Nežinia, ar per visą Lietuvą nors kiek buvo Pilietinės demokratijos partijos gerbėjų. Sutikti tokių neteko. Net ir šie, kad ir kiek jų būtų, gali nusiraminti – šitos partijos neatgaivins niekas. Tai nei gerai, nei blogai. Galutinis perėjūnų kelias vienas – į Lietuvos socialdemokratų frakciją Seime. Ten visais laikais tinka ir pritampa visi politiniai turistai, taip pat ir buvę priešai, jei tik neturi principų, pažiūrų, savigarbos ir sąžinės. Savo „lankstumu“ ši organizacija gali susiurbti ir utilizuoti savyje bet kokias politikos atliekas – tai irgi ne naujiena. Juk anksčiau tiko net Albertas Sereika, kuris Rolandui Paksui vežė iš Alytaus saugumo bylą, turėjusią tuometiniam socdemų lyderiui grėsti visokiais nemalonumais. Dabar tiks ir keli „išsipilietinę“ demokratai.
Pavyzdžiui, toks V.Orechovas – iškili persona. Šauniosios „Dujotekanos“ akcininkas, neseniai pagautas girtas vairavęs ir viešai aiškinęs, kad apsisvaigino vaistais, bet nepasakęs, ar apsinuodijo „Finliandia“, ar „Absolut“. Seime jis pirmasis pareiškė, jog traukiasi iš Pilietinės demokratijos į socialinę. Kiek žinoma, ir į pilietininkų partiją ponas pareiškimą išstoti, datuotą kovo 31d., atnešė balandžio 1–ąją. Kaip ir galima numanyti – pajuokavo. Dabar aiškėja, kad ir jis, ir kiti penki parlamento pilietininkai partijoje lieka, o štai Seime balsuos kartu su socdemais, kurie į jų lyderį visai neseniai viešai valėsi batus.
Seime visiems paskelbęs, kad jau tampa socdemu, V. Orechovas neskubėjo to pasakyti posėdyje ir laikė savo frakciją nei gyvą, nei mirusią. Dar ketvirtadienio rytą, kai buvo pradėta svarstyti interpeliacija, ši zombių frakcija svarstė, kad dera trauktis iš koalicijos. Ši koalicija jų net nebekvietė į pasitarimus. Jie aiškino balsuosią laisvai – pagal sąžinę. Ir sąžinė buvo griežta – neleido savo balsais neišsaugoti „Dujotekanos“ vyriausybės. Toks apsisprendimas, jei „Gazpromo“ tarpininkų firma už jį dosniai nesumokėjo, yra viena atviriausių ir beprasmiškiausių politinių savižudybių. Paskutinę akimirką G.Kirkilo kabinetas įsikibo į vieną iš šių kelių šiaudų. Nejaugi tikimasi gauti aukštą vietą LSDP sąraše, kuriam reitingai ir taip žada nelengvą dalią?
Vienas iš tos partijos socdemams ir patarėjui Albinui, žinoma, netiko. Nuospaudas jiems apmindžiojusiam A. Matulevičiui „valstybininkai“ negali ne tik palikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Juos suerzino net pasigirdusios kalbos, kad jis gali tapti naujuoju pilietininkų lyderiu. Užtat ir gimė toks kreivas sprendimas: orechovai ir muntianai, Seime tampantys socdemais, turi likti pilietininkais už parlamento ribų, kad koks klanui neįtikęs politikas, gink Dieve, neišnaudotų šio – šiaip labai jau menko – placdarmo artėjančiuose Seimo rinkimuose. Klanas turi būti saugus iš visų pusių. A.Matulevičius be reikalo taip naiviai tikėjosi pergudrauti strateginį Albiną – tokiuose dalykuose tai neįmanoma.
Atrodo, tai supratęs A.Matulevičius, kuris vienintelis iš dabar jau amžiną atilsį partijos griežtai nepanoro politiškai nusižudyti, dabar rengiasi imti jautį už ragų – artimiausiu metu, kiek žinoma, turėtų paskelbti apie savo prezidentines ambicijas. Tiesa, nelabai aišku, kodėl tik dabar, kai ant kaktos seniai parašyta, kad norima. Na, bet geriau jau vėliau nei niekad.
Bet ir čia laukia labai jau sunkiai įveikiamas įdirbis. Lietuvoje įprasta kandidatams į prezidentus taikyti panašius kriterijus kaip ir Zvonkei. Reikia „kietai“ atrodyti ir sudaryti įspūdį, kad kol kas nieko bloga nepadarei. Dar būtina kuo ilgiau maivytis ir auginti reitingus neprisipažįstant, kad ketini balotiruotis. Tauta turi pati paprašyti balotiruotis – reikia kokių nors inteligentų laiškų, maldaujančių tautos atstovų prašymų. Dalia Grybauskaitė dabar esanti populiariausia – kaip tik toks atvejis. Niekur nepasakiusi, kad balotiruosis, ponia reitinguose yra populiariausia, nors niekas negirdėjo ir jos nuomonių apie svarbiausias politines aktualijas: „Leo LT“, Valstybės saugumo departamento skandalą, oligarchiją ir kt. Tiesa, ji kartais pasako, kad Vyriausybė dirba ne visai gerai, tačiau tą greitai supras ir kalbės net darželinukai. Tiesa, ji dar paskelbta gera Europos komisare, o tai irgi beveik žygdarbis, nes šitai šaliai mirtinai reikia tokių blizgučių kaip „metų europietis“. Čia jai neturėtų būti sunku – iki pat 1990–ųjų sėdint aukštojoje partinėje mokykloje nebuvo sunku išmokti teisingai vykdyti generalinę liniją, kad ir kokia ji būtų. Politikas, kuris turi aiškią poziciją ir nemėgsta ceremonijų, gali būti netgi laikomas išsišokėliu. Na, bet kai kurie taip lengvai mirti nenori – ką darysi.
„Atgimimas“
