Tomas Čyvas
Artėja link atomazgos skandalas, susijęs su Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi Arvydu Pociumi. Dėl aršios pastarojo gynybos, kurią palaiko galingos politikų, valdininkų ir žiniasklaidos grupuotės, intriga turbūt išliks iki pat paskutinio momento – tai „nuims Pocių“, ar ne. Tolesni visų politinių jėgų veiksmai tikriausiai yra sumodeliuoti tiek vienam, tiek kitam atvejui.
Tačiau niekas labai nesuka galvos dėl grupės žmonių, kurie savo veiksmų jau planuoti negali, ir Seimo sprendimas tiesiogiai lems jų likimą. Tai VSD karininkai, kurie liudijo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, išsakydami kritiką A. Pociaus vadovavimo atžvilgiu. „Lietuvos rytas“ ir kita A. Pocių besąlygiškai remianti žiniasklaida juos nedelsiant pakrikštijo „kurmiais“. Tai yra nelabai švarus propagandinis triukas, nes specialiųjų tarnybų žargonu „kurmis“ reiškia tarnybos viduje veikiantį infiltruotą ar iš esančių užverbuotą priešiškos tarnybos agentą, bet jokiu būdu ne pareigūną, kuris pateikė parodymus parlamentinę kontrolę vykdančiai institucijai. Na, bet tiek to čia su sąvokomis, ko tik dauguma Lietuvos žurnalistų nepadaro vardan gerai apmokėto užsakymo.
„Kurmių“ turėtų būti nemažai, nes komitetas gerus du mėnesius vykdė apklausas po porą kartų per savaitę. Taigi, buvo apklausta keliasdešimt pareigūnų, kurių nemaža dalis, kaip galima spėti iš komiteto tyrimo plėtros ir išsprūdusių jo narių užuominų, išsakė kritišką nuomonę A. Pociaus veiklos departamente atžvilgiu.
Kaip vertinti šiuos žmones? „Lietuvos rytas“ vertina labai paprastai – tai „kurmiai“, t. y., išdavikai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, itin aistringai remiantis A. Pocių apie šiuos nusikaltėlius atsiliepia su neslepiamu sarkazmu: „jie mano, kad yra atsakingi ne VSD vadovybei, o Lietuvai“ („Kauno diena“, 2006 m. rugsėjo 16 d.). Iš tiesų, argi ne durneliai, jiems liepė tarnauti savo viršininkui ir jo klanui, o jie, matai, Lietuvai užsimanė dirbti. Iš tiesų juokdariai.
Tačiau jei atsiribosime nuo „Lietuvos ryto“, „Spaudos klubo“ ir panašaus agitpropo, turėsime pripažinti, kad „kurmiai“ parodė neeilinę drąsą. Visų pirma, apklausos vyko VSD patalpose, todėl tik labai naivus žmogus patikėtų, jog A. Pocius nežino, kas ką posėdžiuose liudijo. Paties A. Pociaus psichologinis portretas puikiausiai atsiskleidė tiek rezervistų skandalo, tiek dabartinio skandalo metu. Jis pastoviai melavo, kasdien keitė parodymus, šantažavo Seimo narius atvirais laiškais ir tiriamais telefonų numeriais, ir apskritai kažką nerišliai lemeno, apsipylęs šaltu prakaitu. Drąsiai galima teigti, jog nė vienas iš pastarąjį dešimtmetį susikompromitavusių pareigūnų neatrodė taip nykiai ir tragiškai. Paprastai tokie silpnadvasiai ir bailūs žmonės, pavojui praėjus negailestingai keršija už savo patirtą baimę ir pažeminimą.
Jei A. Pocius išliks savo pareigose, jis, be abejonės per kelis mėnesius atsikratys visų savo kritikų, kurie drįsta (o siaube) turėti savo nuomonę, ir VSD liks tiktai padlaižiai ir prisitaikėliai, besąlygiškai paklūstantys savo viršininkams, net jei jie įsako daryti nesąmonę arba niekšybę. Aišku, „valstybininkai“ pasakytų, kad čia tik prielaidos ir emocijos, o kurgi faktai? O faktas tai, kad represijos jau prasidėjo – ilgametis kontržvalgybos viršininkas Vytautas Damulis ir trys jo pavaldiniai jau praktiškai išmesti iš VSD – beliko tik sutvarkyti formalumus. Matyt, tas pats laukia ir kitų A. Pociaus kritikų, o represinių priemonių arsenalas yra nemenkas ir visiems dirbantiems žmonėms pažįstamas – žmogui galima pakišti ką nors kompromituojančio, o galima tiesiog „išėsti“, duodant neįvykdomas užduotis ar šiaip pastoviai terorizuojant. Šiuo atveju dar galima pasiūlyti a. a. Vytauto Pociūno vietą Gardine.
Netgi žinodami, kas jų laukia, V. Damulis ir jo vyrai išdrįso pasakyti savo nuomonę apie padėtį departamente. O kas jiems beliko daryti? Gal „Lietuvos ryto“ ir „Spaudos klubo“ korifėjai, iš Olimpo aukštybių smerkiantys „kurmius“ už nepaklusnumą, galėtų pasiūlyti kažkokią alternatyvą, kaip turi elgtis sąžiningas VSD pareigūnas, jei jam kilo sunkių, bet pagrįstų įtarimų dėl savo vadovybės galimos neteisėtos ar net antivalstybinės veiklos? Pranešti tai pačiai vadovybei? O gal ką nors kvailesnio patarsite?
Juo labiau, kad saugumiečiai pagrindą pasikliauti savo vadu prarado dar 2005 metų pavasarį, kai paaiškėjo jo bendradarbiavimo su KGB faktas. Visi kažkodėl pripažino, kad bendradarbiavimo nebuvo, nors šiaip jau antpečiais su žvaigždutėmis KGB nesisvaidė ir jas duodavo tik už didelius nuopelnus ir visišką patikimumą. Ir štai dabar įsivaizduokime būseną saugumiečio, kuris bando tirti buvusių kagėbistų veiklą Lietuvoje, kai vienas iš jų paskiriamas VSD vadovu. Manau, kad kažkas panašaus būtų, jei ONTT (Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba) imtų vadovauti „Vilniaus brigados“ atstovas – bet ne vadas, o vienas iš „torpedų“. Arba paskirkime FNTT (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) vadovauti ką nors iš EBSW, tik ne Petriką, o kokią nors „šestiorkę“. Nesinori? Baisu? O kad VSD vadovauja rezervistas, tai nieko?
Galbūt dėl šios priežasties saugumiečiai, negarsėjantys plepumu, ėmė bendradarbiauti su parlamentinės kontrolės komitetu. Ir tikėkimės, kad jų aukos nebus bergždžios – įsijautęs į „kurmių“ medžioklę, „valstybininkų“ klanas atidengė daugumą savo turimų pozicijų. Suveikė senas Antrojo pasaulinio karo laikų triukas. Kai reikdavo šturmuoti užslėptas priešo ugnies pozicijas, būdavo imituojama ataka nedidelėmis pajėgomis. Priešas atidengdavo ugnį, o užnugaryje generolai ir pulkininkai žemėlapiuose žymėjosi kulkosvaidžių lizdus ir į žemę įkastus tankus. Po to būdavo galima jais visais užsiimti rimčiau.
Panašiai buvo ir šio skandalo metu. Vos jam prasidėjus, sukaleno kulkosvaidžiai iš „Lietuvos ryto“ ir LRT, jiems pritarė sunkiųjų haubicų baterijos iš Prezidentūros ir Konstitucinio Teismo bei daugybė plačiai pasklidusių atskirų ugnies taškų.
Per visus pastarųjų metų politinius skandalus kažkodėl neapleido nuojauta, kad Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas nėra tikrosios grėsmės nacionaliniam saugumui. Kažkaip labai jau nerangiai ir atvirai jie dirbo lyg norėdami nukreipti dėmesį nuo kažko. Dabar mes matome, nuo ko jie turėjo atkreipti dėmesį – beviltiška ir daug aukų pareikalavusi bei dar pareikalausianti „kurmių“ ataka privertė klaną atskleisti daugumą savo pozicijų. Netrukus paaiškės, ar saugumiečiai, kurie, M. Laurinkaus pykčiui, dirba Lietuvai, o ne savo viršininkams, paaukojo savo darbą (o V. Pociūnas netgi gyvybę) ne veltui.
„Lietuvos žinios“
