Tomas Čyvas
Kažkada Leninas gyrėsi Hėgelį „apvertęs nuo galvos ant kojų“. Pomėgis viską – faktus ir teorijas – vartyti, matyt, yra giliai įsišaknijęs ir mūsų politiniame elite, ir šauniųjų valstybininkų sluoksniuose. Kaip kitaip paaiškinti šeštadienio spaudoje paskelbtą „sensacingą“ teiginį? Esą: „Rytų šalių specialiųjų tarnybų vadovai trina iš džiaugsmo rankomis ir šaiposi skaitydami apie tai, kaip NSGK apklausė VSD valdybų vadovus, o šie pranešė slaptų dokumentų numerius.”
Nemanau, kad įmanoma nuginčyti pirmą tokio pareiškimo dalį. Džiaugtis Lubianka ir Kremlius seniai turi kuo. Tik štai džiaugsmo priežastys yra 100 proc. priešingos.
Ponai iš minėtų tarnybų galėjo pasidžiaugti jau, pavyzdžiui, tuo, kaip Lietuvos politinę sistemą sėkmingai – vadinamųjų valstybininkų panosėje – kelerius metus patogiai ir netramdomas jaukė Viktoras Uspaskichas. Taip pat ir tuo, kaip sėkmingai ir nesunkiai jam buvo leista pasišalinti ten, iš kur buvo siųstas.
Kita priežastis FSB ir Kremliaus veikėjams pasilinksminti buvo KGB rezervisto, tapusio tokiu jau Sąjūdžio laikais, paskyrimas į VSD vadovus. Tikrai ne su kiekviena NATO ir ES šalimi būna taip paprasta. Prie butelio degtinės smagiai pasišaipydami jie galėjo pasidalyti linksmais įspūdžiais apie tai, kaip rezervistas ir jo gauja kelerius metus griovė departamentą iš vidaus, grūsdama lauk pernelyg patriotiškus pareigūnus, kurie drįso manyti davę priesaiką valstybei, o ne departamento valdžiai. Jie turėjo pakelti dar vieną taurelę tada, kai Arvydas Pocius, Darius Jurgelevičius ir jų siųsti pagalbininkai lakstė pas politikus ir reikalavo nesidomėti Vytauto Pociūno žūtimi. Kai pastarasis buvo minėtų personažų dar ir apdergtas – linksmą sau naujieną aptarinėję pašnekovai iš rytų turėjo atsidaryti trečią butelį.
Vėliau jie jau galėjo matuotis ordinus, kai visą šį valstybės marginalizavimą ir suluošinimą vykdantis klanas sau apsiginti sugebėjo panaudoti „valstybininkų“ apsuptą prezidentą, taip pat vyriausi šalies politologai bei pagrindinis dienraštis iškoneveikė KGB rezervisto ir jo draugų nepakeičiamos vertės nesuvokiančius politikus bei žurnalistus.
Linksmybės tęsėsi, kai autoritetingi ponai solidžiu ir susirūpinusiu tonu mums paaiškino, kad oficialiai liudijęs įgaliojimus turinčiam Seimo komitetui pareigūnas yra „kurmis“ ir „šnipas“, o informaciją šalies vadovams savo pačios nuožiūra filtruojanti KGB rezervisto šutvė yra mūsų angelas sargas. Kartu buvo duotas signalas, kad visas atsitiktines kliūtis – Lietuvai, o ne gaujai lojalius pareigūnus galima ir reikia šalinti. Persekiojant, šantažuojant ir kitaip „reorganizuojant“ į visas keturias puses.
Juoktis sveika, todėl Maskvos interesus Marijos žemėje kuruojantys veikėjai pasitaisė sveikatą – saugotina valstybės paslaptimi pavadinti informaciją apie Seimo pirmininko tėvo darbą NKVD gali tik labai gabus komikas. VSD vadovo viešieji advokatai nukonkuravo Juozą Erlicką.
Tas faktas, kad VSD vadovybei labai jau netikėtai puikiai žinomas visų jai neparankių parodymų, kuriuos gauna NSGK, turinys irgi yra geras signalas tiems, kurie kaimyninėje šalyje darbuojasi anaiptol ne rezerve. Šnipinėti savo paties veiklą tiriantį parlamento komitetą linkusi NATO šalies žvalgyba yra tiesiog nuostabi žinia. Vargu ar galėtų Maskvos nedžiuginti ir amžinas „Dujotekanos“ ryšių su mūsų valstybininkais „operatyvinis“ įslaptinimas.
Pagaliau, kai prezidento ir pagrindinės žiniasklaidos lygyje imama siekti nušalinti parlamentą nuo VSD kontrolės ir išvis apriboti ar sunaikinti parlamentinės kontrolės užuomazgas – galima sušokti „kalinką“ palei mauzoliejų – parlamentą šturmuojančios „jedinstvos“ su armatūros strypais ir akmenimis neprireiks. Per 16 metų subrandintas valstybininkų klanas viską padarys kur kas efektyviau ir dar sugalvos tam tinkamą procedūrinį apvalkalą. Balsuoti, aišku, bus galima, bet toks Seimas bus nė kiek ne svarbesnis nei sovietinė Aukščiausioji Taryba, kuri iš anksto žinojo, kad jai tereikia pritarti valstybininkų sprendimams. Tada jie, tiesa, vadinosi kitaip.
Džiaugtis ir didžiuotis Rytų kaimynėms „specams“ yra kuo. Tokioje šalyje nebereikia nieko verbuoti. „Pervyj baltyjskij kanal“, „Russkoje radio“ ir neaišku kieno užsakymu į antrą užsienio kalbų vietą po anglų vidurinėse mokyklose po truputį ištraukta rusų kalba, be abejonės, pasitarnauja darant iš Lietuvos į NATO ir ES integruotą kultūrinę ir ideologinę Rusijos provinciją. Tik šių pastangų galima nesureikšminti, kol gimtąja kalba tai labai solidžiai ir išmoningai daro lenininės dialektikos ir faktų vartaliojimo tradicijų nepamiršę nacionaliniai kadrai.
