Tomas Čyvas
Po visų metų pabaigos ir pradžios linksmybių vėl minėsime Sausio 13-ąją. Ne jubiliejus, tad tokios didelės pompastikos nebus, tačiau prisiminti ir pagalvoti artėjant šiai datai visada yra apie ką. Kai kurie šiandien matomi procesai vyko jau ir tada, daugelis ne pačių maloniausių tendencijų išliko. Sausio 13-osios medalininkai vienu metu dauginosi itin sparčiai. Tikrus tų įvykių dalyvius neretai ima tai juokas, tai apmaudas matant, kiek jų buvo per keliolika metų „prigaminta“. Kai kurie dalykai nesikeičia. Tada, kaip ir dabar, buvo nemažas skaičius norinčiųjų už nepriklausomybę ir demokratiją verčiau pakovoti laikant kišenėje suraitytą trijų pirštų kombinaciją. Vėliau Petras patvirtino, kad Joną irgi matė autobuse, važiavusiame TV bokšto link, ir transporto lengvatos statusas ar dar kokia nors pašalpa atsidūrė kišenėje. Nesvarbu, kad jos nešiotojo sąjūdininku ir patriotu niekad nelaikė nei draugai, nei kaimynai, o tai, jog yra pragmatikas, matė visi. Netrūko, kaip vėliau paaiškėjo, ir dėl visa ko įsirašiusių į KGB rezervą arba entuziastingai keikusių „buržuazinius nacionalistus“ bei „Vakarų imperialistų pakalikus“. Vėliau tokiems personažams tai nėmaž nesukliudė tapti NATO šalies žvalgybos šefu ir jo pavaduotoju.
Tie, kas Sąjūdžio gadynėje dar nebuvo spėję įsitvirtinti nomenklatūroje, bet apie tai svajojo, greitai suprato, kad geriausios tam vietos tose institucijose, kurių Lietuva iš sovietų nepaveldėjo, kaip pvz., URM. Komjaunimo įdirbis nenuėjo veltui – tereikėjo komjaunuolišką retoriką pakeisti demokratine ir pasitobulinti anglų kalbos žinias. Jauni ir perspektyvūs berniukai bei mergaitės per keliolika metų tapo šiuo tuo daugiau, nei anksčiau buvo komjaunimas.
Gedimino Kirkilo gestas įdarbinant Albiną Janušką ir Socialdemokratų partijos tarsi savižudiška parama Arvydui Pociui žymi įtvirtintą senosios bei naujosios nomenklatūros sąjungą bei pastarosios galios pripažinimą. Ūkinės ir finansinės sritys daugiau ar mažiau liko senosios gvardijos monopolija, o tarptautiniai ryšiai, valstybės saugumas jiems visuomet buvo nepažįstamos ir kiek bauginamos sritys. Jas tvirtai įvaldė „naujieji“, savo statusą ir bendrybę įtvirtinantys „valstybininko“ sąvoka. Veikėjai, vienas kitą sugebantys iš nevykusių provincijos prokurorų ir URM klerkų paversti VSD direktoriais bei pavaduotojais, nepalankiuosius teisėtai „išreorganizuoti“ į kokius nors Seimo narius ar kažkokį ten prezidentą, žiūri, geriausiu atveju, ironiškai (jei, žinoma, jis nėra „saviškis“). Tokios sritys kaip politologija ir demokratinė žiniasklaida atrodo gan panašiai – cituodami save ir vienas kitą, minėti personažai net didžiausią absurdą sugeba pristatyti kaip dėsnį, paversti jį įprastu visuomeninio gyvenimo fonu ir išlaikyti kaip „stabilumo valstybėje“ atitikmenį, į kurį niekam nevalia kėsintis.
Vienas „strateguoja“, kitas jį politologiškai sertifikuoja, trečias suteikia tribūną ir pagiria, apgina nuo kritikų. Paskui strategas nepamiršta, kad teisingas yra tik tas politologas, ir tik tas žurnalistas nėra bulvarinis. Taip ratas ir sukasi. Informacijos nutekinimas per „Lietuvos rytą“ yra visuomenės informavimas, o pareigūno liudijimas Seimo komitetui – baisus nusikaltimas. „Lietuvos ryto“ šaltinis yra šaltinis, o tas, kuris drįso, kad ir visiškai legaliai, apeiti neoficialiai įprastą schemą – „kurmis“ ir nusikaltėlis. Jei koks varganas „Laisvas laikraštis“ rašo, kad „V. Pociūną užmušė VSD pareigūnai“ – jis bulvarinis (niekas tuo neabejoja), o jei minėto „valstybininkų“ laikraščio korespondentė, VSD vadovų kabinetuose naktimis praleidžianti po 10 valandų, parašo, kad velionis palangę supainiojo su tualetu – jos bulvariniu išsišokimu nė vienas „valstybininkas“ neapkaltins. Nacionalinio transliuotojo eteryje laidą vedantis Edmundas Jakilaitis, siekdamas pagelbėti A. Pociui, sykį netgi pasiryžo pakeisti savo laidos formatą – atsisakęs prieš savaitę nepalankai pasibaigusio balsavimo ir realių oponuojančių pusių. Vietoj to išvydome neformaliai V. Makauską laidoje pavadavusį stambiausios informacinės agentūros bosą. Žurnalistų sąjungos ir etikos komisijos, atrodo, nieko neįprasto neįžvelgė. Štai ką reiškia valstybininko statusas. Ką gi, belieka šio ar kito „kliento“ labui kada nors vietoj „Panoramos“ pamatyti „Gulbių ežerą“ – prisimenantys sovietinio eterio realybę, žino, ką tai reiškia.
Ar grįš fermeris Džonsas?
Tuo metu, kai Seimas antrą kartą balsavo dėl Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo išvadų, prie Seimo būriavosi kokios trys dešimtys žmonių, kuriems buvo aišku, kokio masto dilema yra sprendžiama: parlamentinė demokratija ar apsišaukusiųjų „valstybininkais“ valdoma jos demonstracinė versija. Oras buvo ne koks, ir Piliečių santalkos bei kokio nors „Kito pasirinkimo“ aktyvistai pasirinko kitaip – palaikyti špygą kišenėje arba oriai skendėti „vidinėje rezistencijoje“. Iš žinomesnių Lietuvos politikos personažų prie parlamento pasirodė tik vienas vienintelis Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas. Kas nutiko?
„Jei neklausysite – grįš fermeris Džonsas“. Tokiu sakraliniu ir universaliu bauginimu Dž. Orvelo „Gyvulių ūkyje“ valdantysis kiaulių klanas gąsdino kitus gyvulius, pastačiusius savo socializmą užgrobtoje fermoje. Taip ir pas mus – daugelis net ir labai apsišvietusių žmonių linkę mįslingai save ir kitus pagąsdinti: „O kas, jei grįš lakūnas arba suvirintojas?“ Ši fobija yra tapusi vengimo bet ką keisti ir daryti pamatine prielaida. Girdi, kas jei į KGB rezervisto vietą ateis dar blogesnis – lyg tai būtų neišvengiama duotybė ir koks mistinis prakeikimas.
„Keturios kojos gerai, dvi kojos blogai“, – taip valdančiųjų kiaulių įdarbintas kasdien fermoje bliauna socialistinis avių choras. Tol kol tai atitinka kiaulių ideologinę liniją. „Kriuksėms“ užsinorėjus privilegijų, kurias turėjo minėtas fermeris ir į jį panašūs, avelės keičia bliaunamą dvieilį: „Keturios kojos gerai, dvi kojos geriau“. Štai ir mūsų „valstybininkų“ avelės, per visus turimus žiniasklaidos ruporus rėkusios apie viešumo poreikį, su didžiausiu pasitenkinimu tiražavusios ir citavusios Rolando Pakso, Artūro Zuoko ir kt. pokalbius, su pasimėgavimu rypavusios apie „tapšnotoją“ ir „abonentą“, nūnai pakeitė skanduotę. Keturios kojos tapo vėl blogiau už dvi, o viešumas ar jo stoka jau vėl virto smulkmena prieš didžią valstybės paslaptį – GAZPROM‘o išlaikytinių buhalterinius ir politinius išdykavimus. Geresnio sargo kaip KGB rezervistas tokioms paslaptims nėra. Štai čia tikrai ir su avimis, ir su kiaulėmis būtų galima sutikti. Vienintelis ir pats svarbiausias sunkumas romano pabaigoje yra, anot rašytojo ir mūsų realybės, suvokti: kur čia, tiesą sakant, žmonės, o kur kiaulės? Padėti atsirinkti galėtų mūsų garbieji intelektualai, kurie, nominuojami šviesuoliais, turi daug vardų ir premijų. Deja, per kelis skandalo, susijusio su VSD ir „valstybininkais“ mėnesius, iš jų visų tik vienas kitas teikiasi praverti burną ir pamiklinti plunksną. Labai jau baisus tas fermeris, nesvarbu, kad gali būti jau ir miręs…
Šansas grįžti į demokratiją
Dar viena daug ką kankinanti haliucinacija yra tariama „nevaldomos runkelių revoliucijos“ grėsmė. Taip Algimantas Matulevičius gavo pylos nuo Prezidento patarėjo, kuriam politiko bendravimas su rinkėjais ir rinkėjų dėmesys politikų svarstomai problemai yra baisus košmaras. Girdi, gali kilti neramumų ir susidūrimų tarp dviejų stovyklų. Įsivaizduokite – prieš tai išgerkite bent puslitrį degtinės: minios darbininkų, valstiečių ir inteligentų traukia prie Seimo su transparantais: „Šalin rank
as nuo A. Pociaus“, „Šlovė valstybininkams“, „Grąžinkite mums Albiną“ ir pan. Čia atbėga pikti R. Pakso „runkeliai“ ir juos primuša. Prasideda pilietinis karas…
Būtų panašu į narkomano sapną, bet tai viešai sapnuoja Ekscelencijos patarėjas, kurio įžvalgas šalies vadovas girdi kasdien. Gal todėl pastarasis ir sako „nedalyvausiąs koncerte“ – taip vadindamas Seimo NSGK išvadų aptarimą. Įdomu, kur tada rengiasi dalyvauti? Pareikšti susirūpinimą dėl mažų pensijų, planetos atšilimo ir pasodinti eilinį ąžuoliuką? Prieš kelias savaites atsisakęs parlamentinio komiteto jam siūlomos informacijos ir pareikalavęs išvadų, Prezidentas dabar, kai tos išvados ant stalo, jomis vadovautis nebenori ir prašo medžiagos, kurios tada nenorėjo matyti. Įdomu, ką vis dėlto jam patars tie sapnų aiškintojai, jei Seimas galutinai pasakys, jog A. Pocius vadovauti netinkamas? Pasiūlyti pastarajam pasitarti su savimi ir palinkėti tautai linksmų šv. Kalėdų? Gali nutikti ir taip.
Tuomet, atšventus viską, kas priklauso, palydėjus Kasparą, Merkelį ir Baltazarą, galima būtų prisiminti ir tam tikras konstitucines galimybes, leidžiančias (jei kokia dvasia nepaaiškins kitaip) net ir „runkelių“ parašais inicijuoti tiek parlamento, tiek Prezidento reitingų priešlaikinį testavimą. Jei patarėjai ir strategai Valdo Adamkaus neinformavo, būtų galima priminti, jog labai jau nemažas nuošimtis žmonių lemtingąjį kryžiuką jam paskutinį kartą dovanojo tik todėl, kad visus kitus variantus laikė blogesniais. Apie vidutinio „valstybininko“ rinkimų šansus šiuo metu kalbėti apskritai neverta. Vienintelis dalykas, ko reikia, norint nutraukti įkyrėjusį tyčiojimąsi iš sveiko proto, jei Seimas ar Prezidentas imtųsi toliau jį tęsti, yra kabinetuose ir konferencijoje piliečiais išdidžiai besitituluojančių asmenų iniciatyva.
Bernardinai.lt
