Šalies vadovas Valdas Adamkus eilinį kartą mūru stojo už biurokratijos valdžią
Prezidentas privertė Seimą dar kartą grįžti prie ministerijų pertvarkos temos. Parlamentarų noras padidinti politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičių ministerijose susilaukė ryžtingo „veto“.
„Nedidinkime politizacijos“, – sako šalies vadovas ir perspėja, kad ministrui atėjus į instituciją ne vienam, o su komanda – viskas žlugs. Subyrės tęstinumas, patikimumas, stabilumas ir visokios kitokios valstybės bei žmonių gerovės garantijos.
Prezidento patarėjas lauras Bielinis Seime išdidžiai pabrėžė, jog tas baisus žvėris – politizacija vadinamas – pas mus mažiausias Europoje ir jo negalima didinti. Patarėjas ragino ilgai ir nesiginčyti, o nusilenkti šalies vadovo pozicijai ir leisti valdininkijai toliau triūsti Lietuvos labui – jai įprastu būdu. Dabar nabagėliai valdininkai, esą ramybės nebeturi. „Galvojama daugiau apie būsimą karjerą nei apie realų darbo vykdymą“, – sakė L. Bielinis.
Prezidente ir patarėjau, jūs arba labai menkai informuoti arba, mandagiai šnekant – klaidinate. Paimkime bet kurį pavyzdį – kad ir Žemės ūkio ministeriją. Vieša paslaptis tai, kad ten šeimininkaujant ministrei-kunigaikštienei Kazimirai Prunskienei, net ir skyriaus viršininkas negalėjo neaptikti savyje meilės valstiečių-liaudininkų partijos ideologijai – kad ir ką ji reikštų. Į partiją buvo sustoję, kaip teigia tenykščiai aborigenai, veik trečdalis darbuotojų. Ir jokie „depolitizuojantys“ įstatymai tam nei kiek netrukdė.
Buvusi viceministrė R. Žostautienė, po rinkimų pajutusi, jog partija ir valdžia keičiasi – per kelias dienas tapo vėl paprasta ministerijos sekretore. Spaudai beveik atvirai paaiškino, kad „labai jau nesėkmingai sudalyvavo politikoje“. Atleisti jos dabar niekas negalės – juk ji tose pareigose, kur formaliai politinio pasitikėjimo nereikia. Tokia sistema. Ir tokių, kaip ponios R. Žostautienės, ar panašių variantų – šimtai.
Sistema, kurią gina prezidentas, nekliudė ir beveik visoms didžiausioms pieno verslovėms oficialiai finansuoti kunigaikštienės partiją, ką patvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainė. Kaip žinia, būtent jos rinkiminė kampanija buvo brangiausia. Ir paaiškinkite po to, prezidente ir patarėjau, kad tvarka apsaugo nuo politinės korupcijos ir „depolitizuoto“ žaidimo pieno ar kitomis kainomis? Nacionalinė energetika į „Leo.LT“ nasrus dykai perduota irgi visai be politinių motyvų. Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas Seimo komitetų posėdžiuose pats, kad nereiktų vargintis „Maximos“ berniukams atsakinėjo į visą kritiką. Ir jis taip pat ne vienas toks.
Vienintelis dalykas, kurį užtikrina prezidento ginama tvarka – biurokratų savivalės ir juo papirkinėjančių verslo grupuočių, klanų valdžia. Ką gali ministras, kuriam leidžiama tik pasirašyti tai, ką pakišą metai iš metų, nepriklausomai nuo veiklos rezultatų, nuo žalos ar naudos padarytos valstybei tebedirbančių asmenų sistema? Panašiai tą, ką dabar gali ir pats prezidentas Valdas Adamkus.
Sėdi jis štai sau rūmuose, o aplink iš ministerijų ir departamentų deleguoti patarėjai ir specialistai. Jie puikiai žino, kad grįžti į delegavusią kontorą reikės. Reikės ten dirbti, daryti karjerą, tikėtis premijų ir sulaukti pensijos. Todėl patarti turi teisingai. Taip, kaip nurodė ne kokie nors politikai, ar dar keisčiau – sąžinė ir sveikas protas. Ne. Taip, kaip reikalinga politinių pažiūrų, principų ir stabdžių neturinčiai valdininkijos ir interesų grupių kišenei.
Tad ir pykti labai ant šalies vadovo negalima. Juk šis „veto“ – tos pačios papirktos valdininkijos interesų atspindys. Tai yra tai, ką „valstybininkų“ sistema leidžia jam daryti. O jei jis daugiau ir nenori – tuo ponams patogiau.
Politikas, kuris galėtų atsivesti savo planams įgyvendinti reikalingą komandą, kuris turėtų įgaliojimus vertinti ne tik tai ar valdininkai ateina į darbą ir nepažeidžia instrukcijų – sistemos košmaras.
Argi sisteminiai parazitėliai gali bent susapnuoti, jog kas nors paklaus – kodėl, net ir nepažeidžiant instrukcijų, teisingai susegus popierius į segtuvus, visgi padaryta žala valstybei? Parlamentas, kuris gali išsireikalauti iš suįžūlėjusių valstybės saugumo departamento biurokratų slepiamas pažymas apie korupciją – irgi siaubas.
Besipriešinantys politinei kontrolei demagogai dažnai imasi rodyti pirštu į sovietinę sistemą – esą ten viską valdė ideologija ir tik dėl to viskas buvę labai baisu. Pigus triukas. Kalba visai ne apie tai, kad rengdamas projektą ar viešojo pirkimo dokumentus valdininkas turėtų cituoti Vladimirą Iljičių ar Vytautą Landsbergį. To niekas nereikalauja ir į tai ne nepanašu.
Tiesiog, būtų visai neblogai, jei ministrai, parlamentarai ir prezidentai visgi įgautų realius svertus suformuoti savo komandai, reikalauti jos atsakomybės už darbo rezultatus ir atsikratyti sukčiais, veltėdžiais bei kvailiais. Kaip rašė politikos filosofas Karlas Popperis knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, demokratija ir skirta tam, kad pašalintų iš valdžios niekšus bei idiotus.
Lietuvoje susiklosčiusi „didžiausios Europoje“ depolitizacijos praktika reiškia tik vieną – valdininkija yra visagalė ir neatsiskaito niekam. Pakanka būti gerai įvaldžius instrukcijų nepažeidimo, atsirašinėjimo ir įžūlaus melavimo meną. Tai būtina pakeisti. Todėl Seimas tiesiog privalo atmesti prezidento „veto“, jei Lietuvoje nori įvesti tikrai demokratinę tvarką.
