Tomas Čyvas

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje – Ruandoje – hutų genties smogikai skerdė tutsius ir sugebėjo pakloti jų virš 800 000 – iššaudė, uždaužė mačetėmis bei pagaliais. Tarptautinė bendruomenė kišosi vos ne vos. Tik tiek, kiek aiškių savo vadovybės įsakymų visai pasitraukti iš šios šalies nevykdė vienas saujelės Kanados taikdarių generolas.

JAV tuomet neketino veltis į šiuos reikalus ir Jungtinėse Tautose niekaip nepripažino to, kas vyksta, genocidu. Tada tarptautinės pajėgos būtų turėjusios įsikišti. Vietoje to buvo užsiimta žodžių žaismais. JAV ambasadorės toje šalyje žurnalistai klausė: kas gi tai, jei ne genocidas? Ji atsakė maždaug šitaip: „tame, kas vyksta, yra genocido požymių, tačiau genocidu to dar nelaikome“. Žurnalistai neatlyžo ir teiravosi – ko reikia, kad genocido požymiai taptų genocidu? „Neturiu įgaliojimų tai komentuoti“, – nukirto diplomatė.

Jei JAV atstovas ten būtų prof. Leonidas Donskis, jis, ko gero, būtų buvęs išsamesnis ir iškalbingesnis. „Sąvokų infliacijos viršūnė man prieš dešimt metų pasirodė tekstai JAV spaudoje apie prieš Padėkos dieną kasmet įvykstančius kalakutų holokaustus.”- rašo profesorius savo straipsnyje „Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija”.

„Genocidas yra teorija ir praktika (visų pirma praktika), kuri pasmerktajam ir žudomajam nepalieka jokio šanso išsigelbėti net ir pereinant į priešo pusę. … Tad patinka mums ar ne, bet Holokaustas buvo vienintelis šimtaprocentinis genocidas visoje žmonijos istorijoje. Tai buvo unikalus įvykis ne tik savo tempais, baisia praktika ir industrializuoto naikinimo metodais, bet ir pasiryžimu nebaigti Galutinio Sprendimo įvykdymo paliekant bent vieną žydą gyvą,” – rašo holokaustą išgyvenusiųjų palikuonis ir aš suprantu jo emocijas, bet negaliu pateisinti šios pozicijos. Ji, pagaliau, neturi nieko bendro ir su tarptautinės bendrijos įteisintomis normomis. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas aiškiai sako:

„Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 straipsnis):
– tokios grupės narių žudymas;
– tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
– tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
– priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
– prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.“

Kaip matome, apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Dar keistesnės yra profesoriaus nuorodos į šv. Baltramiejaus naktį, Vandėją, inkviziciją, raganų procesus. Paprastai panašiomis spekuliacijomis naudojasi įvairaus plauko marginalai, prisikriuksintys iki to, kad apkaltina Romos katalikų bažnyčią vykdžius lietuvių genocidą XVII-XVIII a. Kai kas kartais, tyčia norėdamas suvelti sąvokas ir problemas, epochas painioja dar labiau. Esą, kam čia smerkti ir teisti tarp holokausto ir Holodomoro aukas, jei nenuteisti kromanjoniečiai, suvalgę neandertaliečius. Sunku nesutikti su L. Donskiu, kad panašūs išvedžiojimai yra idiotizmas. Tačiau skaitant toliau, kyla vis daugiau įtarimų, jog šie kraštutiniai intelektualinio chuliganizmo pavyzdžiai minimi tik siekiant įrodyti, jog kitokio „tikro“ genocido, išskyrus nacių vykdytą prieš žydus – nebuvo. Visi drįstantys manyti kitaip pavaizduojami neišmanėliais.

Pavadinimas ir rezultatas

Taigi, teigdamas, jog genocidas buvo ir tebėra tik vienas, profesorius dar malonėja pripažinti (kaip ir minėta diplomatė), kad „.. genocido bruožų būta ir kitose XX amžiaus masinėse tautų žudynėse, kurios vien dėl to, kad gal buvo labiau sporadiškos ir mažiau suplanuotos, anaiptol netapo mažiau pasibaisėtinomis. Armėnų išžudymas Pirmojo pasaulinio karo metais, masinis romų žudymas Antrojo pasaulinio karo metais, Stalino sukeltas Holodomoras Ukrainoje, siaubingai greitas milijono tutsių sunaikinimas Ruandoje, ir, galiausiai, masinės bosniakų (t.y. Bosnijos-Hercegovinos musulmonų) bei albanų žudynės buvusioje Jugoslavijoje – visi šie makabriški XX amžiaus įvykiai laikytini genocido bruožų turinčiomis masinėmis žudynės”. Ačiū Dievui – jie dar ne kalakutai. Taip nemano nei L. Donskis, o juolab nemanytų genocido sąvokos autorius Raphael Lemkin, kuris armėnų genocidą nagrinėjo, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą.

Turbūt kalakutais L. Donskis nelaiko ir lietuvių. Nuoširdžiai tuo tikiu – tebūnie tai retorinis pokštas diskusijai aštrinti. Bet gal profesorius, pasiskaitęs minėtą tarptautinės teisės sąvokos apibrėžimą, susimastytų ties tokiu klausimu: ar yra skirtumas masiškai naikinamos žmonių grupės nariui – koks atrankos kriterijus jam taikomas? Tikriausiai būti išskerstai, kaip kalakutų bandai, pagal klasinį, religijos ar dar kokį išmąstytą požymį, žmonių grupei tai yra mažiau kilnu ir skausminga? Ne. L. Donskis taip, atrodo, nemano.

„Ne veltui garsus sovietinis disidentas ir filosofas Grigorijus Pomerancas sovietiniam terorui nusakyti siūlė taikyti ne genocido, o stratocido, t.y. ne visos tautos, o atitinkamų stratų ir klasių naikinimo, sąvoką. Juk ten naikinama buvo ne visa tauta, kaip rasinis ar etninis vienetas, o labiausiai apsišvietę, kultūringiausi ir sąmoningiausi jos sluoksniai,”- siūlo profesorius.

Gal ir gražiai skamba teorijoje, popierinės išminties skiautėse, tačiau ką su šitais tauškalais daryti čečėnų tautai, kurią šie „stratocidai“ ar „ turintys „genocidų požymių“ paišdykavimai „visiškai netyčia“ stumia link degeneracijos ir išnykimo? Okupaciją tuomet galima pavadinti išvadavimu, genocidą – kelių „stratocidų“ ar „požymių turinčių žudynių“ sankaupa. O rezultatas? Jei netaikysime kalakutiškų analogijų – labai panašus.

****

Nesu antisemitas ir tokiu netapsiu, bet minėtas straipsnis, profesoriau, man padeda suprasti iš atsiranda bent nedidelė dalis tokių nuotaikų. Aš neneigiu Holokausto, kaip genocido atvejo, unikalumo. Manau, kiekvienas genocidas (ar „žudynės su požymiais“) yra unikalus: savo mąstais, savo eiga, savo padariniais. Bet manęs visiškai neįtikina štai kas: „Totalinio Baltijos tautų sunaikinimo projekto tikrai nebuvo – priešingu atveju vargu ar jos nebūtų išlikusios,” – rašote Jūs. Gal paskaičiuotume Kremliaus valdytos imperijose teritorijoje išnykusias tauteles? O juk skelbtų planų išnaikinti jas kaip ir nebuvo. O gal matėte, Hitlerio pavyzdžiu, sovietų paskelbtus planus išnaikinti žmones Holodomoru? Pagaliau, verčiate mane pabūti ciniku bei priminti, kad ir žydai spėjo žūti ne visi.

Į Holokaustą, kaip išskirtinį genocidų tarpe atvejį nesikėsina niekas. Nebent – jūsų demaskuojami „slapti Europos kairuolių (nelabai juos mėgstu) antisemitai”, kurie uždraudžia kokiam nors nacių ainiui ar naujai išsiperėjusiam fašistukui viešai rėkauti, esą žydai patys mirė nuo ligų arba suvalgė vienas kitą, kaip kad macams esą valgo krikščionių vaikus. Aš nesikėsinu. Manau, kad tam jam yra ir atskiras pavadinimas.

Ir mosavimas diskusijų laisvės gynimo vėliava čia atrodo nei į tvorą, nei į mietą. Nei kokios nors šalies įstatymai (o atsakomybė numatyta daugumoje Europos šalių), nei mūsų Seimo menkystų atmestos Baudžiamojo kodekso pataisos nedraudžia akademinėje diskusijoje aiškintis apie „požymių“ virtimą faktu, apie tai ar kokia nors veika yra genocidas, o gal – nusikaltimas žmoniškumui. Pats puikiai suprantate, kad kalbama visai apie kitką.

Apie tai, kad savo „stratocidais“ ir „žudynėmis su požymiais“, o gal ir be požymių stalinizmas pakišo po velėna net daugiau žmonių, negu fašizmas. Tiesiog pastarasis „garbingai“ atsiėmė savo istorinį prakeiksmą tiek istorijoje, tiek filosofijoje, tiek teisėje. O štai stalinizmą norima palikti paraštėje – kaip „gamybinius nuostolius“. Be reikalo, kad ir netyčia, prisidedate prie tokios politikos.

Tags: Genocidas, Lietuva, Okupacija, politika, Žmogaus teisės, žydai