Tomas Čyvas
Anekdotas: eina beprotis Gedimino prospektu ir garsiai pliaukši delnais. Paklaustas, kam taip elgiasi, atsako vaikąs krokodilus. Pastebintiesiems, kad tokių sutvėrimų čia nesama, – deklaruoja: todėl ir nėra, kad išvaikiau.
Maždaug taip galima vertinti įvykusį premjero Gedimino Kirkilo apsižodžiavimą su „Transparency international“ reitingų skelbėjais bei permanentinę kovą su populistais. Žadėjęs atsistatydinti, jei korupcija nemažės, premjeras nerado geresnio būdo to išvengti, kaip pasakyti, kad patys „antikorumpcionieriai“ yra negeri, o jie per Vyriausybės posėdį pasitarsią ir rasią ekspertų, kurie būtinai atras išvaikytų krokodilų pėdsakus, nuginčys netinkamus indeksus.
Prieš daugiau nei metus žadėjęs išvaikyti visus „korumpcionierius“, premjeras dabar panoro galių paleisti Seimą. Nieko keista. Susiformavęs bendras su vadinamąja opozicija ūkis yra per daug patikima ir gera aplinka, kad rizikuotum. Per numatytą standartinį laiką iki rinkimų jokiu būdu negalima leisti susiformuoti opozicijai, kuri bendro ūkio neturi.
Pirmoji panaši kelių mėnesių senumo iniciatyva (kai apie ją pareiškę socdemai prieš balsavimą patys išskubėjo susitikti su rinkėjais) dar buvo aiškus blefas, o dabar turbūt jau manoma kitaip. Laikinai nuo varginančių klausimų padės atsipūsti Viktoras Uspaskichas ir Gintaras Petrikas, kurie ūmai „patys pajuto pasiilgę Lietuvos“. Kol galima nešioti kovotojų su Rusijos marginalijomis ir finansiniais aferistais togas, rinkimai ne tokie baisūs. Juolab, kad pasikeitimas vaidmenimis su opozicija, kaip atrodo, nebūtų jokia tragedija. Juk susidraugauta tiek, kad net sąskrydžiai vyksta ten pat, o stebint Tėvynės sąjungos suvažiavimo kadrus, atrodė, nedaug tereikia, kad G.Kirkilą išrinktų partijos garbės pirmininku. Iš Lietuvos su tais „bėglių“ grąžinimais besityčiojančiai Maskvai nėra esminio skirtumo, kas laimės geresnę poziciją prie GAZPROM ėdžių.
Be to, Lietuvoje jau daug padaryta diskredituojant bet kokios naujos politinės jėgos kūrimo idėją. Iš pradžių visokie patvorių dariniai, pavyzdžiui, kaip partija smagiu pavadinimu: „Nepartinių judėjimas- Rinkimai 96“ ir pan., paskui „Naujoji politika“, vėliau – Darbo partija ir galiausiai apsireiškę kovotojai už „Žemaitijos laisvę“ turi bet kokiam sveikam žmogui įskiepyti tikrumą, kad rinktis ką nors kitą, o ne 2K, yra tiesiog nepadoru ir juokinga.
Dvipartinės panacėjos Lietuvai idėja ir tas pats pliaukšėjimas delnais vaikant marginalijas iš tradicinės Marijos žemės politikos padangės dar gali skambėti melodingai. Vaikomų krokodilų vaidmeniui atlikti kandidatų yra daug daugiau, nei du neproporcingai populiarūs pabėgėliai sugrįžėliai. Dar smagiau, kai, be premjero ar parlamentinės opozicijos lyderio, yra kam ir ploti delnais. Šią priedermę entuziastingai atlikti pasirengę tariamai nesisteminiai paksininkai ir kitokie radikalais bei marginalijomis įsidarbinę klounai. Žiūrint į numanomų šio spektaklio scenarijaus autorių Rytuose teritoriją, panašumas tiesiog stulbinamas. Valdžioje V.Putinas ir KGB, opozicijoje – komunistai, o visokiems „zapadnikams“ pabaidyti ant pavadėlio laikomi V.Žirinovskis, „lemonovininkai“, „nacbolai“ ir kitokios sąšlavos. Įvairumo dėlei – pora oligarchų emigracijoje (B.Berezovskis, V.Gusinskis), vienas „kaliūzėje“ (M.Chodorkovskis). Visiems galima pasakyti: „Jei ne mes, jus suės krokodilai.“
Tiesa, yra ir skirtumas. Metropolija tokius kaip A.Politkovskaja galabija atvirai. Į NATO ir ES integruota gubernija tam neturi nei drąsos, nei gabumų. Neįtikęs ir ne ten krokodilus medžioti sumanęs aktyvistas siunčiamas „arčiau centro“ ir paprašomas pats išlipti pro viešbučio langą.
