Tomas Čyvas.
Pastaruoju metu, bemaž per kiekvienas poilsio dienas, mūsų valstybininkai darbuojasi išsijuosę. Darbo savaitę ar jos likusią (po Vėlinių) pusę pasitinkanti tauta retokai nėra nudžiuginama kokiu nors nauju politiniu šedevru. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kad šis apsaugotų VSD vadovybę nuo parlamentinės kontrolės, saulės nelabai bijančių „kurmių“ sumedžiojimas, o dabar štai ir autorystės neberandąs projektas, kuriuo Seime ketinta pasmerkti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdomą VSD veiklos tyrimą. Pavydėtinas darbštumas. Kažkada jau rašiau, kad tai labai pervargę, bet, reikia pripažinti, valingi vaikinai.
Minėtame tekste komitetui sukraunami visi departamento vadovybei teisėtai priklausantys laurai – pasirodo, tai nevidonai tyrėjai bus begriauną VSD ir dezorganizavę jo darbą, taip pat – pakvimpa kriminalu – perėmę jo valdymą. Ten bemaž nieko negirdėto ir įdomaus: buvo sau toks visai nieko departamentas, dirbo kaip iš gaidų, darnus ir draugiškas kolektyvas saugojo valstybę nuo mašinų ūžimo, kol neatėjo Seimo komitetas ir visko nesugriovė.
Šio rezultatyvaus triūso atvejis įdomus tuo, kad niekas neskuba juo pasigirti. Seimo kanceliarijoje neregistruotas, frakcijų vadams tikrai ar tariamai nematytas dokumentas nėra ir niekieno pasirašytas.
Be reikalo. Tai būtų gera proga ponams valstybininkams atlikti netiesioginę išpažintį ir palengvinti Arvydo Pociaus dalią. Pasirašę tekstą asmenys tiesiog patvirtintų, kad VSD vadovo nuslėptose pažymose esančios informacijos paviešinimas yra labai nepageidautinas būtent jiems. Piliečiams viskas taptų dar šiek tiek aiškiau, o ponas A. Pocius ir jo kompanija galėtų taip ir nebesinerti iš kailio, saugodami šias paslaptis. Juk ši priedermė juos taip akivaizdžiai slegia.
Kad ir kur šis projektas būtų surašytas – VSD direktoriaus štabe, atnaujintose Prezidentūros pagalbinėse patalpose, Naujosios sąjungos ar Liberalų sąjūdžio frakcijoje, TSPMI strategų kabinetuose ar vienoje Varėnos rajono pirtyje – jis ir vėl per anksti išlindo viešumon. Daug anksčiau, nei buvo planuota. Vietoje netikėto agresyvaus demaršo iškart teišvydome neryžtingus kelių seimūnų pasvarstymus apie viską ir nieką bei rodymą pirštu vienas į kitą.
Nenoras prisiimti atsakomybę yra toks paplitęs, kad daugybė tikrai svarbių visai valstybei laimėjimų dar laukia nesulaukia savo laureatų.
Pasigirti savo lemiama įtaka ir sūriu prakaitu iškovojant mums nepriklausomybę (mūsų suįžūlėję biurokratai jau drįsta teigti ir taip), integruojant mus į NATO ir ES, auginant BVP, saugant nuo imperialistinių kitų šalių užmačių – norinčiųjų begalės. Tik nė vienas iš tų įtakingų ir daug lemiančių ponų nelinkęs sieti savęs su tokiais skaičiais, kaip bemaž pusė milijono emigravusiųjų (į ten, kur gal kiek mažiau tokių „valstybės ramsčių“, ir jų energinga veikla ne tiek juntama), didžiausias ES savižudybių rodiklis. Nelabai kas skuba pasakyti, jog patys išsiugdė protestuoti ir keršyti linkusį rinkėją, kurio dabar paniškai bijo. Tai ponai bus padarę „valstybės intereso vardan“, manipuliuodami demokratinėmis procedūromis bei institucijomis ir jas nuvertindami. Tik taip ir įmanoma paaiškinti tokių – greičiau pogrindinių, o ne parlamentinių – tekstų atsiradimą bei baimę pirmam prisiimti autorystę. Paskui – bandoj – būtų jau drąsiau. Vargu ar tiesmukas prisipažinimas, kad būtent tam, o ne kitam politikui labiausiai skauda galvą dėl tų „paslapčių“, labai šokiruotų ir išgąsdintų ar įskaudintų didesnę tautos dalį. Pernelyg daug prie ko ji jau priprato.
Šie „valstybiško mąstymo“ dangoraižiai patys jau kupini fobijų ir nebeatskiria keliasluoksnių įvaizdžių nuo tikrosios savo asmenybės likučių. Vargu ar net besugebėtų tiksliai įvardyti, ko labiau bijo, – tiesos politinių ir juridinių padarinių ar paties jos sakymo proceso. Turbūt todėl laurai ir lieka be šeimininkų, o tekstai – be autorių.
Bernardinai.lt
