Kai girdi naujienas iš JAV apie prezidentinės kampanijos eigą, imi pavydėti tenykščiam rinkėjui. Ne todėl, kad Amerika – būtinai svajonių šalis arba patinka McDonalds ir Coca Cola. Ir ne todėl, kad tenykštė politinė sistema būtų tobula.
Tiesiog, tie, kam reikės balsuoti prezidento rinkimuose, jau porą metų stebi pagrindinių kandidatų politinę veiklą, mato, kaip jie renka lėšas ir gali žinoti ko tikėtis balsuojant už tą ar aną. Obama ar Clinton, Guliani ar McCainas apie savo norus ir politinius siekius stengiasi informuoti kuo daugiau.
Neseniai, po vienu straipsniu – apie lietuviškosios prezidentinės intrigos ypatumus – vienas komentatorius užsipuolė mane, pykdamas: kodėl aš nesiūlau konkrečių kandidatų.
O kaip ir kam reikia siūlyti tuos, kurie nesisiūlo patys? Teko girdėti, jog vienai tokiai, kurią siūlo kiti, damai, nūnai tvarkingai vykdančiai Briuselio generalinę liniją ir gaunančiai gerą atlyginimą, kažkokie verslininkai kažką siūlė. Ana, sako, pareikalavo šimtaprocentinių garantijų į Daukanto a. ir pokalbis nepavyko.
Apie visus kandidatus girdime dar mažiau. Ir esu beveik tikras, kad iki pat registracijos terminų apie juos ne ką težinosime. Rinkėjui, kaip visada, liks pora mėnesių oficialių kampanijų, transparantų, skrajučių, televizinių klipų spazmo ir dar galimybė švystelėti monetą arba kitaip ištraukti burtus balsavimo kabinoje.
Paskui, kai rinkimai bus jau įvykę ir nugriaudėjus bei nutilus inauguracijų salvėms, vėl sužinosime, kad pinigus paaukojo toks ar anoks dėdė, per tokius ar anokius, šitokios tai firmos darbuotojus ir pan. Pagrindinis rūpestis – kuo geriau pasidarbuoti „po kilimu“, gudriau apgauti visus kitus, palaukti, kol bus, jei ne 100 proc., tai bent įsivaizduojamos 80 proc. sėkmės garantijos, kažkokie konkurentai susikompromituos. Ir tikėkis paskui iš taip išrinktos personos ko nors daugiau, nei fantastinių pažadų, kad tvarka kada nors bus arba graudžių senoliškų maldavimų „neklibinti valstybės pamatų“.
