Politikai ne pirmą kartą „saliamoniškai“ perleidžia Konstituciniam Teismui klausimus, kuriuos turėtų spręsti patys. Konstitucinis Teismas, spręsdamas politinius klausimus, negali nepolitikuoti. Rezultatas – smukdomas Konstitucijos prestižas.
Linksminantis Konstitucinio Teismo sprendimas, kad „Leo.LT“ įteisiniai įstatymai truputį prieštarauja šalies pagrindiniam įstatymui, bet prieštarauja nelabai – ne pirmas toks.
Juk Konstitucijos dvasininkai, prieš porą metų, jau buvo mums paaiškinę, kad Savivaldos rinkimų įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, bet tai neatsilieps rinkimų rezultatų teisėtumui. Dar daugiau, Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad parlamentas yra aukščiausia šalies valdžia, bet tik tiek, kiek nereikalauja valstybės saugumo departamento ar kitų biurokratinių instancijų atsakomybės. „Truputį nėščia moteris“ – absurdiškai skamba tik medicinoje. Mūsų konstitucinėje tradicijoje tai įprasta.
Įprasta ir tai, kad net pripažinus, jog šalies pagrindiniam įstatymui kai kurie sprendimai prieštarauja ne truputį, o visiškai – niekas iš to neseka. Privatizuojant įmonę „Alita“, pasak KT, pažeista Konstitucija, bet niekas už tai jokia forma ir jokiu mastu neatsako, privatizavimo rezultatai galioja. Šunys loja, karavanas eina. Lieka net neaišku – kas tas šuo lojantis įkandin? Į KT apeliavę politikai ar pats dvasios pašnekovų devynetas su visomis savo mantijomis bei grandinėmis?
Teoriškai, KT neturėtų imtis bylų, kurios brukamos remiantis ne teisiniais, o politiniais ar ideologiniais argumentais. Teisiniai argumentai ir jais pagrįstos išvados turėtų turėti teisines pasėkmes, tačiau taip nutinka toli gražu ne visada. Juo labiau sunku tikėtis, kad KT sprendimai visada bus socialiai naudingi ir populiarūs visuomenėje.
Valdyti tautos vardu – kitų valdžios šakų darbas. Pirmiausia – Seimo ir Vyriausybės politikų. Tad ir klausimus apie „Leo.LT“ dera užduoti jiems. Taip – Konstitucinio Teismo sprendimo formuluotės, kurios aiškina, jog nacionalinės energetikos monopolizavimas privataus pelno vardan nekenkia konkurencijai ir vartotojų teisėms – tragikomiškas. Mėginimas pateisinti minėtus trūkumus specinfiniais „Leo.LT“ tikslais ir kilniais energetinio saugumo sumetimais – išvis iš fantastikos srities. Perfrazuojat į žmonių kalbą tai reiškia: jei sieki specifinių tikslų, tai Konstitucijos reikalavimai tavo priemonėms galioja specifiškai, o jei siekiai labai kilnūs, tai jie sukilnina ir konstitucinį nihilizmą. Įspūdinga, tačiau kartoju – mūsų „rašto aiškintojų“ išspinduliuojami paradoksai nėra naujiena.
Ne KT ir ne dvasia, o politinė valdžia turi formuluoti nacionalinę energetikos strategiją ir ją įgyvendinti. Politikai, o ne devynių išminčių kolegija, turi spręsti konkrečius disponavimo valstybės turtu, elektrinių statybų, elektros jungčių tiesimo reikalus. Joks KT negali padaryti ir vis tiek nepadarys to, ko Seimas ir Vyriausybė, kartu su visais pasitelktais ekspertais, nepadaro visose įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo stadijose bei derybose su privačiu kapitalu.
Pagaliau net ir pats Seimo, kurio balsų dauguma kreipėsi į KT, demaršas yra keistas. Elementari logika kužda, kad dauguma balsavusių politikų jau tuomet, kai priėmė įstatymą, abejojo, ar viskas padaryta pagal Konstituciją, kurią jie yra prisiekę saugoti. Jei taip – kodėl priėmė tokį įstatymą? Juk tiek jo priėmimas, tiek apeliacija į KT buvo tos pačios kadencijos Seimo narių darbai.
Čia ir kyla įtarimas, kad toks „keistas“ elgesys – priiminėti galimai antikonstitucinius įstatymus, o paskui patiems save skųsti – gali būti motyvuotas bjauriai atrodančių dalykų. Panašu, kad tai lemia politiniai instinktai, interesai, susitarimai. O gal ir konkreti materialinė nauda.
Kad ir ką būtų nutarę mūsų mantijomis pasidabinę Konstitucijos tarnai, dabartinė politinė šalies valdžia nei kiek neturėtų jaustis atleista nuo atsakomybės. Projekto pradžioje konservatoriai buvo didžiausi entuziastai, nors paskui ir pajuto, kad tai kenkia jų populiarumui. Bet tiek jau to. Tarkime, kad patikėjome, jog priartėjus prie galutinių sprendimų buvo supratę į ką veliasi. Svarbiausia – kas bus daroma dabar.
O dabar girdime vis keistesnius pareiškimus. Seimo pirmininko pavaduotoja – kažkada, kai projektas buvo pradedamas,– prisipažinusi esanti nieko neišmananti blondinė, dabar sako, jog reikia ieškoti kažkokių naujų investuotojų. Palaukite, gerbiamoji, o ką gi investavo tie, kuriuos nacionaliniu investuotoju krikštijame dabar? Apie išsiurbtus didesniais už pelną dividendais milijardus ir galimybę terorizuoti elektros vartotojus girdėjome. Apie bent vieną investuotą centą – ne. Konstitucinis Teismas šių klausimų nepanaikino. Nieko nepasakė ir apie tai, ar tokias investicijas – ne įdedant, o pasiimant pinigus, – bus galima vykdyti ir kitiems.
Jis nepadės ir atsakyti į klausimą – kada gi pagaliau bus pradėtas tiesti bent jau kabelis į Švediją? Tai, kaip girdime iš viešos informacijos, yra pigiausia ir paprasčiausia kelio į minimaliausią energetinę nepriklausomybę dalis. Tačiau ir ji įstrigusi kažkur – tarp korupcijos, Konstitucijos ir nesibaigiančių tauškalų. Gal Konstitucinis Teismas reikalingas tik tam, kad kažkaip tušuotų politikų nesąžiningumą, nekompetenciją ir negebėjimą spręsti svarbiausių klausimų, pinigų pavogimą išvadinti investicijomis?
Toks požiūris – nusikalstamas. Tuomet pati Konstitucija verčiama butaforine šventenybe, o josios aiškintojai šamanais, kurių kerėjimas apšildys butus ir apšvies gatves ne geriau nei kaimo užkalbėtojos bambėjimas išgydo ėduonį ar ataugina amputuotą koją. Todėl – baikite maivytis ir išformuokite tą žvėrį, kol jis neprarijo dar didesnio bendro pyrago gabalo. Nebent ir patys sotinatės trupiniais iš tų pačių ėdžių.
Laba diena, ponas Čyvai.
Vakar per laidą ,,Teisė žinoti“ teko girdėti labai keistų balsų.
http://www.lrt.lt/archyvas/
Štai 45:15 girdisi.
Gal galėtumėte pakomentuoti?
Nežinojau į ką daugiau kreiptis.
kada musu zurnalistai pries pradedami viesai skelbti savo „analizus“ bent kiek labiau isigilins i problema? pavyzdziui, autorius rodo absoliutu nesuvokima, kad teiseje visuomet tenka spresti tarp konkuruojanciu ir neretai labai lygiaverciu interesu ar teisiu, kad absoliuciu teisiu praktiskai nera, o visos tera santykines, kad parlamento nariai, besikreipiantys i KT neatlieka jokio „nieksingo“ veiskmo, kad opozicijai kovoti pries pozicijos stumiamus istatymus kundziant juos teisme yra iprasta demokratines valstybes praktika, kad teismas neturi galiu nieko spresti, kol i teisma nesikreipsi, kad teise buvo, yra ir bus interpretuojama, todel visos kvailos pasaipos del „dvasiu“ teliks kvailomis kvailiu pasaipomis ir t.t. ir t.t.
P.Cyvai, save gerbiantis zmogus, kuris kazko kazkurioje srityje neismano, bent jau nesireiskia toje srityje apeliaciju nepripazistancio zinovo tonu – tai maziausia, ko reiketu laikyti padorumo vardan.
Del kritikos – ka gi, isties, kritikuoti yra labai daug ka, ir KT, ir Seima, bet kai tai daroma taip nekompetentingai…
Rašote:
„autorius rodo absoliutu nesuvokima, kad teiseje visuomet tenka spresti tarp konkuruojanciu ir neretai labai lygiaverciu interesu ar teisiu, kad absoliuciu teisiu praktiskai nera, o visos tera santykines, kad parlamento nariai, besikreipiantys i KT neatlieka jokio “nieksingo” veiskmo, kad opozicijai kovoti pries pozicijos stumiamus istatymus kundziant juos teisme yra iprasta demokratines valstybes praktika“…
Gerbiamasis ar gerbiamoji, aš ir kalbu apie tai, kad Seimas (jo dauguma, o visai ne opozicija) pati priima įstatymą, o paskui patiu patvirtina abejojanti savo sprendimų konstitucingumu. Pasiskaitykite skundą – ten buvo suabejota net įstatymų priėmimo procedūromis.
Gi apie tai, kad tenka rinktis tarp „lygiaverčių interesų“, tai panašiai ir parašiau:) Pasikeitė interesų vektoriai ir jau ima seimūnas abejoti ar pats bapsalavo nenusižengdamas konstitucijai. Pats įsigilinkite ir tada aiškinkite kitiems apie tai, kokie jie durni. Mat triuškinančių argumentų kaip ir nepateikėte.
Autorius teisus
Konstitucinio Teismo paskelbtas nutarimas iš esmės patvirtino, jog abejonės dėl „Leo LT“ įsteigimo ir veiklos konstitucingumo bei teisėtumo turėjo pagrindą.
Pažvelkime į įvykius chronologiškai:
2007 06 28 – Seime priimamas Atominės elektrinės įstatymas. Paradoksalu, bet šiame ATOMINĖS ELEKTRINĖS įstatyme rašoma, kad atominė „gali būti“ statoma. O gali būti ir ne. Šiandien atvertus tos dienos Seimo stenogramas matome, kaip vienintelis Jurgis Razma plėšosi, kad įstatyme būtų įtvirtinta nuostata, jog atominės elektrinės statyba bus pagrindinis su nacionaliniu investuotoju kuriamos bendrovės tikslas ir siekis. Jam pritaria saujelė konservatorių, liberaldemokratų ir mišrios frakcijos narių.
O prieš balsuoja ne tik socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai – įstatymo stūmikai. Jei šiandien Seime esantys politikai Vytautas Bogušis, Raimundas Palaitis nebūtų balsavę „prieš“, jei Vytautas Grubliauskas bei sąžinės balsu pretenduojantys būti i konservatoriai Vilija Aleknaitė Abramikienė, Audronius Ažubalis, Ramūnas Garbaravičius nebūtų “susilaikę”, Jurgio Razmos formuluotė – statyti elektrinę būtų įteisinta įstatymu. Jei ne šie garbingieji politikai, Konstituciniam teismui būtų buvę perpus mažiau darbo. Ar bent vienas iš jų jaučiasi asmeniškai atsakingas?
Tai, jog šis įstatymas buvo priimtas, matyt, burnoti nereiktų. Mat, jį priimant buvo suplakti du dalykai – atominė elektrinė ir nacionalinis investuotojas. Kadangi dauguma Lietuvoje palaiko atominės elektrinės statybos idėją, ir seimūnai, norėdami parodyti tai, privalėjo balsuoti ir už priedėlį – nacionalinį investuotoją. Tačiau padaryti pakeitimų, kaip bandė J.Razma, galėjo bandyti kiekvienas. Bet bandė vos keli.
Bevartant 2007 06 28 dienos stenogramas, matyti, jog itin sklandžiai – be jokių pastabų, komentarų ar replikų buvo priimti įstatymo pirmieji straipsniai, kurie 2008 02 01 skubos tvarka buvo pakeisti.
2008 02 01 dienos Seimo posėdis, tikėtina, ateities kartų bus nagrinėjamas vadovėliuose kaip politinės nuomonės pardavimo diena. Tai diena, kai dauguma kėlę ranką už įstatymo pataisas, puikiai žinojo, jog pažeidžia konstituciją ir kelia ranką prieš Lietuvos, savo vaikų ateitį. Jie pademonstravo, jog Seimo nariai tėra oligarchų įrankiai.
Prisimenant tą dramatišką dieną, belieka konstatuoti prieš pat lemiamą balsavimą salėje liko tik 72 Seimo nariai, vos vienu daugiau nei reikalingas kvorumas. Iš salės išėjus visiems įstatymo priešininkams, Darbo partijos nariai susižvalgė tarpusavyje – tai buvo ženklas imtis „atsarginio“ balsavimo varianto – visiems balsuoti “prieš”. Tačiau į salę įlėkus vėluojančiam ir už įstatymą balsuoti pasiruošusiam Liberalų sąjūdžio atstovui Audriui Endzinui, po minutės buvo paskelbta dar viena registracija. Dar po minutės į salę grįžo priešiškai nusiteikę liberalcentristai. Iš Darbo partijos narių vienintelė Loreta Graužinienė spėjo viską susiskaičiuoti ir „sužaisti“ tikrąjį Darbo partijos žaidimą. Vėliau kiti Darbo partijos nariai graužėsi nagus, neperskaitę frakcijos seniūnės lūpose komandos. Taip būtų nušovę du zuikius: kaip ir žadėję nacionaliniam investuotojui – užtikrinę kvorumą ir balsavę „prieš“ kaip opozicija.
Įdomu, jog balsavimo metu salėje buvo 3 Seimo nariai, užsiregistravę balsavimui ir pirmą, ir antrą kartą, tačiau taip ir nebalsavę. Jų vaidmuo istorijoje išliks svarbus, nes tik jų dėka pirmąjį kartą salėje buvo kvorumas. Jie plėšomi prieštaringų jausmų dirbo „kvorumu“, tačiau, jei šiandien jų paklasutumėte, kaip jie balsavo, socialdemokratai Juozas Olekas ir Mindaugas Subačius bei Naujosios sąjungos frakcijos narys Antanas Valionis muštųsi į krūtinę ir sakytų: „AŠ NEBALSAVAU“. Taip, mygtuko jie nespaudė, tačiau salėje buvo ir savo kūnais užtikrino įstatymo priėmimą. Gėdingas elgesys.
2008 m. balandžio 23-ąją Seimas pirmą kartą suabejojo tuo metu lygiai prieš 70 dienų priimtomis pataisomis. Tuo metu pasigirdo pirmieji siūlymai kreiptis į konstitucinį teismą ir prašyti j išaiškinti:
– ar teiginys apie LEO bendrovės pelno siekimą sau neprieštarauja Konstitucijos straipsniui, jog „Valstybė gina vartotojo interesus?;
– ar bendrovė valdysianti pagrindinę LR elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus neprieštaraus Konstitucijai, kuri sako, jog „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ ,
– kadangi kuriant nacionalinį investuotoją buvo pasirinkta vienintelė bendrovė „VST“, ar tai nepažeidžia Konstitucijos, kuris „saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.
Po įstatymo priėmimo praėjus 70 dienų, jau 48 Seimo nariai manė, jog jų pačių priimtas įstatymas prieštarauja konstitucijai. Savo abejones jie užtvirtino parašais. Tačiau lemiamą dieną, kai jau reikėjo svarstyti kreipimąsi į Konstitucinį teismą Seimo salėje, savo pačių parašo išsigando ir į posėdį neatvyko ne tik Petras Auštrevičius iš Liberalų sąjūdžio ir liberaldemokratas Remigijus Ačas, konservatoriai Vincė Vaidevutė Margevičienė, Emanuelis Zingeris, Kazys Starkevičius, bet net ir Jurgis Razma.
Jau po dviejų mėnesių balsuojant dėl LEO teisėtumo, dalis parlamentarų suprato klydę. Pirmieji atgailauti pradėjo socialdemokratai Česlovas Juršėnas, Milda Petrauskienė ir Jonas Jagminas.
Liberalų sąjūdžio atstovai Eligijus Masiulis ir Vytautas Grubliauskas Seimo salėje dirbo kaip „kvorumu‘, gėdingai sėdėjo, tačiau nepaspaudė nei vieno mygtuko.
Žinodami, kad bus balsuojama dėl LEO teisėtumo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, į Seimo salę pabijojo įžengti abu LEO krikštatėviai Gediminas Kirkilas ir Vytas Navickas bei Vilija Blinkevičiūtė, Bronius Bradauskas, Juozas Olekas ir Dalia Teišerskytė, Gintaras Steponavičius, Dangutė Mikutienė, Algis Čaplikas, Raimundas Palaitis, Kęstutis Daukšys, o taip pat vienas pagrindinių LEO kūrėjų konservatorius Audronius Ažubalis.
Algirdas Sysas ir Algirdas Butkevičius balsuojant dėl LEO kūrimo nedalyvavo tačiau atėjo pareikšti, kad neabejoja, jog bendrovė sukurta teisėtai ir Konstituciniam teismui šios bylos puslapių atversti neverta.
Kaskart, kai buvo balsuojama dėl LEO interesų, juos geriausiai atstovavo socialdemokratai Zigmantas Balčytis, Irena Šiaulienė, Algimantas Salamakinas. Nepriekaištingai LEO nuostatas, kurios dabar Konstitucinio teismo jau pripažintos kaip pažeidusios konstituciją, gynė ir Kazimiera Prunskienė.
(b.d.)
Gairės: Ačas, Ažubalis, Bogušis, Daukšys, E.Masiulis, Grubliauskas, Navickas, Olekas, Palaitis, Prunskie, Razma, Steponavičius, Vėsaitė
p. Cyvai, jus tiesiog issisukinejate. Akivaizdu, kad jusu straipsnio pavadinimas pats savaime nurodo akcentus, kuriuos dedate. Tai – „nelabosios konstitucines dvasios“, vieno tokio paleistos is blogai kvepiancio teiseju politiniu angazuotumu butelio ir politines atsakomybes stoka.
Pirmiausia – del „teorines“ negalimybes KT nagrineti politiniu, o tik teisinius argumentus. Paskaitykit siuolaikinius teises teoretikus, gal atsibusit is miego, pamatysit, kokia riba tarp teises ir politikos argumentu – ir ar ji apskritai yra. Ka apie tai sako, sakykim, Dworkinas, o ka Rawlsas, ir ka Razas ir Posneris. Pavyzdziui Prezidento sprendimas pasirinkti viena, o ne kita kandidata i teisejo pareigas – teisinis ar politinis sprendimas? O generalinio prokuroro, policijos departamento vadovo atveju? o ministro?
Apie jusu ne vieoje reiskiama sarkazma teises interpretavimo klausimu – apskritai geriau nekalbesiu, nes nieko padoriaus zodziais pasakyti nepavyksta…
Triuskinanciu argumentu? ne neketinau. Jus pats uz save kalbate. Linkiu visiems apzvalgininkams, analitikams, komentatoriams pries pradedant placiu mostu apzvelgti viso pasaulio platumo problemas, bent jose pasikapstyti pries tai, jas smulkinant – kaip bobute sodo meslo kruveleje. Naudinga.
antra – politine atsakomybe. O kaip jus ja suprantate? kaip gedinga susipratusio savo menkuma politiko laisvanoriska isejima is parlamento zemai nuleista galva? man rodos, rinkejai turetu atsakomyben tokius traukti rinkimuose, parodydami jiems vieta ten, kur ji yra – politikos siukslyne. Ir ginti savo teises, aktyviai ginti – teismuose, susirinkimuose, viesose diskusijose etc. Bet ne galvu ir langu dauzymu bei skundimusi „busimajam gerajam carui“
Neturiu aš ko išsisukinėti, nes nesibalotiruoju ir reitingų man nereikia. Todėl, priešingai nei Jūs, kuris tiesiog aiškinate koks aį durnas ir vedate į teorines lankas, atsakau į Jūsų klausimą tiesiai ir šviesiai:
Klausiate:
„Pavyzdziui Prezidento sprendimas pasirinkti viena, o ne kita kandidata i teisejo pareigas – teisinis ar politinis sprendimas? O generalinio prokuroro, policijos departamento vadovo atveju? o ministro?“
Atsakau: politinis. Visi politinių institucijų sprendimai yra politiniai. Nuo šunų išvedžiojimo taisyklių iki ministrų skyrimo.
Visi teismų sprendimai turi būti teisiniai, kitaip, jie tampa atsakingi už kokių nors elektrinių statymą ir nestatymą. Pasiskaitykite konkrečiai šį KT sprendimą, kuriame Leo.LT konstitingumas argumentuojamas nacionalinio saugumo siekiu ir paaiškinkite – ar KT nuo šiol būtų atsakingas, jei tam saugumui būtų tik pakenkta?:)
Dėl parlamentarų. Gerbiamasis, apie kokį „susipratusiojo menkumą“ jūs kalbate? Kada parlamentarai suprato savo menkumą? Prieš tai, kai balsavo už antikonstitucinį, jų ir teisės departamento nuomone, įstatymą – ar po to??? Jei nesupratote, tai nelabai ir puoliau teisėjus už eilinį poetišką ir ištisai vertinamosiomis sąvokomis bei samprotavimais apie energetinį saugumą ir kitas bendrąsias gėrybes padabintą sprendimą.
Kaltinu dėl to politikus, kurie MULKINA rinkėjus balsuodami taip, lyg būtų skirtingu metu skirtingi žmonės. Ir įtraukia į tai KT. Juokingas išeina rezultatas – į įstatymus reiks įrašyti, kad Leo.LT turi pastatyti AE. Bet lieka nė kiek neaišku – kas bus jei nepastatys 🙂 KT ir negali į šiuos klausimus atsakyti, kaip to nepadarys ir visi jūsų cituoti autoritetai, net jei prie jų pridėtumėte Aristotelį ir visus, kurie dar tik parašys teorines monografijas.
Nepadės jie susitarti ir dėl to, kad Leo.LT tveriant nebuvo sukurta monopolija. Dar mažiau padės apmokėti tos neegzistuojančios monopolijos pateikiakmas sąskaitas.
„del “teorines” negalimybes KT nagrineti politiniu, o tik teisinius argumentus“, tai neskaičiau tiek daug teoretikų, kaip Jūs, bet skaičiau paties mūsų KT taip suformuluotus atsisakymus svarstyti pakišamus klausimus. Rasi, patys KT teisėjai stokoja laiko pasitarti su Jūsų autoritetais? Tada aiškiau – politinius klausimus KT spręsti, jei „labai reikia“. QED gerbiamasis.
na, tie „jie“ kaip minimum padetu suprasti, apie ka kalbama, o tai jau nera taip mazai :))
„teoriskai“ nera ir negali buti jokio Seimo sprendimo, kurio atitikties Konstitucijai negali isnagrineti KT – tai akivaizdu ir nereikia israsti dviracio, kad tai suprastum. Beje, tai galioja ir „praktiskai“, nes pats KT ta ne karta savo nutarimuose sake. Svarbu ne tai, koks Seimo sprendimas gincijamas, o tai, kokius ginco argumentus pateikiame. Jei ta suprastumete, gal kiek kitaip diskusija pradetumete. Beje, sitas faktas taip pat parodo, kad visi Seimo „politiniai“ sprendimai kartu yra ir teisiniai, kad ir kaip jus stengtumetes juos dirbtinai atriboti
O jei pasirodziau nekorektiskai – prasau atleisti, tiesiog yra kaip yra.
bet juk yra ir kita medalio puse – kad ir desimt kartu KT pateisintas politiku sprendimas gali sukelti politine atsakomybe – rinkejui rinkimu metu joks KT negales nurodyti, uz ka balsuoti, nors visiskas neatsizvelgimas, taip paplites siandien, irgi sukuria griztamasias pasekmes, nenaudingas visai visuomenei. Todel jusu raginima „neatleisti nuo politines atsakomybes“ visiskai palaikau, tik nezianau, ar supratau jusu siulomus tos atsakomybes budus.
Tai aš beveik apie tą patį ir kalbu – rinkėjai neturėtų manyti, kad KT, koks jis ten bebūtų, nuima nuo politikų pečių atsakomybę arba pateisina jų makliavones:):)