Tomas Čyvas
Kam teko skaityti Gleno Cooko „Juodąją gvardiją“ ir jos tęsinius žino, kad burtininkams ir šamanams labai svarbu slėpti savo tikrąjį vardą. Pastarojo atskleidimas daro juos pažeidžiamus ir atima gebėjimą kerėti. Didesnioji – ne tokių gabių būrėjų dalis ir šiaip sugeba tik kurti klaidinamas ir gluminamas iliuzijas. Tikri stebuklai prieinami „pašvęstųjų“ vienetams, tačiau tikrojo savęs atskleisti niekam nevalia – prarasi net ir iliuzines galias.
Būtent tokia bėda ir ištiko ir ištiko daugelį Marijos žemės politinių bei teisinių iliuzionistų. Velionio Vytauto Pociūno tipo „keistuolių“, nenuoramų konservatorių ir smalsių žurnalistų bei klastingų „kurmių“ dėka visiems tapo žinomas tikrasis vidutinio „valstybininko“ pavidalas:
Piktas ir isteriškas, vietoj savim pasitikinčio ir oraus, nykus kerštingas gnomas, vietoj valstybės naštą ant pečių tampančio titano. Gabiausieji vietoj tikros Rusijos interesų skvarbos sugebėjo mums parodyti tikrai visai nesimpatiškas ir net politiškai pykinančias, užuojautų nekeliančias baidykles – Rolandą Paksą ir Viktorą Uspaskichą. Buvo net pasistengta, kad minėtos personalijos galėtų padaryti net ir labai realios žalos. Vieni valstybininkai R. Paksą dar 2002 m. krikštijo perspektyviu ir godotinu (Albinas Januška 2002 m. „Veidas“) bei siūlė jam kuruoti energetiką, kiti V. Uspaskicho pinigais mielai smaguriavo tiek su raidėmis „užs“, tiek ir be jų („valstybininkų žiniasklaida“, valdžiusios koalicijos partneriai). Išnykus šioms „iškilioms“ baidyklėms stipriai sumenko dūmų uždanga ir po truputį išryškėjo tikrieji kontūrai.
Juk buvo… buvo valstybininkišką aureolę dėvėjęs dienraštis – liko tik oficialią, kietai įstrigusią versiją stenantis pats sau nekrologas. Buvo sumanyta politologinės minties kalykla, o liko tik kitoniška aukštoji (ne)partinė… Buvo (dėmesio – gabiausia šamanų kasta) Svarbiausio šalies įstatymo priežiūros institucija, o liko tik druidinio ar alkoholinio transo dėka nepastovią šmėklą išsikviečiantis „mantijų ir grandinių apskritas stalas“. Turėtų būti premjeras ir Prezidentas, o dabar matome du išsigandusius, pareigos spaudžiamus žmones, kurie bijo ir nenori, bet privalo sužinoti kokias ten paslaptis ir kieno tikruosius vardus bei pavidalus nuo mūsų beslepia ir kieno potvarkiu tai daro beviltiškiausias šalies šamanas apsišaukėlis Arvydas Pocius. Kita vertus, toks abiejų „nenoras“ gali reikšti ir žinojimą bei jo pagrįstą baimę prisiimti atsakomybę už šią situaciją. Akivaizdu, kad ir Gediminas Kirkilas ir Valdas Adamkus lauks iki paskutinio momento, kol nebeliks kur trauktis ir vis tikėsis, kad dar kokia nors svarbi ar tariamai svarbi aplinkybė leis atidėti neišvengiamą pripažinimą, kad du kart tu yra keturi.
Jau minėtame autoriaus fantasto kūrinyje randame „permainų audras“, kurių metu galima pamatyti tikruosius apsimetėlių veidus. Taip ir dabar – regime visą nykią ir skaudžią teisybę apie žmones, kuriuos daugelis laikė valstybės stabilumo ir net egzistavimo garantais. Paprasta, nesudėtinga, gal kai kam „runkeliška“ logika atsako į svarbiausius klausimus: a) kodėl šie žmonės siekia žūtbūt nuslėpti šalies žvalgybos nuslėptus nuo visuomenės faktus apie jos lyderių korupcinius verslus b) kam jie visi, diena iš dienos įkyriai ir visiškai neįtikinamai neigia esą viena komanda. Paprastas ir banalus atsakymas – turi ką slėpti. Būtent apie tą ir šneka išvadose kerėtojų ir jų samdinių prakeiktasis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Apie valstybės vadovams filtruotą informaciją, apie atskaitomybę tik paties savo tikrajam pavidalui, apie politiškai angažuotą miglos pūtimą. Dar daugiau mums pasakė pats ponas rezervistas, kai šeštadieniniame interviu bemaž tiesiai pripažino, jog kai kuriuos pareigūnus nušalino už jų liudijimą, pavadino juos grėsme nacionaliniam saugumui ir davė suprasti, jog tokia grėsme iš esmės laikytinas ir pats Seimas.
Pats laikas pasidomėti ką slepia iliuziniai pakaitalai, kuriuos vietoj tikrųjų grėsmių nacionaliniams interesams mums pateikia minėti „kerėtojai“. Stebėkime peripetijas parlamente ir bus dar daugiau aiškumo. Galima bus matyti, kuriuos politikus ir ištisas partijas ištiks pilietinė mirtis.
Kai Socialdemokratų frakcija iš esmės pareiškė A. Pocių esant teisingu ir gabiu vadovu bei atsisakė pripažinti jo atsakomybę už situaciją departamente, beliko sulaukti šauniosios Darbo partijos komandos padėkos saugumo bosui už tai, ką leido metų metais Lietuvoje veikti jos pirmininkui ir už tai, kad suteikė progą ramiai pasitraukti. Visai įmanoma, kad „uspaskichininkai“ vėl kuriam laikui taps „valstybininkais pagal kontraktą“ ir padės besiblaškančiam klanui išlaikyti status quo dar kurį laiką. Jei taip nutiks, jei Seime balsavimo rezultatai tikrai bus palankūs „grupei draugų“, jei Prezidentas ir toliau ją rems, jei nuo visuomenės taip ir liks nuslėpta tai, ką dangsto VSD vadovybė, rinkėjams beliks įvertinti tai prie balsadėžių eiliniuose ar ankstesniuose parlamento bei Prezidento rinkimuose. Aišku, niekas nedraudžia to padaryti ir aikštėje priešais parlamentą balsavimo metu. „Valstybininkas“ Lauras Bielinis tokios minties labai išsigando, nes jam pasivaideno, jog ten galimi susidūrimai tarp dviejų stovyklų rėmėjų. Gal tai ir būtų pavojinga, jei būtų įmanoma įsivaizduoti „valstybininkų“ palaikytojų minias traukiančias į mitingą ir su jais bendraujančius Bielinį, Janušką ar Pocių. Vargu ar jie į viešą savęs palaikymo akciją išdrįstų ateiti ir patys, nekalbant apie „jų skriaudimu pasipiktinusią tautą“.
Bernardinai.lt
