Tomas Čyvas
Kai Seimo nariai ėmėsi svarstyti savęs išlaikymo iki gyvos galvos klausimą, nejučiom įsibrovė mintis, kad bene bus kvanktelėję arba visai suįžūlėję. Taip elgtis tuo metu, kai visuomenė išvarginta ir įsiutinta skandalų, galėtų tik politinis savižudis.
Būtent todėl taip ir nėra. Niekam galvos neperkaito. Juolab – iniciatoriams socdemams ir premjerui Gediminui Kirkilui bei jo strateginiam patarėjui Albinui. Jie tiksliai žinojo, ką daro ir kam. Net kilęs triukšmas, pasipiktinusių straipsnių virtinė ir atsitraukimas – tarsi susigėdus – buvo numatyti.
Tiesa, galima mėginti įtikinti save, kad seimūnai iš tikrųjų išgirdo ausyse spengiantį nepatenkintą Vox populi arba išsikratė iš senų švarkų kišenių padorumo likučius. Tačiau ar daug esama tokio naivumo priežasčių?
Viskas daug logiškiau paaiškinama, kai matai, ką ponams strategams pavyko pasiekti. Klausykitės paties premjero – metų savo veiklos pažiba jis įvardija Atominės elektrinės įstatymą. O kaipgi kitaip? Ne jam vienam šventė – viena privati kontora, sako, jau irgi džiaugiasi smagiu akcijų pabrangimu.
Jau rašiau, kad vienas itin vertingas Lietuvos benamis ir bedarbis su beprotišku atkaklumu buvo laikomas vyriausiojo žvalgo poste iki pat balsavimo už taikų Lietuvos atomą dienos. Juk neduok Dieve, būtų vėl atsiradęs, o dar ir iš kur nors iškritęs koks alia V.Pociūnas… ir būtų pasirodę, jog nematomo fronto kariai turi kokių abejonių dėl projekto skaidrumo? Ne. Rizikuoti negalima. Geriau palaikyti esamą kontoros situaciją – pritvinkusį nenormalybės pūlinį ir veiklos paralyžių.
Tačiau to maža. „Valstybininkai“ jau spėjo įsitikinti, kad plintantis internetas ir įžūlėjantys neprivatizuoti rašeivos gali pridaryti rūpesčių, kurių neišeina iki galo atsikratyti net įjungus visas lojalių eterių, klubų, dienraščių ir forumų pavaras.
Bet, kaip skelbia didžiausio prekybos centro reklama: „Apie viską pagalvota.“ Šalia brutalaus propagandinio spaudimo ir įkyrių bei šleikštokų liaupsių stumiamo projekto dėl genialumo buvo sumanyta ir dūmų uždanga. Taip jau yra, kad smulkus politikų polinkis parazituoti labiau įaudrina visuomenę ir žiniasklaidą, patraukia jų dėmesį.
Pasiskelbę, jog nori būti išlaikomi, kol „žemė nešios“, daugumos partijų politikai paskui vienas po kito pareiškė esą prieš, o galiausiai ir išvis atsitraukė be jokios akivaizdžios širdograužos. Nutilus audringai, koncentruotai kritikai G.Kirkilas neatrodė nors kiek susikrimtęs. Premjeras net patikino, kad ne iki rudens, o iki geresnių kadencijų. Ir čia pat paskelbė apie savo svarbiausią pergalę – rekordiniu greičiu prastumtą milijardinį projektą, ir beveik be jokio pasipriešinimo arba įkyresnių klausimų.
Tačiau atsiranda nenumatytų nemalonumų. Lenkijos premjeras pasirodė esąs toks keistuolis, kuriam net nesiseka suburti genialios specialistų komandos, kad ši, kaip mūsų ekscelencijai, padėtų viską išsiaiškinti ir pasirašyti per porą valandų. Jo akibrokštas – paprašyti poros mėnesių apmąstyti – sujaukė fanfarų gausmą. Jei tik… nemanysime, jog pagalvota ir apie tai.
Neturėdama jungčių su Vakarų tinklais AE tebus, kaip taikliai pabrėžiama, Rusijos energetikos sistemą stiprinantis monstras, o Lenkijos pasitraukimas iš projekto gal vėl neribotam laikui atidėti tilto į Vakarus statybą. Kažin ar tai labai nuliūdins „Gazprom“.
