Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Šiandien penktadienis, o rytoj ryte vėl patekės saulė. Gal sakysit, kad meluoju? Analogiškai savo metų kalboje parlamentui bei tautai nemelavo ir Valdas Adamkus.

Prezidento metinė kalba aktualijų aptarimo dalyje nustebino tik tuo, kad šalies vadovas, atrodo, pagaliau perskaitė spaudą ir apsidairė. Pažerta daug abstrakčios kritikos ir neišdrįsta paminėti beveik nieko konkrečiai. Minimaliai stebint įvykius būtų sunku šio teksto pasigesti. Kiek įdomiau ir net visai teisingai skamba kai kurie idėjiniai ir teoriniai teiginiai.

Šalies vadovas siūlo ugdyti pilietiškumą ir patriotinę dvasią „Kur, jei ne jaunimo lavinimo įstaigose, slypi pilietinės ir solidarios, bendrų vertybių telkiamos visuomenės kūrimosi, europietiško sąmoningumo, patriotizmo ugdymo galimybės?“ – klausia šalies vadovas. Labai geras ir amžinai aktualus sumanymas.

Belieka pasufleruoti, kad tos galimybės dar galimai slypi taip ir nepastebėtame gebėjime rodyti pavyzdį atimant ordinus iš visokių KGB-stų jakuninų ir sugebėjime pripažinti padarytas klaidas. Dar visų šių gėrybių diegimui būtų pasitarnavusi Prezidento drąsa pačiam prisiimti atsakomybę už problemas, kurias šiaip taip pavyko pastebėti.

Antai: „Valstybės institucijos dažnai vadovaujasi savo, bet ne piliečių interesais, todėl pastarieji jaučiasi visiškai priklausomi nuo sudėtingų biurokratinių procedūrų.“, – sako šalies vadovas. Vėl belieka padėkoti už priminimą, kad šiandien penktadienis.  Leisiu sau jo ekscelencijai priminti, kad nuo tų „biurokratinių procedūrų“, jomis pridengtų piktnaudžiavimų ir išsidirbinėjimų jau yra priklausomas net ir šalies parlamentas. Savo laikysena VSD skandalo metu šalies vadovas padarė viską, kad taip būtų.

Na ir kas, kad dabar departamentas užsiima ne darbu, o su sveiku protu nesutariančiais mėginimais padaryti iš savo šefo auką ir didvyrį? V. Adamkus niekaip  nemato, neįžvelgia, nepastebi jokios didesnės bėdos, negu jam pačiam kylančios abejonės ar viskas buvo idealiai procedūriškai tvarkinga parlamentinio VSD veiklos tyrimo metu. Vėl nei vieno žodžio nebuvo pasakyta apie tyrėjų surinktų liudijimų ir informacijos turinį.

Seimą valstybės galva paragino „reglamentuoti parlamentinę kontrolę“, tačiau tie reglamentai, pagal visą ekscelencijos logiką reikalingi daugiausia tam, kad nuo atsakomybės ir priežiūros apsaugoti biurokratiją.

Apeidamas NSGK surinktos medžiagos turinį, gerbiamas moralinis autoritetas nesiteikė papasakoti kas nutiko su oligarchiniais pavojais demokratijai ir valstybingumui, kuriuos buvo taikliai įvardijęs užpernai. Tikėtina, kad tai ne užmaršumas ir ne koks nors nesusipratimas. Paprasčiausiai tas grėsmes įvardyti ir prezidentui nupasakoti galėdavę pareigūnai buvo išvaikyti iš šalies žvalgybos, o grėsmės komunikacijų amžiuje yra grėsmės tik tol, kol jas kas nors primena. Nėra kalbančių – nebėra pavojų.

Piktas ir kritiškas prezidento tonas čia komiškai sutampa su visiška bejėgyste ir nenoru ko nors imtis, kad ta negerovių kupina situacija keistųsi. Taigi, tribūnoje buvo juokingai piktas ir nelaimingas žmogus, o aplink jį susirinkę patarėjai ir padėjėjai (kažkas juk rašė šį ir redagavo tekstą), regis, jau galėtų ir į darbą rinktis kartą per metus, nes tokio lygio kūrinį galima sukurti per vieną popietę.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

TEORIJA

Kaip savo veikale „Politinio spektaklio konstravimas“, rašo Murray Edelmanas, „dramatizuoti incidentai, susiję su iškiliomis asmenybėmis, nukreipia dėmesį nuo struktūrinių konfigūracijų, kurios paaiškina tuos incidentus ir daugelį kitų dalykų. Ar politikas pasielgė neetiškai, jei leido nutekėti informacijai, liudijančiai tam tikros politikos fiasko, tampa svarbesniu klausimu, negu klausimas ar toji informacija teisinga“.

Tai metodo, kuris būna pritaikomas daug kur, aprašymas. Tačiau kai kur jis virsta išimčių nepakenčiančia, nuolatine praktika. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje būtent ir įsigalėjo „kalbėjimo ne iš esmės“ tradicija.

Tai nėra sudėtinga. Vos tik išviešinama korupcines schemas demaskuojanti informacija, tereikia aptarinėti ne ją pačią, o aiškintis kokie – geri ar blogi – žmonės tą informaciją suteikė. Žinoma, nepamirštant pakelti triukšmo, kad pažeista kokios nors procedūros paprocedūrę reglamentuojančios taisyklės keturiolikto lygio papunkčio paragrafo raidė, o galbūt ir dvasia.

Tam išsiaiškinti galima sudaryti komisiją, o jos darbo procedūras bei išvadas apskųsti kitai komisijai. Visi turi darbo – kaip amerikiečių filme „60-asis greitkelis“. Ten – advokatų mieste – visi nuolat duoda vienas kitą į teismą, bylinėjasi ir iš to gyvena. Tokią sistemą gali sukrėsti tik grėsmė jos pačios išlikimui.

Šalia to dar būtina rodyti daug susirūpinusių valstybės vadovų išraiškų, daug kalbėti apie stabilumą ir atsakomybę bei šventą „valstybinį interesą“. Pastarajam būtinai turi kas nors „grėsti“, tad čia reikia dažnai minėti neištirtus (geriausia tokius, kurie ir nebegali būti ištirti) rezonansinius nusikaltimus, išorės grėsmes ir dar kokias nors prieštaringai vertinamas asmenybes.

Taip kilęs skandalas paverčiamas „valdomu“. Daugelio – tikrų ir tariamų ar išpūstų baubų nuvarginta informacijos vertintojo sąmonė lauks kokios nors atomazgos. Tada ją laikas pasiūlyti…

PRAKTIKA

Taip viskas ir vyksta . Praėjo kelios savaitės, kai paviešinti skandalingi liudijimai VSD veiklą tyrusiam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Ir ką? Ogi beveik nieko. Apie liudijimų turinį, lyg davę įžadus (o gal tikrai?) tyli aukščiausi valstybės asmenys. Jei neskaičiuosim vieno iš jų patarėjo išpažinties apie „silpnybę anekdotams“. Seimas ėmėsi svarstyti procedūrų ir „paprocedūrių“ paragrafų papunkčių raidėms ir dvasioms padarytas skriaudas, o skandalo epicentre buvę personažai maivosi toliau, vaizduodami tai nuskriaustus teisuolius, tai nepakeičiamus valstybės ramsčius.

Kad viskas būtų dar įdomiau, pasiūloma paleisti Seimą. Štai čia – nors ir akivaizdus blefas – tikras šokas daugeliui jo personažų ir, kas dar svarbiau, eterį kelioms dienoms vėl sukaustanti aktualija.

Visą skandalą lydi daugybė bereikšmės, bet triukšmą efektyviai keliančios, esmę slepiančios ir iškraipančios informacijos. Pavyzdžiui – ar VSD „kurmis“ V. Damulis pirko iš kaimiečio užterštą bačką už 10 litų ar nepirko? Kas čia būtent svarbu – Damulis, statinė, kaimietis ar 10 litų? Ne. Svarbu žinių vartotoją užversti bereikšmės „informacijos“ srautu. Jei tai pavyksta suderinti su kokiu nors negatyviu kontekstu – dar geriau. Tarpinis tikslas galiausiai pasiekiamas – tema daugeliui atsibosta. Tada ir ateina laikas pateikti kitokį – jau konceptualiai iškraipytą aktualijų vaizdą bei pasiūlyti išeitį.

Viešajai erdvei pastaruoju metu primetamas absurdiškas reliatyvizmas ir niekam tikęs problemos suasmeninimas: „Kam čia ginčytis, kas geriau – A. Pocius ar A. Matulevičius? Ar ne geriau susitaikyti „valstybės labui“. Ši personalinė alternatyva tikrai nėra svarbi, bet problemos taip niekas, išskyrus mėginančius šią pseudoalternatyvą „nuginčyti“, ir neformuluoja. Ir nelabai aišku, kas su kuo turi taikytis bei apsikabinti? Jei A. Matulevičius su A. Pocium – tai jų asmeninis reikalas. Tačiau atrodo, kad taip norima pasiūlyti „susitaikyti ir nebesipykti“ dėl to: ar gali NATO šalies žvalgybos šefu būti KGB atsarginis; ar korupcijos įtarimais aplipęs asmuo gali eiti aukštas pareigas valstybėje, kol jo nepasodina į kalėjimą; ar galima vaizduoti kovotojus su Rusijos įtakomis, naudojantis „Gazprom“ tarpininkų pinigais; ar įmanoma rinkimus laikyti „dalinai konstituciniais“; ar nutekėjusios informacijos apie korupciją turinys tampa niekiniu ir nesvarbiu tik todėl, kad ji nutekėjo ne pagal oficialią arba „valstybininkų“ sluoksniuose įprastą procedūrą?

Kitaip sakant – siūloma, jei ne balsavimu, tai kompromisiniu susitarimu įforminti, jog balta, jeigu jau negali tapti juoda, yra bent jau geltona. Susitarti, pasibučiuoti, išgerti ir grįžti „ūkin pas bites“. Taip būsią geriau valstybei.

Tikėtina, kad kai A. Pocius galiausiai bus pakeistas, naujiena daugumai visuomenės bus įdomi tik tuo, kad tapo aktualija daug vėliau nei privalėjo. Jau nekalbant apie tai, ar jo įpėdiniu bus P. Malakauskas ar dar kas kitas. Ką jau kalbėti apie esmines šios institucijos veiklos reformas ar korupcinį skandalo kontekstą. Valstybė ir ūkis – svarbiau.

Taigi – skandalų situacijose mūsų vadovai jaučiasi lyg delfinai jūros stichijoje. Jie žino – svarbiausia – nepasimesti ir turėti kantrybės. Išmesti iš balno gali nebent kokia kvaila smulkmena – suklastotas diplomas ar bagažinėje pastebėtas šuo. Daugiausia dėl to, kad žaidžiant „makrolygiu“ ir tampant šio lygio „asu“, turbūt pasimiršta žemiškos smulkmenos. Be to – šunį paversti katinu manipuliuojant informacijos srautais – kiek sudėtingiau, negu korumpuotą pareigūną pavaizduoti skriaudžiama aplinkybių auka.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Šią savaitę darsyk įsitikinome, kad beveik jokia – net pati skandalingiausia – paviešinta medžiaga negali paveikti mūsų aukščiausių politikos ešelonų ir juos „teisingai aptarnauti“ pašauktos žiniasklaidos tonų. Matyt, tuo reiktų mažiau stebėtis, jei pripažintume sau, kad stebime ne politikus ir žurnalistus, o viešųjų ryšių propagandininkus, kuriems juoda spalva yra oranžinė, jei taip parašyta jų kontrakte.

Kalbėti ne iš esmės ir kreipti kalbą į pašalinius dalykus, atsakyti ne apie tai, ko klausiama, šnekėti bendras banalybes – įprasta atstovų viešiesiems ryšiams taktika, kai tenka reaguoti į ką nors nemalonaus. Čia gabių atstovų stilius. Negabūs temoka šmeižti ir pernakvoję atitinkamų užsakovų kabinetuose landžioti net į mirusiųjų miegamuosius bei po mirties apšaukti juos alkoholikais ir degeneratais. Ir nieko čia keisto – kiekvienam savo. Pirmieji – geriau apmokami ir labiau žinomi visuomenėje, antrieji lieka atliekas lukštenančiais „peckeliais“. Tik štai anksčiau ar vėliau paviešinamiems liudininkų ne iš žiniasklaidos parodymams negalioja tokie imunitetai.

Keliaukime geriau prie tų „gabiųjų“. Jie Lietuvos Respublikoje formaliai dirba pačiose įvairiausiose pareigybėse. Visų aptarti nespėsime – tad aptarkime pačius, šiai dienai, iškiliausius. Tai ne kas kita, kaip mūsų valstybės pirmieji trys asmenys. Tikrojo jų statuso supratimas ne tik padės aiškiau suprasti jų elgesio motyvus, bet ir leis mums būti krikščioniškai atlaidiems bei supratingiems. Darbas yra darbas.

Pradėti reiktų, žinoma, nuo premjero. Jis, be abejonės, visada priklausė elitinių „piarščikų“ kategorijai. Vyriausybės vadovas netgi pats tokį atstovą turi, bet ar dažnai jo prireikia? Rimtu ir susirūpinusiu veidu G. Kirkilas lyg užsikirtusi plokštelė nuo pat VSD skandalo pradžios kartoja susidariusioje situacijoje gelbėjantį užkeikimą: „politikai neturi kištis į specialiųjų tarnybų darbą“.

Nežinia, kam šiuo sakiniu oponuojama ir ką mėginama įtikinti, nes teigiančių priešingai pastebėta nebuvo. Jei kas galvoja, kad ministras pirmininkas niekada nėra girdėjęs apie parlamentinę jėgos struktūrų kontrolę,– apsirinka. Čia kaip tik ir yra didysis talentas – kartoti aksiomą tokiu tonu, lyg ją kas mėgintų nuginčyti. Jei tokio pašnekovo paklausi, kiek dabar kainuoja konkretus šaldytuvas konkrečioje parduotuvėje, jis tau atsakys, jog šaldytuvų kainą reguliuoja rinka ir jo sąžinė bus švari – jis nemelavo. Daug įdomiau – kieno interesai ir pozicija šiuo atsikalbinėjimu yra „garsiai nutylimi“. Iki pastarojo meto įvykių daug kam dar buvo abejonių, tačiau Seimo Nacionalinio saugumo komitetui paviešinus dalį tyrimo liudijimų, premjerui įgarsinus eilinį genialų Lukašenkos vertimo su Kaukazo draugais planą, tampa neaišku tik viena. Ar prieš keletą mėnesių G. Kirkilas priėmė į darbą vieną patarėją, ar atvirkščiai – pats buvo pasirinktas tinkamu pastarojo ruporu arba „ceremonmeisteriu“?

Dar daugiau aiškumo atsirado vos Seimas priėmė įstatymą, leidžiantį reguliuoti dujų kainas. Išsyk ne koks „Gazprom“ ir net ne parazituojanti tarpininkė „Dujotekana“ (kurios gerovė taip svarbi minėtam patarėjui), o pats vyriausybės vadovas už juos pareiškė, jog dujos labai greitai ir daug pabrangs. Toliau vėl buvo išdėstyta teoriškai nepriekaištinga aksioma: negerai esą priiminėti įstatymus dėl vienos įmonės. Sunku ginčytis. Būtų teisinga ir labai gerai turėti ne tik vieną įmonę arba tokių išvis neturėti, jei pastaroji pelną gauna už tai, kad turi įmonės kodą ir samdo formaliai įvairias valstybės pareigas užimančius „press atache“. Būtų labai malonu turėti ne vieną vamzdį arba bent ne vieną realų tiekėją tam vamzdžiui užpildyti. Tačiau viešųjų ryšių darbuotojai kalba tik apie tai, apie ką yra įgalioti.

Dar vienas atstovų viešiesiems ryšiams bruožas – meilė formalumams, kai jie naudingi. „Dura lex, sed lex“ su malonumu gūžteli bet kuris iš jų, jei net beviltiškai su sveiku protu besipykstanti norma, kažkada kažkaip įteisinta ir nepastebėta, sukuria net pačią absurdiškiausią situaciją. Taip Viktoras Muntianas, remdamasis A. Pociaus medžiaga, kurią vienbalsiai niekine pripažino Liustracijos komisija, sakosi „negalįs neatimti“ teisės dirbti su slapta informacija iš A. Matulevičiaus. Kitaip sakant, jei A. Pociaus motyvacija būtų grindžiama net L. Lolišvili kerėjimais, Seimo pirmininkui tai būtų pakankama priežastis ir jis „neturėtų kitos išeities“. Vėlgi – neverta labai pykti. Juk prieš mus ne savarankiškas politikas ir Seimo narys su laisvu mandatu. Matome individą, kurio išlikimas užimame poste tiesiogiai priklauso nuo to, ar jis tiksliai persakys tai, ko yra prašomas.

Ne visi mūsų politikai dirba viešųjų ryšių agentais dėl postų ar pinigų. Antai prezidento Valdo Adamkaus kalbos ir motyvacija jo antrosios kadencijos metu yra išvis suvoktini kaip hobi ar savęs išbandymas aktoriaus statisto amplua. Tačiau jo elgsenos rezultatai visiškai tokie pat kaip ir minėtų dviejų šalies vadovų. Jo klausiama apie šalies institucijas šokdinantį KGB rezervo karininką, išvaikytus VSD padalinius ir apie tai, kaip reikia spręsti valstybę paralyžiuojančią bei piliečius demoralizuojančią situaciją, o jis atsako raginimu nekelti įtampos ir sveikinimu visiems, kas dar neemigravo ir kol kas nesiruošia. Kaip katinas Leopoldas iš rusiško animacinio filmuko, ekscelencija vis užkeikia visus gyventi draugiškai. Suprantama, kad pradedantiesiems aktoriams norisi aplodismentų, tad visai nesvarbu, kas ploja. Tebūnie tai ir samdyti „savanoriai“ – svarbu, kad aplodismentai nustelbtų nustebusiųjų bambėjimą. Tuo yra kam pasirūpinti, nes, – kaip neseniai yra atviravęs ponas R. Stonys, – žiniasklaidai pinigų reikia labai.

Tad ir nacionalinis transliuotojas, ir gausybė komercinių kanalų kartoja ir perkartoja klausimus, kurie mažiausiai susiję su svarstomos problematikos esme. Kalbama ne apie paviešintos parlamentinio tyrimo medžiagos turinį, o apie tai, ar viešinimo procedūros metu buvo taisyklingai padėtas kablelis. Pabrėžiama, kad Matulevičius mažiukas ir apkūnus bei buvo komunistas, bet ignoruojama tikroji A. Pociaus nepasitenkinimo jo persona priežastis. Kalbama ne apie tai, ką liudijo V. Damulis, bet apie tai, kad prieš du metus vertėsi kaimo turizmu.

Viena prasme, šalies prezidentas gal ir teisus – daugelis piliečių gal tikrai nesusigaudo, kas vyksta valstybėje arba susigaudo lėčiau nei norėtųsi. Mat mūsų viešieji ryšiai daro viską, kad taip ir būtų. Tokiomis aplinkybėmis labai neblogai, kad vis dar atsiranda „kurmių“, nes kitaip visai nebeišeitų išsikrapštyti iš akių į jas kibirais pilamo smėlio.

Kita vertus, smalsu, kokie dar propagandiniai resursai nėra panaudoti mėginant įdiegti tautai, jog mūsų valdžioje ir žvalgyboje viskas gerai, išskyrus „kurmių kėslus“? Juk atsiskleidė ir primityvios propagandos būgną jau muša tokia galybė ilgus metus solidžiais valstybininkais laikytų veikėjų, kad nebėra ko daugiau mobilizuoti. Belieka laukti, kad A. Pocių ir A. Janušką, o gal tiesiog „Gazpromą“ ims viešai šlovinti estrados, sporto arba porno žvaigždės. Vladimiras Putinas Rusijoje gali tuo pasigirti. Rezervui dera lygiuotis į etatinius.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Laisvosios prekybos pagrindus dar sovietinėje „perestroikos“ ir kooperatyvų eroje tautai paaiškino tarybinis animacinis filmukas: norint parduoti, kas nereikalinga, reikia pirma nusipirkti tai, kas nereikalinga. Mat ir anais laikais buvo išmanančių šį procesą – „spekuliantų“ ir jų klientų. Kiek blogiau klostėsi su vakarietiškos politikos aksiomomis. Čia nepadėjo jokia animacija. Jokio, net apynormalio, politinio gyvenimo tada nebuvo ir nei aukštoji partinė, nei tuometinė televizija nieko negalėjo apie jį papasakoti. Nebent priskirsime šiam žanrui Kipro Mažeikos instruktažus, kaip reikia naudotis Coca Cola automatais Belgijoje.

Pirmaisiais politologais atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje pasiskelbė mokslinio komunizmo ir politinės ekonomijos dėstytojai ir profesoriai. Prisitaikymo įgūdžiai, profesinis ir prigimtinis lankstumas daugeliui padėjo puikiai susitvarkyti karjeros reikalus. Vieni jų buvo įdomesni, kiti visai nykūs. Daugumą jų žiniomis (atsivėrus informaciniams kanalams) vidutinio žingeidumo studentas galėjo drąsiai pavyti ir pralenkti per vieną semestrą, kiek tos politologijos ir gaudavo paragauti.

Užtat jau prieš 1992m. Seimo rinkimus ne vienas veikėjas, vadinantis save profesionalu, lakstė po partijų būstines ir siūlėsi visiems parašyti profesionalias programas – kokios tik reiktų pakraipos. Žinoma – už neblogą tiems laikams pinigą. Praturtėti gal ir nepavyko, bet įsitvirtinti politologo titulo „dėvėtojuose“ spėjo ne vienas.

Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutas buvo suburtas sutverti naują – vakarietiškos demokratijos politinę doktriną išmanančią mokytų žmonių kartą.

Pasiūlęs dėstytojo poziciją buvusiam LKP CK pirmajam sekretoriui ir vienam iš valdančiosios partijos šulų, tik patvirtino seniai girdimus nuogąstavimus, nors kai ką nepagrįstai nustebino. Nėra ko stebėtis – viskas dėsninga ir logiška.

Prasidėjo viskas turbūt seniau, bet ėmė ryškėti gan neseniai ir nekaltai, kai daugiau nei prieš metus ponai politologai atvežė Lietuvai parodyti devintą vandenį nuo gediminaičių kisieliaus – poną Sangušką iš Brazilijos. Na, atvežė, tai atvežė – gal ir įdomu. Tačiau vėliau sekė keistoki nacionalinio dienraščio interviu su pačiu „sosto įpėdiniu“, TSPMI direktoriaus pasažai apie visai svarstytiną konstitucinės santvarkos keitimą ir paabejojimai – ar be jo dar kas nors suprantąs konstitucinės bei absoliutinės monarchijos skirtumus. Monarchistinis judėjimas ir Konstitucijos jaukimo užmojai pagreičio neįgavo, bet originalios idėjos buvo generuojamos toliau.

Pirmu keistu signalu tapo atsargus, visuomenės nuomonę tarsi zondavęs, siūlymas nebereikalauti iš Rusijos okupacijos padarytos žalos. Jau tada vienas garbus lektorius į studentės klausimą apie vertybes bei principus piktokai atkirto, kad nuo tokių nesąmonių ją išgydysiančios pačios studijos TSPMI. Svarstant šią temą buvo įdomiai interpretuojama istorija, mėginant įrodyti, kad Lietuva pati su savo užsienio politika buvo ne ką geresnė už Sovietų Sąjungą. Buvo net pareikšta, kad Rusija yra iš visų pusių puolama visokių gruzinų, moldavų ir ukrainiečių, su kuriais (kaip ir su „dėde Semu“) Lietuvai geriau neprasidėti. Dabar reikalavimas atlyginti okupacijos padarytą žalą jau galutinai paskelbtas „antimoksliniu“ kaip kitados partijos ideologų mokymo neatitinkančios politinės smulkmenos.

Dar įdomiau viskas atrodė, kai VSD skandalo pradžioje iš URM (turbūt kiek supanikavęs)  atsistatydino Albinas Januška, ko beje, niekas nereikalavo. TSPMI direktorius vienas pirmųjų ėmėsi skelbti aliarmą ir reikalauti, kad šalies vadovai apgintų valdininką nuo kažkokių sąmokslininkų kritikos. Skambėjusi retorika „žavėjo“ institucijų tapatinimais su asmenimis, sovietmetį primenančiomis panegirikomis parlamentarų ir žurnalistų „skriaudžiamiems“ valdininkams. V. Adamkaus aplinkoje dominuoja TSPMI auklėtiniai ir profesoriai. Tad ir vėl reikia labai stengtis laikyti sutapimu tai, jog  prezidentūra stengėsi kryptingai žlugdyti bei diskredituoti VSD veiklos parlamentinį tyrimą. Šios garbingos aukštosios (nepartinės) mokyklos Globėjų taryboje irgi visiškai „atsitiktinai“ puikuojasi ir tie asmenys, kurių įvaizdžio ir padėties gynimui liejamas tas sūrus mokslinis-propagandinis prakaitas, ir tame dalyvaujantys žurnalistai, ir šio skandalo aprašymuose minimas verslininkas. Iš vyriausio šalies politologo lūpų nuskambėjęs pasiūlymas konservatoriams – kritikuoti K. Prunskienės vizitus ir nesikišti į fundamentalius reikalus – tvirtai išaiškino, jog esminius dalykus pridera tvarkyti tik mokytiems.

Todėl, matyt, būti ar bent atrodyti mokytais nori visi – net ir „chamavoti“ suvirintojai.

LKP CK viešpatavimo laikais fundamentalūs dalykai irgi buvo ne kokių nors ten diletantų parlamentarų, o profesionalių partijos „vadovaujančių darbuotojų“ žinioje. Nebūtinai CK sekretorius turėjo baigti aukštąją partinę, bet jo pranešimų klausytis buvo privalu ir pastarosios dėstytojams. Taigi, nieko nuostabaus, kad diletantams neatskaitingų profesionalų kalvė kviečiasi ilgametį fundamentalių reikalų praktiką.

A. M. Brazauskas tinkamas dar ir todėl, kad niekuomet nesirgo vertybinėmis ligomis ir ideologiniais virusais. Ne kas kitas, o ponas AMB yra „pateisinęs“ LKP ir jos narius, sakydamas, jog ten buvę tik 5 procentai komunistų, o kiti tik partijos nariai. Šis faktas jam atrodo esąs tikra idėjinė ir moralinė likusių 95 nuošimčių reabilitacija. Kas, jei ne toks racionalus praktikas, pagydys keistus (vertybinius) klausimus užduodančias studentes? Maištaujantys studentai – tikri keistuoliai. Nesulaukę pagalbos, jie niekada netaps tikrais strategais ir rizikuoja amžinai sirgti bjauria liga – turėti pažiūras, poziciją, stuburą ir įsivaizduoti demokratinės valstybės valdymą kiek kitaip nei UAB direktorių valdybos posėdį ar trijų stambių akcininkų susirinkimą.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Kaip pažymėjo vienas apžvalgininkas, užsienio politikoje Lietuva keletą kartų „garsiai šleptelėjo“. Vienas tų „pašlepsėjimų“ – šalies premjero ūmus ir viešas noras versti A. Lukašenką.

G. Kirkilas agentūrai „EUobserver“ sakė: „Neseniai buvau Gruzijoje ir kalbėjausi su gruzinais. Kai kurie jų mano, kad mums reikia pasiūlyti A.Lukašenkai išėjimo strategiją“. Toliau dar gražiau – kalba apie kažkokius neformalius pokalbius, užkulisinius planus ir pan. Kaip čia neprisiminsi ankstesnės istorijos apie dabartinio premjero patarėjo A. Januškos telefoninius pokalbius su Kaukazo kolegomis, kur irgi tartasi „oranžinės“ Baltarusijos revoliucijos temomis. To pokalbio transliaciją Rusijos televizijose vėliau lydėjo V. Pociūno „nelemto kritimo nuo palangės“ ir mūsų saugumo departamento veiklos tyrimo istorijos. Tarkim, kad tai net ne sutapimai – šiaip smulkmenos, tačiau keista tai, jog genialiu užsienio politikos strategu krikštijamo asmens patariamas G. Kirkilas Gudijos diktatorių imasi versti būtent dabar, kai pastarasis, apsipykęs su Rusija, tarsi ieško kelių suartėti su ES. Tiesa, kad Lietuva yra regiono lyderė, visų buvusių sovietinių teritorijų europizuotoja – mūsų vadovai skelbia seniai. Tad gal koks nors planas ir galėtų egzistuoti, nors neaišku kam viešai apie tai girtis? Įdomu štai kas – kokį vaidmenį čia galėtų vaidinti mūsų šalies žvalgyba arba tai, kas iš jos liko?

Kažkuris iš internautų juokavo, jog prezidentas V. Adamkus neatsitiktinai prasitarė žinąs, ką siūlysiąs VSD šefu būtent būdamas Meksikoje. Esą, ten, actekų žemėse, prie Kacelkoatlio ir Teskatlipokos šventyklų sapnai – labai iškalbingi. Nežinia ar tai tiesa.

Tiesa ta, kad prezidentas atkakliai atsisakinėjo informuoti toli nuo buvusios Montesumos imperijos gyvenančią lietuvių tautą apie savo pasirinkimą, kol „ateisiąs laikas“. Šį bei tą, tiesa, buvo pasakęs apie pasirinkimo motyvus. Tai, pasak V. Adamkaus, turįs būti tas, kuris tiksiąs visoms partijoms ir būsiąs visiškai apolitiškas. Kiekviena patogia proga tas partijas pagrįstai pliekiantis šalies vadovas nesurado jokio įdomesnio kriterijaus ir prioriteto. Tai dar būtų pusė bėdos. Juo labiau – mįslingi teiginiai apie didžiai visiems priimtiną asmenį žadėjo nors kažkiek nustebinti.

Nuskambėjusi P. Malakausko pavardė verčia gūžtelėti pečiais. Ši kandidatūra buvo linksniuojama nuo pat pradžių ir lieka visiškai neaišku, kam būtent reikėjo tiek laiko žaisti slaptumus bei kurti neegzistuojančią intrigą. Nebent siekiant sudaryti rimtų svarstymų ir itin atsakingo rinkimosi įspūdį? Neaišku, ar pristatomo kandidato veikla STT vadovo poste vertinama labai teigiamai (jei taip – tai ar ten jau viskas idealiai sutvarkyta), o gal Specialiųjų tyrimų tarnyba ūmai tapo ne tiek svarbia arba Lietuvoje teliko vienintelė tinkama persona? Beje, kalbos apie STT panaikinimą irgi pasigirdo maždaug tuo metu, kai tapo akivaizdus VSD paralyžius. Artimiausia ateitis turėtų parodyti kiek šios buvo rimtos ir kokios būtent jėgos to siekia.

Realiai personalinė intriga dėl kandidato į VSD vadovus tikrai neegzistuoja net dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, dėl akivaizdaus šalies vadovo – ir ypač jo aplinkos – nenoro ką nors šalies žvalgyboje iš esmės keisti ir dar daugiau – nenoro ar nesugebėjimo pripažinti, kad ten kas nors išvis buvę ne taip. Leisdamas parlamento pasitikėjimą praradusiam asmeniui neribotą laiką „laikinai“ vadovauti šalies saugumo įstaigai, Prezidentas aiškiai pademonstravo, kad permainų ne tik nelaukia, bet jas stabdys, kiek galės ir kiek leis Seimo politikai. Tai, kad, anot žiniasklaidos, P. Malakausko kandidatūra sėkmingai suderinta su G. Kirkilu (o vadinasi ir su A. Januška) irgi nėra signalas, žadantis kokias nors naujoves. Veikiau atvirkščiai – tai reiškia, kad bus mėginama išlaikyti status quo ir leisti „valstybininkams“ toliau – be stresų ir rūpesčių – tvarkyti savo ir valstybės (jie seniai sutapatinti) reikalus bent jau iki naujų Seimo rinkimų. 

Tiesa, galima būtų tikėtis, jog ir šios kadencijos šalies parlamentas nebus linkęs taikstytis su tokia padėtimi ir pasakęs „a“, sugebės tarti „b“. Jam derėtų inicijuoti bei prižiūrėti esminę šalies specialiųjų tarnybų veiklos teisinio reglamentavimo reformą, o taip pat ir išsireikalauti kontroliuojamų institucijų vadovų pagarbą. Tai būtų gerai, bet kiek realu to tikėtis? Jau svarstant VSD bėdas parlamente praėjusioje sesijoje buvo akivaizdu, kad įvairios politinės jėgos nebuvo palankios KGB rezervo augintiniui dėl nevienodų priežasčių. Savivaldybių rinkimai ir dabar dienotvarkėje dominuojanti „merijų rinka“ šias takoskyras gali veikiau išryškinti nei suniveliuoti. Kokiems nors liberaldemokratams gali pasirodyti daug svarbiau savo „prezidentą“ padaryti sostinės meru, nei toliau likti principingais nagrinėjant VSD vadovybės ir jos globėjų žygdarbius. Juo labiau, kad Lietuvoje  gražiai susitariant nėra labai sunku „valstybininko“ mundurą pasimatuoti ir paskutiniausiam marginalui.

Aplinka, kurioje seimūnams teks toliau narplioti šiuos reikalus – nei kiek nepagerėjo. Gal tik atsirado naujų štrichų. Ilgai, ilgai atsisakinėjusi bet kokia forma dalyvauti VSD veiklos tyrimo ir kadrinių šios institucijos „valymų“ peripetijose ūmai pabudo Generalinė prokuratūra. Jai staiga pasidarė įdomi ta medžiaga, kurią surinko parlamentinis tyrimas. Kaip ir įprasta – neapsieita be įdomaus sutapimo. Šis interesas nelauktai radosi iškart po to, kai buvo nutarta paviešinti dalį parlamentinio tyrimo medžiagos. Artimiausia ateitis parodys, ar tai nebus dar vienas mėginimas „operatyviai įslaptinti“ informaciją apie galimai korupcines valdžios asmenų veiklas.

Bet kuriuo atveju, būtent VSD temos tolesnis likimas parlamente bus tas lakmuso popierėlis, kuris parodys, ko dar galima tikėtis iš šios kadencijos Seimo ir atskirų politikų. Tik štai eiti kautis nematomame fronte su Gudijos diktatoriumi reiktų bent jau apsitvarkius minimas problemas.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Įvykę rinkimai pasižymėjo ne tik neįtikėtinai nykia kampanija, kurią marginaliomis spalvomis paįvairino keli išsišokimai. Kaip ir buvo laukta, prie urnų atėjo beveik 10 nuošimčių mažiau rinkėjų nei į savivaldos rinkimus, vykusius prieš penketą metų.

Prieš vakarykščius rinkimus būta ir įstatymų kaitaliojimo, ir nomenklatūros pelkėje uždususių mėginimų grįžti prie savivaldos galių bei rinkimų sistemos reformos. Nemenką dalį rinkėjų gūžtelėti pečiais galėjo priversti ir prieš pat rinkimus Konstitucijos „dvasios“ pašnekovų paskelbtas verdiktas, kad esą antikonstitucinės rinkimo sistemos nuostatos daro rinkimus neteisėtus „tik truputį“, ir visai nieko blogo, jei jie „tuputį neteisėti“ ir įvyks.

Pasigirdę raginimai rinkėjams „balsuoti prieš visus“ nebuvo labai populiarūs – neatrodo, kad sugadintų biuletenių skaičius siektų neįprastas aukštumas. Labai gali būti, kad dalis taip pasielgusiųjų šitaip protestuoja jau ne pirmą kartą, o kai kas linko „protestuoti“ šaltą dieną likdamas prie televizoriaus arba kokioje nors pirtyje. Rinkiminę kovą lydėjusi tema – nepartinių junginių dalyvavimas rinkimuose – taip pat nėra išsemta ir čia dar turėtų tęstis gan arši diskusija. Bet tai bus kiek vėliau, nes politikai neturi laiko.

Kai kurie dalykai nesikeičia – partijų lyderiai naktį, dar nesulaukę galutinių rinkimų rezultatų, puolė pasirašinėti susitarimus ir vilioti potencialius partnerius į koalicinius aljansus. Liaudies išmintis, sakanti, kad rytas už vakarą protingesnis – nė motais. Atsakydamas į klausimą – ar įmanoma ta ar kita koalicija,– premjeras tiesiai šviesiai pasakė – viskas įmanoma, čia juk politika. Jam paantrino kai kurie TV studijoje rinkimus komentavę žurnalistai – nieko čia tokio, kad išsakytos priešrinkiminės priesaikos paskui pamirštamos – čia juk politika.

Santykinė Tėvynės sąjungos sėkmė rinkimuose – didžiausias gautų balsų skaičius – nelabai ką nustebino. Rinkėjai, kurie balsuoja už partiją, balsavo už TSLK, kaip už šalies mastu gan nuosekliai (bent jau pastaraisiais metais) besilaikiusią tam tikrų pažiūrų ir užėmusią ypač tvirtą poziciją VSD skandalo metu. Tiems, kas balsuoja už atitinkamoje parapijoje autoritetą turinčius ir patikti mokančius žmones, konservatoriai irgi turi ką pasiūlyti. Partijos struktūros jau turi ne vienerių metų įdirbį. Tas pats pasakytina apie 2-oje vietoje tvirtai žengiančią LSDP – struktūrinė jėga visada buvo šios partijos ramstis. Iš „kolchozinės“ nomenklatūros išaugusi grupuotė, nesigėdijanti skelbti save „100-metės Valstiečių-liaudininkų partijos tradicijos tesėja“, irgi jau kelintą kartą pasirodo visai neblogai būtent dėl to paties „įdirbio vietose“.

Kai ką be reikalo nustebino dėl R. Pakso pasekėjų sėkmė, tačiau ji gan dėsninga. Ypač žvelgiant į situaciją Vilniaus mieste. Čia visa daugumos partijų politika „užsiciklino“ ties viena vienintele tema – diena iš dienos lenktyniauta kas gudriau, įmantriau ir garsiau atsižegnos nuo koalicijos su Artūru Zuoku. Labiausiai nukentėjo socialdemokratai, nes konservatorių šioje srityje aplenkti negalėjo, o A. Paleckio kaip roko klasikos atlikėjo talentas nebuvo įvertintas. Pasekmė – ne tik kuklūs rezultatai, bet ir galimas rimtas Vilniaus socdemų lyderio pozicijų susilpnėjimas LSDP partinėje hierarchijoje, kur jis ryžosi mesti pirštinę pačiam A. Brazauskui.

Liberaldemokratai irgi nusiuntė A. Zuokui bilietą į Varšuvą, bet iš esmės daugiau dėmesio skyrė vaikščiojimams po butus ir rankų paspaudimams bei tradicinio savo prekinio ženklo – „Tvarkos ir teisingumo“ reklama. Nedidelis rinkėjų aktyvumas ir susigraibyti žlugusios Darbo partijos balsai irgi prisidėjo prie to, kad Vilniuje ši partija pirma, o nacionaliniu mastu yra 3-oje vietoje.

Viską į „antizuokinę“ retoriką investavę Vilniaus konservatoriai, socdemai bei Liberalų sąjūdis yra priversti pripažinti, kad Zuoko visiškai sutriuškinti nepavyko – Vilniuje jo sąrašas liko trečias, o Lietuvoje – ketvirtas. Vienytis prieš jį kartu su R. Paksu kažkaip nesinori. Todėl 3 val. nakties ir atsirado 3-jų partijų susitarimas dėl koalicinio bendradarbiavimo, į kurį labai norima prisikviesti ir Lenkų rinkimų akciją. Pastaroji Vilniuje kaip visada surenka mandatų pakankamai, kad galėtų su jais parsiduoti tiems, kurie yra stipresni ir daugiau pasiūlo. Taip ir šį kartą galima suprasti pono Tomaševskio atsakymą, jog jis neskubėsiąs, o labiausiai priimtinais partneriais kol kas matąs liberaldemokratus.

Tiesa, Tėvynės sąjungos lyderis jau neatmeta net galimybės tartis su liberalcentristais, jei tik nebus Zuoko. Taigi, niekas negali garantuoti, jog nepasikartos praėjusius rinkimus lydėjęs scenarijus, kai vieni mėgino įrodyti, jog 6 yra daugiau už 18, o kiti į tai atsakė teismų maratonu ir mero faktinį išrinkimą atidėjo daugiau nei pusmečiui. Žodžiu, finalinė koalicijos konfigūracija Vilniuje gali paaiškėti dar labai negreit, kad ir kaip skubiai naktimis būtų pasirašomi bet kokie komunikatai.

Suskaičiavus visus balsus šalyje, bus galima paskaičiuoti, kurios partijos šiandien teoriškai perliptų reikalingą procentinį barjerą renkant Seimą, tačiau jau dabar aišku, kad rinkėjų pasitikėjimas Darbo partija nusilpo taip pat greitai, kaip kažkada ir išaugo – V. Uspaskichas nesugrįžo ir nemokamų agurkų tikrai nebebus. Nepavyko savo pozicijų sustiprinti A. Paulausko pasekėjams, o P. Auštrevičiaus Liberalų sąjūdis nesudarė rimtos konkurencijos liberalcentristams ir šio „projekto“ politinė ateitis lieka labai miglota.

Lygiai taip pat miglotos lieka ir savivaldos perspektyvos. Rinkimai baigėsi – prasideda sandėrių laikas, o manyti, kad net ir balsavę rinkėjai tikisi iš savo pasirinkimo labai didelių rezultatų, gali tik labai dideli optimistai. Viena aišku, iškart po rinkimų ir kiek vėliau yra būtina tęsti visuomenėje diskusijas dėl savivaldos ir rinkimų sistemos. Kol kas jų neleis užmiršti (bent taip žada) nenuoramos „nepartiniai“. Galiausiai, kažkam dar teks aiškintis ir su Konstitucijos „dvasia“, kurios vis ekscentriškesni pasisakymai jau įtakoja politinį gyvenimą daug stipriau nei rinkėjų balsavimas. Užtat, kaip pastebima, vis mažiau pasitarnauja teisinės minties plėtotei.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Jei būčiau Saulius Spurga, šį straipsnį pavadinčiau „Politikos minedai 2“. Labai jau taiklus buvo tas palyginimas ir jokiu būdu nenoriu, (tiesiog neturiu dėl ko) oponuoti palyginimo autoriui. Labai svarbu yra tarti keletą žodžių apie tų minedų „pagaminimo“ procedūrą ir aplinką, kurioje ši industrija sėkmingai gyvuoja bei klesti.

Aš sąmoningai kalbu apie „pagaminimą“, o ne apie atsiradimą. Kaip teisingai tarpusavyje pastebėjo „Eurovizijos“ atrankos komisijos nariai – ne iš visko juoktis yra etiška. Šventa tiesa. Tik ar visi tai supranta?

XV a. Paryžiaus gyventojams atrodė ir etiška ir humaniška leipti juokais žiūrint į vaidinimus bei šou, kuriuose aktoriai būdavo kuprotieji, raišieji arba liliputai. Johanas Huizinga savo knygoje „Viduramžių ruduo“ aprašo sceną, kaip keturi šarvuoti neregiai kaunasi dėl paršiuko. Prieš tai jų būsimasis pasirodymas reklamuojamas einant gatvėmis jiems patiems, dūdmaišininkui ir vėliavnešiui, kurio nešamas audeklas tą paršiuką ir vaizduoja.

Miniai tai patikdavo ir, žinoma, buvo kam tuo naudotis. Organizatoriams tai buvo tiesiog pelnas. Kažkas juk turi tuos „linksmintojus“ surasti, bent minimaliai maitinti, išlaikyti ir paaiškinti, ko iš jų norima. Paskui – pateikti minios pramogai. Niekas – tame tarpe ir valdžia – nematydavo nieko blogo, jei tuose vaidinimuose būdavo net socialinių temų. Dėl Dievo – tegul tik ta gatvė sau ramiai krizena.

Mūsų laikais Lietuvoje yra panašiai. Yra kam surasti tinkamus personažus, yra kam juos finansuoti ir reklamuoti. Svarbiausia – paklausa. Kaip ir ta Paryžiaus gatvė prieš šešis šimtus metų, mūsų televizijos žiūrovai sutinka kikenti, kvatoti ir tiesiog žveeengti, kuomet Borisovo personažas sako: „ir pri čiom čia jūsų Lituva?“ (prie ko čia jūsų Lietuva), kai avantiūristo „svarščiko“ atitikmuo kalba apie „vaizdzialį“ ir pan.

Mūsų pagrindiniai etatiniai „juokintojai“ seniai perprato šią rinką ir žino, kad jei kas nors ką nors pavogė, davė į snukį, įžeidė ir pan., tereikia dvigubai radikaliau, bjauriau ir neskoningiau atkartoti tai savo laidose. Sėkmė garantuota ir didžiai patenkinti visi – žiūrovai, personažų prototipai ir jų užkulisiniai finansuotojai. Užtat „svogūnų“ laureatai ir veržiasi į savo nominacijų šventes taip pat entuziastingai kaip ir minia, kuri juos dėl šių įvaizdžių ir pamilo dviguba meile.

Todėl ne tik Kėdainių „kniazius“ taip džiugiai sutinka būti „ogurkichu“, bet atsiranda ir toks „suakademintas“ įvaizdžio kūrimosi variantas kaip knyga pavadinimu „Lopatologija“. Vargu ar taip – pasinaudojus paplitusiu šaržu – reklamuojantis, paskui įmanoma įtikinamai kritikuoti minėtą įvaizdžių kūrimo praktiką. Juk modus operandi iš esmės toks pat? Žinoma, aukščiausią šio „skrydžio virš gegutės lizdo“ pilotažą galėjome stebėti prieš keletą metų, kai vienas iš „juokintojų“ pats gan sėkmingai kvailiojo pirmajame prezidento rinkimų ture.

Vis dėlto būtina įvardinti svarbius anos gadynės Paryžiaus ir mūsų dienų Lietuvos minedų ir jų darbdavių bei šedevrų vartotojų skirtumus. Dvasiškai neįgaliųjų į savo žaidimus neįtraukdavo, bet netgi juos prižiūrėjo ir jais rūpinosi (skirtingai nuo šiaip valkatų). Tiesa, humanizmas buvo kiek savotiškas ir, norėdami apkuopti dvasinį ligonį (skaitykite minėto autoriaus tą pačią knygą), kartais pas jį įsibraudavo velniais persirengę vienuoliai – tiesiog išgąsdindami nelaimėlį, kad šis nesipriešintų.

Mūsų laikais ir mūsų šalyje tokie skrupulai nežinomi. Pinigų ir pramogos (arba pinigų ir įtakos) vardan Minedas paleidžiamas „linksminti“ tautos į „Eurovizijos“ atranką; prezidentu padaromas „musyse“ autorius, tvirtai tikintis, kad „tvarka bus“; nei teisybės, nei melo rišliai pralementi nevaliojantis personažas tampa VSD šefu; o žmogysta, nežinanti, kurios šalys yra ES narėmis, nors laikinai – spėja papirmininkauti Europos reikalų komitetui…

Mūsiškiai minedų prodiuseriai ir scenarijų autoriai cinizmo bei godumo nuokalnėje yra pajudėję kur kas toliau. Ką ten mažaraščiai ar protiškai neadekvatūs?! Atitinkamiems tikslams puikiausiai ryžtamasi naudoti ir mirusiuosius. Taip apie žuvusį pareigūną su pasimėgavimu parašoma kaip apie tualetų nemačiusį degeneratą. Kito jo kolegos virtualus lavonas, praėjus dešimčiai metų po žmogaus žūties, imamas lyg virvė tampyti tarp siekių kanonizuoti arba apšauti Rusijos provokatoriumi. Tegul tauta pramogauja. Juk didelė jos dalis tai, be kita ko, suvokia kaip neatsiejamą laisvalaikio praleidimo formą. Net „lukašenkinė“ televizija, kaip neretai tenka girdėti, yra labai vertinama kaip dar viena galimybė „pažveeengti“.

Šitokio pobūdžio tautos „bovijimas“ yra labai puikus, beveik net nepakeičiamas būdas ugdyti visišką socialinį abejingumą ir nežingeidumą. To labiausiai reikia minediškų projektų užsakovams. Neatsitiktinai ir senesniais laikais (ir ne tik Prancūzijoje) koks nors Swiftas, o ne aklų kovotojų dėl paršelio ganytojas, užsitraukdavo valdžios nemalonę. Tačiau, jei didesnis žmonių nuošimtis ims juoktis iš ko nors panašaus į Swifto „Guliverio keliones“ arba Orwello „Gyvulių ūkį“,  kai kam gali kilti rimtų rinkodaros problemų, susijaukti biudžetas (gal ne tik šou, bet ir dujų versle) ir net pablogėti sveikata.

Kad taip nenutiktų ir yra svarbiausia politinių kaliausių (kitaip – minedų) paskirtis.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Tai, kad Lietuvos vadovui vėl neatsirado vietos pasauliniame ekonomikos forume – Šveicarijos Davoso kurorte – jau kelinti metai yra įprasta kalendorinė aktualija. Kiekvieną kartą tai tampa gera proga išreikšti atitinkamam prezidentui simpatijas ir antipatijas bei pasipiktinti, kad kokie nors arogantiški renginio organizatoriai mus nepagrįstai pamiršo.

Šiemet nutiko kiek kitaip – Lietuvos vadovo aplinka ir politologinis elitas ūmai ėmė aiškinti, esą Lietuvai niekada ir nebuvę didelės naudos ar reikalo ten dalyvauti. Pasirodo, pirmosios V. Adamkaus kadencijos metu ten lankytasi be reikalo arba, kaip sakė R. Grumadaitė, renginio formatas ėmė ir pasikeitė taip, kad ten nebėra kas veikti. Tokie aiškinimai, be abejonės, nėra rimti.

Davose kasmet pasaulio politikos, verslo ir mokslo elitas renkasi aptarti esmines esamas ir būsimas ekonomikos raidos trajektorijas, šalia oficialiosios dalies yra  bendraujama privačiai ir tikrai pasiekiama svarbių susitarimų bei gaunama daugybė vertingos informacijos.

Mūsų vadovų reakcija primena tą šiek tiek infantilų pyktį, su kuriuo jie prieš pusmetį sutiko seniai lauktą ir nujaustą žinią, kad Europos Komisija neleis įsivesti euro. Tuomet užsienio reikalų ministras A. Valionis piktinosi, kam politinė institucija – Europos Komisija – priėmė politizuotą sprendimą, o premjeras ir prezidentas apmaudavo, kad požiūris į Lietuvos siekius buvęs formalus – truputėlio pritrūkta Mastrichto infliacijos kriterijui įvykdyti.

Politikai visada politikuos, o formalūs kriterijai bus nustatomi tam, kad juos įvykdytum. Galiausiai tai, su kokiu kosminiu greičiu mes nuo to kriterijaus paskui atsilikome, terodo, jog jokio sąmokslo prieš Lietuvą nebuvo. Veikiau atvirkščiai – mūsų valdžia tikėjosi apmulkinti ES. Su menkais atlyginimais ir siekiu dirbtinai – tam kartui – pasigerinti rodiklius mūsų tiesiog negalima buvo priimti į euro zoną.

Juk dar anksčiau, kai Lietuva  tik brovėsi į ES, G. Verheugenas į naivias „AMB“ pretenzijas atkirto vertinsiąs viską remdamasis ne pakišama „konjunktūrine statistika, o struktūriniais rodikliais“. Kitaip sakant, paprašė nepūsti miglos į akis.

Šiemetiniame Davoso forume pasirodė esą nereikalingi ne tik mūsų aukščiausi politikai – nėra ir verslo atstovų. Norint suprasti priežastis, vėlgi nereikia ieškoti kaltų – tiktų ir formatas, ir organizatoriai gal nebūtų tokie „negeranoriški“.

Tiesiog nei vienas Lietuvos veikėjas ir visa šalis kartu nepasirodė esantys savarankiškais, svarbiais ir įdomiais pašnekovais tiems, kas Davose „užsako muziką“. Vargu ar brangiai kainuojančios šalies įvaizdžio gerinimo programos, NATO ir ES narystės suteikiami akselbantai bei epoletai gali paslėpti nuo gilesnio žvilgsnio paprastą tiesą – nesveiką politinių ir ekonominių Lietuvos interesų bei aktualijų priklausomybę nuo korupcinio ir dujinio faktoriaus.

Signalų, rodančių, kad įvaizdžio kampanijos nelabai padeda nuo Vakarų partnerių nuslėpti realybę, yra ir daugiau. Užuominos, o ir tiesūs straipsniai apie Lietuvos valstybės priklausomybę nuo korupcinių procesų, vis dažniau pasirodo ir Vakarų spaudoje. Pastebimas ir nesugebėjimas susitvarkyti su KGB rezervo ir ne tik rezervo šleifais, V. Uspaskicho veikėjų galimybės ilgą laiką daryti lemiamą įtaką valstybės politikai. Galiausiai „The Economist“ tiesiai rašo, jog Lietuvoje esama uždaro korumpuoto klano, kuris nelinkęs dalytis valdžia su bet kuo iš šalies.

Pasakęs ką nors panašaus Lietuvos politikas ar apžvalgininkas dažnai yra apšaukiamas sąmokslo teorijų skleidėju ir paranojiku. Dar pridedant, kad greičiausiai dirba Maskvai ir kasasi po valstybės pamatais. Matyt tokie patys „ligoniai“ ir „Maskvos agentai“ sudarinėja ir minėto pasaulinio ekonomikos forumo dalyvių sąrašus.

Kam būtų įdomu Davose šnekinti prezidentą, jei apie šalies politines peripetijas ir strategines ekonomikos perspektyvas daugiau ir svariau gali pasakyti „Dujotekanos“ šefas? Galbūt pastarąjį ir būtų pakvietę reprezentuoti Lietuvos verslą, bet „Gazprom“ puikiai atstovauja save pats, tad nereikia ten ir Stonio ar kokio kito, nuo to paties vamzdžio komisinių priklausomo „biznieriaus“.

Jokie „įvaizdžių remontai“ nepadės nuslėpti tos liūdnos teisybės, kad mūsų politinio elito interesai vis dar susikerta ir sprendžiasi ties išganinguoju „Gazprom“ vamzdžiu. Dujų įstatymo svarstymas, V. Uspaskicho sugrįžimo-nesugrįžimo tema, KGB rezervistų politinės įtakos apribojimas, net VSD vadovo personalinis ir šios kontoros funkcionavimo klausimai niekaip neatsiejami nuo šios priklausomybės. Net Lietuvos Respublikos Seimas nepajėgus spręsti daugelio esminių klausimų be žvalgymosi į tai, ką viena apžvalgininkė taikliai pavadino „Lietuvos direktoratu“.

Tai toks niekieno nerinktas, neformalizuotas ir neregistruotas, pats save įsigaliojęs draugų ir partnerių ratas. Dalyvaudami vienas kito „globėjų tarybose“, valdybose ir kampanijose jie mėgsta vienas kitą sertifikuoti visokiais didžiai iškilmingais titulais, dalintis eteriu tarpusavyje, kad nepatektų svetimi ir t.t.  Turėdami galingus žiniasklaidos ruporus ir sociologų pajėgas, kurios ne tiek atspindi visuomenės nuomonę, kiek ją formuoja, jie pajėgūs priversti seimūnus balsuoti „atsakingai“. Vienas „direktoratui“ artimas politologas neseniai aiškiai apibrėžė“ visokių ten“ parlamentarų kompetencijos ribas pareikšdamas, kad partijos tekritikuoja viena kitą ir „te nelenda į fundamentalius dalykus“.

Ir visgi, nepaisant nemenkų galių, šie veikėjai yra šiek tiek komiški savo arogancija. Jų net į Davosą tikrai niekas nepakvies. Realiai šiame biznyje jie patys tėra, cituojant Ilfą ir Petrovą, „pajininkai-koncesininkai“. Bet kurį iš jų didysis kombinatorius „Gazprom“ gali bet kada ir išbraukti iš sąrašo, ir pakeisti kuo kitu. Gal iš dalies tai paaiškina ir besaikį godumą ne tik pinigams ir valdžiai, bet ir visuomenės dėmesiui. Juk viskas taip nepastovu – laikinai ar visam laikui atjungtam nuo atitinkamų bambagyslių veikėjui kartais tenka nuvažiuoti net iki Maskvos, kad pasijustų saugiai.

Kita vertus, jei ir toliau tiek pat daug, – kaip nuo R.Pakso rinkiminės kampanijos tapo madinga, – išleisime viešiesiems ryšiams, susuksime dar daugybę video klipų apie Lietuvos „ekonomikos tigrą“, regioninę lyderystę ir savo išimtinę bei nepakeičiamą misiją civilizacijų karuose bei taikose – galbūt mūsų įvaizdį ir pastebės bei įvertins. Pasikviesdami juokdario statusu. Tokių irgi reikia.

Nebent – įvyktų stebuklas ir šalyje atsirastų valios ir pajėgų ne gąsdinti Maskvos ranka, o realiais žingsniais imti ir į tuos fundamentalius dalykus įsikišti. Pavyzdžiui, mažinti iš priklausomybės vamzdžio byrančių pelnų maržas „vertingiems“ tarpininkams, pabandyti be jų žinios skirti ir atleisti specialiųjų tarnybų vadovus. Kadangi tos maržos nūnai daugiausiai investuojamos į politiką ir propagandą, tai jos aiškiai yra perteklinės. Tai būtų pradžia, kuri teiktų vilčių kada nors atsikratyti narkomaniškos vamzdžio priklausomybės ir tapti savarankišku pokalbio subjektu – normaliu pašnekovu Davoso ir panašių forumų dalyviams.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Vargu ar kas gali aiškiau pirštu parodyti demokratijos negalią nei dalyvauti savivaldos rinkimuose nenusiteikusių rinkėjų rekordas. Nepaisant kai kurių politologų ir partijų štabų pastangų, daugeliui piliečių artėjantys savivaldos rinkimai vis netampa svarbiu reiškiniu.

Pasak rašytojo Ch. Ortegos I‘Gaseto, modernios valstybės idėjos šerdį sudaro žmonių tikėjimas, kad verta daryti ką nors kartu – mėginti įgyvendinti kurios nors elito (tegul ir vietinio) veikėjų grupuotės įgyvendinamą programą. Taip dėsningai susiformavo ir Lietuvoje, nes demokratija čia daugeliui ir tebeliko iš viršaus diegiama svetimybė, priešingai Vakarams, kur yra ir noras, ir galimybė tvarkytis patiems – toje srityje, kuri neperduota aukštesnei valdžiai.

Sunku Vykdomąjį komitetą pertvarkyti į savivaldybę, jei žmonės nepratę prie savivaldos. Ne tik neįpratę, bet ir jos – visų pirma atsakomybės – bijo. Tuo pat metu dera pažymėti, kad nebūtų labai tikslu viską suversti „runkelių nepasirengimui“. Kartais ir demokratijos teorijas studijavę žmonės pasimeta realijų labirintuose.

Taip – rinkėjai daug kartų turėjo ir tebeturi priežasčių jaustis keistai. Ne tik savivaldose, kur sudaromi menkesnio masto sandėriai. Nacionalinis lygmuo rinkėjus stebino ir pykino ne kartą.

Vienas banalus pavyzdys – Darbo partiją valdžion atvedę Seimo rinkimai. Kiek prieš juos būta „valstybininkiškų“ rypavimų apie partijos marginalumą, grėsmę, populizmą, prorusiškumą ir šiaip visokeriopai prastą partinę kokybę. Pamenat Lietuvos socialdemokratų rinkiminį klipą, kuris siūlė nemesti teisingos magistralės vardan šunkelio, kuris nuvesiąs purvynan, o ten žadėtų nemokamų agurkų nebus nė kvapo? Vieni patikėjo klipu, o kiti – agurkais. Vieni norėjo, kad viskas būtų stabilu ir „valstybininkiška“, o kiti vylėsi žaliomis daržovėmis užmėtyti ir išvaikyti korumpuotus stabilizatorius. Galiausiai kvailio vietoje atsidūrė ir vieni, ir kiti.

Po rinkimų ir AMB, ir senyvas damas viliojančio „franto“ įvaizdžio neprarandančio A. Paulausko partijos staiga nusprendė, kad agurkas yra gana gardus. Ypač jei jį galima patepti valdžios bei su ja susijusių finansų medumi. Gimė koalicija. Bet joje tie, kas manė, jog socdemai ir socialliberalai apsaugos nuo populistinių, prorusiškų „ogurkichų“, neatrado savo vilčių įkūnijimo. Darbo partijos sekėjai pamatė, kad vietoj žadėtos revoliucijos jiems pakištas dar vienas muilo burbulas – sandėrio valdžiai pasidalyti „subjektas“. Nei premjeras keitėsi, nei politika, nei veidai valdžioje.

Paskui viskas pasikeitė itin greit. Tam neprireikė rinkimų ar masinių tautos protestų, mitingų bei streikų. Užteko kažkam, nerinktam ir rinkimuose nesibalotiruojančiam, nutarti, kad V. Uspaskicho resursas išnaudotas. Tuomet net įžvalgioji VSD vadovybė atrado tai, ką būtų turėjusi atrasti (jei būtų galėjusi ir norėjusi) prieš kelerius metus – juodąsias DP buhalterijas ir visus mulkinusio suvirintojo verslus.

Tiesa, ligi šiol neatrado dar vieno akivaizdaus dalyko: pasirodo, politinį Lietuvos žemėlapį savo nuožiūra kai kas gali perpaišyti vos pasikeitus „Gazprom“ vietininkui. Nesvarbu – ar tai būtų Uspaskichas, ar R. Stonys. Pirmasis tyčiojasi būdamas Maskvoje, antrasis – iš Vilniaus per Lietuvos televiziją. Vienas sako, kad grįš, kada norės, o kitas teigia, kad nėra Lietuvoje politinių partijų ir žiniasklaidų, kurios neimtų jo užsakymų. Abu šaiposi iš Lietuvos ir turi tam pagrindą.

Nesvarbu, kad daro tai ne tiek savo, kiek „Gazprom“ ir Kremliaus vardu. Abu jaučiasi pakankamai patogiai, gyvena pasiturinčiai ir nemato priežasčių bijoti, kad kas nors pasikeis. Vienam Lietuvos demokratijos sargai leido paišdykauti, pasipelnyti ir išvažiuoti, kitas irgi turi teisę tikėtis bent ne blogesnių dalykų. Duomenys, galbūt galintys padėtį nors kiek pakeisti – „operatyviškai“, „valstybininkiškai“, o su atitinkamų spiritizmo seansų pagalba net „konstituciškai“ – tapo įslaptinti. Kartu ir dujų vartotojų kišenės ateitis.

Bet rinkėjams leidžiama pasilepinti kitais „gardėsiais“: grįš Uspaskichas ar negrįš, bus Paksas meru ar nebus, žinojo kas nors prezidentūroje apie klozetų kainas ar nežinojo ir pan. Tokios ir panašios „aktualijos“ šalia laidų apie keičiamas žmonas, kelius į žvaigždes ar į dangų, limonadu atsiduodančias Nomedos ašaras sukuria gerą rinkiminę nuotaiką. Nuojauta kužda, kad amžinai infantilūs teletabiai visada šokinės ir kiauksės vienodai. Nepriklausomai nuo reitingų ir oro prognozių.

Šiandien populiaru kalbėti apie partijų sąrašus rinkimuose – gal juos verta naikinti? Esą taip pavyks išrinkti „tikras asmenybes“, ne kokius veltėdžius ar kvailius. Bet ar egzistuoja nors vienas argumentas, įrodantis, kad teorija taps praktika? Juk Šustauskas, Uspaskichas, Gražulis ir į juos panašūs yra vienmandačių parapijų išrinktieji. Nusipirkti tokią parapiją nėra problema nei Kėdainių „kniaziui“, nei Gargždų „krikščioniui“.

Teisus yra  vienas iš mūsų politologų, pasakęs, kad mūšis vyksta ar bent turėtų vykti, dėl žmonių sielų. Svarbiausias artėjančių rinkimų – bet kurių – klausimas toks: balsuosime už savo pasirinkimą ar už „valstybininko“ pakištą pasirinkimo iškamšą?

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

„Ieškosim kiek reikės“ – taip į klausimus apie naujojo VSD vadovo kandidatūrą atkerta pirmieji valstybės asmenys. Dargi pro sukastus dantis, šitaip leisdami suprasti esą išvis labai varginami to kandidato ieškoti. Nes kažkoks Seimas to pareikalavo, kažkokiam komitetui atlikus tyrimą…

Vienintelis įvardintas kriterijus – turi būti sterilus nuo politikos.

Jei mūsų šalies vadovai nebijotų kartais prisipažinti šiek tiek suklydę – jiems dabar būtų gerokai lengviau.

Bėda tame, jog ligi šiol tvirtinama, kad skirdama KGB rezervo kuprą nešiojančią personą vyriausiu šalies žvalgu, mūsų politinė valdžia viską padarė gerai ir teisingai. Paskyrus, kad ir „atsarginį“ Henriko Daktaro bendrininką kriminalinės policijos šefu, šios tarnybos darbuotojai gal turėtų pagrindą pasijusti kažkiek dviprasmiškai? Jei tuometinis laikinasis prezidentas pripažintų, jog tai nebuvo gerai, tą patį pasakytų visi už šią kandidatūrą balsavę anos kadencijos parlamentarai, visi, kas mūru stojo ginti A. Pociaus pirmojo „rezervistų skandalo“ metu… Jie būtent čia ir atrastų vieną iš pamirštų ir net dabar neminimų kriterijų – šiose pareigose dirbsiantis žmogus negali turėti panašaus šleifo.

Kitas, taip pat galimas variantas – VSD direktorius turėtų būti politiką itin giliai išmanantis žmogus. Vargu ar tas, kuris nežiūri žinių, kad neužsikrėstų politiniais virusais yra geriausias pasirinkimas. Galbūt bent jau būtų galima tikėtis tokio, kuris jaustų kada, kam ir apie ką gali rašyti atvirus laiškus, o kada ne. Kuris suprastų pats, kad laikas atsistatydinti, jei valstybės saugumas ir pati valstybė tampa tavo personalinės problemos įkaite. Tai visai nereiškia, kad jis turi būti partinis. Net nepartiniai, kaip matome, politikuoja ir dargi nevykusiai.

Būtų dar labai neblogai, jei pamatytume šiame poste, kad ir ne ciceroniškomis prakalbomis garsėjantį „šoumeną“, tai bent jau asmenį, kurio išsakomas tekstas išlieka rišlus ilgiau nei dvi minutes ar tris sakinius.

Tokios smulkmenos, kaip sugebėjimas pačiam prisiimti atsakomybę už vadovaujamos tarnybos darbo rezultatus, nekerštauti jų ydas parodžiusiems pavaldiniams – irgi ne pro šalį.

Dar didesne bėda gali tapti nežinia kokio patarėjo ar geradario sugeneruotas ir prezidento toliau išlaikomas pasirinkimas – nesigilinti į VSD darbą ir su ja susijusias problemas. V. Adamkus linkęs pasitikėti vien A. Pociaus pateikta versija, o tai reiškia, kad gali būti praleista svarbi galimybė iš esmės sutvarkyti šią tarnybą bei jos veiklos teisinę bei politinę aplinką. Prezidentui atsisakant net skaityti, ką jam pateikė parlamento komitetas yra aiškus ženklas, kad permainų poreikis nesuvokiamas arba ignoruojamas.

Tiek VSD pavaldumo, tiek atskaitomybės aiškesnis reglamentavimas bei pašalinių įtakų apribojimas yra gyvybiškai svarbūs dalykai. Dar viena problema – tokios organizacijos pareigūnų, patekusių į šefo nemalonę ir ujamų bei viešai šmeižiamų – jei bent jau jie patys taip mano – reali galimybė į kažką apeliuoti.

Jei visa tai nedomina šalies vadovo, tai kyla klausimas – kuo gi tuomet apsiriboja jo interesų sfera ir kokios šio atbukusio smalsumo priežastys? Ar jos glūdi patarėjų korpuse ar egzistuoja kiti motyvai – reiktų tai pagaliau išryškinti, nes rezultatai – bet kuriuo atveju  – apverktini. Na, bus surastas politiškai sterilus „valstybininkas-biurokratas“ ir šalies žvalgyba bus paskelbta sėkmingai dirbančia.

Galbūt ir nebelakstys po redakcijas su automatais ir su atvirais laiškais bus atsargesnė, tačiau tikėtina, jog vėl iki pirmo rimtesnio sukrėtimo. Iki pirmo poreikio pasitikrinti savo pasitikėjimą politinėse institucijose, kurį jis, nepaisant visų depolitizacijų, privalės turėti.

Nepripažįstant padarytų klaidų, nesigilinant į pačią situaciją nėra įmanoma nei surasti kriterijų, nei atrinkti kandidatūros, užtikrinsiančios ne tik saugumo departamento reformos sėkmę, bet ir tapsiančios šalies vadovo bei pačios valstybės ramsčiu. Tokiu, kurio paties nereikėtų saugoti nuo kritikų pasitelkiant ir politizuojant Konstitucinį Teismą, mobilizuojant atitinkamos žiniasklaidos ir politologijos sferų resursus.

Didžiajai daliai šalies politinio elito tuomet nereiktų kelis mėnesius lieti sūrų prakaitą tik tam, kad būtų apsaugotas vyriausias valstybės saugotojas nuo jo paties biografijos, veiklos metodų, bendravimo manierų ir politinio neraštingumo. Jei, žinoma, nedarysime prielaidos, kad „valstybininkų“ užkulisinės įtakos bokštams būtent toks – „direktorius futliare“ ir yra reikalingas.

Šaltinis: Balsas.lt