Įsivaizduokite – kaip gražu: einate į Vingio parką, o ten jus pasitinka “Maximos” uniforma apsirėdžiusi blondinė – parduoda bilietą, palinki geros kelionės ir įteikia nuolaidų “tarybinėms” dešrelėms kuponą. Teritorija gražiai sutvarkyta, žolytė lygiai nupjauta, suoliukai ir pavėsinės su “Maximos” reklamomis, o iš garsiakalbių skamba malonus moteriškas balsas. Jis lyriškai praneša, kad “apie viską pagalvota”, o bet kurioje tinklo parduotuvėje galite įsigyti nuostabių dirbtinių voveraičių, ežiukų, geniukų ir netgi kiaunių.
Tarp estetiškai sutvarkytų alėjų, jūsų pačių saugumui ir komfortui, teritorijos aptvertos. Spalvingos neoninės reklamos praneša, jog tai privačios valdos. Visur pilna “Falk Security” apsauginių, tad niekas negresia. Palei alėjas rikiuojasi dailūs paviljonai, kuriuose galima nusipirkti ne tiktai ledų, traškučių, bealkoholinio alaus ir kavos be kofeino. Ten iš Didžiosios gatvės su malonumu persikėlę ir sovietinių išvaduotojų simbolikos prekeiviai, savo suvenyrus dabar pakuojantys į “Maximos” maišelius.
Visi negražūs medžiai iškirsti, palikti tik gražūs. Pušys pakeistos specialiai atgabentomis palmėmis. Pačios alėjos pėstiesiems kiek siauresnės, kad galėtų pravažiuoti automobiliai.
Kur anksčiau buvo koncertinė Estrada, stūkso daug modernesnis ir simpatiškesnis pastatas. Aštuonkampis, blizgantis, tik 35 metrų aukščio. Tai Žilvino Marcinkevičiaus vardo muziejus. Jo besišypsantis altruistinis veidas traukia iš toli. Su “Maximos” nuolaidų kortele įėjimas nemokamas.
Viduje rasite suolą, kuriame Jis sėdėjo, kai lankė mokyklą, Jo surūkyto cigaro gabaliuką, Jo pirmojo automobilio padangą ir magnetolą,Jo nosinaitę ir t.t. Čia perkeltos ir visos skulptūros iš Grūto parko, kuris bankrutavo, nes negalėjo išsimokėti talentingiesiems menininkams honorarų. Laimei – padėjo “Maxima”.
Kur buvo Botanikos sodas, dabar matote Lyčių lygybės institutą. Jį finansuoja dalimis – ES struktūriniai fondai, “Maxima” ir Vyriausybė. Vilniaus savivaldybė žemę išnuomojo už simbolinį 1 lito mokestį. Ką jis veikia – tiksliai niekas nežino, nebent buvusio stadiono vietoje įsikūrusio Mens Factory II lankytojai, kurie daugiausia dirba institute arba įvairių premjerų bei prezidentų patarėjais.
Čia pat berniukai nemokamai platina didžiausią šalies dienraštį, “Maximos tiesa”, anksčiau kainavusį brangiai ir pažinotą, kaip “Komjaunimo tiesa” arba :Lietuvos rytas”. Pirmame puslapyje rašoma kiek Maxima čia padarė gero. “Laiko ženklai” praneša, kad nieko be privačių verslininkų nesugebėjusi sutvarkyti valdžia svarsto ar neverta Respublikos reorganizuoti į AB, tačiau debatai trunka jau penkis metus. Mat Seime nesutariama dėl akcijų kainos ir pasiskirstymo. Už tai neatsakingus plepius deputatus, stabdančius progresą, negailestingai kritikuoja R. Valatka. Laikraštis taip pat praneša, jog rengiamasi skelbti referendumą, o kad tauta lengviau apsispręstų, jai galima balsuoti ir internetu, ir telefonu, ir visose “Maximos” parduotuvėse įrengtuose terminaluose. Atlikęs pilietinę pareigą gauna lipduką “aš maximietis”, kuris suteikia teisę už 2 centus gauti pusę kilogramo “tarybinių dešrelių”. Rubrika „Vartai“ informuoja, kad „NDX energija“ vis dar negali pradėti atominės elektrinės statybos, nes Vyriausybė, neatsakingai įtakojama opozicionierių, nepadidino jos akcijų vertės iki 50 mlrd. Kai kas skleidžia gandus, jog savo akcijų paketą, valdžios savivalės nepakeliantys verslininkai gali parduoti JAV registruotai kompanijai „MORPZAG & BGK inc.“ Taigi – smulkių problemų šalyje dar liko.
Vis dėlto, laikas parke prabėga nepastebimai. Jau vakarėja, grįžtant norisi užsukti į „Lakštingalą“, kuri dabar turi 500 vietų striptizo barą ir kazino. Deja, tai nesaugu, nes čia nuolat piketuoja ir gėdina Lyčių lygybės instituto pašauktos feministės ir feministai. Tai truputį sugadina nuotaiką, tad nekantriai imi laukti, kada baigsis panašių erdvių statybos vietoj apšepusių Kalnų ir Verkių parkų. Gera naujiena yra ta, kad „Maxima“ investuos į Trijų kryžių, kurie nebe taip gerai matytųsi (atsidurs komplekso viduje) padidinimą iki 40 metrų aukščio.
Na, o kaip čia pinigų mašinai dabar skonį įskiepisi ? 🙂 Taigi ta mašina turi savo estetizmo kriterijus ir net pati juos kuria, formuoja kas yra jų skonis. O jų skonis paremtas psichologija ugdyti vartojimą, nes tai neša pelną 🙂 Juk daug lengviau išugdyti 100 žmogelių su Maximos ženkleliu ant kaktos, nei stengtis išgauti 10 ypatingo skonio vartotojų dėl kurių tik kaštai išauga, o pelno nėra 🙂 Reiškia tiesiog orientuojamasi į vidutinybę, tai tokia dažniausiai panašaus verslo logika. Tačiau vidutinybės jaučiasi gerai, laimingi, o kaip jų savijautos kriterijai gali būti kitokie ? Iš kur jiems semtis motyvacijos ? Tai laimingam žmogeliui kaip ir nebereikia motyvacijos 🙂
Dar tokia mintis šovė. Šiaip, juk galima visą estetiką, urbanistiką, išplanavimą, virtualizuoti savo galvoje, pasidaryti taip kaip pačiam yra patogu ir nelabai matyti kas ten išorėje darosi, ypač kai daugumai yra gerai. Tik vienas dalykas gyvenant mieste nelabai ramina, o tai yra kai valgyti užsimanai ir asortimentas Maximose yra vienas ir tas pat. Tarkim sultys – vien tik iš esmės koncentratai, labai retai kada randi ką atsigerti natūralaus. Vaisiai irgi tokie pridusę. Alus tas pat per tą patį – gazirovkės tipo:) Tai todėl tenka važinnėti nežinia kur. Gal geriausia yra kaimuose pradėti kultyvuoti daržininkystę, sodininkystę ir sau ramiai gyventi apsirūpinus.
Joo, geras.