Tomas Čyvas
Be reikalo manoma, kad Lietuva nesirūpina paveldu. Tiesiog ne visi žino, ką tikrai reikia vertinti, globoti ir ginti aukščiausiu lygiu. Kokia nors Medininkų pilis, griūvantys dvarai ir vilniečiams nematomi senieji sostinės fragmentai – ne svarbiausia. Yra vertingesnių rūpinimosi objektų, kuriems apginti, palepinti ir nudžiuginti leidžiami net specialūs įstatymai. Tas gyvas ir nepakeičiamas tautos paveldas sukurtas ne visai tautos, bet jos atstovybėje kai kam rūpi labiau už visas kitas senienas, griuvenas ir atgyvenas.
Be aktyvaus KGB rezervininkų dalyvavimo ir sėkmingos karjeros, anot Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) šefo Juliaus Sabatausko bei prezidento patarėjos Aušros Rauličkytės, neįmanoma demokratija, teisėtumas, valstybės klestėjimas ir bendras gėris. Kitaip nei kiti liustruotini asmenys, šie privalo būti pagerbti atskiru įstatymu. O kaip kitaip? Juk ne visi buvo tokie protingi ir taip paprastai tvarkėsi sovietinės karjeros reikalus net Sąjūdžio laikais.
Mūsų prezidentūros teisininkų ir Seimo TTK narių logika tiesiog žavi. Jeigu kokių 20 banditų apiplėšė parduotuvę, iš jų 4 buvo pagauti, dar pora žinomi, o kiti pasislėpė, reikia atleisti ir tiems 4, o anuodu palikti ramybėje, nes visų 20 pagauti neįmanoma, laikas eina, be to, tie du, jei nepaisytume šios smulkios ydos, yra visai neblogi ir simpatingi žmogučiai.
Siūlymas vieną kagėbistų kategoriją paskelbti ypatinga ir priimti atskirą įstatymą vainikuoja visą politinį 2007-ųjų sezoną. KGB rezervininkų šventa teisė į aukštas pareigas tapo Lietuvos politinio gyvenimo ir teisėkūros prioritetu, akivaizdžiai savo sureikšminimu, pranokusiu kokio nors metinio biudžeto tvirtinimą. Tai turbūt antras ar trečias Lietuvos nacionalinis interesas po „Dujotekanos“ ir „trigalvio“ klestėjimo.
Ypač mielai skamba išvedžiojimai apie tai, kad nesuteikdami KGB rezervininkams aukštų postų, o tiksliau – prieš suteikiant paprašydami prisipažinti, jog yra KGB atsarginiai, būsime nubausti Strasbūre. Prezidentūros ir Seimo teisės korifėjai, mąstantys panašiai, turėjo atsiprašyti ne vieno žinomo Lietuvos bandito, reketininko ir žudiko. Daugeliui tokių Strasbūre pavyko prisiteisti kompensaciją dėl procedūrinių pažeidimų. Įdomu, ar geriau Strasbūro potvarkiu sumokėti atitinkamos prabos veikėjui vienkartinę kompensaciją, ar iš pagarbios baimės leisti jam užsiimti savo įprasta veikla?
Pasiūlymas. Grūto parke jau egzistuoja gyvasis kampelis, tačiau kol kas ten – tik niekuo su sovietais nesusiję fazanai ir kitokia egzotika. Valstybei reikėtų finansuoti šią komercinio projekto dalį. Juk vis tiek biudžetas smulkmena, kai kalbame apie tokį nacionalinį turtą. Gyvų ir amžinai jiems dėkingų bei skolingų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų eksponatų voljerai ar akvariumai, kuriuose apsilankius būtų galima pasiklausyti itin smagaus ir kvailo melo, ko gero, pritrauktų nemažai turistų. Arvydas Pocius galėtų gana daug ko juokingo papasakoti apie visokių Marijos žemės rezonansinių nusikaltimų tyrimus ir žaisti su kurmiarausiais, o Antanas Valionis kompetentingai demokratijos klausimais konsultuotų interesantus iš NVS. Nežinia, ar ši nacionalinio paveldo dalis būtų įtraukta į atitinkamus UNESCO sąrašus, bet Seimo TTK nariai ir prezidento patarėjai galėtų bent laikinai atsipūsti ir rasti laiko ne tokiems prioritetiniams darbams.
