Tomas Čyvas

Geras pasakojimas apie intelektualinę tuštybę ir totalų vertybinį vištakumą, parašytas ne kokio lietuvių fašisto, o visai populiaraus Vakarų istoriko.

„Savaime suprantama, antifašizmas nebuvo darni politinė ideologija. Idėjų atžvilgiu tai buvo tuščias indas, tik politinis šokis. Savo šalininkams jis rodė kam priešintis, o ne kuo tikėti. Antifašizmas kūrė klaidingą įspūdį, kad principingi demokratai, tikintys įstatymo valdžia ir žodžio laisve, gali gražiai sutarti su proletariato diktatūros šalininkais, o skirtumai tarp socialdemokratų ir komunistų – visai nedideli. Be to davė plačias perspektyvas drausmingų aktyvistų veiklai, kurie, išmokyti lenininių priešininkų suskaldymo ir supriešinimo metodų, vyniotų aplink pirštą pakrikusius intelektualus. Juk koks skirtumas, kas jūs – prancūzų profsąjungų veikėjas, pavargęs nuo kairiojo sparno veikėjų tarpusavio kivirčių, ištikimas Britanijos imperijos valdinys, suglumintas modernios politikos sudėtingumo, ar krikščionis pacifistas, siekiantis išvengti naujo karo – antifašizmas jums kaip tik tai, ko reikia! Juk visa tai buvo paremta dialektine logika: jei fašizmas yra Blogis, tai Gėrio reikįtų ieškoti antifašizmo gimtinėje – Josifo Stalino Sovietų Sąjungoje.“

Tai parašė britų istorikas Norman Davies knygoje „Kariaujanti Europa: 1939-1945 Sunki pergalė”.

Parašyta apie antifašistus tų laikų, kai minėtas gaivalas buvo bent jau reali problem ir aktualija, o ne visokių niekdarių ir veltėdžių pretekstas susikurti ėdžias visam gyvenimui ir niekuo nerizikuojant parazituoti, viešojoje erdvėje terorizuojant nepanašius į save. Dargi naudingo idioto, pilančio vandenį ant ne kurių malūnų, statuse.