Tomas Čyvas.
Neketinau rašyti savivaldos rinkimų tema, nes prirašyta, regis, daugiau, nei reikia. Paskatino skaitytojos laiškas (http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/58284/DESC/1), į kurį negalėjau neatsiliepti.
Pirmiausia noriu pasakyti, jog patarti šioje situacijoje labai sunku jau vien todėl, kad net nežinau, kur būtent gyvenate bei balsuojate. Savivaldos rinkimai yra specifiški dar ir tuo, jog suteikia daugiau galimybių pažinoti tuos, už kuriuos balsuoji, ar bent jau žinoti apie juos pakankamai daug. Ponia Irena, rašiusi komentarą, teigia norinti balsuoti prieš visus. Tai tokia pat rinkėjo teisė, kaip ir teisė (bei pilietinė pareiga) balsuoti apskritai. Čia galiu pasakyti tik viena – svarbu tokio sprendimo motyvas. Jei nerandate prekybos centre reikiamos prekės – išeinate nieko nepirkusi. Jei motyvacija tokia – viskas gerai. Blogai, jei tai yra agitacijos padiktuota pozicija. Žmonių grupė, vadinanti save „Kitu pasirinkimu“, kaip tik ir siūlo tokį sprendimą. Tik ji neįsipareigoja spręsti kasdienių komunalinių problemų – nuo šiukšlių išvežimo iki geriamojo vandens kokybės. Ji taip pat nepaaiškina, kuo tiesioginis vyriausybės valdymas (jei siūloma „alternatyva“ laimėtų visuotinai) yra geresnis už savivaldą.
Daug įdomesnis ir tikrai svarbiausias klausimas, kurį kelia ponia Irena, yra, kaip balsuoti. Tai yra vienas svarbiausių klausimų, ir jis nepelnytai ignoruojamas. Vienas dailininkas mokė atrasti žmogų minioje ir medį miške. Lygiai taip pat, manau, galima atrasti net ir tose mūsų varganose partijose žmonių, kuriais galima bent mėginti pasitikėti. Tai vargas – reikia nagrinėti sąrašus, reitinguoti, gilintis. Dar didesnis vargas – eiti į tuos rinkimų susirinkimus ir žiūrėti į realybę. Bet jei tikrai piktina (o ir turi piktinti) pasisakymai politikų, kurie drįsta skatinti rinkėjus nedalyvauti, tai pats geriausias „kerštas“ yra aktyvus dalyvavimas. Tokia jau tos demokratijos kaina – gaišti laiką, domėtis, rinktis atsakingai… Sunku, bet kitaip neišeina.
Aptarkime kelis bendrus aktualius niuansus, kuriuos atspindi ir gerb. Irenos komentaras.
Nemažai žmonių nepasitiki nė viena partija. Nenuostabu. Partijos pačios padarė pakankamai daug, kad žmonės būtent taip galvotų. Nomenklatūrizacija, uždarumas, arogancija ir pažadų nesilaikymas bei „atidirbinėjimas“ finansiniams rėmėjams išugdė rinkėją, linkusį keršyti.
Visiškai šia situacija nepatenkinti žmonės su politine institucija verčiamo Konstitucinio Teismo pagalba ieško būdų reformuoti pačią rinkimų sistemą. Deja, siūlomi sprendimai nėra labai vykę.
Neaišku, kodėl tos organizacijos ar sąrašų sudarytojai, kurie bus „nepartiniai“, negalėtų lygiai taip pat priimti tik „savus“, sudarinėti sandėrius, meluoti ir apgaudinėti. Einantis į rinkimus sąrašas neišvengiamai turės bendrą politinę programą ir kažką tarsi įsipareigos daryti, o patekęs į atitinkamą instituciją, dalyvaus formuojant daugumą ar opoziciją – derėsis. Rezultatas – „nepartinė“ partija ir „depolitizuota“ politika. Šiaip – absurdas. Tačiau ar ne tai ir yra šiandien mūsų didžiausia politinės sistemos liga – partijų pavadinimai ir deklaruojamos ideologijos nė iš tolo neatspindi jų tikrųjų ketinimų ir veiksmų. Numatomos reformos rezultatas dar smagesnis – to nebereikės net deklaruoti, o rinkėjams – tikėtis. Į rinkimus ateis piliečiai, kurie yra tiesiog geri ir nori į valdžią, nes jie geri. Labai geri yra geresni už gerus, o patys geriausi už labai gerus geresni dar labiau. Kas dar kvailiau ir absurdiškiau: jie – piliečiai, nes susitarę sudarė savo sąrašą ne per partiją, o partijose visi piliečiais vadintis nebeturi teisės arba jie „netikri“ piliečiai.
Sąrašo „blogis“ yra itin paplitęs mitas, eskaluojamas metų metais. Kažkodėl šis „blogis“ netrukdo klestėti Skandinavijai ir didžiajai daliai Europos. Pažvelkime, kokio tipo veikėjai patenka į Seimą mažoritarinėse (nesąrašinėse) apygardose. Žavu, nors verk – daugiausia rėkiantys populistai ir pinigingi papirkinėtojai. Nusipirkti vienmandatę parapiją iki gyvos galvos nėra tokia jau didelė problema, pvz., V. Uspaskicho tipo veikėjui. Tebūnie jis nepartinis. Tai vėlgi nereiškia, kad jis neis tvarkytis savo, o ne visuomenės reikalų. Rinkdami vien tik asmenybes, veikiau turėsime dar labiau sustiprintą oligarchų valdžią, o anaiptol ne anglosaksišką demokratiją. Taip yra todėl, kad sovietmetis ir anos santvarkos žlugimas paliko visuomenę tiek suskaldytą, jog bendruomeninės iniciatyvos bei tradicijos ilgai dar iš tolo neprilygs anglosaksiškoms tradicijoms. Net partijų atrankas ir filtrus (kad ir labai nekokybiškus) perėję personažai užsiima politiniu valkatavimu (partijų keitimu). Ką kalbėti apie vien „savo tobulam atvaizdui“ atstovaujantį deputatą…
Kažkaip neretai atrodo, jog, eskaluojant sąrašo ir asmenybės „alternatyvą“, yra apeinamas kitas svarbus klausimas – pati kandidatų iškėlimo procedūra, kurios aiškus įstatyminis reglamentavimas reikalingas nė kiek ne mažiau, nei rinkimų reklamos priežiūra. Tai, beje, galioja ir partijoms, ir būsimiems „nepartiniams“ rinkimų susivienijimams.
Gal paskutinė pastraipa bus ir banali, bet ji nėra paremta fantazijomis. Sąrašinės, vienmandatės ir mišrios sistemos egzistuoja daugybėje šalių, ir ne sistemos nulemia demokratijos brandą. Svarbiausias kriterijus – rinkėjo pilietiškumas. Jei jis politikus erzina – tai geras ženklas. Ko ir belieka visiems palinkėti.
Bernardinai.lt
