršti pranešti. Pogrindiniai kovotojai už žodžio laisvę juk bus dar įdomesni – nesvarbu, kad jų kūryba yra šlamštas. „Šiandien ir aš esu šlamštas,“ – išdidžiai plakatą ant krūtinės užsikabins tūlas kairysis ateistas arba dešinysis islamofobas ir su kukluksklano kapišonu arba vavivorykštine skarele ant kaklo neš gėles (nebūtinai neužmirštuoles) prie kokios nors ambasados arba tiesiog kokiu nors prospektu. Kitaip sakant – kartu gins žodžio laisvę.

Kadangi progresyvėjančia ir demokratėjančia save laikančioje visuomenėje daug ir bet kokios religijos nekenčiančių buldozerinių ateistų, ir tik kitos religijos negalinčių pakęsti reakcionierių – rinka garantuota.

Atitinkamai sureaguos ir dūšeles ganymui kolekcionuojantys religiniai fanatikai arba tokiais besidedą populistai. Juk antai, net Kremliaus statytinis Čečėnijoje – kriminalinė atmata, vagis ir galvažudys Ramzanas Kadyrovas prisiminė, kad yra musulmonas ir suvarė (pabandyk neateiti) į aikštes pasipiktinti milijoną (taip sako) čečėnų. Dauguma tų karikatūrų,aišku, akyse neregėjo, nes prancūzų laikraščius į kioskus ten atveža labai jau nereguliariai. Bet jie ateis arba bus suvaryti po durtuvais, kaip buvo suvaryti giedoti Rusijos himną. Arba kaip okupuotos Lietuvos mokinukai nešdavo balionus per sovietinius „prazdnikus“. Maskva už šį performancą numes dar kokį milijardą ir “didysis musulmonas”  žurnalistams vėl paaiškins, kad pinigus davė Alachas. Žodžiu, visokeriopa rinkodarinė ir net bendraekonominė nauda.

Šiaip jau, nieko naujo. Pakanka prisiminti ir Salmano Rushdie istoriją, kai už knygą „Šėtoniškosios eilės“ fanatiškas Irano mula išleido fatvą, liepiančią jį nužudyti. Sulaukęs knygos tada ilgai ieškojau radikalių patyčių iš Islamo, bet argi svarbu kiek ten jų esama? Kartas nuo karto vis pasirodydavęs priminimas,kad nuo fanatikų S.Rushdie saugo britų specialiosios tarnybos buvo geriausia reklama rašytojui, kurio talento neginčiju.

Tiesa, jei Lietuvoje koks nors 2 000 tiražo leisgyvis laikraštukas pabandys pakartoti ką nors panašaus – tai nesuveiks. Paskelbus tokią karikatūrą – nieko daug nebus. Parėkaus keli intelektualai ,kurie ir šiaip dažnai rėkauja.

Jei karikatūra bus apie gėjų, iš kovos prieš diskriminaciją gyvenantys visuomenininkai paprašys daugiau pinigų iš visokių fondų, interviu duos Aušrinė Marija Povilionienė. Kažkas demonstratyviai prisipažins esąs gėjumi, nors tokiu nėra ir gaus kokią nors tolerancijos premiją.

Jei bus karikatūra, kurioje apkakojamas Jėzus Kristus, pasisakys vyskupai ir Algirdas Patackas. O koks nors apsirūkęs kairysis menininkas jiems atsikirs arba parodys priešais Arkikatedrą nuogą užpakalį bei gaus 30 euro baudų.

Net jei nuneši ir numesi karikatūras su pranašu Mahometu po azerbaidžaniečių ar totorių bendrijų pirmininkų durimis – nieko radikalaus nebus. Nieko nebus, net jei nuneši prie kurios nors iš kelių mečečių. Sunku pasakyti ar bus (ir ar bus sėkminga) byla net dėl įžeidimo, nes nuo pasikėsinimų įžeisti teisėsauga efektyviai saugo nebent prezidentę.

Mat Lietuva yra patyčias mėgstanti ir tik formaliai su jomis kovojanti šalis. Visuomenė čia yra pripratusi ir užgrūdinta. Dar sovietmečiu didelėje dalyje Lietuvos ugdymo įstaigų galiojo sovietinei karinei „diedovščinai“ ir „zonai“ artimi paauglių tarpusavio santykiai. Tiesa, formaliai tada to niekas neskelbė ir nepripažino, tad problemą imta akcentuoti tik tada, kai nebeliko cenzūros galinčios ją nuslėpti. Per daugybę tokių girnų perėję visuomenės individai ims jautriai reaguoti į kažkokius piešinėlius laikrašųtyje ar portale? Daugumą tai tiek pat jaudina, kiek keiksmažodžiai ant tvorų.

Tiesa, patyčios – viešos, televizinės, šiurkščios ir nerafinuotos – labai vartotina ir gerai parduodama eterio prekė, tik rinka, gaila, nedidelė. Belsti, pasistačius televizijos kamerą, į prasigėrusio vargetos gryčios langą ir klausti, kodėl jis neištikimas žmonai – juokinga. O jei jis dar pargrius į karutį su mėšlu – tai jau priežastis ne juoktis, o stačiai žveeengti. Net policija nesugalvoja nieko geriau, kaip savo darbą populiarinti televizijos laidose, kur būtinai reikia parodyti kažkokio nelaimėlio išpuvusius dantis. Kam ten rūpės, jei į kokią ikoną panašus daiktas šmėstels ekrane, rodant eilinį „linksmą“ siužetą iš Naujininkų bendrabučių ar valkatų lindynių. Dėl tokių dalykų mūsuose mušamasi ir net bylinėjamasi gausiai nebus, juolab nebus šaudoma, o nedidelei rinkai ir toliau mažėjant, patyčių niša irgi jau bemaž užimta.


Filed under: Straipsniai, Valstietis Tagged: Charlie Hebdo, dešinieji, islam, islamas, kairieji, karikatūros, Mahometas, radikalai, verslas

Tags: , , , , , , , , ,

Armėnijoje šešių asmenų šeimą iššžudęs rusų kariškis, kaip portale regnum.ru skelbia tūlas Tigranas Manasianas (pristatomas politologu ir  kandidatu į istorijos mokslų daktarus) gali būti Vakarų provokatorius.

Pasak šio teksto,  Vakarai taip supyko,kad Armėnija nesutiko suartėti su Europos Sąjunga ir nutarė integruotis į Rusijos diriguojamą Eurazijos sąjungą, kad nutarė suorganizuoti šalyje kažką panašaus į Ukrainos įvykius. Tada, kaip spėjama straipsnyje,  Vakarų provokatoriai sukūrė operaciją “Permiakovas” (tokia žmogžudžio su rusų armijos antpečiais pavardė).

Neužmirštama paminėti, kad rusas,savo iniciatyva, niekad nesielgtų taip “osmaniškai” žvėriškai ir pasidžiaugiama,kad Armėnijos nuo Rusijos niekas vis tiek  niekada neatskirs ir jokios provokacijos, kokios jos bebūtų žiaurios, nieko nepadės.

Tokį dalyką sugalvoti ir paskelbti gali tikrai tik absoliučiai ypatingas degeneratas.


Filed under: kita, Visokios nesąmonės Tagged: Armėnija, propaganda, Rusija, užribis

Tags: , , ,

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika.

Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia… Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.

Apie Rusiją ir Ameriką

Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis… Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.

O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.

Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.

Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.

„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors… Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.

Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.

Ėdžios ir bizūnas

Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.

Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.

Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj… Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.

Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.

Cenzūrą į studiją!

Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet… kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.

Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.

Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.

Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.

Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.

Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.

Stukačių kultūros diegimas

Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.

Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.

Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.

Šaltinis:
info@balsas.lt


Filed under: Balsas, Straipsniai Tagged: Akstinavičius, Cenzūra, CŽV kalėjimai, demokratija, Grybauskaitė, Putinas, režimas

Tags: , , , , , ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos