Tomas Čyvas

Pastarieji mėnesiai (kaip greit bėga laikas) vėl privertė pastebėti, koks kiekis Kremliaus propagandos iš proto išvarytų zombių gyvena aplink. Nieko nepadarysi – karas suaštrina pojūčius, tad Rusijos agresija prieš Ukrainą – eilinė galimybė įsitikinti –„jie“ yra tarp mūsų. Klausimas – iš kur?

Iš kur gali atsirasti evoliucijos nebaigusios beždžionės smegenų vertus paistalus skleidžiantys individai? Kaip antai, ko reikia, kad tikėtum, jog Rusija 1/6 dalį gaublio sausumos buvo užgrobusi, kariaudama vien gynybinius karus?

Kaip galima tikėti, kad tai Gruzija buvo agresorė, o Rusija auka? Ką reikia padaryti su savo galva, kad manytumei, jog siekdami „skersti rusus“ susivienijo ir žydai (tokiais apšaukti Maidano lyderiai), ir „banderovcai“ (irgi tie patys)? Ukrainos nepriklausomybės kovų lyderio Stepano Baderos pasekėjai pripažįstami žydus kitados žudę būriais,o dabar jie (jei dar yra gyvų), kartu su jų nauja karta, jau susidėjo su žydais prieš rusus, kurie, esą, kovoja prieš nacizmą?? Logikos ieškoti neverta.

Apie menkesnio masto smulkmenas jau neklausiu. Jau nepatogu ir aiškintis, kaip čia Rusijos propaganda, pasakojanti apie jos spec. pajėgų kontroliuojamo nykštukinio rytinės Ukrainos miesto Slaviansko ‚taikių protestuotojų“ žūtis, nerodo jų laidotuvių ir vengia atskleisti asmenybes (miestelis nedidelis, visi visus pažįsta)? Išvada paprasta – nesinori pasakoti apie tapatybes savo spec. pajėgų kariškių, žūstančių ten, kur jų oficialiai nėra.

Bet grįžkime prie liguistai tikinčių, kad tai lietuviai, gruzinai, ukrainiečiai ir kiti „vanagai“, papirkti Amerikos žydomasonų ir Europos gėjų, siekia jei ne suėsti, tai bent sukandžioti taikingą Rusiją, su jos nekaltu beginkliu baletu, poetais, kompozitoriais ir ledo ritulininkais. Kas gali paneigti, kad Rusijos pasienyje tyčia ką tik surengtos šios sporto šakos varžybos, kuriose lyg tyčia gerai pasirodė NATO šnipai iš Lenkijos, Kroatijos ir tos pačios Lietuvos?

Mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda tokie nevispročiai, ilgai žvalgiausi po savo biblioteką. Akis užkliuvo už neįtikėtinai šiam reikalui informatyvaus veikalo: „TSRS istorija 10-11 klasei“, Kaunas, Šviesa, 1986 m.

Antai, 144 puslapio citata, kaip iš akies traukta, šiandieninė Putino propaganda, tik išoperuojant apeliacijas į darbininkų klasę ir pakeičiant „brolių slavų vadavimu nuo tų pačių Vakarų imperialistų“:

„1956 m. spalio mėnesį TSRS padėjo broliškosios Vengrijos darbo žmonėms sutriuškinti kontrevoliucinį ginkluotą maištą (anos gadynės Budapešto maidanas prieš Maskvos statytinius komunistus, – aut. pastaba), kurio tikslas buvo nuversti liaudies demokratijos valdžią.“ Kitaip sakant, tada dar turėjusi daug satelitinių režimų Maskva įsiveržė, kartu su jais į Vengriją, išžudė visus jai neparankiuosius, pakorė valstybės vadovą Imrę Nadį ir atstatė savo „tvarką“.

202 puslapyje rašoma: „1968 m. dėl antisocialistinių jėgų veiksmų Čekoslovakijoje (Prahos pavasaris, kaip ir Maidano rezultatai, irgi nepatiko Maskvai, – aut. past.) broliškos tautos socialistiniams iškovojimams (Maskvos statytinių režimui, – aut past.). TSRS ir kitos šalys – Varšuvos sutarties dalyvės suteikė jai internacionalinę pagalbą ir sužlugdė imperialistinių valstybių agresyvių sluoksnių planus.“

Tą patį šiandien norintys daryti Kremliaus čiulbėtojai ir propagandos atrajotojai Lietuvoje niršta, kad taip neišeina. Bent jau taip lengvai neišeina – dantukai atšipę, tarp pritariančių tik satelitinė, svetimos teritorijos gabalą rusų dėka valdanti Armėnija ir viena-kita Afrikos šalelė. Todėl belieka pakankamai beviltiškai rėkauti ir kitus kaltinti propaganda, patiems ją varant visai netalentingai.

Tokią istoriją besimokiusiai publikai, kuri dar i šiandien turbūt tiki ir kad „Amerika užpuolė Vietnamą“, kad sovietai vykdė „internacionalinę pareigą Afganistane“, kad koks nors 1980 m. lenkų „Solidarnošč“ lyderis Lechas Walęsa yra „jankių šnipas“ – nesunku patikėti ir šiandieniniais to paties pobūdžio purslais.

Pasiklausius, su kokiu buku įniršiu ginama sostinės Žaliojo tilto balvonų “paveldo vertė”, tampa aiški ir kita dalis. Minėtos mokymo priemonės 192-193 puslapiai skelbia: „Rašytojų, žurnalistų, dailininkų, kinematografininkų, kompozitorių sąjungose yra visų mūsų didžiosios Tėvynės nacijų ir tautybių atstovų. Jų kūrybinė veikla – neatskiriama visos tarybinės liaudies dvasinio gyvenimo dalis.“ Todėl daugelis jų ir braukia džiaugsmo ašarą, kai gauna Putino atvirutę su blizgučiu garbingo jubiliejaus proga.

Juk net ir prezidentei Daliai Grybauskaitei persiorientuoti buvo sunku. Geriau už daugumą, pagal savo karjerą, turėjusi įsisavinti aukščiau išdėstytas “tiesas” ponia pradžioje pareiškė, kad dėl Maidane pralieto kaltos, girdi, „abi pusės“. Tiesa, aplinkybės – pirmiausia išlikimo valdžioje instinktas – greitai paskatino atsikvošėti ir prisitaikyti prie patriotinės retorikos.

Be abejo, tai nepaaiškina Kremliui „naudingų idiotų“ gausos visa apimtimi. Kremliaus šiandieniniams paistalams apie iš visur ropojančius priešus paveiki ir dalis jaunimėlio, neatsiklausiusio panašaus pobūdžio kliedesių ir nepamenančio, kaip atrodė sovietmečio „Panorama“. Žinoma, yra dar ir tam tikra kategorija verslininkų, šventai tikinčių, kad jų dešrelės ir sūreliai apsaugos Lietuvą geriau už NATO. Tai irgi kategorija išaugusi iš senųjų “tiekėjų”, kurie blaškėsi po “Didžiąją Tėvynę” ir  ir papirkinėjo valdininkus bei tenykštę ūkinę nomenklatūrą dešromis bei raudona degtine, išmušinėdami “fondus ir limitus”.

Beje, kai kada į Kremliaus lakštingalas, pridėjus provincialų bukumą, yra panašūs ir kai kurie Lietuvos superpatriotai. Pamėgink suabejoti bet kurio konservatoriaus genialumu bet kurioje srityje ir kaipmat susilauksi įtarimų, kad dirbi Kremliui. Toks jau iš naftalino lendančių trolių auklėjimas ir aukščiau aprašytos pamokos, kurias jie gerai kažkada išmoko – be paranojos ir priešų paieškų nė krust. Paradoksalu, bet daugelis labai patriotiškų Lietuvos rėkautojų, persegus ženklelius ir paremontavus retoriką, labai tiktų į to paties Putino propagandistų gretas. Kadrai, kuriems pavojus nacionaliniam saugumui kyla iš valdžios kritikos, nepatogių jai klausimų ir estradinių dainų, ten visada pageidaujami. Į paranoją linkęs klapčiukas, geriausiai pasaulyje mokantis bambėti poterius, nesunkiai įsisavins ir naujus. Stebint šių dienų “rinkimų kampaniją” Lietuvoje, darosi akivaizdu, kad tik narystė netobulos euroatalantinės erdvės klubuose dar šiaip taip (kol kas) saugo nuo putinizmo, kuriam Lietuvoje nebūtinas nė pats Putinas.

Tags: Apie Ukrainą, propaganda, Putinas, troliai, TSRS istorija, Ukraina