Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Liustracija Lietuvoje lieka įdomi. Su įstatymais, naudingesniais jos objektui nei šalininkams. Su komisija be pirmininko. Tai dar būtų pusė bėdos.

Buvusios pirmininkės Dalios Kuodytės pastebėjimas, kad liustracija nevyksta žmonių protuose, kad paniškai bijoma tiesą net girdėti, o ne tik sakyti ir galiausiai pasvarstymas, jog būsimajam („kamikadzei“?), kuris ryšis dirbti šį darbą, ji „geriau nesakytų nieko“, verčia pamąstyti plačiau. Apie patį liustracijos kontekstą.

Svarbu net ne tai, kaip meistriškai, pasinaudojant vieno pirmųjų jos entuziastų – Virgilijaus Čepaičio – tikrų ar tariamų ryšių paviešinimu, o taip pat (sąmoningai?) pasiūlius nesveikai radikalius apribojimus, buvo diskredituota pati idėja ir pradėta, viešąją erdvę ilgainiui užvaldžiusi, nomenklatūros ir sovietinių skundikų bei kolaborantų reabilitavimo veikla.

Internete, praėjus septyniolikai metų po LTSR pakasynų, galima rasti tokių „perlų“:

„Skiriamoji riba tarp garbingų ir padorių žmonių ir savanaudžių niekšų eina visai ne ties KGB slenksčiu, bet žmogaus viduje. O ten pažvelgti ir pamatyti iš šalies neįmanoma. Bandymai atskirti „gerus“ nuo „blogų“ yra advokatavimas liustracijos velniui Liuciferiui žmonėms kankinti. Kodėl taip? Niekšai visada mokės išsisukti, jie ryžtingi veikti, gudresni už patiklius ir naivius. Tiesa ta, kad LTSR nebuvo pragaras, kaip ir LR nėra rojus.“

Va taip. Kolaboravimo ir išdavystės, patriotizmo bei rezistencijos priešprieša patalpinama kažkur „giliai į vidų“, kur nepasieks nei kunigas, nei psichologas, o juolab liustracija. Neįlįsi juk sielon buožintojams ir stribams, enkavedistams ir kagėbistams. Gal jie netgi neblogi savaip žmonės buvo – šeimomis rūpinosi, trisdešimt sidabrinių, užuot pragėrę, išleisdavo kokio „vojentorgo“ krautuvėlėje ir vaikučiams kasdien nupirkdavo ledų. O kad ten kažkas kažką padarė negerai, tai niekis – žmogaus sielos mat neperprasi.

LTSR nebuvo ne tik pragaru. Tai tebuvo, kaip yra įžvelgęs A. M. Brazauskas, „tam tikra valstybingumo forma.“ O toje formoje, cituotą atsiliepimą parašiusiam žmogui, gal tikrai buvo nei geriau, nei blogiau. Tai nebūtinai reiškia, kad jis kagėbistas, nomenklatūrininkas ar „apsukruolis“, tempdavęs po apatiniais iš kombinato servelatą ar tarybines dešreles, mokėjęs sąžiningai uždirbtą kyšį už nupiepusį „žiguliuką“ (nes paskyros negalėjo sulaukti metų metais). Tai gal tiesiog reiškia, kad žmogui daug nereikėjo, niekur jis nelindo, buvo nei baltasis, nei raudonasis, jo šeimą apėjo trėmimai, buožinimai ir žudymai. Kažkaip susiveikdavo sovietų gadynėje pasiturintį gyvenimą simbolizavusį tualetinį popierių, džiaugdavosi „pajokais“, kuriuose prieš šventes rasdavo žaliųjų žirnelių ir pamėlusį ančiuką už 1 rub. 20 kap.

Tie kiti, kuriuos ištrėmė, nužudė, apiplėšė ir kitaip nurašė į „gamybos nuostolius“ jam liko tolimi, ir nedomino nei tada, nei dabar. Tai, kad iš visos šalies buvo pavogta 50 metų normalesnės, bent jau artimesnės europietiškajai, raidos, jam irgi tik erzinanti tezė ir nieko daugiau. Rezistencija liko taip pat – „nei gera, nei bloga“. Ji „jokia“. Daugių daugiausiai – „ir vieni, ir kiti niekšai“. Tai dar labai atvira ir santykinai sąžininga pozicija.

Daugelis net visuomeniškai aktyvių žmonių, net su mokslininkų laipsniais, išvis nelinkę apie tai kalbėti, arba linkę pasakoti ne tai, apie ką jų klausia.

Kai savo lojalumą kolaborantams įamžinusiems ir už tai piniginį atlygį iš jų gavusiems menininkams bei jų autorinių teisių gynėjams kyla noras pasipinigauti ir dabar, jų neprašnekinsi viešojoje erdvėje. Nei vienam nepakanka drąsos pasisakyti paprastai ir aiškiai. Prisipažinti, kad nematė tada, o ir nemato dabar nieko blogo posovietinėje ideologinėje propagandoje. Pasakyti aiškiai, kad ir dabartinė karta, jų nuomone, jiems dar skolinga, nes sovietai nesumokėjo pakankamai. Tokių sąžiningų mulkių, kaip du kalėjime atsėdėję seni komunistai, nėra. Net jei kalbama, tai tik apie meno savaiminę vertę, apie formalumus autorinių teisių įstatymuose. Kalbam net apie toleranciją, demokratiją ir kapitalizmą – dabar tai tapo parankios sąvokos, nors tuomet šlovinti sovietai nelabai jas vertino. Tik ne apie tikruosius motyvus, skatinusius kurti ideologinį meną.

Apie Salomėjai Nėriai ir kitiems „saulės gabentojams“ sumokėtas premijas – po 5 000 rublių (paskaičiuokit „suklydimo“ kainą šių dienų nacionalinės valiutos perkamąja galia) geriau neklauskit. Ir nebandyk pasiteirauti, kodėl pono Šiklgruberio ar Hitlerio giminaičiams nesiūlomi honorarai už „Mein Kampf“. Būsit aprėktas bolševiku ir buku barbaru. Šios absurdiškos situacijos nesiryžta spręsti net Seimas, nors tolerantiškoji Konstitucijos dvasia dar nepasakė savo, dabar jau įprasto, išankstinio „veto“.

Dar vienas įdomus dalykas – skaitant abiturientų istorijos testus (www.egzaminai.lt) 2002-2007m. sąvokos „kolaboravimas“ neaptiksi. Jau nekalbant apie išdavystę. Viename iš jų porą klausimų išlementą apie partizaninį judėjimą – ačiū ir už tai. Tai, žinoma, nereiškia, kad kolaborantų ir išdavikų Lietuvoje nebuvo. Tiesiog jei pasakysi, kad buvo, teks paaiškinti – kas jie tokie. Tada klausimus teks ištraukti „iš giliai vidaus“ ir paaiškinti jų esmę. Koks mokytojas (nors gal ir yra drąsių) mokykloje ryžtųsi paaiškinti A. Pociaus, A. M. Brazausko ar G. Kirkilo santykį su šia sąvoka?

Ne ką sąžiningiau kalbama ir apie tarpukario „valstybininkus“. Ar generolų Musteikio, Vitkausko ir Raštikio vardais vadinamos kariūnų mokymo įstaigos ir gatvės nurodo sektiną elgesio taktiką agresijos akivaizdoje? Vienas jų ridenosi po užkardu į Vokietiją, kitas dalyvavo savo kariuomenės likvidavimo komisijose, trečias šiaip laikė „špygą kišenėje“. Iš esmės – visi sulaužė duotą priesaiką.

O politikai? Perbristi per upeliuką ir kiūtoti neprasižiojant emigracijoje yra tas prezidento elgesys, kuris nevertas išdavystės epiteto? Ar ne ties Kaliningrado srities užkardu turėtų simboliškai baigtis Vilniuje prasidedanti A. Smetonos gatvė? Ne. Tokia pozicija – „nepadoriai radikali“. Juk pasekmės šaliai nebuvo radikalios – ar ne? Jei apie tai ir pasvarstoma, viskas nurašoma „blogai aplinkai“, „didelei grėsmei“, „nepalankioms aplinkybėms“. Galiausiai lieka arba fiktyvūs herojiniai epai arba mįslingi nutylėjimai.

Tad jaunajai kartai ta riba tarp partizano ir stribo, kovotojo ir bailio yra nusodinama kažkur dar giliau „į vidų“, o gal ir į šiukšlių dėžę. Galiausiai, manau, bus paskelbta, kad vieninteliai bolševikai yra tie, kas prisimena bolševizmą buvus ne visai gerą ir mielą. Išdavysčių juk jau seniai nebūna – tik tolerancija ir pragmatizmas.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Visuomenės grupės, kurios mėgina pabrėžti savo išskirtinumą ir ypatingą statusą, neretai griebiasi nuo visų kitų atsiribojančios retorikos. „Bolševikas neturi tėvynės“, – sakė Vladimiras Leninas. „Teisininkas tarnauja paragrafui“, – mėgsta kartoti mūsų teisingumo prievaizdai. Įtarti, kad bolševikas gali būti rusas arba ukrainietis – mirtinas įžeidimas. Reikalauti logikos ir nuoseklumo iš mūsų teisės tarnų – irgi baisus akibrokštas ir nepagarba.

Dar visai neseniai internete galėjai pasiskaityti kai kurių piktdžiugiavimų,:esą štai kokie draugai tie jankiai – neatiduoda Gintaro Petriko. Atidavė. Prieš tai maloningai palaikę kalėjime kelis metus ir išvadavę Lietuvos mokesčių mokėtojus nuo priedermės jį ten išlaikyti.

Į Lietuvą po 7 metų paieškų grąžintas lyg ir labiausiai ieškomas ekonominis nusikaltėlis, o viskas įdomu tik žurnalistams ir dar kokiam nors Kauno Holdingo kompanijos indėlininkui. Politikai nesako teisėsaugą giriančių kalbų ir nemėgina afišuoti savęs bei savo nuopelnų. Priešingai – pašnekinti valdžios atstovai nieko nekomentuoja ir labai greit susinervina. Teismai gūžčioja pečiais, o prokurorai, pagal jų pasisakymus, atrodo taip, lyg jiems tiesiog kas būtų užkrovęs nereikalingą papildomą rūpestį.

Lygiai taip pat – puse lūpų ir be jokio patoso į laisvę paleistas Algirdas Petrusevičius. Jis būtų sėdėjęs ir toliau, jei baudžiamieji teismai veiktų tik dviem pakopomis, kaip ir administraciniai. Pastarieji jau seniai panašūs į valdžios institucijų priemonę „nusodinti“ nepatenkintus išsišokėlius taip, kad jie nebeturėtų kam pasiskųsti. Laimei, yra kitaip. Aukščiausias Teismas ėmė ir pastebėjo smulkmeną – žmogų į kalėjimą uždaręs teisėjas nebeturėjo įgaliojimų teisėjauti.

A. Petrusevičiaus atvejis įdomus dviem aspektais. Be jokio didelio sielvarto ir baimės laisvėn paleidžiamas žmogus, kurį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė prezidentui ir Valstybės gynimo tarybai pristatė kaip lietuviškąjį bin Ladeną, sėdintį spalvingos schemos viduryje ir telkiantį baisiems teroro aktams Lietuvos politikus ir kariškius. Juk tik skubėjimu ir nuoširdžiu noru pažaboti „dešiniųjų fundamentalistų kruviną grėsmę“ galima paaiškinti, kad tam tiko ir teisėjas su pasibaigusiais įgaliojimais. Nekalbant apie šią „amžiaus bylą“ lydėjusį propagandinį srautą.

Ir štai – baisusis senolis su viena ranka vėl laisvėje, o prokurorai tik truktelėjo pečiais: „nežinojom, kad tie įgaliojimai pasibaigę.“ Variantai du: arba Lietuvai A. Petrusevičius nekelia tokios grėsmės, apie kurią tiek trimituota, arba prokurorai jau patys užverbuoti į „dešiniųjų teroristų tinklą“ ir į Tėvynei gresiantį teroro aktų protrūkį žvelgia pro pirštus. Politikai ir žiniasklaida, anksčiau džiūgavę, kad sulaikyta tokia pavojinga persona, dabar irgi numojo ranka. Perspėjimų apie visuomenei vėl gresiantį pavojų neišgirdome, nors anksčiau, tiek buvęs VSD šefas, tiek jo politiniai užtarėjai gyrėsi jį likvidavę.

Dar įdomiau, kad pats faktas, jog neįgalioti teisėjai gali sodinti į kalėjimą, o gal ir iš jo paleisti – nieko nesujaudino ir nesuglumino. Nepaisant to, kad byla lyg ir rezonansinė, tiek teisėjų priežiūros institucijos, tiek Seimas, tiek prezidentas turi milijoną svarbesnių rūpesčių. Pats teisėjas tikriausiai irgi buvo tai pamiršęs? Ar darė tai vedamas kilnaus siekio – užkirsti kelią terorui?

Skirtingas uolumo mastas ir požiūris į darbą dar labiau išryškėja, kai matome Baltarusijoje žuvusio VSD pareigūno mirties tyrimo peripetijas. Kitaip nei anksčiau buvo A. Petrusevičiaus atveju, čia matėme norą padaryti viską, kad nereikėtų daryti nieko. Atnaujinti tyrimą, kurio eiga ir rezultatai visuomenėje kėlė vien nepasitikėjimą ir apmaudą, privertė tik teismas, o ir dabar neaišku, kiek toli bus ryžtasi pažengti.

Galima kiek nori kaltinti visuomenę žemu teisinio išprusimo lygiu, paragrafų neišmanymu. Tik vargu ar galima teigti, jog tai vienintelė priežastis, sąlygojanti menką pasitikėjimą teisėsauga. Net paprasčiausia valstietiška logika ir sveikas humoro jausmas tam būtų nemenkos kliūtys.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

utinka, kad ilgai kits kitą mylėję, glaudę bei lepinę partneriai išsiskiria tik po ilgos abipusės kankynės, nes vienas – klaikus girtuoklis, smurtautojas ar šiaip – nesugyvenamas keistuolis, kuris – vidury nakties – siūlo lipti ant paukščių apdirbto stogo grožėtis mėnuliu ir nesupranta, kad kitas tenori pamiegoti.

Kai kalbama ne apie santuoką, o apie “skudurų sumetimą” pagal kontraktą – viskas dar paprasčiau. Taip jau išėjo, kad lyg ir ilgai lauktas konservatorių ir socdemų “išsiskyrimas liekant draugais” buvo sutiktas bemaž žiovaujant.

„Nesavanaudiškumu vardan Lietuvos“ grįstas 2K projektas, jei žiūrėtume iš šalies, turėjo klaikiai nuvarginti abi puses. Abi skundėsi, kaltino, reikalavo atsiprašyti ir vienas iš kito tyčiojosi, bet vis tiek „gyveno“. Kvepėtų lyg ir kažkokiu sadomazochistiniu išsidirbinėjimu. Tačiau, ką darysi, jei tai žmonėms tiesiog patinka, o gal yra kažkaip naudinga?

Tėvynės Sąjungos vadovybė nuolat inkštė, aimanavo ir bėdojo, jog LSDP nepaiso reikalavimų, kurių pastaroji negalėjo atsiminti arba atvirai vadino absurdiškais.

O karavanas ėjo pirmyn. Kelias dešimtis patyrusių šalies žvalgybos pareigūnų VSD vadovybė, dengiama socdemų, išsviedė už borto. Albinas Januška, buvęs konservatorių reikalavimų dalimi, ligi šiol jaučiasi pakankamai komfortabiliai. Liustracijos iniciatyvas, kurias konservatoriai atkakliai teikė, kairieji metodiškai ir nuosekliai žlugdė.

Kiekvieną kartą, kai konservatoriai klausė apie KGB rezervą ir GAZPROM tarpininkų įdiegtas korupcines schemas, jiems buvo atsakoma politologijos vadovėlio apibrėžimais ir prašoma įrodymų, kurie tenkintų baudžiamąjį kodeksą. Tėvynės Sąjunga pagrįstai piktindavosi kalbėjimu ne į temą, bet ramindavo save – kiti, esą – bus dar blogesni. LSDP atrodė gražiau už kokią Darbo partiją, o išsigalvota priedermė apsaugoti Lietuvą nuo Maskvoje pasislėpusio V. Uspaskicho tapo dingstimi kęsti šią demokratijos principų ir valstybingumo eroziją.

Tragikomiškų klaustukų iškilo ir kitose srityse. Iki šiol tiksliai neaišku, kas prisiims atsakomybę už socdemų švietimo reformą, palikusią pedagogus be algų kilimo, keistoką blaškymąsi dėl tautos blaivybės.

Kai sprendimas „raštu neberemti“ buvo priimtas, pasirodė, jog jo priežastys visai net ne tos. Bene atviriausias buvo Seimo narys Jurgis Razma, pasakęs, kad socdemų rėmimas “tapo viešųjų ryšių problema”. Suprantama, kad ilgainiui būtų tik sunkiau atsiriboti nuo daugelio valdančiosios koalicijos išsidirbinėjimų, tik neaišku, kas Lietuvai gero iš to, kad konservatorių viešiesiems ryšiams liko mažiau balasto?

Viskas taip paviršutiniška ir nerimta, kad 2K projekto, kurio, pasak A. Kubiliaus, net ir nebuvo (!), strategams dera parašyti kuolą ir įvaizdžių kūrimo srityje.

Nutraukiant formalią paramą deklaruotas „nusivylimas“ yra labai jau skystas, kuomet kalbama apie tokius dalykus, kaip visą bendradarbiavimą puošę VSD reikalai arba,  švelniai tariant, nelabai skaidrus Atominės elektrinės įstatymo stūmimas, kurio konservatoriai ir dabar nelaiko klaida.

Konservatoriai savo pareiškimuose apie esmę tiesiog nekalba. Kaip seniai kankinami mazochistai, mūsų dešinieji abstrakčiai ir neartikuliuotai pasakoja apie kažkokius nevykdytus susitarimus, provokuodami „dominuojantį“ partnerį tyčiotis dar labiau. Tik taip galima suvokti testą:

„Mes sakome, kad nėra prasmės pratęsti tokius susitarimus, kokius buvome pasirašę praėjusių metų liepą ir gruodį. Šiandieninėje situacijoje susidaro vaizdas, kad valdančioji koalicija gali rasti ir kitų partijų paramą. Yra ir pozityvių dalykų, yra ir tokių, kurie nuvylė per šiuos metus. Ypatingai nuvylė Vyriausybės negebėjimas ryžtingai kovoti su korupcija ir atsispirti tam, ką metaforiškai vadiname „dujų kvapu“, tiek reguliuojant dujų kainas, tiek ir nagrinėjant „Dujotekanos“ įtaką valstybės reikaluose“, – penktadienį po prezidiumo sprendimo aiškino A. Kubilius.

Liepą, gruodį ir kitais kalendoriniais laikais konservatoriams buvo niekaip neaišku, kad toliau savo rinkėjams bus tik sunkiau pasiaiškinti – kodėl šmeižti pro langą Baltarusijoje išmestą pareigūną, ar šmeižtą tiesiog toleruoti – yra „geriau, nei blogai“. Niekaip nesisekė perprasti, kad noru būti arčiau valdžios ir geriau gyventi pagrįsta partnerystė daugeliui taps pajuoka. Niekaip ir dabar nesiseka prisiminti – ar jie sutinka, kad G. Kirkilui patarinėja A. Januška ar jie turi ką nors prieš.

„Dujotekana“ yra turbūt nevisai „Dujotekana“, „GAZPROMAS“ – ne visai „GAZPROMAS“, o A. Januška taps ne visai “valstybininku” ir ims pats kovoti su savimi, jei konservatoriai “jų” vyriausybę (patys taip vadina) rems be susitarimo surašyto popieriuje?

Užuot pateikę pragmatiškiesiems partneriams aiškų ir nedviprasmišką reikalavimų sąrašą bei principingai laikęsi savo pozicijos, užuot pareikalavę valstybės interesų nepaisančios vyriausybės atsistatydinimo, A. Kubiliaus vadovaujami konservatoriai perkelia bičiulystę į neformalių pasišnabždėjimų lygmenį. Gyvenimą “susimetus”, keičia sanguliavimas “be įsipareigojimų”.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

„Jei nori gerai dėti į krepšį – treniruokis, o jei nori numalšinti troškulį – gerk Sprite“ – skelbia normali logiška reklama. Jei analogiškai – be agresijos ir „kietumo“ sąsajų su geriamu skysčiu, savo prekę pristatytų alaus siūlytojai, reklamos visiškas uždraudimas nebūtų reikalingas.

Žiniasklaidos savikontrolės mechanizmai aiškiai neveikia, o kovotojai su girtavimu nesugalvoja nieko geriau, kaip pabandyti įslaptinti patį alkoholio egzistavimą.

Vienas pavyzdys, Jugoslavijoje buvo vykdoma reklaminė akcija, siekiant paskatinti žmones grąžinti turimus ginklus. Ir gana drastiškai. Vyrų tualetuose buvo klijuojami reklaminiai plakatai, kur užrašai skelbė, jog vyriškumas yra ne perbrauktame šautuve, o tame, ką skaitytojas laiko rankose. Galima visaip spėlioti apie tokių apeliacijų efektyvumą, bet vargu ar tai yra labiau juokinga už teiginį, jog rugsėjo 1-osios „nusausinimas“ yra „simbolinis laiškas visuomenei“ ir pan.

Tie patys entuziastai jau kurį laiką nesugeba įteisinti kalėjimo bausmių ir nusikaltimo įrankio – automobilio konfiskavimo apsvaigusiems vairuotojams, o vietoje to, kaip ir dera viešųjų ryšių dievinimo gadynėje, iš anksto visiems paskelbia nieko niekam neparduosią vieną konkrečią dieną. Paskui – trauko pečiais ir gailiai stena, kad visi iš šitokių parodomųjų akcijų juokiasi.

Kam čia spausti pareigūnus taikyti jau esančias priemones, o ne prekiauti indulgencijomis, kam čia sukti galvą, kaip priversti prekybininkus ir reklamuotojus laikytis įstatymų? Dirbti siekiant, kad reklama atitiktų etines normas ir neprasilenktų su sveiku protu? Tingu. Ir reitingai nekyla.

Su krištoline ašara aky paskelbti apie bealkoholinę rugsėjo 1-ąją yra kur kas lengviau, nei atlaikyti „maximų“ spaudimą, kuomet mėginama įvesti griežtas bausmes už alkoholio pardavimą nepilnamečiams. Draudimą su būtinomis drakoniškomis, gal net ir perteklinėmis sankcijomis, kuris turėtų galioti kasdien, o ne per šventes ar kada tai reikalinga kokio „kovotojo su girtavimu“ įvaizdžiui. Užteko visagalių prekybos centrų vadams pagrasinti, pasityčioti iš pensininkų ir pagyvenusių žmonių, reikalaujant dokumentų, ir griežtumų, kaip nebuvę.

Ypač komiška ir kvaila, kai politikai, kurie patys ne kartą savo rinkėjų matyti prisiliuobę ir svaidantys stikliukus į sieną, imasi įpareigoti policininkus tikrinti, ar automobilio salone esančio krepšio dugne nėra butelio alaus. Juk visi žino – iš bagažinės išsitrauktas butelis bus mažiau žalingas. Dar nuostabiau yra tikėti, kad policininkai tikrai tai darys. Neseniai vienas prisidirbęs veikėjas citavo I. Kantą ir nukando filosofo sentencijos pabaigą, sakančią, kad bet kokia teisė turi priklaupti prieš sveiką protą. Atrodo, kad šią tiesą pamiršo ir blaivybę neva puoselėjantys politikai, kuriems vis dar neaišku, jog kvailas įstatymas niekada neveiks, nes bus paminamas tiesiog totaliai, nebent būtų imamasi karo meto represijų.

Kyla ir įtarimų, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Uždraudus prekiauti svaigalais degalinėse, jų rinkos dalį pasiims kažkas kitas. Greičiausiai – didieji prekybos centrai, nes jie – visame „kovų“ vajuje – vėl gauna išskirtines sąlygas. Keistoki sutapimai. Nebent vėlgi – iš „Maximos“ ar kito centro pirktas butelis sveikatos nesugadins?

Jei norima, kad visi tyčiotųsi ir gerdami dalintųsi įspūdžiais apie gorbačioviškų išsidirbinėjimų ypatybes – geriausia „kovoti“ būtent šitaip. Tik neaišku – ar tai fantazijos stoka, ar pagirių sindromas motyvuoja tokias metodikas ir nesėkmingas viešųjų ryšių akcijas?

Belieka pasveikinti mokytojus su rugsėjo 1-ąja ir palinkėti sėkmės ugdant vaikus bei padedant jiems ne tik semtis žinių ir neįgyti žalingų įpročių, bet ir išmokti atskirti tikrovę nuo fikcijos.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

G. Orwello „1984-ųjų“ personažas pasakoja, kad totalitarinis režimas, stebėjęs savo „aveles“ visur ir visada, nelabai toleruodavo netinkamas veido išraiškas. Optimaliausia buvę atrodyti optimistiškai ir energingai. Surūgusi veido išraiška reiškė, kad galbūt nepakankamai myli Didįjį Brolį.

Būtent taip, kaip byloja istorija ir prisiminimai, derėjo atrodyti ir tiems, kuriuos filmavo sovietinės „žinios“ ar aprašė to meto spauda. Amžinai viršijami planai, augantys primilžiai ir tik laikini sunkumai – štai sovietų informacinio eterio leitmotyvai, su kuriais daugelis mūsų užaugo. Ką ten kalbėti – neoptimistiškai pasisakę asmenys buvo net „gydomi“ beprotnamiuose.

Pozityviai auklėjo ir kultūros šedevrai – J. Kobzono „Denj Pobedy“ ir animacinis „Ereliukas“ – tik du iš tūkstančių – pozityviai ir optimistiškai nuteikiančių kūrinių, turėjusių atmušti sovietų spaliukui, pionieriui, komjaunuoliui, komunistui ar „nepartiniam bolševikui“ (M. Gorbačiovas sakė, kad būna ir tokių) norą domėtis visokiais vakarietiškais užkratais.

Ir šiandien sunku įsivaizduoti Amerikos ar Britanijos roko žvaigždę, kuri sutiktų būti savo šalies vyriausybės rūmų „dvaro dainorėliu“, kaip koks nors rusiškas „Liube“.

Analogiškai ir su žiniasklaida – pasiūlęs girti G. Busho administraciją, todėl, kad savo darbo metu gerai dirba medikai, gydytojai, policininkai arba gaisrininkai (tuo visiems siūlė pasidžiaugti A. Brazauskas), JAV būtum palaikytas idiotu. Visai ne todėl, kad medikai ar pedagogai prasti, visai ne todėl, kad policija nepagauna nusikaltėlių. Tai tiesiog jų darbas. Politikų darbu Vakaruose laikomas atsakomybės prisiėmimas už labiausiai problemiškas sritis. Pavyzdžiui, jei iš Irako grįžta per daug cinkuotų karstų, tai visiems nusispjauti, kad gerai dirba kelininkai ar gaisrininkai.

Na, gal ne visiems. Tai svarbu jiems, jų viršininkams, tiems, kam prireikė jų paslaugų. Jei jie įvykdo žygdarbį, juos pagiria ir spauda. Tik labai sunku įsivaizduoti rimtos Vakarų žiniasklaidos priemonės vedamųjų „pozityvią“ seriją, kaip ją tikriausiai supranta dalis tautiečių, besišaukiančių optimistinių ir pozityvių komentarų.

Politikai, o ir kai kurie tikri kolegos, pastaruoju metu išreiškė pageidavimų, kad apie savo šalį, o tiksliau apie jos aktualijas, rašytume optimistine ir pakilia gaida. Šio motyvo nusitvėrę seimūnai, visiškai logiškai nusprendė, kad ne tik privalo būti liaupsinami už tai, jog kartais ima ir padaro, kas jiems priguli. Kai kurie paprašė, kaip pamename, rentų iniciatyvos metu, už tai primokėti.

Taigi, madingu dabar tampa lozungas: „šalin saviplaką“ . Girkimės ir bus geriau. Netgi lyginti šalies politinę ir valdymo realybę kartais siūloma ne su kokiais nors skandinavais, kurie esą tiesiog iš principo fenomenalūs, o su kuo nors prastesniu. Nebloga mintis.

Viešojo administravimo kokybę palyginkime su Somaliu, ekonomikos galią su Zimbabve (ten šiemet infliacija pasieks 100 000 procentų), demokratinių laisvių padėtį su Baltarusija.

Šitaip grupuojant faktus ir dideliais tiražais platinant viešųjų ryšių specialistus parengtus pranešimus spaudai, viskas tikrai nušvis ryškiomis vaivorykštės spalvomis.

„Alitos“ privatizavimo istorija atrodys džiugi ir prašysis aplaistoma putojančiu skysčiu. Kiekvieną STT operaciją, kai pagaunamas kyšį imantis kelių policininkas, turėtų lydėti susižavėjimo kupini skandavimai. Jei ne pikti „juodieji politologai“ ir visokie kritikai, tauta suprastų, kad tik įvedęs naujus mokesčius premjeras suteiks galimybę visiems važinėti naujais ir prabangiais automobiliais. Matydama, kaip „skurstantis bedarbis“ A. Pocius, išliejęs tiek sūraus prakaito kovoje su V. Pociūno atminimu, Seimu ir „kurmių“ intrigomis, dar metams turi „kur prisiglausti“, pilietinė visuomenė turėtų supratingai linksėti. Jei tie, kas turi saugoti kultūros paveldą, dar neleido nugriauti Gedimino pilies ar Klaipėdos muzikinio teatro – siųskime jiems atvirukus su padėkomis ir nominuokime ordinams.

Valstybinių švenčių ir atmintinų dienų proga darbo kolektyvai turėtų siųsti valdžiai susižavėjimo kupinas telegramas ir „pozityvo“ propagandistų sukurtą elektroninį laišką: „Myliu, žaviuosi“. Pastarasis turėtų nukonkuruoti „negatyvistų“ pramanytą „Neišduok“. Tokioje aplinkoje neigiamos ir blogos mintys į galvą tikrai šautų tik Lietuvos priešams ir bepročiams.

Nepakankamai intensyvus gyrimasis ir vienas kito viešas glamonėjimas, (soclagerio lyderiai bučiuodavosi, pabrėždami vienas kito tobulybę), kai kurių šio proceso šalininkų nuomone, gali atvesti į valdžią populistą, panašų į Rolandą Paksą, Viktorą Uspaskichą ar dar ką nors baisesnio. Tik štai pirmoji V. Adamkaus prezidentavimo kadencija primena, jog buvo kiek kitaip.

Dalis tautos neįvertino pozityviųjų aplinkybių ir aplodismentų ir pasiuntė politiniam elitui signalą – pasakė, ką galvoja apie jo blizgesį. Ir štai – likimo ironija – viskuo kaltinę Pakso viešuosius ryšius, veikėjai ūmai ėmė siūlyti įveikti populizmą tais pačiais viešaisiais ryšiais ir dar agresyviau brukamomis patenkintomis šypsenomis bei kitokiu „pozityvu“.

Tik nederėtų stebėtis, kad toks kelias gali pasirodyti labai jau brangus, nes užkerėti teigiamais pavyzdžiais ir įvaizdžiais kokį nors „Alytaus tekstilės“ darbininką prireiks daugiau talento, nei jo turi L. Lolišvili ar kiti dvasių kalbintojai ir žiniuoniai.

Šaltinis: Balsas.lt