Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Nutiko negirdėtas dalykas. Nieko negirdėjusi ir nenorėjusi žinoti apie aplink sklandančius įtarimus valdžia staiga apie juos prašneko ir net pabandė paneigti. Tiesa, labai tyliai, beveik medinėmis lūpomis. Gal todėl mažai kas ir išgirdo, nors tema įdomi.

Užsienio reikalų ministerija (URM) 2007 09 05 išplatino pareiškimą, kuriame teigia, kad vyksta labai kraupus dalykas: „Lietuvos ir kai kurių užsienio valstybių žiniasklaidos kanalais skleidžiama dezinformacija apie esą grobstomas lėšas, skiriamas Europos Sąjungos kaimynystės politikai įgyvendinti.“
Ne juokai. Juk, anot diplomatijos vadovybės, nuolat už tai giriama mūsų šalis jau seniai baigia demokratizuoti Gudiją, Moldovą, Gruziją, o, pasak premjero, ir su Rusija mokame kalbėtis taip ypatingai, kad galime net pasidalyti patirtimi su neįgudusiais Vakarais.
Kas gresia demokratijos transportavimo didmeistriams ir kas, anot pareiškimo, drįsta „manipuliuodami įvairiomis užuominomis ir prielaidomis spekuliuoti, esą diplomatai galėjo pavogti Jungtinių Amerikos Valstijų skirtas lėšas demokratijos plėtrai, nors tokių lėšų Lietuvos valstybės institucijos neadministruoja“?
Juk, pasak URM, „nusikalbama net apie tariamus pasikėsinimus. Mesdami niekuo nepagrįstus kaltinimus kai kurie spaudos leidiniai jau atvirai platina šmeižtą apie Lietuvos politikus, valstybės vadovus“.
Iš pareiškimo niekdarių vardų nesužinome. Dar daugiau: pareiškime neįvardijama nė viena konkreti žiniasklaidos priemonė, nenurodoma, apie kokį konkretų neva diplomatą kalbama.
Iš pareiškimo tono aiškėtų, jog „diskreditavimas“ ne faktas, o tendencija, ir paslaptingasis diplomatas puolamas ne pirmą dieną. Tik štai tekstas parašytas taip, lyg Albino Januškos pavardė ir nuotykiai būtų valstybės paslaptis, kurios dar niekas nežino, o jis pats dar triūstų URM. Lyg apie neva dingusius milijonus JAV dolerių, skirtų Gudijos laisvei ir demokratijai, nebūtų rašęs vienas keistas laikraštis, vėliau aplankytas kaukėtų ir automatais ginkluotų KGB rezervo interesantų. Tarsi apie tai nesidalytų mintimis visų interneto portalų komentatoriai.
Kai daugiau nei prieš metus tarp kitų velionio Vytauto Pociūno „nelemtos žūties“ versijų pasigirdo gandų apie neva jo užčiuoptą Gudijai demokratizuoti skirtų pinigėlių išgaravimą, URM nesakė nieko. Jos buvęs sekretorius tuo metu tiesiog paskelbė labai mėgstantis ganyti avis. Tada, anot URM strategų logikos, pavojaus nebuvo.
Kas pasikeitė? A.Januška seniai nebedirba Užsienio reikalų ministerijoje, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) ponaitis jau spėjo, anot jo paties, papasakoti anekdotų. Kokie veiksniai ir interesai ūmai privertė P.Vaitiekūno vadovaujamą ministeriją prabilti apie viešą paslaptį oficialiai, bet taip paslaptingai?
Ar URM tikrai tepanoro pabrėžti, kad „pastangos diskredituoti Lietuvą neprivers atsisakyti politinių ir moralinių Lietuvos įsipareigojimų bendrųjų Europos vertybių sklaidai ES kaimynystėje“?
Gal A. Januška yra apšmeižtas ir pats yra toks drovus, bet svarbus bei nepakartojamas, kad URM rūpinsis juo, kaip „neįvardytu diplomatu“ amžinai, o jam įgimtas dvasios aristokratiškumas neleis kreiptis į teismą dėl šmeižto? Gal.
Tačiau gali būti, kad ta neva pavogtų amerikietiškų pinigų tema, kurią, suprantama, privalo ignoruoti bei neigti ir JAV atstovai, yra iš anksto pametėtas blefas? Jo paskirtis galėtų būti banali – „nukabinti“ žmogžudystės motyvą nuo pečių, į kuriuos rodo paviešinta (o gal ir likusi slapta) VSD veiklos parlamentinio tyrimo medžiaga bei perkelti ją ant „velnio neštų ir pamestų amerikonų“ pečių.
Atsargiai, patyliukais, jau platinami prasimanymai, esą su Lietuvos pulkininku, „įlindusiu ne į savo reikalą“ susidorojo patys „jankiai“, idant nuslėptų patį Gudijos opozicijos finansavimo faktą. Kartu tai ir puikus signalams „jankiams“ kuo mažiau kištis į „albinrezervizmo“ reikalus, jei nenori priedermės aiškintis apie pogrindinį demokratijos eksportą. Ir, be abejo, reaguoti į gandus ar domėtis, kiek jie atitinka tikrovę.
Artėjantis parlamento sezonas ir NSGK klausimai galėtų padėti labiau prašnekinti ir taip vėlai bei neartikuliuotai prabilusią Lietuvos diplomatijos įstaigą.

Dienraštis „Lietuvos žinios“