Kad Lietuvai nelabai reikia tokių niekų kaip kontržvalgyba ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), matėme jau prieš kurį laiką. Parlamentui konstatavus, kad minėtos institucijos vadovybė patį departamentą griovė, niekas nepasikeitė. Vadovybės branduolys „dirba“ toliau.
Šiandien Lietuva dar drąsesnė ir saugesnė. Ją taip gerai saugo „valstybininkų“ elitas ir strateginiai albinai, kad iškeltas dar vienas klausimas – kam Lietuvai kariuomenė? Jei tikėsime Lietuvos krašto apsaugos ministru, tik tam, kad kankintų vargšus šauktinius ir kenktų mūsų autoritetui NATO. Garbingi aljanso generolai, atvykę į šalį, yra, atrodo, tiesiog meldžiami patvirtinti – didelės kariuomenės nereikia. Žinoma, prieš tai jiems tikriausiai pamelavus, kad absurdiškos reformos kritikai didelės kariuomenės nori.
Įdomu, kas ta „didelė kariuomenė“, kurios dabar atsisakoma? Ar tai ta pati tarnyba, kurią valdžia metų metais tyčia darė tik formaliai privalomą ir suformavo požiūrį, jog tarnauja ten tiktai „luzeriai“? Ji turbūt labai didelė, palyginti su Baltarusijoje ir Kaliningrade dislokuotais taikingų ir draugiškų režimų pulkais? Atsakymas vienas – esame labai drąsūs, jei taip manome. Dar įdomiau tai, kad mūsų drąsa auga tuo pat metu, kaip ir Rusijos „taikingos“ ambicijos.
Seimas, įkvėptas šios drąsos ir visai ne apie tai kalbančių sąjungininkų generolų žodžių, priėmė rezoliuciją, numatančią karo tarnybos reformą – perėjimą nuo šauktinių prie profesinės ir savanoriškos karo tarnybos. Konstitucijoje numatytas karo prievolės institutas išliktų ginkluoto užpuolimo atveju. Nesvarbu, kad Konstitucijos 139 straipsnis nurodo visiems atlikti privalomąją karinę ar alternatyvią tarnybą. Neverta abejoti, kad, pasitelkus Konstitucijos dvasią, galima mėginti paaiškinti, kad tai, kas parašyta, reikėtų suprasti kaip nors kitaip.
Rezoliucijoje rašoma, kad ginkluoto užpuolimo atveju kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga yra atlikti konstitucinę karo prievolę. Įdomu būtų žinoti, kaip, Seimo narių nuomone, reikėtų tai daryti neturint apie karybą elementaraus supratimo? Eiti mėtytis akmenimis ar „pilėniškai“ apsipilti benzinu ir susideginti protesto vardan?
Krašto apsaugos ministro teiginiai, kad rezervo sudarymą ir privalomus elementarius mokymus atstos savanorių ir šaulių kuopelės, yra kaip prastas anekdotas ar pasityčiojimas nekalbant apie žadėtus ir eksponuotus, stojant į NATO, 2 proc. BVP krašto apsaugos reikmėms, kurie taip ir liko pažadėtais.
Ne kitaip reikia vertinti ir teiginius, kad kiekybę kompensuosime kokybe – profesionalai mat būsią labai „kieti“, nes ypač gerai parengti. Tik štai bėda – dar viena kita Irako ar Afganistano masto misija, ir tie profesionalai, kurie bus likę Lietuvoje, galės apginti vieną nedidelį kaimą.
Niekas, tiesą sakant, neabejoja, kad NATO yra galingas aljansas. Lietuvą, bent jau kol kas, nuo tiesioginių agresijų saugo vien pats jo pavadinimas. Tai faktas, tačiau ne šimtaprocentinė garantija, kad kariuomenė visada bus reikalinga tik misijoms, juolab kad mūsų kaimynai truputį kitokie nei Liuksemburgo.
„Kai mūsų karių misijose Kosove ar Afganistane užsienio generolai dėkoja už mažutės Lietuvos indėlį ir pateikia ją kaip pavyzdį, aš vėl matau tą vėliavą“,– sako ministras J.Olekas ir aš juo tikiu. Visa Lietuvos politika yra orientuota į tai, kad kurtų materialinį ir dvasinį komfortą jos valdžiai.
Anksčiau įpratusi puikuotis gerais rodikliais Maskvoje nomenklatūra pakeitė geografinius orientyrus, o naujoji nomenklatūros karta irgi pasiruošusi neatsilikti. Kariuomenė reikalinga, kad sąjungininkai girtų už misijas, specialiosios tarnybos reikalingos, kad laikytų įslaptintą informaciją apie korupciją ir kitokias „rodiklius gadinančias“ smulkmenas. Diplomatija irgi reikalinga tik tam, kad kuo uoliau parodytų lojalumą net ir labiausiai abejotinos vertės Briuselio ar kitų svarbių partnerių iniciatyvai. Taip nusiteikęs politinis elitas savo ruožtu negali būti nepriimtinas Vakarų partneriams. Visai ne todėl, kad partneriai blogi ar klastingi – jie tiesiog pragmatiški.
