Aloyzas Sakalas.
„Ir kai aš ‚Pravdoje‘ perskaičiau Demjano netiesą apie Kristų, man pasidarė šleikštu, lyg būčiau išsivoliojęs girtuoklio vėmaluose“.
(Iš S. Jesenino atsakymo Demjanui Biednui)
Tokios emocijos gali apimti žmogų, kuris perskaito įkyriai juodomis spalvomis nudažytas kai kurių politologų ar kandidatų į juos publikacijas. Šiame straipsnyje nerūšiuosiu visų komentatorių į diplomuotus politologus, politologus mėgėjus, prie kurių priskirčiau ir tuos korespondentus, kurie teikia įvykių analizes, ir vadinsiu juos visus bendriniu vardu – politologai. Rimtas, dažniausiai diplomuotas politologas, norėdamas pateikti visuomenės teismui savo mintis, mato ne vieną juodą ar baltą spalvą, bet ir kitų spalvų bei atspalvių. Jis visapusiškai išanalizuoja reiškinį, jį įvertina, prognozuoja jo galimas pasekmes, ir tai padaro be emocinio užtaiso, nes nėra absoliučiai tamsių ir absoliučiai šviesių to reiškinio veikėjų, nes kiekvienas iš jų padaro ir gerų, ir apgailėtinų darbų.
Bet Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus tokių politologų, kurie reiškinių analizę persunkia akla neapykanta tiek analizės subjektams, tiek ir visiems kitiems, kurie drįsta turėti kitokią nei jis pats nuomonę. Tačiau politologas, kurį užvaldė neapykanta, nebesugeba pateikti bent jau minimaliai nešališkų vertinimų. Paprastai jis pradžioje pasirenka ar jam kas nors parenka kokį nors asmenį, kurio reikia nekęsti ir renka apie jį tik tokias nuogirdas ar faktus, kurie pateisina tą neapykantą.
Štai pavyzdys iš nūdienos. Gabus, gražus ir jaunas politologas Tomas Čyvas parašė seriją straipsnių apie VSD buvusį šefą Arvydą Pocių, kurie profesorei Vandai Zaborskaitei pasirodė labai vienapusiški, todėl kritikuotini. Politologas T. Čyvas negalėjo praleisti pro ausis tokio negirdėto profesorės akibrokšto, todėl užsipuolė prof. Zaborskaitę už jos nuomonę apie VSD skandalą, kuri, deja, netilpo į p. T. Čyvo sumeistruotą Prokrusto lovą. Bet jis turėjo žinoti, kad profesorė savo nuomonės nebijodavo reikšti net ir sovietmečiu, ir buvo už tai represuota. Tai kodėl jai bijoti dabar laisvoje Lietuvoje? Bet palikime ramybėje garbaus amžiaus profesorę ir grįžkime prie temos.
T. Čyvo ir dalies kitų politologų publikacijų pagrindinė mintis – VSD sugriovė A. Pocius. Todėl visus šiuos bendraminčius galima sąlyginai pavadinti T. Čyvo ir Co klanu, nors nepadarytume jokios klaidos įrašę ir kito šio klano politologo pavardę. T. Čyvą pagerbiau dėl to, kad jo straipsniai savo maniera labai artimi Demjano Biedno kūrybai, kurią taip taikliai sukritikavo S. Jeseninas.
Kiti šio klano politologai parenka ramesnių posakių. Dar kitus politologus, kurių nuomonė skiriasi nuo klano nuomonės ir kurie mėgina pateikti visapusišką informaciją bei mato ne vien juodą, bet ir kitų spalvų, klanas jau apšaukė valstybininkais.
Aš ne teisėjas ir nesiimu spręsti, kas sugriovė VSD – ar A. Pocius ar Rusijos specialioji tarnyba komjaunimo veikėjų ir klano rankomis. Man neramu tik dėl to, kad dalis politologų pasidarė juodaisiais metraštininkais ir gieda unisonu darniame savo chore. Nė viename iš jų parašytų straipsnių nė su žiburiu nerasite bent mažiausios teigiamos savo neapykantos objekto savybės. Nesužinosite, gerai ar blogai A. Pocių vertina jo buvę kolegos – Marijampolės prokurorai. Nerasite ir to, kad jo vadovaujamos institucijos darbo dėka Viktoras Uspaskichas dabar vaikšto po Raudonąją aikštę. Nerasite nė žodžio apie VSD vadovo darbą Prezidento apkaltos metu. Nerasite sakinio apie tai, kad VSD šefas kiekvieną pirmadienį Ministrui pirmininkui teikdavo visapusišką informaciją apie padėtį Lietuvoje, ir tai padėjo premjerui išvengti klaidų. Galėjo ieškantis tiesos politologas paklausti premjero, ar ta informacija buvo vertinga. Galėjo, bet nepaklausė, nes gautas atsakymas būtų svetimkūnis darnioje klano sukurtoje sistemoje. Nematysite klano nusistebėjimo ir dėl to, kad aršiausi A. Pociaus teisėjai – tai ne kokie nors disidentai ar bent ne konformistai, bet nesusituokusi praeityje aršių komjaunuolių pora, kuri stojo į komjaunimą visiškai ne dėl to, kad jiems buvo į smilkinį įremtas Makarovas. Politologui neparūpo, ar turi jie moralinę teisę patys ką nors teisti, ar jiems geriau sėdėti ausis suglaudus?
Šitie klausimai nekyla ne tik šauniajam p. Tomui, bet ir kitiems, matantiems tik juodą spalvą klano nariams, todėl atsakymų jų straipsniuose nėra. Bet palikime ramybėje kitus, kurių genuose užkoduota informacija ko nors nekęsti, ir grįžkime prie T. Čyvo straipsnių, kurie persunkti neapykantos ir, sakyčiau, patologinės, nuo kurios išsivaduoti galima tik padedant specialistams.
Visi šie straipsniai parašyti tarsi pagal komandą iš Latvių gatvės: reikia „nuimti“ A. Pocių. O kadangi tikrai reikia, tai ir argumentų atsiranda. Ir bloga atmosfera VSD, ir VSD atsisakymas paklusti Seimo reikalavimui pateikti operatyvinę informaciją, pažeidžiant jo paties priimtą įstatymą ir kartu demokratijos kertinį akmenį – įstatymo viršenybės principą. Ir tai, kad A. Pocius sugriovė VSD, nors man ir dabar neaišku, ar A. Pocius tai padarė, ar tie du komjaunimo veikėjai, skambant politologų pritariančiam chorui. Kad būtų stipriau, tai pridedamas ir Marijampolės už investicinius čekius privatizuotas butas (bet klano nariai irgi taip pat elgėsi, ar ne?), ir privatizuotas tarnybinis butas, parodęs, kad VSD šefas ne ką daugiau nutuokia apie pareigūno etiką kaip anie J. E. Prezidento patarėjai.
Užkliuvo ir dešiniųjų politikų personalinių „kurmių“ paviešinimas – kam norisi prarasti informacijos šaltinį. Turi informaciją – valdai, neturi – esi tuščia vieta. Nepatiko ir tai, kad A. Pocius pasakė žinąs, kas susprogdino tiltą per Bražuolę ir nužudė Abromavičių, bet nepasakė pavardžių. Aš manau, jog A. Pocius nemelavo, nes iš turimos operatyvinės informacijos tikrai turi būti aiškūs ir vykdytojai, ir užsakovai. Bet net ir tas politologas, kuriam tik vakar išdygo ūsai, žino, kad operatyvinė informacija – tai dar ne įrodymas, kurį galima teikti teismui, bet tik nuoroda, kuria kryptimi reikia veikti, ieškant nepaneigiamų įkalčių.
Jeigu A. Pocius būtų paviešinęs anų nenaudėlių pavardes, tai jau kitą dieną atsidurtų teisme „dėl garbės ir orumo įžeidimo“ ar net dėl šmeižto. Ir būtų pralaimėjęs tas bylas, nes operatyvine informacija teismo neįtikinsi. Taigi, beūsis jaunuolis jau šiandieną žino operatyvinės informacijos teisinį svorį, o subrendęs politologas dar tik poryt sužinos.
Kaltas ar ne A. Pocius -jau praeitis. Jis – ne politikas, todėl šio interesų karo atmosferoje padarė rimtų politinių klaidų. Seimas parašė apkaltinamąjį verdiktą. Bet politologui vertėjo pasidomėti, kodėl prieš jį parašydama ta pati NSGK su tais pačiais komjaunuoliais prieš metus savo ataskaitoje apie VSD ir A. Pocių rašė liaupses, kurios vėliau, kaip burtų lazdele mostelėjus, pavirto esminiais priekaištais. Ir kada prasidėjo VSD vadovo tikra ar tariama degradacija, ir kodėl. Bet klanui tai nerūpėjo, nes jis stropiai vykdė užduotį: pašalinti A. Pocių. Ir šią užduotį klanas įvykdė su pagyrimu. Audringi plojimai.
Ši istorija man primena čekistų formulę: duokit tik žmogų, o straipsnį jam tai visados pritaikysime. Žmogus klanui buvo pasiūlytas, toliau buvo tik technikos reikalas.
Baigsiu apibendrinimu: politologų klanas nemėgsta ieškoti tiesos ir nekenčia tų, kurie jos ieško, todėl jiems taikytini šie du punktai: 1. Klanas visados teisus. 2. Jei kam nors atrodo, kad jis neteisus, tai tegu skaito pirmą punktą.
Tokia yra mūsų politologija, kurios nebegali pakeisti ir visų politologų tėvas profesorius Raimundas Lopata. Bet nekaltinkime jo, nes to nesugebėtų padaryti ir žymiausias pasaulyje politologas Zbignevas Brzezinskis, kuriam savigarba neleidž
ia rašyti straipsnių a la klanas.
Mano rytmetinė malda: apsaugok mane, Viešpatie, tik nuo tokių politologų, nes nuo priešų aš pats apsiginsiu.
Bernardinai.lt
