Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Tikriausiai didesnės politinės kvailystės regėti neteko, jei manysime, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pirmiausia skaičiuoja būsimus reitingus. Išmesdama iš partijos Algirdą Paleckį dabar, oligarchus (tegul ir laikydama rožę dantyse) aptarnaujanti partija galutinai prarado bet kokias galimybes kalbėtis su rinkėjais, kurie tikrai ieško gana radikalių kairiųjų lozungų.

Pakankamai protingai manė tie, kas teigė, jog A. Paleckio demaršai, partinės vadovybės grūmojimai ir ilgalaikis tokio “vidinio fronto” palaikymas galėtų būti tam tikru socialdemokratų projektu. Būtų logiška. Juk A. Paleckis pats yra pareiškęs, jog pretenduoja į tą patį rinkėją, kuris norėtų balsuoti už tvarką, teisingumą ir Paksą.

Nežinia kas nutiko LSDP smegenų centrams ir G. Kirkilo strateginiams patarėjams. Gal jie buvo kiek pervertinti, o gal “NDX energija” ir šakėmis ant ežero paviršiaus paišytos atominės elektrinės pinigai taip pertvarkė pasaulėvaizdį? Panašu, jog teliko brutalus šūkis – pirmyn bet kuria kaina. Tik taip įmanoma įvertinti garsiajame partiniame viešbutyje įvykusio LSDP tarybos posėdžio rezultatus. Tai ne tik subliūškęs mitas apie partijos vidinę demokratiją ir atsisakymas ligi šiol galiojusios šioje organizacijoje nuostatos – talpinti savyje visus, kas tik nori ten būti.

Dar prieš keletą dienų apie Algirdą Paleckį kaip apie gudrų partijos vadovybės projektą (ką jis pats kategoriškai neigė) kalbėję apžvalgininkai ir kiti pašaliniai stebėtojai turėtų prisipažinti klydę, tačiau čia pat kyla kitokių minčių.

Nėra kol kas jokių žinių, kad Vilniaus socialdemokratų lyderis būtų naudojęsis ALMAX paslaugomis. Tuo pat metu neįmanoma nesutikti su dalies stebėtojų teiginiais, jog tarp A. Paleckio ir R. Pakso laikysenos, įvaizdžio formavimo judesių ir politinės taktikos esama panašumų. Prieš korupciniu laikytą „Wiliams“ projektą neva kovojęs R. Paksas buvo lyg ir „išmestas“ bei tribūnose ir ekranuose kalbėjo tai labai liūdnai ir patetiškai, tai ryžtingai ir beveik grasinančiai. Teigė nepasiduosiąs. Tą patį daro ir A. Paleckis, kurį partijos vadovybė galutinai nulinčiavo po to, kai jis pasipriešino „NDX energija“ pažadų pastatyti elektrinę ar dar ką nors, įšventinimui.

Pats „išmestasis“ kol kas teigia tiesiog kovosiąs su korupcija ir neisiąs nei į vieną partiją. Lyg ir ieškojo kontaktų su neparlamentine Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS), lyg ir norėtų būti naujos organizacijos lyderiu.  Tačiau kol kas nežinia kaip būtent naudos savo kuriamą jauno ir kieto vyruko įvaizdį. Nemažai priklausys nuo to, kaip jo politinius judesius ištvers sostinės savivaldybės taryboje susiklosčiusi trapi dauguma.

Kad ir kaip ten būtų, o R. Pakso partija šioje situacijoje jau laimėjo. Vieši siūlymai A. Paleckiui prisiglausti yra smulkmena. Kur kas svarbiau tai, jog sostinėje LSDP balsų, į kuriuos dar prieš beveik metus pasiskelbė besiorientuojąs A. Paleckis, nebegaus niekada.

LSDP vadovybė neišnaudojo net ir paskutinio ideologinio gelbėjimosi rato, kurį prieš pat balsavimą dėl „NDX“ ir A. Paleckio pasiūlė keli partijos intelektualai.  Partijos taryboje, kuri tenorėjo greičiau sutvarkyti „NDX“ reikalaus, nebuvo pasikalbėti apie nieką kitką.
Viešai išplatintame pareiškime naujoji frakcija ragino paskubinti visuotinio turto ir pajamų deklaravimo įvedimą, mažinti mokesčius mažiau uždirbantiems ir didinti turtingiesiems, reguliuoti monopolijų teikiamų prekių ir paslaugų kainas, užtikrinti valstybės kontrolę strateginiuose ekonominiuose sektoriuose, priimti neteisėtai privatizuoto ir įgyto turto gražinimo valstybei įstatymą.

Milijardinis projektas ir numanomos magaryčios nepaliko LSDP vadovybei laiko tokiems socialdemokratiniams niekams, tad visa tai kartu ar atskirai toliau eksploatuos R. Paksas ir A. Paleckis. Ir nėra jokių ženklų, kodėl jiems turėtų nesisekti.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Praėję metai, kuriuos daug kas jau visaip aptarė ir paliko istorijai, išties bus ilgai atmenami. Tai Lietuvos valstybės struktūrinės erozijos metai. Metai, kai Lietuvos politikų ir aukštų pareigūnų, savo svarbiausiu siekiu pavertusių tarnystę vertelgoms, kainos krito, o įvaizdžiai dramatiškai bluko. Tie, dažniausiai rusiškai kvepiantys pinigėliai, dėl kurių į neformalius konkursus susigrūdo šalies aukščiausi žvalgai ir jų užtarėjai, mojuojantys visai ne žemo rango regalijomis, kartais teįpirkdavo pusę buto kur nors sostinės Jeruzalės mikrorajone.

Kaukės, net jei iš po jų kalbėta Konstitucijos dvasių ir moralinių autoritetų balsais, taip pat ištižo nuo įtampos ir susiliejo su tikraisiais veidais, suformuodamos grimasas, kuriomis būtų galima papuošti patį makabriškiausią „helovyną“.

Šiais metais galutinai, sutelktomis teisėjų, dalies Seimo narių ir prezidentūros pastangomis, sužlugdyta liustracija. Tačiau tai, pagalvojus, tik logiška smulkmena – menkas štrichas, palyginus su atviru tyčiojimusi iš žmonių proto, kuris vyko ir ligi šiol tebesitęsia su valstybės saugumu susijusiose sferose. Valstybė, kuri savo saugumą nuvertina iki pocių ir jurgelevičių lygio – negali, neturi moralinės teisės nieko liustruoti. Tam ji tiesiog neturi ir nenori turėti jokių kriterijų.

Tautos aukščiausiosios atstovybės verdiktai ir išvados bei nutarimai, kuriais Valstybės saugumo departamento vadovybė paskelbta iš esmės kenkusi pačiam saugumui, pareikalavę liautis slėpti korupciją demaskuojančias pažymas – galioja. Ir kas? Iš to nieko neseka. Pakeistas vienas asmuo, o jo įpėdinis atrodo prijaukintas nuo pat pradžių. Valstybės reikalu ir Seimo autoritetu pasitikėję ir vėliau išvaikyti pareigūnai tapo gyvu pavyzdžiu kitiems, bylojančiu, ką reiškia dirbti ne viršininkui ir jo „chebrai“, o kažkokioms ten „Lietuvoms“.

Visus metus trukęs nebaudžiamas tyčiojimasis, šmeižimas ir tyrimų imitacijos tokiu pat pavyzdžiu padarė ir „į Brestą pro langą“ išprašytą pulkininką Vytautą Pociūną.

Metų pabaigos ir naujųjų pradžios politiniai „performansai“ aplink neva planuojamą statyti atominę elektrinę, į areną, nebesamdant politikų net kalbėtojais, iššokant ir išsiplūstant verslo rykliams, yra politinės sistemos bankroto ženklai. Visiškai suprantama, kad „NDX“ ar bet kam vietoj jų, kas būtų šiuo metu jų vietoje, norisi viską Seime sutvarkyti „ypatingos skubos“ tvarka. Tokio masto nepralošiamų sandėrių parlamentas vėliau, artėjant naujiems rinkimams, nebeįkąs. Net ir atvirai tarnauti kuriai nors grupuotei, ir tai reikia politinės valios bei sugebėjimų. Šiandien nei vieno, nei kito parlamentinių partijų pasiūloje beveik nebeįmanoma pastebėti. Valdančiosios partijos ir prie jų „teisingoje“ opozicijoje besiglaudžiantys  konservatoriai, taip pat ir „mažiau teisinga opozicija“ – paksininkai su uspaskichininkais – puikiai vieni kitus papildo. Tiesą sakant – nebegali vieni be kitų.

Visa ši kompanija eilinį kartą renkasi paminėti Sausio 13-osios, fotografuotis trispalvių vėliavų, nuotraukų ir juodų kaspinų fonuose. Tuo tarpu jau galima išgirsti net ir kokių 19-likos metų mergaites ar berniukus samprotaujant, jog „dabar tai žmonės prie tų bokštų neitų“. Teiginys, nepriklausomai net nuo amžiaus, gan keistas jau vien tuo, jog nei Albinas Januška, nei Arvydas Pocius, nei Darius Jurgelevičius, o ir jų „dujotekaniniai“ ar „gazprominiai“ bičiuliai, kaip ir visa „valstybininkų“ armija, nėra panaši nei į anuomet iš arti matytus tankus, nei į Pskovo desantininkus. Dar net klausimas, ar ponai rastų tiek drąsos ropoti įkandin minėtųjų, kaip tai darė „Jedinstvos“ ir M. Burokevičiaus pasekėjai. Mitinguoti ar kitaip reikalauti teisybės bei sveiko proto triumfo šiandien reikia kur kas mažiau drąsos, nes aplink tik grėsmingos kaukės – neretai su plastilininiais dantimis ir ševeliūromis. Jų dėvėtojai gal ir pajėgūs nutildyti pavienį „nevalstybininką“, tačiau Sausio 13-osios laikų masto susibūrimas bet kuriam iš jų sukeltų tikrą siaubą. Belieka prisiminti Joną Paulių II-ąjį ir jo paprastą vienintelį žodį: „Nebijokite“.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Prisipažinsiu – nesu Fluxus ar kitos šiuolaikinio meno šakos didelis gerbėjas ar ekspertas, o garsioji Gugenheimo-Ermitažo centro tema, man regis, šiandien tikrai nebegali būti svarstoma ramiai ir dalykiškai.

Kalbama daugiausia apie pinigus, politiką ir asmenis, o ne apie realią kultūros institucijų būklę bei steigimo ar nesteigimo padarinius. Tą patį teigia kalbinti kultūros ekspertai, kurių klausomasi daug mažiau, nei A. Zuoko ar A. Paleckio.

Tačiau kolegų V. Rubavičiaus ir E. Aleksandravičiaus dialogas paskatino pamąstyti apie kitką. „Juk meninį elitą ir profesionalųjį meną ginti – šventa popso pareiga”, – ironiškai rašo V. Rubavičius, čia pat Jurgos Šeduikytės demaršą (atsisakymą priimti apdovanojimą iš A. Paleckio rankų) įvertindamas būtent taip. Dargi negailestingai pridurdamas, jog laukia panašią akciją įvykdant pilietį pravarde Minedas.

Tiesą sakant, lyginti J. Šeduikytę su Minedu, kuris apskirtai nemoka dainuoti, nelabai korektiška, bet tarkime, kad tai skonio reikalas. Įdomesnis yra kitas aspektas, kurį V. Rubavičius išties užkabino labai laiku. Būtent – mūsų eterio žvaigždžių santykis su politika, valdžia, nomenklatūra.

Išskyrus pavienius atvejus, ekscentriškos Vakarų šalių roko ar popso scenos žvaigždės laikosi atokiai nuo politikos, palaiko maištavimo nuotaikas arba net vykdo paralelines programas visokiomis labdarinėmis akcijomis, nevengdamos pabrėžti, kad valdžia yra visai ne gera, nesirūpina skurdu ir yra atitrūkusi nuo žmonių. Tiesa, klausimas ar garsusis humanistas Bono rūpinasi Afrikos vaikais taurios sielos šauksmo vedinas, ar tiesiog tokia jo, kaip žvaigždės, rinkodara, dar irgi gvildenamas.

Visgi, negaliu įsivaizduoti Ozzy Osbourno, Bobo Dylano, o net ir kvaišelės Britney Spears, dirbant valdžiai, agituojant už partijas ir prezidentus, dalyvaujant patriotiniame ugdyme-kvailinime taip, kaip tai vyksta Rusijoje. Kremliaus dvaro „dainorėliams“ iš „Liube“ Vakaruose nerastume jokių analogų. Jau nekalbant apie naujos vados spaliukų, dabar vadinamų „meškiukais“ (“medvežata”, – rus.) „zombinimą“, kuomet jie, nutaisę nelabai gudrių entuziastų minas, Putino kampanijos renginiuose klausosi tokio padlaižiavimo ir stabmeldystės šedevro, kaip “a v čistom pole sistema grad, za nami Putin i Stalingrad” (plynam lauke sistema “Grad”, už mūsų Putinas ir Stalingradas).

Tiesa, Marilyn Monroe buvo pastebėta siautėjant su Kennedy klano vyrais, F. Sinatra laikomas mafijos išpopuliarintu dainininku, o į pensiją išėjęs terminatorius gali tapti gubernatoriumi, tačiau tai veikiau recidyvai, išimtys, o be to – visai kitokio lygio „politizavimasis“.

Lietuvos atveju, kaip ir dera Rusijos ideologine ir kultūrine provincija tebesančiai teritorijai, matome švelnesnį ir dar mažiau kokybišką buvusios metropolijos gairių atkartojimą. Tiesa, operų ir popso “gabalų” savo tautos vadams dar nekuriame, bet AMB vardo mokykla Kaišiadoryse jau realybė. Mūsų pop žvaigždutės, kurios tokiomis tampa padainavusios tris-keturias dviejų-trijų taktų melodijas, pasivaipiusios ekshibicionistų orgijose (pavadintose „realybės šou“), mielai ir už prieinamą kainą aptarnauja agitacines įvairiausių partijų išgertuves klubuose ir provincijos kultūros namuose. Iki „merlinų“ ir „dylanų“, net iki terminatoriaus joms tiek pat kelio, kaip elgetai pėsčiomis iki mėnulio. Tačiau štai agitacinės vakaruškos scena – tikras lobis.  Apolitiškumas Lietuvos scenos pažibų protuose reiškia ne dainavimą už pinigus ir nesikišimą į politiką, net ne dalyvavimą tame, kam bent kažkiek pritari, o dainavimą už bet kokią politiką remiančius pinigus. Į erotiškiausio scenos vaikinuko įvaizdį besikėsinęs muzikalusis Deivis tai yra išsakęs tiesiogiai, kuomet parašė jaunųjų konservatorių himną – už pinigus sakėsi parašysiąs ir komunistams. Ž Žvagulis su savo dama, „Geltona“ ar net Erica Jennings taip pat nespjauna į tokį „daugiapartinį“ uždarbį.

Tiesa, sovietmečio saulėlydyje ir Sąjūdžio epochoje, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo starte buvo į valdžią gan vakarietiškai – sarkastiškai, piktokai ir net ciniškai žiūrinčių atlikėjų (A. Kaušpėdas, A.Mamontovas ir kt.). Buvo net koncertų už „laisvą spaudą“ ir „laisvą eterį“. Deja, nūnai dominuoja būtent „liaudžiai priklausantys“ šlamšto produkuotojai. Būtent jie yra seniai tapę politikierių, lakstančių po provincijos miestelius ir parodomai verdančių cepelinus, dalinančių dešras ir kiaušinienes bendrininkais. Tai, beje, neturi nieko bendro su privačiu meno mecenavimu. Tie „menininkai“, minimu atveju, telieka „tvarka bus“ arba 1 11 111 1111 ir t.t. „magijos“ priedais ir apipavidalintojais. Jei kas ir gali pakeisti balansą, tai ne S. Nėries citatą apie „priklausymą liaudžiai“ intuityviai sutrumpinęs A. Paleckis, o greičiau jau kažką vertingesnio už komjaunuoliškos „majovkos“ lygio pacypavimą sugebančios dainininkės, kurioms „saliamutės“ etiketės kaip sykis ir nelimpa.

J. Šeduikytės demaršas gal ir nėra didelės pilietinės drąsos pavyzdys, nes, kaip daug kas pastebi, jam suskubo paploti A. Paleckio nemėgstantys politikai ir „galios centrai“. Visgi manau, kad šiuo atveju, prisitaikė būtent plojantieji. Lietuvoje net ir popso rinkodarai bei vadybai nėra įprasta ko nors atsisakyti. Paprastai nekvepia nei pinigai, nei pagyrimų raštai ar blizgučiai, o vadovaujamasi nuostata: „duoda imk, muša bėk“. Būtent ši išimtis ir yra svarbiausia. Tokių reikia ir mene ir politikoje.

Jei jau kalbėsim apie socialinę provokaciją ir jos svarbą, tai A. Paleckio atvejis atrodo dar mažiau įdomus, nei kažkur Olandijoje (berods), pašvinkusia mėsa rotušės kolonas aplipdęs „menininkas“, samprotavęs, jog tenori išprovokuoti diskusiją, o tikras menas turįs truputėlį smirdėti.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Interpeliacijų svarstymas: iš tribūnos skamba panegirikos arba puolimas, salėje žiovauja keliolika seimūnų. Tiksliai iš anksto žinoma kas kaip balsuos ir kas nedalyvaus balsavime, nes nenori.

Mažumos vyriausybė tiksliai žinanti, kad teoriškai gausesnė opozicija niekada nesusitars ir netaps dauguma. Nors vieno balso, bet pritrūks nuversti ministrą, kuris, anot koalicijos partnerių ir jo paties, už savo kuruojamą sritį arba neatsakingas, arba nepakaltinamas, nes kitur „irgi ne geriau“.

Į visiškai logiškus ir konkrečius priekaištus, dėl katastrofiškai pabrangusių aplinkosaugos projektų bei iš kantrybės išvestų mokytojų situacijos, abu ministrai atsakė išvedžiojimais, kurių esmė maždaug tokia: „vidutinė ligonio kūno temperatūra gydymo įstaigoje – normali“. Po balsavimo lieka neaišku – įtikino tokia demagogija tautos atstovybę ar ne? Pastangos pasiūlyti tokiam ministrui pasidairyti darbo rinkoje lyg ir užfiksuotos, nes daugiau buvo už, negu prieš. Tačiau rezultato vėl – jokio. Dalis išrinktųjų sirgo (rinkimų metu balsus, berods, beveik surenka ir iš ligoninių), kiti vykdė tai, ką 1992-ųjų vasarą vadino „parlamentine rezistencija“ – balsavo kojomis. Tiesiog smalsu – negi vienam ar keliems, ūmai sunegalavusiems, Seimo nariams jų frakcijos, kurios interpeliacijai lyg ir pritaria, nebeišgali iškviesti taksi automobilį? Ar nėra labiau tikėtina, jog dėl rezultatų tiesiog susitarta?

Tikriausiai būtent tokia elgsena yra kažkuo panaši į vadinamąjį „visuomenės susitaikymą“, apie kurį artėjant metų pabaigai stabdydamas bet kokias liustracijos iniciatyvas, kalbėjo ir šalies prezidentas bei jo patarėjų gvardija. Per septyniolika metų iš buvusių sistemos tarnų, KGB karininkų, skundikų, kompartijos veikėjų beveik negirdėjus nei vieno atgailos žodelio, mums – Prezidento iniciatyva – siūlomas dar pusmetis, kad 34 tokius pusmečius „atsitiktinai pražiopsoję“ sutvėrimai galėtų dar paieškoti jėgų ir priežasčių ištarti „mea culpa“.

Tik štai kas įdomu – taikytis, apsikabinti ir pasibučiuoti, Prezidento ir kitų „atlaidžiųjų“ supratimu, privalo labiausiai norėti visai ne kokie kagėbistai, o veikiau – visi kiti. Šalyje, kurioje už tūkstančius trėmimų, išbuožinimų ir žudymų bei išdavysčių realiomis kalėjimo bausmėmis atsakė du kvanktelėję seni komunistai ir vienas žinomas stribas, drįstama paistyti apie neva vykstančią „raganų medžioklę“. Reikalaujama dar didesnio atlaidumo ir suteikiamas pusmetis, kurio metu, reikia manyti, visi, kas buvo tiek žiopli, jog netapo nei anos sistemos represoriais, nei jų pagalbininkais, turi susiprasti ir atsiprašyti tų, kurie tokiais buvo.

Belieka palinkėti prezidentūrai ir Seimui gerų šv. Kalėdų, kaip ir visiems kitiems. Visuomenės susitaikymas, kaip strateginis tikslas, įsakmiai reikalauja visus paminėtus dalykus laikyti tiesiog demokratijos proceso rezultatu. Jei pavasariop, pavyzdžiui, nepaisant „vidutinės normalios temperatūros“, mokytojai ryžtųsi atsisakyti dirbti baigiamųjų egzaminų metu, tai irgi tebus demokratija. Nors, kita vertus, mokytojas ne kagėbistas ir ne stribas – sankcijas jam pritaikyti lengviau.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Jau ne vienas komentatorius mėgino pasvarstyti ką reiškia prieškalėdiniai Valdo Adamkaus pamąstymai ir „pabėdavojimai“ apie populizmo grėsmę. Kaip ir oligarchijos, kurią ekscelencija taip pat laiko grėsme, atveju, nieko konkretaus neįvardijantį aliarmą galima iššifruoti labai banaliai ir žmonėms visiškai suprantama kalba: „valstybininkai“ bijo Pakso (gal ir Uspaskicho). Tiesa, prisiminus pastarųjų metų koalicijų praktikas ir apsidairius, kaip susigrupuota bei persigrupuota dalinantis postus savivaldybėse (Vilnius irgi pavyzdys), matyti, jog tos baimės būna laikinai patvarios tik rinkimų ar kokių politinių sukrėtimų metu: kai reikia parodyti grėsmę arba paaiškinti akivaizdaus savo politikos kracho, prastėjančio įvaizdžio priežastis. Kad ir „darbiečiai“, ir tvarkos bei teisingumo adeptai, politinei konjunktūrai pareikalavus, tampa „tradiciniams“ ne tokie jau ir baisūs, matėme ne kartą.

G. Orwello „Gyvulių ūkyje“, po sukilimo išvijus fermerį Džonsą ir nusistovėjus kiaulių diktatūrai, pastarosios kitus gyvūnus baugindavo: neklausysit – sugrįš fermeris Džonsas.

Iš esmės tokį patį, jau pabodusį, bet nuolat primenamą politinį kozirį iš rankovės į rankovę ir vėl ant stalo jau kelis metus mėto ir vartalioja ne tik stabilumo ir gerovės garantais pasiskelbę „valstybininkai“ ar LSDP lyderiai. Nieko gudriau iš esmės nesugalvoja ir konservatoriai, kurie pastarosiomis savaitėmis su dešiniosios alternatyvos kūrimo lozungais greičiau sėkmingai naikina bet kokios, dešiniųjų pažiūrų rinkėjui priimtinos, alternatyvos klaninei oligarchijai potencialius židinius. Paskutinis „laimėjimas“ šiame fronte – krikščionių demokratų įspraudimas į šį girgždantį ir gerokai patrešusį vežimą, tačiau tai jau atskira tema. Konservatorių politikos kertiniu teiginiu, glamonėjantis su vyriausybe, kurią jie patys vadino tai „Dujotekanos“, tai kitokiais pelnytais vardais, buvo tas pats bauginimas: kitaip ateis R. Paksas ar V. Uspaskichas. Tiesa, kuo LSDP šiandien tiek jau kokybiškesnė, skaidresnė, mažiau prorusiška ir t.t. už DP ar TT, kaip išsamiai iliustruoja A. Stancikas, atsakyti yra ne tiek jau paprasta. Nebent konservatoriai žino kokių paslapčių arba rinkėjui tebus siūloma rinktis, kas ten tvarkys vieno ar kito vertelgos parazitinių tarpininkavimų kokiame nors dujų versle reikalus, per kokius tarpininkus ir tarnybas bus flirtuojama su draugais iš Rytų.

G. Kirkilas ir jo kompanija, savo ruožtu, jei tik konservatoriai ryždavosi pareikalauti ko nors jiems nepriimtino, tuoj pat leisdavo suprasti, kad tikrai gali susitarti ir su anais. Istorija rodo, kad tai ne vien žodžiai. Taigi – tiek Darbo partija, tiek „Tvarka ir teisingumas“ jau seniai yra sistemos dalys ir net stabilumo garantai – vožtuvai garui nuleisti.

Šitaip veikianti sistema, kaip matome, yra ne ką mažiau stabili ir sunkiai pajudinama, nei kokia monolitinė valdžios piramidė. Todėl, jei V. Adamkų ar dar ką nors persekioja baimės, jog dėl „PU“ ir „2K“ santykio kas nors galėtų „išsibalansuoti“, yra nei pagrįstos, nei rimtos. Daugių daugiausia susidarys koks nors „PUK“ ar „KUK“ ir visai nesvarbu, kad tai galės būti raštu net neįforminta. Deja, tenka ne pirmą kartą konstatuoti, kad jo ekscelencija taip pat dalyvauja šioje primestoje „tradicinių“ ir „populistinių“ partijų tarpusavio kovos be pasekmių schemoje. Dar liūdniau tai, kad savo reitingais (nesvarbu ar visi jais tiki, ar ne) ir įtaka šalies vadovas, užimdamas tokią poziciją, tikrai iš esmės daro viską, kad permainų šioje srityje ir nebūtų.

Problema šiandien yra ne menamas gresiantis „valstybės laivo išsiūbavimo“ ir kažkokios sisteminės griūties pavojus, o priešingai – tai, jog pelkė, kur tas laivelis įstrigęs, stabiliai kietėja ir darosi visiškai neišjudinama.

Kas galėtų tai pakeisti? Tikimybė, kad iki Seimo rinkimų iš senųjų ar naujai steigiamų darinių atsiras politinė partija – pajėgi ir norinti tai pakeisti – vis menkesnė. Laikas tarp Seimo ir prezidento rinkimų šį kartą bus trumpas ir jo ne tiek jau daug, tačiau visi tarsi potencialūs kandidatai elgiasi „tradiciškai lietuviškai“ – laukia, kad darbininkų, valstiečių ir inteligentijos atstovai (pageidautina ir pinigingi verslininkai) patys kreiptųsi ir garantuodami beveik 100 proc. sėkmę paprašytų padaryti paslaugą bei įžengti į sostą.

Neseniai, kai rašiau apie lietuviškosios prezidentinės intrigos ypatumus, vienas komentatorius pasipiktino, kodėl neaptarinėju konkrečių personalijų ir nė vienos nesiūlau. Deja, nematau nei prasmės, nei reikalo siūlyti tuos, kurie nesisiūlo patys. Nesvarbu ar kalbėsime apie D. Grybauskaitę (jos pavardė tiesiog dažniausiai linksniuojama) ar apie bet kurį kitą numanomą kandidatą. Kas šiandien žino jų aiškią ir artikuliuotą nuomonę pagrindiniais valstybės politikos klausimais? Žinoma ir matoma tik tiek, kad, atrodo, kaip visada delsiama, kol „susikompromituos visi kiti“ arba „susiklostys palankios aplinkybės“. Manyčiau, kad būtent priešingas elgesys – išankstinis ir aiškus savo siekių deklaravimas, savo politikos pateikimas rinkėjams ir jos populiarinimas ne tik likus porai mėnesių iki balsavimo, atviras ir skaidrus paramos siekimas būtų šansas ne tik politikui, bet ir valstybei, kurią tiesiog net labai labai reikia pasiūbuoti ir papurtyti. Kad nubyrėtų sukietėjęs dumblas ir maurai.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Šį savaitgalį įvykę Rusijos parlamento rinkimai yra įdomūs ne savo rezultatais. Pastarieji buvo žinomi iš anksto. Skaitant pranešimus apie rinkimų apylinkėse vykdytas loterijas, vaišes, siūlymus nemokamai urologiškai ir ginekologiškai pasitikrinti ir pan., net  didžiausiam rusofilui Vakarų politikų tarpe turėtų būti akivaizdu, jog “demokratija” Rusijoje yra “šiek tiek kitokia”.

Ji laikraščiuose vadinama “valdoma”, o vienas iš Putino ideologų pavadino visa tai “suverenios demokratijos” modeliu. Tai, jog demokratijoje suverenitetas visada turėtų priklausyti tautai, politologo netrikdo. Kitos demokratijos yra, išeitų, nesuverenios, ir taškas.

Bet gal palikime Rusijos diktatorių švęsti ir su  jo dvaro politolgais aiškintis apie šlapią vandenį, sviestuotą sviestą bei kurti naujus kalambūrus, apipavidalinančius fašistinę šalies realybę. Gįžkime Lietuvon.

Prisiminkime, ką mūsų šalies vadovas sakė apie mūsų demokratijos būseną. Pasak jo, esame sukūrę “nebijančią diskutuoti demokratiją”.Nežinau, ar praėjus pusmečiui nuo momento, kada Valdas Adamkus ištarė šiuos žodžius, jis po jais šimtu procentų pasirašytų. Kita vertus, niekada neteko girdėti, kad jis prisipažintų dėl ko nors konkretaus klydęs. Bet ne tai svarbiausia. Atrodo, kad Lietuvos vadovas, jokiu būdu nelyginant jo su Kremliaus čekistu, tikrai turi priežasčių vartoti skambius aiškinamuosius išsireiškimus, aiškindamas mūsų politinės praktikos santykį su demokratijos teorija.

Lietuvoje, anot Konstitucijos, lyg ir egzistuoja atstovaujamoji parlamentinė demokratija, kai valdžia vykdoma per tautos išrinktus atstovus, tačiau tos pačios Konstitucijos dvasia nesivaržydama stato juos į kampą, taip pat ir daugiau nei pusė piliečių nebedega troškimu deleguoti suverenitetą tiems, kas siūlosi įgyvendinti.

Tiesa, yra dar tiesioginės demokratijos mechanizmas – referendumas. Teigiamai jis suveikė du kartus. Priimant Konstituciją, kai teturėjome, regis, tik rudimentinius demokratijos įrankius, dar nebuvo kas „apie viską pagalvoja“, o minėtoji dvasia nekalbėjo taip dažnai ir taip tendencingai.

Antras kartas buvo jau visiškai kitoks. Daugelis net labai kritiškų politikų, politologų ir apžvalgininkų tuomet užsimerkė, nusigręžė ir, fejerverkų bei išsipildžiusios svajonės fone, „nurašė į gamybinius nuostolius“ referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje, metu sukomercinimą. Tautos apsisprendimo teisė tuomet buvo vulgariai suplakta su „mūsų teise rinktis“. Daug kas rinkosi: ar skalbimo miltelius, prastos rūšies alų ir dar kažką pirkti už kasdienę kainą, ar mojuojant europiečio lipduku, stumdantis alkūnėmis, rusiškai keikiantis ir griaunant „Maximos“ stelažus, apsirūpinti jais už 1ct. Politinis elitas, net su tuometiniu jo „oponentu“ ir prezidentu R.Paksu priešakyje, nematė tame ničnieko blogo. Dvasia irgi domėjosi tik strateginiais klausimais ir smulkmenų neknaisiojo.

Šiandien politikai, jau pripratinti prie statistų vaidmens, mat sprendžia ir kaunasi tie, kas „apie viską pagalvoja“ ir jų biznio partneriai ar oponentai. Tik vieną kitą iš jų sutrikdė ar papiktino strateginių energetinių klausimų gvildenimas ir sprendimas „po antklode“ ir vėliau sekęs jau viešas vertelgų tarpusavio apsirėkavimas, paliekantis išsižiojusią vyriausybę ir vaikiškai besidžiaugiančią opoziciją paraštėje. Mat politiniams mūsų strategams tai tapo įprastu dalyku ir jaudina nebent tai, ar tie, kas „padėjo ateiti į Europą“, toliau naudosis jų paslaugomis savo sumanymų politiniam aptarnavimui.

Yra du aktualūs klausimai, kuriuos šiandien galėtų išspręsti referendumas. Pilietybė ir Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimas. Įdomu, kas šiandien turėtų daugiau galimybių prišaukti reikiamą kiekį rinkėjų į balsavimo kabinas – politiniai lyderiai ir moraliniai autoritetai (kokie jie bebūtų), ar neeilinė akcija, siūlanti už porą centų gauti ne tik dvigubą pilietybę ir elektrinę, bet dar ir kilogramą tarybinių sasiskų, kartu su kokiu nors pigiu odekolonu (alaus negalima, nes politinio korektiškumo mylėtojai gali priminti karą keliuose)?

O kaip ten su ta diskusija ir jos baime? Mūsų krautuvininkų demokratija jos tikrai nebijo. Nes ji nevyksta. Nėra jokio ginčo, kuriame gimtų tiesa. Matome tik nuogą galios žaidimą, kuriame galima reakcija į kilusį skandalą yra kritikų kompromitavimas, tildymas, o dažniausiai tiesiog ignoravimas. Kartais, kai slopintuvai nepakankamai efektyvūs, galima paaukoti dėl akių kokį A. Pocių, kad eteryje pritiltų „triukšmai“. O kartais, metus kėlus kainas, galima nuraminti, kad „karteliniai susitarimai jau išardyti“ (neklauskit, kas juos sudarė ir buvo nubaustas) ir organizuoti – su kalėdiniais išpardavimais sutampančią – „masinio atpiginimo akciją“.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Pirmąją dalį pabaigiau pastebėjimu, kad ne tik sąmokslo teorija, bet ir praktika visada turi silpnų vietų. Daugybę nepatogių klausimų atrajoti ir perkramtyti dėl VSD ir kitų skandalų priversta viešumon ištraukta „valstybininkų“ kompanija tapo kažkiek pažeidžiama. Su ja nederintas kandidatas į prezidentus gali atsirasti. Tik jo laikysena turi būti priešinga įprastai: aiškiai ir nedelsiant deklaruoti tikslai, kalba be nutylėjimų ir baimės kam nors neįtikti ar „būti sukompromituotam“.

Paklausa ir kilmė

Pirmiausia – tokiai alternatyvai yra paklausa. Ją sukūrė patys „valstybininkai“, manipuliavę demokratinėmis procedūromis ir pačią demokratiją pavertę korupcinės savivalės sistemą dangstančių, itin „lanksčiai“ taikomų formalumų labirintu.

Net oficialiai skelbiami reitingai,– kuriais aš asmeniškai netikiu, nes manau, kad jie skirti nuomonei formuoti, o ne jai atspindėti,– aiškiai rodo liūdną šauniesiems strategams faktą – milžiniškas rinkėjų nuošimtis (50-60 proc.) neketina balsuoti nė už vieną iš jam siūlomų partijų. Filosofinė formuluotė apie „geriausią interesų atstovavimą“ nesiūlo jokių išvadų apie kandidatus į prezidentus, bet situacija čia negali skirtis radikaliai.

Be abejo, galima nurašyti šiuos „neaktyvius“ žmones į visiškus „runkelius“ ir sovietmečio nostalgijos apimtus idiotus, bet tai veikiau doras, “valstybininko“ pasaulėžiūros diktuojamas įniršis, o taip pat siekis, kad kuo mažiau mulkinimui pasiduoti nenorinčių žmonių lankytųsi balsavimo apylinkėse. Manipuliuojant, žaidžiant korumpuotus pokerius ir propagandiškai prilyginant visus, kas nepriima šių žaidimo taisyklių “jedinstveninkams”, “šustauskininkams” ir pan., tai iš dalies pavyksta. Tačiau kartu tai labai pavojingas žaidimas, nes įsiutintas rinkėjas nebūtinai privalo likti namuose ir iš pykčio pasigerti arba tiesiog žiūrėti kokį serialą. Toks manipuliavimas ir sukuria palankią dirvą politiniam chuliganizmui. Pastarasis, kaip mena 1933-ųjų Vokietija, gali išaugti į šį tą baisesnio.

Paskaičiavus aritmetiškai, bent pusė šių apsisprendusių nedalyvauti primetamuose spektakliuose rinkėjų savo pasirodymu gali iš esmės pakeisti politinį žemėlapį. Kadangi kalbame apie prezidentą, tai pradėkime nuo to, jog dauguma rinktųsi žmogų, su kuriuo iš dalies norėtų susitapatinti. Vadinasi, šiuo atveju, tokį, kuris įprasmintų jų grįžimą į rinkimus. Tokį, kuriam valstybės “atvaldymo” – sugrąžinimo piliečių kontroliuojamai demokratijai klausimas būtų nekompromisinis reikalas. Labai būtų miela, jei tokį kriterijų atitiktų ne nuo statinės klykiantys populistai, visus sušaudyti žadantys „revoliucionieriai-gelbėtojai“.

Ar naujoji alternatyva galėtų atsirasti iš partijų, vadinančių save tradicinėmis, iš dabartinio Seimo ar iš kitų aktyvių ir gerbiamų piliečių tarpo? Tiesą sakant, įmanomi visi variantai. Dabartinių politikų bendru sąrašu nurašyti nederėtų, kaip ir egzistuojančių partijų, kurios, pasak kolegės Linos Pečeliūnienės, yra nepakeičiamos, nes “bent jau perskaitė demokratijos vadovėlį”. Pats teiginys gan keistas, nes ligi šiol maniau (ir, kolegei leidus, tebemanysiu), kad knygas skaito žmonės, nepriklausomai nuo partinių bilietų. Be to, jei dabartinių partijų lyderiai kažką ir skaitė, tai manau, jog tai buvo arba netikri demokratijos vadovėliai, arba tai, kas perskaityta, aiškiai nebuvo suprasta. Bet kuriuo atveju, tokio asmens vizitine kortele turėtų būti ne partijos bilietas.

Pirmiausia, nenurašyčiau konservatorių – visai ne todėl, kad būčiau linkęs atsisakyti vieno iš smegenų pusrutulių, o tiesiog todėl, kad šioje partijoje, manau, yra pakankamai žmonių, kuriems minėtas valstybės „atvaldymas“ būtų svarbus. Kas kita, kad Tėvynės Sąjungos vadovybės „gudravimas“ priimant „valstybininkiškas“ žaidimo taisykles, padarė šią partiją sistemos „jaunesniuoju broliu“. Kol konservatoriai kalbės apie biudžetą, infliaciją ir energetiką, dėl visko kaltindami abstrakčią „valdžią“ arba net G. Kirkilo partiją, nei jie, nei jų kandidatai nebus įdomūs daugiau už tą patį G. Kirkilą. Pernelyg jau akivaizdžiai šiuo metu išryškėjo,– o kai kuriais Konstitucinio Teismo nutarimais bei viešais politikų pasisakymais ir atvirai buvo deklaruota,– jog aukščiausioji šalies valdžia nebūtinai priklauso tautos demokratiškai rinktiems atstovams.

Todėl ir atsiradusi nauja partija(-os), kurios(-ių) galimiems kūrėjams vadovėliai gali būti visai prieinami, į šią iniciatyvą turi tokią pačią teisę. Kalbėti, kad jos kažką čia marginalizuos ir „nutradicins“, rodant pirštu į Vakaruose šimtmečiais besiklostančias TIKRAI tradicines sistemas, kurios pačios ne kartą radikaliai atsinaujino, yra tokia nuobodi nesąmonė, kad ją komentuoti gaila laiko.

Kriterijus ir atpažinimas

Žmonėms, manau, seniai nusibodo valdiškai įvardijamos abstrakčios negerovės, kurios atsiranda tarsi  iš niekur.

Valstybės gebėjimą ir pareigą spręsti kainų augimo, energetinės priklausomybės, ekonomikos perkaitimo ir kitokias grėsmes apsunkina ne abstrakti valdžia, o konkrečios, ją įtakojančios (nebūtinai teisėtai ir demokratiškai) grupuotės. „Valstybininkai“ Mečio Laurinkaus lūpomis jau prisipažino esantys (anksčiau teigta, jog tai tik „sąmokslų teorijos“ vaisius). Niekas neneigia, kad, ko gero, yra ir kitų, norinčių užimti jų vietą. Kai bulvių ir degalų kainas lemia jokia nebe rinka ir nebegali įtakoti skaidrūs valstybės mechanizmai, kai tai tampa grupių ir grupelių užkulisinių sandėrių reikalu, kurį politikai tik įgarsina, turime oligarchiją.

Tad tikslas ir turi būti paprastas ir aiškus – grąžinti valstybę į bręstančios demokratijos vėžes arba, jei kam labiau patinka, ją „atvaldyti“. Šalia šio kriterijaus reiktų ir drąsos  nebijoti jau artimiausioje ateityje pasakyti, kad būtent to kandidatas į valstybės vadovo postą ir sieks. Be triušiškos ir nelogiškos baimės „būti sukompromituotam“, nes turinčių realų šleifą, drebančių dėl to, kaip čia jį nuslėpus  ir pažeidžiamų – per akis. Ir tegul toks veikėjas deklaruoja savo siekį nelaukdamas oficialių kampanijų pradžios, tegul agituoja, važiuoja, kalba, atvirai renka lėšas ir t.t. Rinkėjas neprivalo būti apribotas dviem mėnesiais tam, kad pasirinktų iš gudraujančių prisitaikėlių, kurie šneka apie oligarchiją, bet bijo įvardyti oligarchus, kalba apie Konstitucijos ir demokratijos principų niekinimą, nedrįsdami įvardyti niekintojų, kainų kėlimą vadina tiesiog kilimu arba bijo pasakyti ką jis reiškia. Manau, tai supratęs ir apie tai jau dabar, o ne prieš rinkimus, suderinęs tekstą „su kuo reikia“, lietuvių, o ne politinių technologijų kalba šnekėsiantis kandidatas ir būtų pageidautinas.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas

Prezidentinė kampanija Lietuvoje tikrai prasidėjo, tačiau vyksta lyg savotiškame pogrindyje. Kas rengiasi balotiruotis ir kas ką rems, iš anksto – gerokai daugiau nei prieš metus – paprastai numanoma JAV ar Vakarų Europoje. Renkami pinigai, partijos ir kandidatai pradeda skaičiuoti reitingus, įvairiausius variantus.

Jei tarp parlamento ir prezidento rinkimų ten tebūtų toks mažas laiko tarpas, kaip dabar bus Lietuvoje, pasirinktą personą keltų kaip vėliavą. Rusijoje visada spėliojama, ką caras skirs įpėdiniu ir dėl to konkuruojama. Lietuva turi kitokią – savitą intrigą. Jos esmė dabar, kaip ir Rusijoje – „audra po antklode“ – kuo ilgiau slėpti ir neprisipažinti. Tik vietoje caro – „grupė(s) draugų“.

Po nepriklausomybės atkūrimo, būta neišbaigtų mėginimų elgtis kažkiek europietiškai – S. Lozoraitis, V. Landsbergis, A. Brazauskas ir „pirmasis“ V. Adamkus buvo remiami aiškių politinių jėgų ir viešai aršiai viena kitai oponuojančios jėgos neišradinėjo jokio bendro Petro.

Jei šiuo metu paklausi partinio lyderio – ką partija remtų, ar net pasiteirausi dėl konkrečios personos, greičiausiai sulauksi mįslingų išsisukinėjimų ir ezopiškų vingrybių. Gal net bus tiesiai pasakyta – „apie tai kalbėti anksti, nes oponentai jį sukompromituos“. Analogiškai elgiasi ir numanomi kandidatai. Tokio pavojaus tikrai esama. Ne todėl, kad nebūtų įmanoma rasti bent dviejų gabesnių ir ne visiškai odiozinių personalijų. Reikalas tas, kad kandidatus aprobuoja ne vakarietiškos partijos ir ne rusiškas caras, o neįsivardinančios „sprendyklos“.

Maskvos ranka

Net ir pačioje pirmojoje kampanijoje, kuri buvo mažiausiai paini ir, takoskyros tarp vakarietiškų bei prorusiškų alternatyvų prasme, pati skaidriausia, neapsiėjo be kandidato, kuris bent dalies visuomenės buvo asocijuojamas su Maskva. Tiesa, pats A.M.Brazauskas sakė nebemanąs, kad „TSKP yra mūsų protas viltis ir sąžinė“, dievagojosi ištikimybe vakarietiškam kursui. Vėliau, jau būdamas išrinktas, žegnojosi kartu su atvykusiu Jonu Pauliumi II-uoju, parašė laišką prašydamasis į NATO.

A. M. Brazausko, kaip prorusiškos alternatyvos, lyg ir neliko, tačiau niekur nedingo nemenka masė žmonių, kurie balsavo už jį, jei ne dėl atviros nostalgijos sovietmečiui, tai bent norėdami keršyti už asmeninius praradimus ir nuoskaudas gerovės ir socialinio statuso srityse.

A. Paulauskas, R. Paksas, K. Prunskienė, o ir daugelis kukliau kampanijose pasirodžiusių kandidatų vėliau mielai, atvirai ar saikingiau, sėmėsi savo stiprybės būtent šiame elektorato segmente. Buvusiam prokurorui, kad laimėtų pasibalnojus šį arkliuką, trūko labai nedaug. Tobulėjant viešųjų ryšių technologijoms ir efektyviau panaudojant su Rusija susijusio verslo pinigus, geriau „prasisuko“ buvęs lakūnas ir jam padėjusi „Almax“.

Tai, ko gero, buvo vienintelis sėkmingas „atviro šturmo“ mėginimas, prie kurio, kaip aiškėja, anuomet rankas prikišo ir vadinamoji „valstybininkų“draugija. Jos egzistavimas, beje, visai neseniai buvo viešai pripažintas vieno iš „pašvęstųjų“ – Mečio Laurinkaus.

Dabartinis strateginis premjero patarėjas tada pats vadino R. Paksą perspektyviu politiku. Strategai tam ir strategai, kad potencialais nesišvaistytų – „Naujoji politika“, V. Adamkaus patarėjas energetikos klausimas – šie du tramplinai, pridėjus minėtus rusiškus pinigėlius ir propagandinį gaudesį, sukūrė keistą situaciją. Šalies vadovu tapo žmogus, kurį išmintingi politikos užkulisių strategai tiesiog iš nieko nulipdė. Tačiau jis, reikia pripažinti, pagal savo itin ribotus sugebėjimus ir supratimą bei jį supusios kompanijos interesus, mėgino tuos lipdytojus pasiųsti kažkur, ką minėti neleistų cenzūra. Tai buvo nutraukta greitai ir ryžtingai, bent laikinai į aukščiausią postą, kad ir per antras duris, patenkant kitam „Naujosios politikos“ auklėtiniui. Į politiką jį atvedę V. Uspaskicho, o tiksliau – GAZPROMO pinigai – kvepėjo švelniau, nei J. Borisovo arba jų tvaikas buvo kiek pasimiršęs.

Legaliai apiforminti V. Uspaskicho ar kiti rusiški pinigai, kaip pamename, tiko ir Petrui Auštrevičiui, ir jį parėmusiems konservatoriams, ir dar daug kam. „Antrojo“ Adamkaus pergalės finansines skolas apmokėjo V. Uspaskicho firmos darbuotojai, gyvenantys iš minimalios algos. Rusiški pinigai ir prorusiškai ar antivakarietiškai nusiteikę rinkėjai buvo ir tebėra rimtas faktorius. Jo nepaisyti nevalia niekam, o daug kas mano, jog ir nėra reikalo.

Pasirinkimas: tarp Byvio ir Tešlagalvio

Yra toks kvailokas animacinis amerikiečių filmukas – „Byvis ir Tešlagalvis“, kuriame du, to paties autoriaus sugalvoti, personažai rungtyniauja – kuris bus kvailesnis ir beprasmiškiau išsimaivys. Žiūrovai gali rinktis favoritą.

Kodėl ne? GAZPROMO finansinės bambagyslės, ant kurių kabalduoja gerbiamieji „valstybininkai“, pasižymi dvigubu patvarumu. Galima vienodai smagiai finansuoti ir naują „patriotams baidyti“ nulipdytą ar pasamdytą prorusišką personažą, ir „valstybės tarnų“ pasiūlytą alternatyvą. Kaip rodo R. Pakso istorija, net bet kurio iš jų pergalė, nereiškia jokio kracho ar bankroto scenarijaus autoriams.

Dramatiškiausiai šio pasirinkimo netikrumą parodė KGB rezervininkų, liustracijos ir VSD skandalo atvejai, kai daugelis „antirusišką“ alternatyvą“ pasirinkusių rinkėjų galėjo žagsėti iš nuostabos.

Personalijos

Tiesa, lietuviškieji scenaristai, artėjant naujajai kampanijai, susiduria su personalinėmis problemomis. Kaip prorusišką pasiūlymą, iš bėdos dar galimą eksploatuoti K. Prunskienę. Pagaliau, ši kryptis ne tiek jau ir sudėtingai sutvarkoma. Pakaktų negalintiems balotiruotis V. Uspaskichui ir R. Paksui suremti pečius bei parekomenduoti „įpėdinį“, pridedant dešros, arielkos ir pan.

Sunkiau su alternatyva, kurios besidairantis rinkėjas gali būti įkyriai kritiškesnis. Daugelis „rusiško dvasingumo“ neišsiilgusių, tačiau taip pat, kaip daugelis R. Pakso pasekėjų, tvarkos ir teisingumo nesibaidančių žmonių, gali neimti siūlomo gėrimo bei užkandos arba paimti, bet balsuoti, kaip nori. Derėtų įtikinti, kad tai tikrai „valstybės ramstis“, o ne rusų agentas ir ne marginalas.

Tiksliai strategų instrukcijas vykdantis G. Kirkilas – tiktų. Būtų net labai gerai, tačiau norint jį apsaugoti nuo nevaldomai kylančių kainų poveikio, reikia arba beprotiškai sukti infliacijos turbiną ir dalinti rimtesnes, negu dešra ir degtinė, dovanas, arba rasti jam būdą – kaip nors techniškai pabėgti (prisiminkite R. Paksą), kad sugrįžtų, kaip nekalta auka. Tai nelengva – juk, pavyzdžiui, oponavimas „Maximos“ interesams naujoje AE atrodytų labai jau rizikingai ir paradoksaliai. Tačiau variantas nenurašytinas – ypač dabar, kai nėra kito pasirinkimo. Priešingai – derėtų ir toliau įtikinėti, kad jis beveik vienintelis. Tai galima daryti siekiant, kad dabartinį kursą vyriausybės vadovas išlaikytų iki galo.

Panašiai yra ir su Egidijumi Kūriu, kurį R. Valatka, o gal ir ne tik jis, jau yra viešai įvardiję, kaip galimybę. Politinį Konstitucinio Teismo vadovo interesą pastebi visi, kas stebi, o jo kadencija artėja į pabaigą, tačiau  Konstitucijos dvasia, kaip žinia, gali garantuoti tik įtaką, bet ne charizmą. Dėl suprantamų priežasčių, kaip „turintį šansų“, per petį apsimoka ploti ir jį.

Įdomiausias čia Dalios Grybauskaitės fenomenas. Buvusią aukštosios partinės mokyklos dėstytoją, asmeniškai A. M. Brazausko į politiką atvestą, socdemams ir jokiai kitai partijai nepriklausiusią specialistę („ideali „valstybininkui“ biografijos eilutė), eurokomisarę „neįvardinti

Tomas Čyvas

Be reikalo teigiama, kad Lietuvoje trūksta politinės valios. Kartais pastaroji – būdama anonimine ir nepartine – dominuoja nulemdama ištisus procesus. Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Povilas Malakauskas, pareiškęs, jog “nenori veltis į liustraciją”, išreiškia būtent politinį nusistatymą.

Tiek pagal ankstesnės redakcijos, tiek pagal naująjį įstatymą VSD siųs savo atstovus į Liustracijos komisiją. Šiuo metu į VSD funkcijas, greta žvalgybos, kontržvalgybos, antiteroristinės veiklos, valstybės paslapčių bei šaliai svarbių strateginių objektų apsaugos, VSD priguli ir įstatymų, susijusių liustracija, įgyvendinimas.

Tačiau naujasis žvalgybos šefas to tiesiog nenori. Mat tai, anot jo, pažeistų tarnybos sterilumą. „Žvalgyba ir kontržvalgyba turi turėti kuo mažiau sąsajų su išore, kad būtų kuo mažiau galimybių pasinaudoti viena ar kita situacija ir diskredituoti arba kompromituoti žvalgybą ir kontržvalgybą. Tai yra vienas esminių principų. (…) Jau tikrai atėjo laikas funkcijas išgryninti ir minimizuoti riziką tokiai svarbiai tarnybai“ (BNS 2007.10.17).

Ideali kontora, jei prisiminsime Merfio dėsnius, išvis tedirba tik rašydama raštus tarp kabinetų. Geriausia, kad darbuotojams veiktų tik vidinis telefonas ir išeidami iš patalpų jie gautų amnezijos piliulę, kuri nustotų veikusi tik grįžus atgal. Tai kur kas radikalesnis planas už tą, kurį siūlė iš kontoros ką tik garbingai pasitraukęs ištisų valdybų “terminatorius” Ričardas Rupkus. Jam atrodė tik, kad atėjus į darbą reikia pamiršti pilietiškumą. Nauja ir pati ilgiausioji šluota šluoja geriau – reikia pamiršti viską, kas liko už durų.

Reikia suprasti, kad tokia pozicija yra “žvalgybinės bendruomenės” kerštas: jei negalima liustruoti taip, kaip iki šiol – kabinete, pasiskambinat ir atsiklausiant instrukcijų dėl vienos ar kitos personos (skaitykite Seimo NSGK atlikto VSD tyrimo paviešintą medžiagą), tai kam ta atsakomybė ir rizika?

Kas gi, belieka paklausti, vykdys VSD nusikratomą „liustruotinųjų“ susekimo funkciją? Negi teks skelbti paslaugos viešojo pirkimo konkursą ir sudaryti sutartį su „Ekskomisarų biuru“ ar kontora, kuri vežioja milijonus kartoninėse bananų dėžėse? Tuomet tikėtinas kriterijus – mažiausia kaina. Pastaroji galėtų paskatinti atlikti ir galutinę sterilizaciją – sutartį pasirašyti tiesiog su Lubianka, nes pastaroji nei turėtų kokių didelių išlaidų, nei būtų suinteresuota finansiškai stekenti Lietuvos biudžetą (tam yra GAZPROM). Beje, idėją pasiklausti apie vieno ar kito veikėjo bendradarbiavimą su Rusijos spec. tarnybomis pačios Rusijos jau buvo pasiūlęs Vidaus reikalų ministras.

Na bet ne – neįtarinėkime mūsų „šnipgaudžių“ išdavystėmis. Tebūnie tai tiesiog noras atsipūsti nuo atsakomybės ir atskaitomybės skersvėjų sterilioje, saugioje ir patogioje vietelėje – niekam neprieinamoje ir niekieno nelankomoje „kompromatų“ saugykloje.

Taip atsiriboti nuo atšiaurių išorinių vėjų ketinančiam VSD viršininkui geriausiai tiktų įsikurti, kaip senovės rytų išminčiui, pelkių viduryje suręstoje nendrių trobelėje, kur kartą per kadenciją pas jį basi pasitarti ateitų prezidentai ir premjerai. Tiesa, kadangi jau esame Vakarai, labiau tiktų Senovės Graikijos Delfų orakulo statusas, tačiau tai jau skonio reikalas. Svarbiausia, kad nė už ką nenorima prisiimti nieko pilietiško ir visuomeniško, paliekant tai nesteriliems amatininkams ir mėgėjams, bet pasiliekant teisę įsikišti, jei pastarieji pernelyg profesionalėtų.

Deja, viskas kur kas rimčiau. Tokia šalies žvalgybos sterilizacija, jei nejuokausime, reiškia tik viena – atsisakymą laikytis bet kokių pilietinės visuomenės taisyklių ir įsipareigojimų. Žvelgiant į Rusiją, kur analogiškais principais grįstą politiką vykdanti „žvalgybos bendruomenė“ iš esmės laiko užgrobusi valstybę, tai neatrodo labai patraukliai. Ypač žinant, kad išlikęs VSD branduolys, taip bijantis „susitepti“ realia liustracija atrodo kur kas mažiau linkęs vengti energetinių ir tranzitinių verslų („Dujotekana“, 2K) nešvarumų.

Šaltinis: Balsas.lt