http://www.ziniur.lt/programa/archyvas?pg=1&cat=8&item=3900
Sovietinis mentalitetas ir pats sovietinis gyvenimas. Kas tai buvo žmogui, kuris netapo partizanu, bet ir nebuvo stribu ar enkavėdistu? Kokias savo santykių su egzistavusia tvarka formas surado dauguma žmonių?
Kas yra sovietmetis? – klausimas kurį teks paaiškinti jaunai kartai. Juk šiemet brandos atestatai ir balsavimo teisė tampa prieinami kartai, kujri niekada negyveno sovietmetyje.
Laidoje svečiai: Filosofijos daktarė Nerija Putinaitė, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir vedantys laidą žurnalistai Audrys Antanaitis ir Tomas Čyvas.
Pasikalbėkime ir mes.
Kodėl manot, kad teks ir kad to reikia?
Ogi todėl, gerbiamasis, kad daugelis jaunų žmonių vadovaujasi vien tik vienos ar kitos krypties propagandos klišėmis, prastai parašytais vadovėliais bei senelės pasakomis.
Bet gerbiamasis, ar Jums atrodo, kad tai svarbu jauniems žmonėms? Gal užteks žvalgytis į praeitį ir svajoti apie ateitį, reikėtų galų gale pradėti daryti kažką dabar.
O nuo kurios datos siūlote nebesižvalgyti į praeitį? Kodėl ne nuo praėjusios valandos arba nuo užvakar? Koks kriterijus? Praeitis, dabartis ir ateitis vienodai reikalingos normaliam žmogui dimensijos. Įkalintas šioje dienoje žmogus yra durnius, žiūrintis tik priekin – svajotojas. Įstrigęs praeityje – irgi nesusivokėlis. Tačiau atsisakęs praeities, jis turi visko mokytis iš naujo. Reiktų ne tik uždaryti istorijos institutą, bet ir nesinaudoti žiniomis pasiekiančiomis mus iš praeities. Galima atsisakyti žinoti kur link veda bolševizmas ar fašizmas, galima nesidomėti tuo, ką išgyveno tavo tėvai ir seneliai ar vyresnis brolis. Galima iš naujo galvoti dviratį. Taip ir liks tas jaunas amžinai jaunu – infantilu.
Beje, man kaip tik lūžio metais suėjo aštuoniolika, tad kartais be galo juokinga klausytis dabartinių dvidešimtmečių, kurie aiškiai nesidomėjo arba neturėjo ko paklausti, samprotavimų apie tą laiką. Patikėkite.
Galima visą gyvenimą studijuoti istoriją ir taip numirti – tai ne kriterijus. Geriau išrasti dviratį ir sužinot, kad toks jau buvo, negu visą gyvenimą ieškoti ką dar būtų galima sugalvot.
Be abejo, tiems, kas samprotauja – proto reikia įkrėst, kad mažiau nesąmonėm užsiimtų.
Būtent ir sutarėme, atrodo, kad viskam reikalingas saikas. Daug efektyviau yra išrasti ką nors naujo žiūrint į jau išrasto dviračio modelius :)) Juk nei viena karta negyvena be kitų, tad praeitis yra mūsų kasdienybė. Manau dėl to sutariame, tad sakau peace 🙂