Tomas Čyvas, Dienraštis „Lietuvos žinios““,
Jei save ir vienas kitą liausimės kvailinti apklausų formuluotėmis apie „geriausią atstovavimą“ ir „pasitikėjimą partijomis“ (visomis) bei šio absurdo išvedamais mulkinimui ir propagandai skirtais reitingais, suprasime viena – partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT) kitos kadencijos parlamente bus mažų mažiausiai trečia jėga. Juo labiau kad konservatoriai toliau obuoliauja su „Dujotekanos“ vyriausybe, o tuo metu TT ramiausiai savinasi griežtos opozicijos nišą. Nebent įvyktų kokių stebuklų. Mėginimas įveikti paksizmą, užkeikimais saugotis J.Borisovo, prorusiško populizmo tiesiog nebeveikia, ir ką čia dėl to apkaltinsi? Jokia paviešinta medžiaga nebyloja, kad J.Borisovas turėjo tokių galimybių siaubti valstybę ir naudoti jos išteklius bei aparatą savo reikmėms, kaip tai gali daryti dabar klestintys GAZPROM tarpininkai. Tai net dėsninga, nes GAZPROM yra šis tas daugiau už „Aviabaltiką“ ir net už „Spark“. Gal todėl ir R.Pakso apkaltai, ir vienam apsimelavusiam valdininkėliui išprašyti prireikė panašiai tiek pat laiko ir visuomenę demoralizuojančių kvailysčių. Aukščiausi šalies vadovai, atitinkama žiniasklaida, teismai, mūru stoję už Valstybės saugumo departamentą užgrobusią ir nusiaubusią KGB rezervo kompaniją, R.Pakso nusižengimus tikrai padarė tarsi reliatyviais ir komiškai menkais. Jie lyg karikatūra – mėgėjiškai nevykusi kišenvagystė brutalios korupcinės sistemos fone. Kai kurių „praregėjusių“ apžvalgininkų perspėjimai, jog kova su „valstybininkų“ klanu esą atves į valdžią R.Paksą, šiandien jau skamba kaip laike ir erdvėje pasimetusio žiniuonio falcetas. Apie tai, kad beatodairiška šio klano gynyba, įžūliai diegianti dvigubus standartus, pagerins libdemų reitingus, buvo perspėjama dar tuomet, kai prezidentas V.Adamkus net iš Varšuvos dramatiška intonacija užstojo avių ganyti besirengusį Albiną Janušką. Su valstybe susitapatinę išminčiai ir dabar dėl visko kaltina „tamsiąsias jėgas“. Taip tikrai nutiko. R.Paksui ir jo partijai net visai puikiai sekasi neblogai atrodyti visoje šioje aplinkoje. Keisčiausia, kad kai kurie dėl to susirūpinę politikai ir apžvalgininkai, užuot pasižiūrėję į tai, kas šiaip jau matyti be akinių, lupų ir mikroskopų, patys mieliau kurpia sąmokslo teorijas apie paslaptingus politologų klanus. Palankią aplinką TT viešųjų ryšių programoms sukūrė ir puoselėja ne kas kitas, o reitingų lyderiai – aukščiausi šalies vadovai. Prieš keletą dienų skaičiau keistų jiems skirtų liaupsių, kurios savo dvasia siekia L.Brežnevo laikų kompartijos plenumų tribūnas. Premjero atvejis ir laikysena nestebina. LKP CK ir partinėje mokykloje išaugintas propagandos specialistas daro tai, ko visą gyvenimą ir mokėsi bei trokšta – būti valdžioje ir gerai gyventi. Kad ir kaip būtų nemalonu, pačiam tris kartus balsavus už V.Adamkų, tai pripažinti, bet būtent šis politikas yra asmeniškai labiausiai atsakingas už pastaraisiais metais įsivyravusią lobistines grupuotes atvirai aptarnaujančių pareigūnų savivalę. Ne kokie jo patarėjai, ne aplinka, ne mistiniai pogrindiniai politologų klanai. Štai kai kurie dalykai, dėl kurių nusivyliau šiuo prezidentu: priešinimasis liustracijai; Arvydo Pociaus ir susikompromitavusios VSD vadovybės gynimas; parlamentarizmo niekinimas atsisakant kreipti kokį nors dėmesį į tautos atstovybės vykdyto tyrimo medžiagą bei išvadas; tylėjimas ir nereagavimas į pareigūno, ištrenkto pro langą, šmeižimo kampaniją; vėlgi – tyli parama Konstituciją pamynusiems ministrams, kai buvo mėginama juos atstatydinti; ordinai jakuninams. Čia meškos paslaugą valstybės vadovui neabejotinai padarė ir žiniasklaida. Tas sutartinai santūrus tonas, biurokratiškas, atsiprašantis pakritikavimas lyg medinėmis lūpomis, o kur kas dažniau šleikštokos vedamųjų panegirikos „už valstybišką mąstymą“, savotiška „moralinio autoriteto“ neliečiamybė, amžinai astronominiai reitingai (kažin kodėl ne tokie akivaizdūs per rinkimus skaičiuojant balsus) ir yra tas vaizdą iškraipančio veidrodinio stiklo bokštas, kuriame uždarytas turbūt neadekvačiai jaustųsi bet koks žmogus. Gal todėl ir pastarojoje savo kalboje prezidentas, vėl paminėjęs oligarchijos pavojų, nepasakė nė vienos pavardės. Kalbėdamas apie VSD reikalus vėl miglotai paaiškino, jog šalyje veikia ir užsienio šalių specialiosios tarnybos, bet nepatikslino, koks tas galėtų būti jų tikrasis vaidmuo skandale, taip pat, žinoma, nė kiek neprisipažino pats dėl ko nors konkretaus suklydęs. V.Adamkus, kelerius metus buvęs nekritikuotinas šventas moralinis autoritetas, dabar susidūrė su neįprasta situacija – pikta ir dažnai neatremiama kritika, atrodo, privertė jį suglumti ir įsižeisti. Jo kalbos iš abstrakčių virto visiškai tuščiomis, kam nors išsakoma kritika be sprendimų siūlymų pasidarė panaši į pikto žmogaus bambėjimą dėl pasileidusio jaunimo, o garsusis reitingas spindi ne ką patraukliau negu Leonido Iljičiaus ordinais nusagstyta krūtinė mauzoliejaus tribūnoje. Žinau, jog tuoj išgirsime nuogąstavimų: geresnio nėra, grįš Paksas ir pan. Taip, gal ir grįš. Gal ir ne. Tik iš kur jam atsirasti ir kaip jį atpažinti, jeigu mums reikia ne politiko, o neliečiamo išminčiaus su šventojo aura. Tai, kad vieniems labiau patinka klykiantis populistas, o kitiems – tuo pat metu realybėje ir fiktyvių reitingų nelaisvėje įstrigęs buvęs moralinis autoritetas, yra skonio reikalas.
