Feed on
Posts
Comments

Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius negalėjo dar kartą viešai nepasidžiaugti, kad Ignalinos atominė elektrinė uždaryta. Dingstis – cunamis Japonijoje.

Numatė cunamį

Viešas ministro pirmininko padžiūgavimas buvo išspjautas į pasaulį ne šiaip sau. Pusantro karto po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo padidėjusias sąskaitas už elektrą mokantys lietuviai raginami džiaugtis, kad jiems nėra taip, kaip japonams. Mat ten žemės drebėjimas ir cunamis sugriovė vieną iš daugybės atominių elektrinių ir sukėlė radiacijos nutekėjimą.

Reikia suprasti, kad Lietuvos ir Europos Sąjungos derybininkai, ministrai ir Seimo nariai, šis ir prieš jį valdę premjerai stichijos šėlsmą numatė iš anksto, tik truputį apsiriko geografiškai. Driokstelėjo cunamis ne Ignalinoje, o Fukušimoje.

Nors galimas ir kitas premjero kalbų paaiškinimas. Galbūt stichija atsitraukė ir kapituliavo prieš Lietuvos genijų įžvalgumą ir atsigręžė į mažiau protingus japonus. Juk jie neturi savo A. Kubiliaus, Gedimino Kirkilo ar Rolando Pakso, tad ir buvo pasmerkti išgyventi tokį košmarą.

Ką daryti

Energetikos ministro Arvydo Sekmoko teigimu, Lietuva dėl tolesnių žingsnių „statant“ naująją Visagino atominę elektrinę (VAE) apsispręs po to, kai žodį tars tarptautinė taikaus atomo agentūra TATENA. Ministrą palaikanti prezidentūra viešai reiškia nuogąstavimus, kad Lietuvos projekto įgyvendinimas gali komplikuotis. Premjeras, pasidžiaugęs savos elektros deficitu, tikina išliekąs šalininku to, kas „statoma“.

O „statoma“ Lietuvos atveju reiškia piešiama ore. Užsakomos atitinkamos galimybių studijos, rodomos skaidrės, kuriose minimos milijardinės investicijos ir didžiulė nauda. Rengiami slapti, mėnesius trunkantys konkursai investuotojui, kurie žlunga ir apie jų žlugimą visi iš anksto žino, nepaisant šizoidinio paslaptingumo, kurį derėtų vadinti akių dūmimu. Pluša ir trata visa ministerija, bendrovės VAE personalas, komisijos ir ekspertai. Visi turi veiklos, o dabar – še tau, kad nori: gali visas šis kunkuliavimas, anot prezidentės patarėjo, „komplikuotis“.

Dievo dovana

Viskas yra turbūt priešingai – sprogimai Fukušimoje atgaivino žaliąją isteriją, kurios apimti Vokietijos žalieji vėl reikalauja uždaryti net tas elektrines, kurių sienos ir kupolai nepakankamai stori, kad apsaugotų nuo nuvarytų lėktuvų atsitrenkimo. Nesvarbu, kad tai skrydžių saugumo, o ne branduolinės energetikos patikimumo klausimas – erzelis kyla.

Lietuva – tai ne Rusija ir ne Baltarusija, kurios iškart pareiškė, kad vis tiek statys ir pastatys jėgaines Astrave ir Baltijske. Tikėtina, kad Marijos žemė toliau siuntinės notas ir graudens, bet pirks elektrą iš čia pat esančių svetimų elektrinių, o savos taip ir nepastatys.

Dabar, kai Fukušima sprogo, bus ir paaiškinimas – kodėl. Tikra Dievo dovana yra galimybė papasakoti, jog A. Sekmokas buvo jau beveik pastatęs, nepaisant priešų spaudimo, bet didžiadvasiškai atsisakys – kad tik būtume saugūs nuo katastrofų. Visos išlaidos ir investicijos, prarastas laikas ir didelės sąskaitos gali būti paaiškintos ne kompetencijos požymių nebuvimu ir godumu, net ne priešų pinklėmis ir žabangais. Viską galima grakščiai, su didvyrio ašara dvasingame snukutyje nurašyti naujam nacionaliniam žygdarbiui – Lietuvos išgelbėjimui nuo cunamio. Nenoriu būti blogu pranašu, bet nei kiek nenustebčiau, jei taip galiausiai ir nutiktų.

Tuo tarpu, Fukušimos nelaimė galėtų net ir pagelbėti ieškant investuotojo, nes atominei energetikai suduotas smūgis gali sustabdyti ne vieną projektą pasaulyje, o investuotojams ir statytojams teks ieškoti alternatyvų. Taigi – Japonijose cunamis gali pasitarnauti bet kuriam iš Lietuvos atominių svajonių raidos scenarijų. Klausimas tik vienas – ko iš tikrųjuų norima.

"Balsas.lt"


Filed under: Balsas, Straipsniai

 

Kaip ir buvo galima tikėtis, cunamio sukeltos avarijos Fukushimos (Japonija) branduolinėje jėgainėje išprovokavo naujus žaliųjų ir šiaip GAZPROM draugelių protestus prieš branduolinę energetiką Vokietijoje.

Vokietijos dienraštis „Sűddeutsche Zeitung“ šiandien vėl cituoja veikėjus, kurie primena, kad iš 17 Vokietijoje veikiančių reaktorių 8 senesnieji yra esą labai nesaugūs, nes jų kupolai atlaikytų tik sportinių ir mažų lėktuvėlių atsitrenkimus.

Prieš keletą mėnesių kancelerei Angelai Merkel buvo pavykę laimėti mūšį už reaktorių darbo pratęsimą, visiškai logiškai pareiškus, kad tai skrydžių saugos, o ne branduolinio nesaugumo problema, bet dabar vėl pilasi mitingai, protestai ir verskmingi straipsniai. Visi juk žino, kad nieko saugiau už GAZPROM ir rusiškos naftos kompanijų paslaugas nėra ir negali būti.

Reiškiamas nerimas dėl to, kad Baden-Württembergo žemėje esantis Neckarwestheimo reaktorius ir Hesseno Biblis yra teotiškai seismiškai aktyvesnėje zonoje.

Laikraštis pasakoja, kokia baisi galėjo būti (bet nebuvo) 2006 metų avarija Švedijoje, kai įvykus trumpam jungimui nesuveikė du iš keturių aušinimo sistemą turėjusių paleisti generatorių. Personalas paleido juos rankiniu būdu, bet kas būtų buvę, jeigu būtų nespėjęs, verkia paniką skleidžiantis laikraštis…

Lietuvoje artimiausiu metu turėtų iš visų pakampių išlįsti žalieji ir papasakoti mums daug daugiau baisių istorijų bei pasmerkti visus, kas drįso net pagalvoti apie atominę energetiką. Turint omenyje, kad energetikos ministras Arvydas Sekmokas projektą ir taip vykdo „labai sėkmingai“ – „pagalba“ tikrai bus svari. Tik va Kaliningrado statytojus ta Fukushima vargu ar išgąsdins. Tad kai išgirsite cypaujant Lietuvos žaliuosius panikierius – atsminkite, kad saugūs esame tik pirkdami viską iš rusų. Kuo brangiau – tuo daugiau saugumo.

zalieji_pridurkai

http://www.zooomr.com nuotr.


Filed under: kita Tagged: atominė elektrinė, branduolinė energetika, Fukushima, Sekmokas, Žalioji isterija

Tags: , , , ,

Ūkio ministro pažadas nunešti atsistatydinimo parieškimą sutapo su Užgavėnėmis, Klaros Cetkin sutverta moterų diena ir dar su Lietuvos Tautinių bendrijų tarybos (TBT) dvidešimtmečio minėjimu Vyriausybėje. Užgavėnės ir Kovo 8-oji nukulniavo savo ruožtu, o štai kitos dvi progos netikėtai papildė viena kitą.

Pats save sudirbo

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio atsistatydinimui, be prezidentės Dalios Grybauskaitės trepsėjimo, labiausiai pasitarnavo jis pats ir bendra šios Vyriausybės atidarytų frontų gausa. Laukiant interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui ir žūtbūt laikantis į krėslą, virtusį politinio invalido vėžimėliu, maža buvo opozicijos ir prezidentės bei „neteisingos“ žiniasklaidos spaudimo.

Sumanyta  per „pažymą“ aploti dar ir Tautos prisikėlimo partiją, kuri ir taip žinoma savo skeptišku požiūriu į valdančiąją koaliciją. Galima Arūno Valinsko kompaniją vertinti kaip tik nori, bet jos apsisprendimas gali turėti rimtos įtakos A. Sekmoko reikalui, o šis A. Kubiliui yra dar brangresnis už D. Kreivį. Tad ir teko premjerui viešai aiškintis, kad jau prisikėlėliai tai tikrai ministro nespaudė (D. Kreivys teigė priešingai), o tik „aštriai diskutavo“. Tokių kalbėjimo ir nusikalbėjimo perlų visuma D. Kreivio politinį karstą ir sukalė kur kas labiau nei patys žiniasklaidos pranešimai bei nesugebėjimas per du metus susidoroti su deklaracijų blankais.

Apgailėtina ūkio ministro istorija dar kartą patvirtina, kad dabartinė vyriausybė gyvena savo kosminėse aukštumose ir kasdien kėsinasi nubausti „jos nevertą“ realybę. Nubausti pirmiausiai neadekvačiais paistalais ir arogantiškais, beprasmiškais judesiais, turinčiais parodyti vietą visiems, kas yra neverti bei nepašaukti suprasti premjero Andriaus Kubiliaus ir jo genialiosios komandos misijos didybę.

Pasakęs, kad parašė atsitatydinimo paeiškimą, perskaitęs ant popierėlio pasirašytą trijų pastraipėlių tekstuką, skaidriausiasis tarp politikų, ekonomikos gelbėtojas ir vienintelis įmanomas viešųjų pirkimų skaidrintojas Dainius Kreivys, sužeisto kumeliuko ristele, nulapatavo savo ministerijos koridoriais. Net nesiteikė patikslinti – kada susiruoš nunešti tą pareiškimą už kelių šimtų metrų įsikūrusiam premjero aparatui.

Čia turbūt ministro pirmininko patarėjai bus patarę, kad vėl nepasakytų kokios nors nesąmonės. Po savo mamos sijonu paslėpęs milijoninį verslą, kurio vertė jam niekada, jei tikėsime juo pačiu, nebuvo ir dabar nėra net apytikriai žinoma, D. Kreivys tikrai gabus taukšti niekus ir demonstruoti kaip kalbėti nereikia.

Santykine premjero patarėjų pergale laikytina nebent tai, kad viešųjų pirkimų tema, „kreiviadai“ einant į pabaigą, ėmė šiek tiek konkuruoti su paties ministro mekenimais ir lemenimais apie verslus, akcijas ir deklaracijas. Komiška tik tai, kad į pažymą skaidrintojas-supermenas neįtraukė savo bendrapartiečių kontroliuojamos Žemės ūkio ministerijos viešųjų pirkimų.  Kvotojas su žiniasklaidos ir interesų grupių spaudimu turbūt nė nespaudžiamas supranta, kad jo partijos kontroliuojamai ministerijai neviešos derybos yra geriausias kelias nusipirkti ramybę bent dalyje žiniasklaidos, pasimėtant milijonais įvairų projektų viešinimui.

Strateginis Virgis valdo

Kaip jau minėta, TS-LKD viršūnėlė yra išsikasusi per daug apkasų ir prisikūrusi per daug frontų. Be to – sėkmingai toliau gaminasi sau priešus. Kovoms „pavyko“ nors šiek tiek išnaudoti ir dar vieną progą, kuri nežadėjo nieko daugiau už jau minėtas blynų ir Morės deginimo bei gėlių moterims prikimo dienas.

Kadangi ne vienerius metus rašau apie Tautinių bendrijų tarybos TBT veiklą, praėjusią savaitę sulaukiau jos pirmininko Mahiro Gamzajevo skambučio ir buvau pakviestas į antradienį (kovo 8 d.) vykusį renginį Vyriausybėje. TBT susitiko su ministru pirmininku A. Kubiliumi jos dvicešimtmečio veiklos proga. Mielai sutikau ir buvau įtrauktas į M. Gamzajevo sudarytą svečių sąrašą.

Renginiui prasidedant, ramiausiai padėjau ant stalo įjungtą diktofoną ir atsisėdau nuošaliau ant minkštasuolio, šalia kolegų ir kitų svečių. Fotografai ir operatoriai išsiskirstė pabaigę darbą, o aš, supranatama, likau, kaip ir kai kurie kiti žurnalistai (pavyzdžiui Natalija Zverko iš delfi.lt). Premjerui jau kalbant ir dėkojant TBT už pilietiškumo bei tolerancijos ugdymą, priėjo apsauginis ir pranešė, kad būtent aš turiu išeiti. Šiek tiek apstulbęs paklusau – nejau eisi muštis su Vadovybės apsaugos departamento pareigūnu, vykdančiu kažkieno nuirodymą.

Viskas labai greitai paaiškėjo, nes įkandin išbinzeno pavianiškai orią povyzą, papuoštą ironiška šypsena, nutaisęs strateginis ministro patarėjas Virginijus Valentinavičius . Jis, triumfo kupinomis akimis, atkišo diktofoną ir burbtelėjo: „pasiimk ir šitą“. Galėjau, žinoma, imti klausinėti motyvų ir aiškinti, kad į renginį buvau kviestas specialiai, bet negi atimsi saldaus, smulkaus ir (atleiskite už politinį reakcionieriaus nekorektiškumą) bobiško  keršto šansą iš iškilaus filosofijos mokslų daktaro, pagaliau įgyvendinusio savo svajonę ir tapusio politiku? O ir proginio renginio nesinorėjo dabinti skandaliuku.

Ponas patarėjas juk negalėjo sau leisti nelaimėti bent menkutės pergalės ir atsilygti užtai, kad viešai neglostau pagal plauką to, kuriam jis genialiai patarinėja. Net jeigu reikia tuo pačiu spjauti į veidą ir kviestų žmonių sąrašą iš anksto sudariusiam TBT vadovui, kuris juk nėra tiek iškilus, svarbus, genialus ir misijai pašauktas, kaip šis ministrų kabinetas ir jo superstrategas.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanijos metu kandidatei viešai neminimas vietas lindusiam, bet į jos patarėjus taip ir neprasimušusiam kolegai linkiu kuo geriausios kloties mazgojant politiškai ant kulnų apsidirbusius ministerius ir atidarinėjant visus naujus frontus. Juk A. Kubiliui priešų, kaip matome, vis negana. Aplink visi vagys, šnipai, korupcionieriai ir lobistai bei nedraugiška žiniasklaida, išskyrus nebent tą, kuri neminima genialiose pažymose. Tai ne pirmas ir turbūt ne paskutinis žurnalistas, kuris tapęs politiko garsiakalbiu, pasijunta didele valdžia. Daug būna ir strateginių patarėjų, manančių, kad gali spardyti kojomis teisėsaugos institucijų duris ir skaityti dėtis į stalčių jį dominančias bylas. Kažkada įsižeidęs dėl A. Valinsko jam prieš nosį užtrenktų durų Virginijus nuoširdžiai mano, kad valdo, skatina ir baudžia. Strateginės jam sėkmės, o Vyriausybei stiprybės visų krypčių kryžiaus žygiuose.

Šaltinis: "Balsas.lt"
info@balsas.lt


Filed under: Balsas, Straipsniai

 

Valdžios dalybų savivaldoje spektaklis tik prasideda. Bus smagu, tad apsirūpinkite čipsais, alumi ir gera nuotaika, gerbiamieji žiūrovai.

Šiandien Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) apsiraudojo, kad Kaune juos skriaudžia. Mat, nors jų frakcija didžiausia, prieš ją susiblokavusi opozicija ketina perimti valdžią be konservatorių.

Užtat TS-LKD vadovybėje yra nuomonė, kad Vilniuje galima analogiškai pasielgti su Artūro Zuoko surinkta kompanija, kuri irgi gavo daugiausiai mandatų.  Siekdami neprileisti daugiausiai laimėjusios A. Zuoko, dalis jų linkę tartis su Voldemaru Tomaševskiu.  Su naujoviška „Jedinstvos“ inkarnacija susidėtų ne tik jie. Tas pats A. Zuokas aiškina, kad irgi mielai tai padarys. Voldemaro Tomaševskio surinkta kompanija, kurią dosniai šefuoja ne tik Lenkijos, bet ir Rusijos ambasados, yra, kaip visada, pasirengusi parsiduoti tam, kas daugiau pasiūlys. Tik kaina šį kartą didesnė, nes mieste jie surinko antrą po A. Zuoko mandatų skaičių.

Konservatoriai viešai kaltina kitus Kaune išduodant rinkėjų nuomonę ir parduodant miestą oligarchijai, o Vilniuje nemato nieko blogo panašiai spjauti į tą rinkėją ir susiklijuoti su pačiu velniu. Tokį elgesį, partijos nariams atitinkamus raštus platinantis Vilniaus skyrių sueigos vadovas Mantas Adomėnas laiko pilietišku, nes „Abonentas“ ir „pavienių žmonių sambūriai“ yra blogis. Įdomu – ar A. Zuokas buvo mažiau ar daugiau teistas, mažiau ar daugiau „Abonentas“, kai prieš porą metų TS-LKD sudarė su tada vadovaujama Liberalų ir Centro Sąjunga nacionalinio masto koaliciją?

Antradienį sakė, kad Vilniui turėtų vadovauti asmenys, neturintys praeities dėmių.
„Tikrai norėtumėme, kad Vilniaus miestui vadovautų asmenys, neturintys praeities dėmių ir nebūtų vertinami kontroversiškai“, – tvirtino A.Kubilius. (Toks, reikia manyti, buvo Vilius Navickas, tad gal dar tokių ištrauks iš užančio?). Seimo pirmininkė Irena Degutienė to lyg ir nenorėtų.

Kad viskas būtų dar linksmiau, prisiekęs liberalas ir A. Zuoko bendražygis Žilvinas Šilgalis gąsdina vilniečius lenkais aršiau nei ponas tautininkas Gintaras Songaila ir baugina, kad Andrius Kubilius „parduos lenkams lietuvių kalbą (leis rašyti pavardę Adam Mickiewicz, o ne Adomas Mickevičius)“. Tai buvo šiandien filmuotoje „Valandoje su Rūta“. Liberalusis nacionalizmas skamba grakščiai. Įdomu – ko dar prisiklausysime?


Filed under: kita Tagged: konservatoriai, principai, Rinkimai, savivalda, Tomaševskis, Zuokas, Šilgalis

Tags: , , , , ,

Šiandieninis premjero Andriaus Kubiliaus pareiškimas, kad reikia interpeliacijos jam ir visai vyriausybei, o ne atskiriems ministrams – neatsitiktinis. Ir skirtas jis daugiau valdančiosios koalicijos partneriams, nei opozicijai.

Koalicijos politikai iš mažesnių partijų rinkimų naktį bemaž vieningai šnekėjo, kad Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ministro Dainiaus Kreivio likimas yra nulemtas – reikės trauktis. Ironiška, kad net vienas kito viešai nemėgstantys ir apsikandžiojantys politikai – prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas – rado sutarimą bent vienu reikalu: abu reikalauja, kad atsistatydintų ūkio ministras Dainius Kreivys.

Už viso kabineto kritimą koalicijos partneriai, kaip viliasi A. Kubilius, nebalsuos. Mažųjų partnerių perspektyvos, sugriovus šią daugumą, būtų ypač miglotos. Įdomu – ar to ryžtųsi reikalauti ir prezidentė?

Siužetas darosi vis aštresnis ir keistesnis

Pats detektyvas jau pradeda pykinti. Ministras tikina netylėjęs apie spaudimą, kurį darė „tamsios jėgos“, bet visi kiti teigia nieko negirdėję. „Teiginiai, kad dvejus metus žinojau ir tylėjau, neatitinka tikrovės. Mano nurodymu Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas į Specialiųjų tyrimų tarnybą kreipėsi 2010 metų lapkričio mėnesį“, – sako D. Kreivys.

Nepamenu, kad per tuos metus būtų buvę ministro spaudos konferencijų ar pareiškimų, kad yra spaudžiamas. Laike visos raudos ir aimanos dėl spaudimų bemaž sutampa su žiniasklaidoje pasirodžiusiais jam nepalankiais straipsniais. Įdomu ir tai, kad ministras ėmėsi rašyti slaptas pažymas (tiesa, be parašų), ką paprastai daro specialiųjų tarnybų agentai. Įdomu – kuriai jis dabar dirba?

O jau išvis smagu girdėti, kai ministras pirmininkas Andrius Kubilius sako, kad D. Kreivių puola tamsios oligarchų grupuotės, kai ką tik jį puolė pati oligarchų medžiotoja D. Grybauskaitė. Ką tuomet reiškia premjero pareiškimai ir ku verda tokia argumentacijos logika? Negi prezidentė dirba oligarchams ir mafijozams? Gal ministras ir apie tai turi kažkokią pažymą?

Dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovp Žimanto Pacevičiaus turimų ar neturimų duomenų, dėl kurių jis esą abejoja, irgi sunku ką bsuvokti.


Filed under: Straipsniai

 

Dar vienas galutinas  ir visai neskundžiamas sprendimas patvirtino, kad Šatrijos nebuvo. Du dešimtmečius liustravę vieną moteriškę nepastebėjome, kad pati idėja seniai ir negrįžtamai žlugo.

Ją galutinai palaidojo ir karstą užkasė jo ekscelencija Valdas Adamkus, vetavęs dar praėjusios kadencijos Seimo priimtą Liustracijos įstatymo redakciją, kuri numatė realias galias ir finansavimo šaltinius komisijai bei teikė paskutinį šansą kažką realaus šioje srityje nuveikti.

O šiaip – konservatorių požiūris į liustraciją primena socialdemokratų „kovas“ dėl progresinių mokesčių: kai opozicijoje – plėšomi marškiniai, kai valdžioje – dar ne laikas arba jau nebe laikas.

Liustracija – 19 metų absurdo


Filed under: kita

Lietuvoje į rinkimus veržiasi dvi pagrindinės kategorijos individų – tie, kurie yra dideli viršininkai, ir tie, kurie miršta nuo noro tokiais tapti. Tebūnie tai supaprastinimas ir tegul neįsižeidžia tie, kurie yra kitokie, arba tie, kurie tikisi kitokius išrinkti.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šios savivaldos tarybų rinkimų kampanijos pradžioje pareiškė neturinti nei pinigų, nei galimybių rinkimų debatams televizijoje organizuoti. Pilietiškai suskatau pagelbėti nuskurdusiai ir pasimetusiai Tėvynei – ėmiausi organizuoti nemokamus kandidatų debatus interneto vaizdo konferencijoje portale „balsas.lt“. Pasirodo, daugumai tradicinių ir didelei daliai naujųjų politikų normalių debatų nereikia. Tiesa, dėl laiko ir resursų stokos apsiribojau kandidatais į Vilniaus miesto tarybą, bet būčiau giliai nustebęs, jei kitur būtų kitaip.

Paskambini į Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TSLKD) štabą ir pasiūlai jų kandidatui, sąrašo lyderiui Vilniaus merui ir pretendentui į merus Raimundui Aleknai padiskutuoti eteryje su Lietuvos socialdemokratų partijos sostinės sąrašo vedliu Romu Adomavičiumi. Ten pasimuistoma, pasitariama ir, praėjus kelioms dienoms, mandagiai paaiškinama, kad nepavyks. Mat konservatoriai su socialdemokratais Vilniuje yra koalicijos partneriai. Su liberalais ir liberalcentristais jie debatuose ginčytis irgi negali, nes sudaro nacionalinio masto koaliciją Seime. Su visokiais marginalais jie kalbėtis neis.

Liberalų sąjūdžio štabas irgi nenori marginalų, kuriems prirašo visokius neparlamentinius keistuolius. Artūras Zuokas padejuoja, kad debatai su Artūru Paulausku labiau naudingi A.Paulauskui, bet sutinka. Pats Naujosios sąjungos lyderis prieš tai pranešė, kad jam „ne lygis“ kalbėtis su Krikščionių sąrašo vedliu Mečiu Laurinkumi, nes šis nėra partijos pirmininkas. Europos Parlamento narys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Juozas Imbrasas nesutinka diskutuoti su Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininku Arvydu Akstinavičiumi, nes šis „kažkoks keistas ir prieštaringas“, o štai socialdemokratas, sostinės vicemeras R.Adomavičius jam tinka.

Dideliam viršininkui ir vėl reikia didelio viršininko, kad niekas nepagalvotų, jog jis koks runkelis. Dideli viršininkai – visur dideli. Jie pamiršo, kad patys pradėjo politikuoti dar nebūdami nei Seime, nei merų ar vicemerų krėsluose. Ponai įprato ne tik prie postų ir regalijų. Jie priprato vienas prie kito ir net nebenori viešai dėl ko nors nesutarti, nes paskui, kai reikia dalytis postus ir kitokius pyragus, kažkas gali pastebėti, kad nesutarimai ir apkasai buvo farsas. Dar blogiau, jei į šventą uždarą tarppartinės nomenklatūros kastą įsileisi kokius naujus, neparlamentinius, nepažįstamus ir neprognozuojamus. Pirmiausia „ne lygis“ ponui su „runkeliu“ šnekučiuotis, antra – suteiksi tribūną kokiai alternatyvai, žmonės pamatys, kad esi, neduok Dieve, už ją kvailesnis. Kam ta rizika? Geriau jau neiti visai.

Atrodytų, kad politikos naujokai ar mažiau žinomi, mažesnius reitingus turintys politikai turi būti alkanesni eteriui ir ne tokie išrankūs? Kur tau! Net nepartinių judėjimo (taip dabar pasivadina tūkstantinių suvažiavimų nenorinčios rengti partijos) „Vilnius – mūsų reikalas“ vadovas Valdemaras Stančikas irgi sako, kad jam į pašnekovus tinka tik didelių ir tradicinių partijų vadai, kuriuos jis nori triuškinti kaip politinius lavonus. Pastarieji į jį žiūri kaip į išsišokėlį, ir ratas vėl užsidaro.

Dar sunkiau į realius debatus „išvilkti“ ne sąrašų lyderius, o jų vidutiniokus.

Išvada – Lietuvos politikams net už dyką nereikia eterio, kur sėdi ne jo paties išsirinktas oponentas ir žurnalistai, užduodantys nesuderintus klausimus. Taigi gerų jums rinkimų pagal plakatus, glamūrinius įvaizdžius ir nupirktas reklamas, piliečiai. Kokius nors viršininkus vis tiek išsirinksime. Greičiausiai labai didelius.

Tomas Čyvas


Filed under: Valstietis Tagged: Akstinavičius, demokratija, konservatoriai, partijos, Paulauskas, Rinkimai, savivalda, Uspaskichas, Zuokas

Tags: , , , , , , , ,

Šiek tiek senstelėję, bet įdomu. Rusijos žurnalisto pastebėjimai apie tenykščius nacius ir jų vietą sistemoje.

Maniežo aikštės taip ir nesužiūrėjo. Tiek milicija, tiek žurnalistai. Nors, jei apie gruodžio 11d. Akciją būtų buvę pranešta taip pat, kaip apie vėliau sekusias nacionalistų sueigas, jos tiesiog nebūtų buvę.

Kai viskas įvyko – visi buvo pasimetę. Na, futbolo sirgalių riaušes mes visi žinom, tačiau jos yra visada susijusios su pergalėmis – pralaimėjimais, bet čia?

Nacistų šūkiai šaliai Amžinosios ugnies, fašistinė simbolika, nacistiniai užrašai…tai – jau ne futbolas. Beje, pasak nedaugelio žurnalistų, kurie gruodžio 11 d. buvo Maniežo aikštėje, ši 5000 žmonių minia generavo tokią jėgą, kad jei būtų patraukusi į Kremlių – iki kurio buvo likę vos pora šimtų metrų – milicija vargiai būtų ką nors padariusi. Nebent imtų šaudyti. Kas būtų tada – net nesinori apie tai galvoti.

Visi „Youtube“ kanale matėme, kaip Maskvos milicija gruodžio 11 d. atsidūrė visai ne tokioje padėtyje, kaip yra pripratusi – gesinti „Nesutinkančiųjų eitynes“. Kuomet tuos vaikius, kurie netyčia ėjo pro Manežo aikštę ir taip suįžūlėjo, kad pasirodė kaukaziečiais (tarp kitko, jų draugėje buvo ir rusai), mušė tiesiog šalia OMON pareigūnų, buvo baisu. Milicininkai slėpė vaikinus po greitosios pagalbos automobiliu, tuo pačiu metu, priimdami nacionalistų smūgius, kurie buvo skirti tiems patiems vaikinams.

Minia mušėsi su milicija. Ir gerai, kad mušėsi tik rankomis ir naujametinais žaisliukais, nuo šalia Maniežo pastato stovėjusios eglutės. Apsiėjo „mažuoju krauju“.

Tačiau įvykiai rutuliojosi sava vaga. Pavyzdžiui, „Jegoro Sviridovo atmintis“ peraugo į raginimus „atskirti Kaukazą“, jau vos po Ostankino įvykių savaitės.

Suvestinė:

2010-12-11 futbolo aistruoliai susirinko Maniežo aikštėje, kad pagerbtų „Spartako“ aistruolio Egoro Sviridovo atmintį. Jis buvo nušautas Maskvoje, 2010 m. naktį iš 5-os į 6-ą gruodžio, kuomet mušėsi su išeiviais iš Kaukazo. Paminėjimo akcija peraugo į riaušes, kurių metu nukentėjo 29 žmonės. Vėliau riaušės tęsėsi Sankt Peterburge, Rostove prie Dono, Samaroje, Volgograde ir kituose Rusijos miestuose.

Paprasčiausiai atskirti Kaukazą

Akcijos šalia „Evropeiskij“ Maskvoje, kurią skambiai pavadino „strėlyte tarp kaukaziečių ir rusų“, net neminėsiu. Apie ją net nėra ko minėti. Kažkas atėjo, pastovėjo, fotografavo, parėkavo, uždegė porą signalinių ugnių ir išsibėgiojo. Kaip ten bebūtų – apie 1000 sulaikytųjų. Milicijos know-how – šalia „Evropeiskij“ sulaikytus jaunuolius jau sekmadienį siuntė į karinių komendatūrų sveikatos komisijas.

Logiška – atėjai „Už Tėvynę“ – tai ir gink ją ne žodžiu, o darbu. Tik štai, kad po „komendatūros padėjėjų – milicininkų“ ranka dažnai pakliūdavo žmonės, kurie nebuvo tinkami tarnybai armijoje. Štai tokie „atsilikėliai“. Kai pats ėjau nuo stotelės iki Ostankino, priešais bėgo jaunimo minia, šaukianti, „Neikite ten! Jūsų batai – kareiviški – jus iš karto paims!“.

Nesupratau. Prieinu prie milicijos pulkininko, stovinčio šalia vienbegio stieties, netoli Ostankino, ir klausiu, ar man – žurnalistui – galima toliau eiti tokiais batais? Jis nesuprato. Aš taip pat. Taip ir išsiskyrėm.

Apie 20 kamerų kruopščiai filuomja neva „Nacional-demokratinio aljanso atstovą“, kuris mūkia kažkokią rezoliuciją apie Rusijos Federacijos valstybinių sienų peržiūrėjimą, bei reikalauja iš Federacijos sudėties išbraukti Šiaurės Kaukazo respublikas.

Jaunimo minia, kuri atėjo paklausyti šio „paskaitymo“, nebuvo įleista. Įvairūs sustiprinti VRM padaliniai, jau apsupę Ostankiną, labiausiai priminė 1993-iųjų įvykius. Atrodo, kad jie ir mąsto panašiai. Tai girdėti iš riaumojančių radijo ryšio stotelių komunikacijos: „Stumkite juos į parką, kirskite, kvieskite OMON, palikite vieną skylę ir  – pakuokite“, – taip kažkas plyšavo milicijos ryšiu.

Ostankino parke dėjosi nesuvokiami dalykai. Jaunimo minios, nešinos deglais ir kažkokiais plakatais, klaidžiojo gatvelėmis. Milicija apsupo negeru laiku toje vietoje atsidūrusius jaunavedžius. „Linksmų“ jaunavedžių grupelę supainiojo su nacionalistais ir pareikalavo pateikti dokumentus. Atėjo nupuoštoji jaunoji, ir „susirinkusi“ visus savo svečius, nusivedė juos į netoliese buvusį restoraną.

Kažin kokie vaikinukai pamanė, kad aš – savas. Ėmė pasakoti apie akcijos smulkmenas bei savo nuomone apie miliciją ir Rusijos tautinę politiką. Keiksmažodžiais. Nustebau, kad kai kurie iš jų – net ne maskviečiai (du buvo iš Riazanės). Jie manęs klausinėjo, kur artimiausia metro stotelė, „jei vėl ims vaikyti“?

Pačiame parke, žurnalistų grupė, drąsių liko apie 5 žmones, (pusė jų – su neperšaunamomis liemenėmis, su užrašu „spauda“), kartu su OMON, ieškojo nacionalistų. Tuo metu iš tamsos pasirodė maždaug 200 jaunuolių kolona.

Omona‘as plyšauja racijomis, reikalaudamas pastiprinimo, grandine rikiuojasi, kad sulaikytų kad užkirstų kelią nacionalistanms. Jėgos nelygios – uniformuotųjų šioje vietoje vos 20. Vėliau paaiškėjo, kad pagrindines pajėgas milicija sutelkė prie kito išėjimo iš parko, tačiau minia iškrėtė „pokštą“, išėjusi prie kito išėjimo, prisidengiant krūmais. Apie laukiančius pareigūnus juos perspėjo telefonu.

OMON pasiruošė. Ginklų nemačiau, tačiau spėju, kad po švarkais yra pistoletai. Pamaniau – jei dabar milicininkus spaus, o tokia minia gali ne sunkiai tai padaryti – nešaudys. Tačiau iš arti stebėti darėsi pavojinga.

Už nugaros girdžiu: „Tuoja prasidės, varom!“. Atsisuku, ir matau tik bėgančiųjų nugaras, bėgančiųjų iš žurnalistų parko. Pasislėpiau už medžio, priklaupiau ant sniego, išsiėmiau kamerą – tebūnie, kas bus.

Default

Mūšio nebuvo. Minia pasidavė, pažadėjus, kad (kaip aš girdėjau) „išeis iš parko ir išsiskirstys“. Vietoje to, išeinančius iš parko, po vieną, vedė per sustiprintą milicijos koridorių, apieškodavo ir štabeliuodavo į autobusus. Ten juos dar kartą apieškodavo, regisrtuodavo ir paskirstydavo į patrulinius automobilius, kurie juos išvežiodavo po rajonines nuovadas. Kai kas bandė protestuoti, neva, jūsiškiai parke sakė, kad visus paleis. Juokinga.

Po valandos „pakavimo“, milicijos racijo ryšys jau rėkė: „Izmailas – į krantą“, „Taganka – į krantą“, „Arbatas – įkrantą“, „Arbatas“ – ne į krantą: jie visi čia mašinose jau sušalę, beldžiasi, kur juos vežti?“.

Rajoninės apylinkės negalėjo susidoroti su tokiu sulaikytųjų skaičiumi. Be to, buvo ne aišku, už ką juos „atrašinėti“ milicijos protokoluose? „Už smulkų chuliganizmą?“ Priedo, neaišku buvo, už ką juos „nurašinėti“, remiantis milicijos protokolais? Rajoninės nuovados nesusitvarkė. Negi už tai, kad tūkstantis žmonių buvo vienoje vietoje ir „garsiai necenzūriškai keikėsi bei iššaukiančiai elgėsi“? (tipinė milicijos formuluotė).

Visa tai buvo keista. Viena buvo aišku, kad tokiomis „pakuotėmis“ klausimo neišspręsi. Greičiau atvirkščiai.

Išvažiuojnat iš Ostankino, mane 2 kartus patikrino milicininikai. Kai tikrino paskutinį kartą – OMON‘vcas dūrė ranka į kamerą – (filmavau jaunimo sulaikymą stotelėje šalia Ostankino) – „negalima filmuoti“. Norėjau sužinoti, kodėl – paaiškino – tuoj kartu važiusim. Nusprendžiau, kad visgi labiau namo noriu, kamerą paslėpiau. Kas darosi rajoninėse nuovadose – pats žinau – pats dirbau.

Kiti Maniežai

Lankiausi ir visose kitose nacionalistų akcijose. Didžiulos milicijos skaičius, sraigtasparniai, šarvuočiai, kareiviai, užkardos, prevenciniai sulaikymai ir… nieko.

Kai Jegoro Sviridovo mirties 40 dienų sukako, pastebėjau, kad 15 sausio, Kronštato bulvare, milicija „superlojaliai“ elgėsi su šiais piliečiais. Atleiskite, tačiau, kai girtas sirgalius, OMON pulkininką užpila tik jo protėviams pažįstamais keiksmažodžiais, o pastarasis tik atsako, „nesikeik“, bet nieko nedaro – tai šį bei tą pasako. „Jie“ pajuto savo jėgą. Ir taip paprastai to pojūčio neatsisakys.

O visi kiti „jaunimsodžiai“ po „manežkes“ bus neskaitlingi ir „tušti“, jau vien dėl to, kad nebuvo pašaukti pagrindiniai „pėstininkai“ – futbolo aistruoliai. Jie dar ne itin tapatina save su naciais, bet labai greitai mokosi.

Sausio 15 d., Kronštadte, jie jau padėjo nacionalistams dainuoti perdarytas sovietine dainas, kuriose „inkrustavo“ „reikalingus žodžius“, kurie aišku iš kur paimti.

Maniežo karta

Visi pažymėjo, kad Manežo akcijose ir po to sekusiuose renginiuose dalyvavo daugiausiai 15 – 17 metų amžiaus vaikai. Kodėl? Todėl, kad tai – „sekanti karta“, kurios tėvai buvo pakliuvę į 1990-ųjų išgyvenimo kovą. Apie vaikus niekas negalvojo – reikėjo stengtis badu nemirti per visokius putčus, infliacijas, finansines piramides, valiutos keitimus, defoltus ir pan.

O štai sekančiame dešimtmetyje, Rusiją užplūdo pernelg didelės šūkio „Patriotizmas arba mirtis“ dozės. Visa žiniasklaida, metų metais, staugė apie patriotizmą, kaskart vis su kažkokiu agresyviu pokrypiu (kas ne patriotas – ne su mumis). Kiekvienos sporto rungtynės buvo lydymos reklaminais šūkiais, „Už mūsiškius!“ Tarp kitko, taip ir prasidėjo 2004-ųjų m. Maniežo bei riaušės, kilusios dėl Rusijos rinktinės pralaimėjimo. Dabar šie „sprotiniai – patriotiniai“ žaidimai nukreipti teisinga linkme.

Kam to reikia? Yra daug variantų. Tarp kurių yra ir toks: „tam, kad pergalingai išspręsti problemą, reikia ją pergalingai sukurti“. Taip kad, Maniežų dar bus.

Tai liks prekiniu ženklu. Aišku – ilgam. Juk, tam , kad kas nors pasikeistų – reikia ką nors pakeisti. O mes, palei seną įprotį, tylime. Instinktyviai. Daugelis, iš grynai patriotinių saugumo sumetimų.

Dmitrijus Florinas

O čia video su šiandieninės Rusijos gatvės nuotaikomis:

[Youtube=http://www.youtube.com/watch?v=nZsS-0eQQUI ]


Filed under: Straipsniai Tagged: Fašizmas, Rusija

Tags: ,

Nepraėjo nei pusė šios kadencijos, o premjeras Andrius Kubilius prašneko apie reikalą steigti “aklą fondą”, kuris periminės politikų akcijas, kad nereikėtų milijoninio turto perrašinėti mamoms, tetoms ir papūgėlėms.

“Premjeras teigia, kad D. Kreivys jau dabar padarė daugiau nei reikalauja interesų konflikto derinimo įstatymas ir sako, jog ne ministras kaltas, kad iki šiol nėra mechanizmo, ką daryti žmogui, kuris iš verslo atėjo į politiką.”

Koks įdomus, “savalaikis” atradimas. A. Kubilius, kartu su savo globotiniu, tikriausiai iki tol negirdėjo apie B. Bradausko (juk jis tarsi ir politinis oponentas?) ir kitų personažų turtus, užrašytus žmonoms ar tetulėms, kurie ir krizės metu tik didėja? Ligi šiol nebuvo nieko padaryta padėčiai keisti, tai gal bus bent tiek naudos iš šio skandalo.

Dar įdomiau – ką gi dabar bedarys prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ligi šiol jai prieštarauti drįsdavo tik Arūnas Valinskas, o dabar štai neklauso tas, kuriam ji, kaip pati ne kartą sakė, alternatyvų nemato. Nors, gal ir pamatys. Juk dar prieš kelis mėnesius teigė, kad didinti pensijas – ekonominis nusikaltimas, o reitingams tikrai ar tariamai susvyravus – pati liepė tai daryti nuo 2012 metų. Valdovės aureolė rimtame pavojuje – laukiame atomazgos. Pažiūrėsime, ar Grybubilius skils į du padarus.


Filed under: kita Tagged: Grybauskaitė, Kreivys, Kubilius, politika, vyriausybė, įtaka

Tags: , , , , ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos