Andrius Navickas.
Tomas Čyvas komentare „Ar verta depolitizuoti politiką?“ į svarstymų lauką sugrąžino temą, kuri kėlė itin karštų diskusijų prieš porą metų. Diskusijos dalyviai dalijosi svariais argumentais, jog Lietuvos partinė sistema sunkiai serga, partijų veikloje politikos teliko pavadinimuose ir dekore, o partijų lyderiai nepatenkinti kalbėjo, kad tokios diskusijos esą yra smūgis partijoms į nugarą ir… toliau nieko nekeitė.
T. Čyvą tikrai sunku kaltinti, jog jis neįžvelgia partijų problemų. Apie jas jis rašo atvirai ir vaizdingai. Kita vertus, tikrai nesutinku su užplūdusia gąsdinimų banga, jog Konstitucinio Teismo sprendimas, kad dabartinė Savivaldos rinkimų tvarka prieštarauja Konstitucijai, tėra tik sumaišties kėlimas Lietuvos politiniame gyvenime. Prieš pateikdamas argumentus savo pozicijai, noriu priminti, mano įsitikinimu, skandalingą Lietuvos premjero pareiškimą.
Gediminas Kirkilas, likus kelioms dienoms iki Konstitucinio Teismo sprendimo, tvirtino, kad jam nesuprantama, kodėl piliečiai galiojantį rinkimų įstatymą torpeduoja, jau prasidėjus kandidatų registracijai. Daugiau nei veidmainiškas teiginys. G. Kirkilas tikrai žino, kad kitokios galimybės piliečiams atkreipti Konstitucinio Teismo dėmesį paprasčiausiai nebuvo. Tik prasidėjus kandidatų registracijai ir VRK atsisakius įregistruoti nepartinį sąrašą, buvo galima apskųsti šį sprendimą teismui ir tikėtis KT dėmesio. Aišku, visada buvo kitas variantas – tiek Prezidentas, tiek Seimas galėjo Savivaldos rinkimų įstatymų atitikimą Konstitucijai patikrinti kur kas anksčiau, tačiau jie tai padaryti kažkodėl nepanoro.
Lygiai taip pat Lietuvos politinės partijos praktiškai ignoravo įvairių pilietinių organizacijų kvietimą įvesti mišrią Savivaldos rinkimų sistemą. Partijų bosai liko kurti piliečių iniciatyvoms. Taip atsitiko jau keliasdešimtą kartą. Apie visa tai G. Kirkilas puikiai žinojo. Jo pasisakymas dar kartą atskleidė, jog šiuo metu partijų lyderiai apie nepartinius piliečius kalba iš aukšto, tarsi apie antrarūšius. Deja, tai, kad šiandien Lietuvoje partijoms priklauso bene mažiausias nuošimtis visuomenės visoje ES, liudija ne mūsų partijų elitiškumą (gerąja prasme), bet jų sunkią krizę.
Keistas ir kai kurių parlamentinių partijų lyderių perspėjimas, jog po KT sprendimo politikoje įsivyraus chaosas. Jiems, jei teisingai suprantu, pritaria ir T. Čyvas. Pasak jo, nepartinių piliečių dalyvavimas savivaldos rinkimuose – tai pavojingas žingsnis toliau nuvertinant politiką. Visiškai su tuo nesutinku. Mano įsitikinimu, tai veikiau nauja galimybė politiniam gyvenimui atgaivinti.
1. Nors esu įsitikinęs, kad politinės vertybės yra politinio gyvenimo stuburas, tačiau neteisinga sureikšminti ideologijų reikšmės savivaldos lygmeniu. Ką bendro turi metro ir krikščioniškoji demokratija, tramvajus ir liberalizmas arba – kiek konservatyvus raginimas – „laikas keistis“? Didžiausia problema ne ta, kad savivaldos lygmeniu veikiantys politikai per menkai susigaudo ideologinėse perskyrose, bet ta, jog jie dažniausiai realiai neatstovauja gyventojų rūpesčiams ir interesams. Vietos bendruomenės, geriausiai galinčios atstovauti gyventojams, šiandien yra priverstos belstis į partijų duris, įtikti partiniam elitui, idant jų atstovams būtų suteikta galimybė dalyvauti rinkimuose.
Tiesa, čia galimas kontrargumentas – esą partijos atlieka naudingą kandidatų filtravimo darbą ir tuo palengvina mūsų dalią. Tačiau ar toks filtravimas realiai mums naudingas? Pažvelkime įdėmiau į rinkimuose dalyvaujančių politikų sąrašus, ypač didesniuose miestuose, ir paklauskime savęs: ar tikrai juose labiausiai mums atstovauti ir miesto problemas spręsti sugebantys žmonės? Ar šou žvaigždė, mokanti vaipytis prieš kamerą, sugebės būti miestelėnų deramų atstovu? Ar statybos bendrovių bonzos atstovaus miestelėnų ar savo verslo interesams? Kodėl, pavyzdžiui, Vilniuje partijų sąrašuose nėra tų aktyvistų, kurie nebe pirmus metus kovoja su savivale mieste? Gal jie neįtiko partijoms? Gal visgi dabartinis filtras ydingas?
2. Praktiškai visos dabartinės Lietuvos partijos kūrėsi nuo galvos. Jos veikia kaip klubas ištikimiausių draugų ir mažesnis ar didesnis šio klubo sirgalių būrys. Nemanau, jog Lietuvoje reikalingos naujos politinės partijos, tačiau esu įsitikinęs, kad dabartinės partijos – tai milžinai molinėmis kojomis. Nepartiniai pilietiški veikėjai, įgiję realią politinę atsakomybę, mano įsitikinimu, tikėtina, dreifuos kurios nors politinės ideologijos link. Atsiras reali galimybė partijoms įgyti stiprias kojas, o galbūt ir atnaujinti galvas.
3. Būtent politinių partijų ligos ir ydos yra didžiausias politinio chaoso šaltinis. Tad nereikia mūsų gąsdinti ir įrodinėti, jog tik partijos sugeba veikti politiškai. Pripažinkime, kad dažniausiai dabartinės partijos veikia ne politiškai, bet nomenklatūriškai. Politika – tai įsipareigojimas bendrajam gėriui, įvairių perspektyvų derinimas, dialogo puoselėjimas. Šiuo atžvilgiu ji tikrai nėra partijų nuosavybė. Kiekviena pilietiška bendruomenė formuoja politiką. Dažnai net daug labiau nei partijos.
4. Partijos – labai svarbus demokratinės sistemos elementas. Tačiau tai, kas šiandien vadinasi partijomis, dažniausiai tėra karikatūra, diskredituojanti pačią partijų idėją. Kiekvieno piliečio tikslas turėtų būti realiai veikiančių partijų, kaip svarbaus tarpininko tarp visuomenės ir politinės valdžios, siekis. Tačiau šis siekis niekada nebus realizuotas vien tik šlovinant dabartines karikatūras ar naiviai tikintis, kad kažkada iš bjauriojo ančiuko išaugs nuostabi gulbė.
Bernardinai.lt
