Tomas Čyvas
Po Taliną nusiaubusių riaušių, jau kuris laikas svarstoma, ar įmanoma kažkas panašaus Lietuvoje. Praktiškai visi apžvalgininkai linkę teigti, jog teoriškai viskas įmanoma, bet realiai tokių neramumų, kaip Taline, galime nesitikėti. Ko gero, taip iš tikrųjų ir yra, tik norėtųsi panagrinėti argumentus, kuriais remiantis neigiama riaušių Vilniuje galimybė.
Pagrindiniai argumentai yra du. Pirma, Lietuvos valdžia su rusų mažuma elgiasi kur kas meiliau, negu Estijos, todėl Lietuvos rusai yra daug geriau integruoti į visuomenę bei kur kas lojalesni tėvynei, negu jų tautiečiai Estijoje. Antra, Lietuvos policija yra daug geriau pasirengusi galimiems neramumams, negu Estijoje, todėl nedelsiant efektyviai sutramdytų riaušininkus.
Pirmasis argumentas yra paremtas tuo, kad norima įsivaizduojama kaip esama. Iš tiesų, Lietuva, kitaip nei Latvija ir Estija, savo nepriklausomybės aušroje visiems iš Sovietijos atvykusiems kolonistams suteikė pilietybę. Tai buvo gana kilnus gestas, be abejo, tikintis atsakomojo geranoriškumo. Be jokios abejonės, dalis Lietuvos rusų teigiamai vertina tokį Lietuvos valstybės požiūrį ir tikrai nesiruošia krėsti kiaulysčių savo šaliai – vieni iš elementaraus dėkingumo už geranoriškumą, kiti tiesiog yra aukštos moralės patriotai-humanistai.
Bėda yra ta, kad tarp rusų (kaip, beje, ir tarp lietuvių, lenkų, australų ir visų kitų tautų) yra labai nedaug žmonių, kuriems išsilavinimas ir apsiskaitymas leidžia formuluoti tokias logines konstrukcijas, kaip abipuse pagarba paremtų santykių vystymas, kai viena pusė jau parodė savo geranoriškumą. Toks mąstymo būdas nėra labai paplitęs net tarp universitetinį išilavinimą turinčių asmenų, o tarp vadinamojo proletariato jis sutinkamas dar rečiau, jau nekalbant apie aukštą moralę, patriotizmą ir humanizmą. Pabendraukite su normaliu darbininku, taksistu ar vadybininku. Jis tikrai nesuka sau galvos dėl įvairių tautų integracijos ir taikaus sambūvio, užtat gausiai paragavęs degtinės ar alaus, gana entuziastingai sureaguoja į šūkį „mūsiškius muša!“.
Taigi surinkime tokią publiką iš Naujininkų, Naujosios Vilnios, atvežkime autobusais entuziastų iš Visagino, o jei dar trūks pajėgų, tai, kaip į Taliną, galima atvežti „legionierių“ iš broliškos Latvijos. Visai šiai publikai patiekime į valias minėtų taurių gėrimų ir po to, nutaikius momentą, kažkas turi sušukti „fašizmas nepraeis“ – ir fiesta bus surengta nė kiek ne prastesnė, negu Taline. Ir nereikia manyti, kad tokius triukus galima daryti tik su rusais. Prigirdykite minią lietuvių (vokiečių, suomių, graikų, brazilų ir visų kitų) – ir viskas bus lygiai taip pat,tik šūkis bus kitas (atsižvelgiant į aplinkybes ir publiką) – „neparduosim žemės užsieniečiams“, „prezidentas nekaltas“, „Lietuva – lietuviams“, „Zuokui – gėda“, „netrukdykit žmogui dirbti“ ir pan. Kiek kartų Šustauskas ar Paksas tai darė?
Antrasis argumentas apie puikų Lietuvos policijos pasirengimą malšinti riaušes apskritai yra laužtas iš piršto. Kaip galima kalbėti apie gerą pasirengimą, jei praktikoje jis kol kas nebuvo išmėgintas? Na, nebent kaip gerus riaušių malšinimo pavyzdžius galima laikyti tuzino ramiai sėdėjusių Tibeto rėmėjų sukišimą į autobusą arba penkiolikmetės merginos su meškos kostiumu, protestuojančios prieš nykstančių gyvūnų rūšių naikinimą, sulaikymą prie britų ambasados, kurį atliko keturi ar penki ekipažai (pats mačiau) gerai įmitusių pareigūnų. Kažin ar tokios treniruotės su taikiais demonstrantais bus naudinga patirtis, susidūrus su girta ir agresyvia minia.
Be to, malšinant riaušes, policininkai gatvėje turi parodyti nemažai iniciatyvos, improvizuoti ir žaibiškai priimti sprendimus. Tokių žmonių policijoje šiuo metu labai trūksta ne tik dėl varganų atlyginimų, bet ir dėl vyraujančio viršininkų nesiskaitymo su pavaldiniais, nereikalingo muštro, nuolatinio neįtikusiųjų „ėdimo“ už „nelojalumą“ bei protekcionizmo. Dėl šių reiškinių, kurie būdingi ne tik policijai, bet daugumai kitų valstybinių ir netgi privačių kontorų, daugelyje postų šiltai sėdi „savi žmonės“, t. y., pataikūnai ir intrigantai, kuriems yra kančia savarankiškai priimti bet kokį sprendimą net savo šiltame kabinete, tai ko gi iš jų tikėti ekstremaliomis gatvės neramumų sąlygomis?
Tad riaušių Vilniuje nebus dėl kitų priežasčių. Tiesiog Rusijos vadovybei nėra jokio reikalo organizuoti riaušes šalyje, kur gali tiesiog numesti pinigų aukštiems pareigūnams – ir jie padarys, kas liepta. Ir sumos visai pakenčiamos. Borisovas teigė net patį prezidentą R. Paksą pirkęs už milijoną JAV dolerių. Kita kompanija kiek brangesnė – „Dujotekanai“ teko pakloti ar ne 3,2 mln. litų. Taigi, milijonas dolerių su ketvirčiu. Jeigu tiek tekainuoja „aukščiausias ešelonas“, tai ir kiti, matyt nebrangininkai. VSD direktorius kainuoja pusę buto Jeruzalės mikrorajone, prezidento patarėjai – viną kitą kambarį Turniškėse.
Riaušės kainuoja brangiau. Aišku, tiesioginės išlaidos (transportas, apgyvendinimas ir jūra alkoholio) nėra labai didelės. Na, dar šiek tiek reikia sumokėti grynais tiesioginiams raušių kurstytojams profesionalams. Tačiau nemalonūs yra kitokie nuostoliai. Visų pirma, kyla pavojus ilgus metus kurtam ir funkcionavusiam agentūriniam tinklui. Išsiblaivę areštinėse riaušininkai paprastai nebūna narsūs ir noriai praneša, kas jiems pripirko degtinės ir kurstė muštynes. O dar jei įkliūna vienas kitas žvalgybos karininkas, po priedanga perėjęs sieną su užduotimi organizuoti neramumus, tai jau šioks toks tarptautinis skandaliukas ir dvigalvio erelio įvaizdžio menkinimas. O tai jau negerai. Kaip negražu buvo, kai Katare įkliuvo „diplomatai“, nužudę vieną iš čečėnų lyderių Zelimchaną Jandarbijevą. Tik Vienos konvencija žmogžudžius ir išgelbėjo.
Aišku, Lietuvoje, tai nebūtų sunku užmaskuoti, nes už tokius dalykus atsakingas VSD šiuo metu pernelyg užimtas tuo, kad vykdo savo direktoriaus kovo 15-osios pažadą bet kokia kaina įrodyti, kad tiltą per Bražuolę ir Jurą Abromavičių susprogdino konservatorių partija. Kur čia rusų šnipus gaudysi, kai Lietuvą nuožmūs politiniai teroristai siaubia.
Bet kokiu atveju, įvaizdžiui nieko gero neduoda ir tai, kad „Rossija, Rossija“ gatvėse skanduoja apsiseilėję girti degeneratai, ką tik išplėšę parduotuvę. Tada nebent Schroederį gali įtikinti, kad čia šventa kova prieš fašizmą. O visiems kitiems pasaulio galingiesiems, kad ir labai nenoromis, tenka palaikyti Estiją.
Tad kur kas geriau paslapčia atiduoti lagaminėlį reikiamiems asmenims. Tai efektyviau, negu muštynės gatvėse – elito atstovai gali nesunkiai vetuoti įstatymus, kuriuos liepsi, ar iki galo ginti nurodytus pareigūnus, jau nekalbant apie privatizacinius klondaikus.
Todėl pas mus riaušių ir nebus. Mes, kitaip nei estai, tokios garbės neužsitarnavom.
„Atodangos“, „XXI amžius“
