Tomas Čyvas

Šalies vadovės Dalios Grybauskaitės ką tik perskaitytas metinis pranešimas yra daug įdomesnis nei bet kurio ankstesnio prezidento metinė kalba. Kartu tai akivaizdžiai yra rinkimų kampanijos dalis. Grėsmės ir problemos įvardytos teisingai, o joms išspręsti pašaukti šalies talentai, kuriems liepta telktis.

Pirmi įspūdžiai, nekarpant pastraipomis, yra tokie: prezidentė, kaip ir buvo prognozuota, metėsi į patriotizmą, nors visada garsėjo kaip gana pragmatiška karjeristė ir dar prieš keletą metų gana irzliai bei niekinamai atsiliepdavo apie Sąjūdžio epochos „gatvės patriotus“. Šįkart ji aiškiai įvardijo Rusiją kaip grėsmę, nes dabartinė įtampa dėl agresijos prieš Ukrainą neleidžia abstrakčiai sapalioti apie santykių su visais kaimynais gerinimą, nuo ko prasidėjo jos kadencija.

Palyginimui:

2010 m.: „Todėl mano kadencijos prioritetai yra:

- aktyvi ir dalykiška tolesnė eurointegracija bei nuoseklus šalies interesų gynimas Europos Sąjungoje;

- euroatlantinės darbotvarkės įgyvendinimas, kartu – aktyvi veikla, stiprinant Lietuvos teritorinį, energetinį ir technologinį saugumą, maksimaliai išnaudojant tarptautinių organizacijų galimybes;

- konstruktyvūs santykiai su kaimynais, grįsti abipuse pagarba ir abipuse nauda.”

Tai viskas, kas buvo anuomet išstenėta apie užsienio politiką apskritai.

2014 m: „Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę. Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa – ir už tai gavusi Nobelio premiją – vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.“

Dviem sakiniais pačioje pranešimo pradžioje pasakyta daugiau nei brėžiant „kadencijos prioritetus“.

Kalbėdama apie informacinius karus ir grėsmes D. Grybauskaitė šįkart, ačiū Dievui, nebemojavo niekiniais savo pačios pasirinkto Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Gedimino Grinos popierėliais, o pasakė, kad ši kontora „stumdo atsakomybę“. Viskas gerai, tačiau tas stumdymas ir energingos veiklos imitavimas vyko visą jos kadenciją, ir nėra aišku, ar bus pareikalauta kieno nors – kad ir VSD vadovo – atsakomybės.

Teigdama, kad vietos oligarchai plėšia nemažiau nei GAZPROMAS, D. Grybauskaitė (kitaip nei kitados Valdas Adamkus) ryžosi įvardyti bent jau vieną konkrečią verslo grupę, būtent – „rubikon-icor“ – mutantę. Viskas teisinga ir bus tautoje populiaru – ši verslo struktūra yra tradiciškai siejama su jos konkurentu (tegul ir silpnu) rinkimuose – Vilniaus meru Artūru Zuoku. Kitų paminėta nebuvo todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad tai mažiau naudinga rinkimų kontekste? Nebūkime bjaurūs – tarkime, kad kitiems neužteko laiko.

Buvo apskritai teisingai ir gana atvirai įvardyta daugelis problemų, tačiau nebuvo nubrėžta aiškesnių gairių, pavyzdžiui, kaip dorotis su garsiaisiais informaciniais karais (kaip tam turėtų pasitarnauti šalies audiovizualinė politika, švietimas ir t. t.) – tebuvo kreipimasis į žurnalistus ir apžvalgininkus, kad šie padėtų atpažinti kada kiseliovai, primanovai ir leontjevai per „pervyj baltijskij“ meluoja, arba įkalbėti tų melagysčių nežiūrėti. Apie tai, kada bus skirti du procentai šalies gynybai, irgi aiškiai nepasisakyta.

Likusi dalis – gana tvarkingas, gražiai surašytas tekstas, siekiantis telkti „globalią Lietuvą“, o tai aktualu ir įžūlėjančios Rusijos, ir rinkimų kontekstuose. Taigi geras rinkimų pranešimas, išvengiant paiko savęs liaupsinimo ir sukritikuojant blogojo elito grupes bei raginant telktis gerąsias ir talentingąsias lietuvių mases. Žodžiu, populiarumui padės, tolesnė vizija nepaaiškėjo, bet visgi įdomu, ką dabar rašys G. Grina – naują pažymą apie grėsmes ar atsistatydinimo pareiškimą?

Tags: Grybauskaitė, icor, metinis pranešimas, oligarchai, politika, prezidentė, rubikon

Šalies vadovės Dalios Grybauskaitės ką tik perskaitytas metinis pranešimas yra daug įdomesnis nei bet kurio ankstesnio prezidento metinė kalba. Kartu tai akivaizdžiai yra rinkimų kampanijos dalis. Grėsmės ir problemos įvardytos teisingai, o joms išspręsti pašaukti šalies talentai, kuriems liepta telktis.

Pirmi įspūdžiai, nekarpant pastraipomis, yra tokie: prezidentė, kaip ir buvo prognozuota, metėsi į patriotizmą, nors visada garsėjo kaip gana pragmatiška karjeristė ir dar prieš keletą metų gana irzliai bei niekinamai atsiliepdavo apie Sąjūdžio epochos „gatvės patriotus“. Šįkart ji aiškiai įvardijo Rusiją kaip grėsmę, nes dabartinė įtampa dėl agresijos prieš Ukrainą neleidžia abstrakčiai sapalioti apie santykių su visais kaimynais gerinimą, nuo ko prasidėjo jos kadencija.

Palyginimui:

2010 m.: „Todėl mano kadencijos prioritetai yra:

- aktyvi ir dalykiška tolesnė eurointegracija bei nuoseklus šalies interesų gynimas Europos Sąjungoje;

- euroatlantinės darbotvarkės įgyvendinimas, kartu – aktyvi veikla, stiprinant Lietuvos teritorinį, energetinį ir technologinį saugumą, maksimaliai išnaudojant tarptautinių organizacijų galimybes;

- konstruktyvūs santykiai su kaimynais, grįsti abipuse pagarba ir abipuse nauda.”

Tai viskas, kas buvo anuomet išstenėta apie užsienio politiką apskritai.

2014 m: „Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę. Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa – ir už tai gavusi Nobelio premiją – vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.“

Dviem sakiniais pačioje pranešimo pradžioje pasakyta daugiau nei brėžiant „kadencijos prioritetus“.

Kalbėdama apie informacinius karus ir grėsmes D. Grybauskaitė šįkart, ačiū Dievui, nebemojavo niekiniais savo pačios pasirinkto Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Gedimino Grinos popierėliais, o pasakė, kad ši kontora „stumdo atsakomybę“. Viskas gerai, tačiau tas stumdymas ir energingos veiklos imitavimas vyko visą jos kadenciją, ir nėra aišku, ar bus pareikalauta kieno nors – kad ir VSD vadovo – atsakomybės.

Teigdama, kad vietos oligarchai plėšia nemažiau nei GAZPROMAS, D. Grybauskaitė (kitaip nei kitados Valdas Adamkus) ryžosi įvardyti bent jau vieną konkrečią verslo grupę, būtent – „rubikon-icor“ – mutantę. Viskas teisinga ir bus tautoje populiaru – ši verslo struktūra yra tradiciškai siejama su jos konkurentu (tegul ir silpnu) rinkimuose – Vilniaus meru Artūru Zuoku. Kitų paminėta nebuvo todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad tai mažiau naudinga rinkimų kontekste? Nebūkime bjaurūs – tarkime, kad kitiems neužteko laiko.

Buvo apskritai teisingai ir gana atvirai įvardyta daugelis problemų, tačiau nebuvo nubrėžta aiškesnių gairių, pavyzdžiui, kaip dorotis su garsiaisiais informaciniais karais (kaip tam turėtų pasitarnauti šalies audiovizualinė politika, švietimas ir t. t.) – tebuvo kreipimasis į žurnalistus ir apžvalgininkus, kad šie padėtų atpažinti kada kiseliovai, primanovai ir leontjevai per „pervyj baltijskij“ meluoja, arba įkalbėti tų melagysčių nežiūrėti. Apie tai, kada bus skirti du procentai šalies gynybai, irgi aiškiai nepasisakyta.

Likusi dalis – gana tvarkingas, gražiai surašytas tekstas, siekiantis telkti „globalią Lietuvą“, o tai aktualu ir įžūlėjančios Rusijos, ir rinkimų kontekstuose. Taigi geras rinkimų pranešimas, išvengiant paiko savęs liaupsinimo ir sukritikuojant blogojo elito grupes bei raginant telktis gerąsias ir talentingąsias lietuvių mases. Žodžiu, populiarumui padės, tolesnė vizija nepaaiškėjo, bet visgi įdomu, ką dabar rašys G. Grina – naują pažymą apie grėsmes ar atsistatydinimo pareiškimą?

Tags: Grybauskaitė, icor, metinis pranešimas, oligarchai, politika, prezidentė, rubikon