Solidarumas, nesvarbu – politinis, religinis, socialinis ar feministinis, yra geras ir žmogui būdingas dalykas, bet kartais būna toks juokingas, toks atsiduodantis baudžiava ir senmergišku/senbernišku davatkizmu, kad baisu. Senbambeklizmo ir nykaus pamokslavimo kvintesencija yra čia. Ir tai dar ne viskas.
Pirma bėda pakvaišusių fanų klubą, purkštavusį ir bliūbavūsį kartu su ne mažiau nukvakusių radikaliųjų feminisčių sutartine, ištiko, kai Arūnas Valinskas pasakė baisų žodį: “boba”. Prezidentūra nesprogo, net reitingai liko ten, kur buvo – gerą carą ir blogus bajorus Lietuvos baudžiauninkai linkę žaisti amžinai. Užtat visą savaitę buvo dėl ko sielotis politiniams stabmeldžiams ir vienodų galimybių už dyką ėsti institutams.
Dabar Justinas Argustas paklausė Jos Didenybės, kuri nieko niekam iš principo neprivalo aiškinti – ar ji giliai tikinti ar nelabai giliai. Klausimas dėsningai iškilo po to, kai šventoji tautos numylėtinė ėmėsi dėstyti savo abejones dėl to – ar teisingai katalikų bažnyčia jos mokytojo nešarvojo ten, kur ji norėjo ir paskatino beprasmę bei nesavalaikę diskusiją. Šis “giliai asmeniškas” klausimas užduotas viešajam asmeniui, viešai dėstančiam nuomonę apie bažnyčią, būtų buvęs visiškai suprantamas bet kuriam kokios supuvusios Amerikos prezidentui ar britų premjerui. Na bet čia juk negalima…. Užkliūna klausiančiojo amžius ir veido bruožai. Juk visi žino, kad mokytojas ir mokinė yra šventesni už… Gerai, kad žiniasklaidoje dar pasitaiko ir vaikų, o ne vien baudžiauninkai, kurių nuo stabmeldystės jau ir Jėzus anei Alachas nebeišvaduoja.
reikia daugiau kritikos siai bobai, nes runkelynas apatiskas ir visus i duobe tempiasi..
gaila, jog skaityti neidomu, nes „intarpu“ per daug.. gi cia ne literaturinis gyvenimas, o tikras.. kam ishkraipyti papildomai esme
aš tai apskritai tokio klausimo „ar esi giliai tikintis“ netoleruoju, kad ir kam jis būtų užduotas. Pats klausimas kaip toks rodo žmogaus nesusiformavimą kai kuriais klausimais ir elementarų nesusivokimą apie tikėjimo/netikėjimo dalykus. Todėl tai iš principo buvo snargliška nesąmonė… Galima klausti – ar esi labai praktikuojantis, ar nelabai. O tikėjimas yra pernelyg asmeniškas ir dažnai pačiam žmogui sunkiai apčiuopiamas dalykas… Ir kuo žmogus labiau gilinasi į tuos dalykus, tuo tas tikėjimas efemeriškesnis ima atrodyti. Taip kad ir gerb. Čyvo šitas visas komentariūkštis rodo ne ką daugiau suvokiančio skiedalus… Jau baigia užknisti šitas maisntryminiu tampantis atsainus visų ir visko niekinimas ir dergimas…. Lyg mada taptų viešai tapšnotis ir tuo didžiuotis… Kažkaip daugėja apsišikimo didžiavyrių Valinsko garbintojų.
Ak, kaip šauniai, gerbiamoji, pradedate apie korektiškumus, gėdindama kitus, o baigiate… apsišikimu 🙂 Bent pirštines užsidėkite, paskui mokykite ir gėdinkite aplinkinius. Jau nekalbant apie tai, kad šventesne už Bačkį laidotuvių istorijoje žūtbūt norėjo pasirodyti nūnai labai įsižeidusi ir savo svitos ginama pacientė.
Labai normalus klausimas apie tikėjimo gilumą. Jei žmogus bijo apie tai kalbėti, jo tikėjimas labai jau paviršutiniškas, nedrąsus. Juk viena iš tikėjimo pareigų – skleisti jį. Kaip gali skleisti žinią, ja netikėdamas, nebūdamas giliai įsitikinęs?
[…] „Solidarumas, nesvarbu – politinis, religinis, socialinis ar feministinis, yra geras ir žmogui būdingas dalykas, bet kartais būna toks juokingas, toks atsiduodantis baudžiava ir senmergišku/senbernišku davatkizmu, kad baisu. G. Kazlauskaitės tekstas – senbambeklizmo ir nykaus pamokslavimo kvintesencija“, – kikena kolega Tomas Čyvas. […]