Tomas Čyvas
Kaip ir buvo galima tikėtis, Prezidentui jo kriviai ir žyniai patarė nesakyti nieko. Tai, kad Arvydas Pocius nebeturi Seimo paramos, ir be niūraus Ekscelencijos pagraudenimo suprato visi. Liko kiek neaišku, ką apie tai mano pats šalies vadovas. Tiesa, „prielaidomis grįstos Seimo NSGK išvados jo neįtikino“. Įdomu, ar būtų įtikinusi konkretesnė informacija, kurią prieš daugiau nei mėnesį jam primygtinai siūlė Seimo komitetas? Šito nesužinosime, nes Prezidentas nuo tos galimybės tada arogantiškai atsižegnojo. Dabar sklando gandai, kad vienas iš patarėjų slaptų popierių, lyg tarp kitko, yra prašęs žodžiu. Kalčiausiu vėl mėginama padaryti tokią prašymo ir pateikimo formą kiek ekscentriška palaikiusį Algimantą Matulevičių. Na iš tiesų: „Duok ten tuos popierius? Imk, kas man?“.
Kas toliau? Šalies vadovas liepė skiriant naująjį vadovą paisyti valstybės interesų. Irgi labai naujas ir ne banalus užkeikimas. Iš tokio pasisakymo visi daro tokias išvadas, kokias kam patogu – VSD vadovo užtarėjams tai „atkirtis puolimui“ ir „visiška parama“ A. Pociui. Kitiems atrodo, kad laikas – tai pakankamas ir „subtilus“ signalas žvalgybos bosui keisti profesiją. Palikdamas tokias dviprasmybes Ekscelencija žaidžia labai pavojingą žaidimą. Iš pastarojo mėnesio įvykių matyti, kad visai vyriausio „šnipgaudžio“ gynėjų draugijai labai reikia laimėti bent jau kuo daugiau laiko. Ar tik tam, kad spėti atkeršyti visiems neįtikusiems ir drįsusiems liudyti pareigūnams? O gal tiesiog reikia galutinai sukišti į vandenį kai kuriuos „galus“? Klausimas anaiptol ne retorinis ir visa atsakomybė dabar tenka V. Adamkui, kad ir į kokius Konstitucinio Teismo kerėjimus ar Valstybės gynimo tarybos pritarimus būtų apeliuojama.
Premjeras, atrodo, turi kažkokių labai rimtų, bet viešai nedeklaruojamų priežasčių remti tolesnį sprendimų vilkinimą ir iš jo aplinkos bei Prezidentūros sklinda signalai, jog ši krizinė situacija gali būti vilkinama net iki pavasario. Lietuvoje tai ne naujiena – jau dveji metai ieškoma kandidato į Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko postą. „Taikdariški“ raginimai ieškoti kompromiso skamba kažkaip keistai, nes neaišku, dėl ko čia dar galima derėtis ir kas yra derybinės pusės. Seimas turi derėtis su valdininku, kuris ir toliau rašinėja parlamentą iš esmės po velnių siunčiančius laiškus, tik šį kartą be I. Kanto. Seimo sprendimas jam tėra: „opozicinės daugumos požiūris“, jam keršija verslo grupuotės“, kurių įvardyti nesivarginama, ir „Seimo revanšistai“. Dar mažiau aišku, ką ponas rezervistas norėjo pasakyti šiuo sakiniu: „Komitetas iš esmės klausė tik neobjektyvių politikuojančių ir prasižengusių VSD tvarkai bei įstatymams asmenų. Visiškai nesuprantama, kodėl nebuvo išgirsti keliasdešimt, pabrėžiu – keliasdešimt, kitų balsų“. Prieš keletą dienų teigęs nežinąs, kaip kas liudija komitete, dabar A. Pocius jau iš esmės pripažįsta žinantis net kažkokią liudijimų statistiką. Tai turėti reikšti arba propagandinį blefą ar Seimo NSGK, tyrusio jo paties veiklą, šnipinėjimą. Nė vienas iš variantų nėra toleruotinas, tačiau Prezidento, premjero ir Seimo pirmininko (dar prieš porą mėnesių viešai pareiškusio, kad A. Pociumi Seimas nepasitiki ir staiga apsigalvojusio) pasisakymuose skamba kritika tik parlamentiniam komitetui.
VSD vadovo viešas politikavimas nė vieno iš „didžiojo trejeto“ veikėjų kritikos nenusipelnė. Nė vienas iš jų nepasakė aiškiai – ar irgi mano, jog Seimo sprendimas yra revanšistų ir verslo grupuočių sąmokslas bei kerštas. Taigi – arba tie revanšistai ir grupuotės yra, bet nenusipelno šalies vadovų dėmesio, ar jų nėra, ir be dėmesio paliekamas netikras vyriausio šalies žvalgo aliarmas. Būtų galima surasti daugiau logikos ir politologijos „perlų“ šioje temoje, bet viskas apibūdintina labai paprastai: dėl kažkokių priežasčių svarbiausi valstybės asmenys apsikasę gina neapginamas pozicijas ir nepaiso nei šalies, nei pagaliau savo pačių politinių interesų. Kokie tokio nesuvokiamo elgesio tikrieji motyvai? Tai pagrindinis klausimas, į kurį dar teks atsakyti. Liūdniausia, kad gali būti prarasta galimybė iš esmės pertvarkyti VSD ir jos teisinį reguliavimą, šalies aukščiausių institucijų sąveikos mechanizmus, apvalyti valstybės aparatą nuo nomenklatūrinių „solidarumų“ ir neformalių „galios centrų“.
Bernardinai.lt
