Neseniai gūžčiota pečiais, mat Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, kad reikia mokesčių mokėtojų pinigais tenkinti vyro užgaidą tapti moterimi, ir priešingai. Bet nieko nepadarysi – tokia mada ir tokie prioritetai. Daug kas per petį nusispjovė, pakikeno, ir tiek. Šį kartą viskas yra kur kas rimčiau.
Keturi teisėjai iš septynių, išnagrinėję sovietinio partizano skundą prieš Latviją, nutarė: sudeginus visą kaimą, tarp jo ir devintą mėnesį nėščią moterį, galima irgi jaustis vertam gauti premiją. Nedaug ir nemažai – 30 tūkst. eurų. Tiesa, raudonasis galvažudys norėjo daugiau, bet iškart paskelbė, kad jam svarbiausia – ne pinigai (žinoma, juk Maskva savo smogikams paprastai moka nemenkas pensijas), o principas – įrodyti, jog buvo teisus. Pažymėtina, kad ponas ginčijo jau ne patį minėtą faktą, o jo vertinimą.
Sprendime, jei tikėsime pranešimais, irgi aiškiai pasakyta – Latvija esą pažeidė 7-ąjį Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos straipsnį. Šis skelbia: 1. „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.
2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.“
Pasirodo, ne tik Lietuvoje esama išmintingų įstatymų dvasių pašnekovų – tarptautinėje žmogaus teisių gynimo citadelėje irgi yra kam kitaip įvertinti ir „tautų civilizuotumą“, ir galbūt „pripažintų principų bendrumą“, ir dar dievai žino ką.
Trigubai žavu tai, kad į kaimą, kurį išskerdė, raudonieji išvaduotojai įžengė vilkėdami vokiečių uniformas. Kaip čia neprisiminsi Lietuvoje siautėjusių sovietų majoro A.Sokolovo smogikų ir jų taikytos metodikos – persirengti Lietuvos partizanais.
Latvija galbūt dar apskųs minėtą sprendimą ir galbūt netgi laimės, tačiau tai jau nebe taip svarbu. Aišku, jog tai, už ką buvo teisiama Niurnberge, gali būti laikoma nusikaltimu tik nugalėtiesiems, ir taip manyti gali aukščiausioje teisinėje Europos institucijoje dirbantys Temidės tarnai.
Bet ar tai jau taip keista? Atsigręžkime į realybę ir apsidairykime namie. Dešimtys tūkstančių nužudytų, ištremtų ir išbuožintų žmonių, sulaužytų likimų – sovietinio genocido rezultatas. O kiek tų bylų? Latvijoje dar kiek daugiau. Lietuvoje nepasisekė keliems stribams. Liustracija ir desovietizacija netapo daugelio posovietinių šalių, tarp jų ir Lietuvos, realybe.
Kompartijos CK instruktorių ir sovietinio saugumo (KGB) rezervininkų valdomame krašte ir tėra įmanoma išstenėti vieną kitą bylą, kurioje kaltinamos personos nesunkiai gali vaizduoti aukas. Jau vien todėl, kad jų atžvilgiu taikoma ne kokia nors įprasta praktika, o faktiškai išimtinis teisingumas. Tai, kad kiti irgi nusikalto, nėra pasiteisinimas, tačiau bylų dėl sovietinio genocido retumas – visiškai neproporcingas jo mastui – rodo, jog pati valstybė daro tai nenoromis, tarsi tik dėl parodomojo efekto. Kas sutiks būti teisiamas cirko vardan.
Valdo Adamkaus dažnai įvardijamas siekis (vos tik prabylama apie liustraciją) – visuomenės susitaikymas – seniai realybė. Dauguma žmonių susitaikė su tuo, kad teisingumo šioje srityje nebus. Tiesa, kai kurie intelektualai dar vis dejuoja dėl neva vykstančios raganų medžioklės, nors nesugeba parodyti nė vieno sumedžioto nelaimėlio.
Kodėl Strasbūras turėtų atlikti tai, ko nepadaro pati šalis ir visuomenė? Juk sostinės Didžiojoje gatvėje parduodamas sovietinis „antikvariatas“ tebėra paklausus, o Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutas magistrais padaro asmenis, prieš rugpjūčio 3-iąją siuntinėjančius internetinėms redakcijoms straipsnelius pavadinimu „Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo“. Ten jaunasis diplomuotas politologas, be kita ko, rašo: „Siekusieji Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą norėjo Lietuvai tiktai gero. Apibendrinant tai, kas jau buvo pasakyta, 1940 metais Tarybų Sąjunga tikrai atrodė kaip vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas. Skirtingai nuo kitų didžiųjų kaimynų, jinai ne grobė iš Lietuvos, o davė jai, galėjo apsaugoti nuo ateities agresijų. Įvesdama savo kariuomenę į Lietuvą, Tarybų Sąjunga nuvertė fašistinę vyriausybę ir daugumos lietuvių nekęstą diktatorių.“
Savo asmeniniame internetiniame puslapyje šis diplomuotas mokslinčius – garbingos kontoros išperėtas magistras Giedrius Šarkanas – randa vietos ne tik pašlovinti Staliną, bet ir pasisakyti prieš sumanymą uždrausti svastiką. Tuo metu Seimas vis dar ruošiasi priimti atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas, kriminalizuosiančias tokio pobūdžio veiklą. Kas paneigs galimybę, kad koks jaunikaitis, turintis panašią vertybių sistemą, gaus ir teisininko diplomą, apsivilks raudoną mantiją ir kalbins dvasias mūsų Konstituciniame Teisme ar pačiame Strasbūre.
Lietuvos žinios
Sumanymas uždrausti svatistiką yra gan kvailas, beje.
O šiaip tai kuo skirias šis sovietinis partizanas nuo amerikoniško ar lietuviško smogiko Irake? Niekuo.
Kvailas esate Jūs, mere. Nes kalbame ne apie abstraktų amerikietį, lietuvį ar rusą, o apie konkrečius karo nusikaltimus. Amerikiečiai įgrūdo į kalėjimą jau ne vieną taip pasižymėjusį savo kariškį. Be jokio Strasbūro. Pasidomėkite, paskui rašykite paaugliško lygio sapaliones. Gėda, pone Imbrasai.
Tai jūs kvailas savo nepakantumu kritikai. Geriau jau paaugliško lygio sapalionės, negu senio nusipezėjimai.
Kuris iš mūsų senis – dar didelis klaustukas. Beje, anas komentaras nėra mano, o kritikai esu pakantus. Tik kad jos negirdėjau. Supratau tik tiek, kad Juozas Imbrasas yra už svastiką ir sovietines kepuraites?:)