Neseniai Seime, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, Vilniaus tarybos narys, liberalas ir, dabar jau, opozicionierius Arūnas Štaras, siūlė nesukti sau galvos dėl antrojo „Akropolio“ prie Vingio parko.
Galima būti ir „už“ tokį dalyką – demokratija yra demokratija. Bėda ta, kad ponas deputatas nesiteikė pareikšti ar jis už, ar prieš. Kalbėdamas apie tai kokia negera ir netinkama yra dabartinė sostinės valdžia, nepamiršdamas, kad A. Zuoko valdžia irgi buvo ne ką geresnė, ponas A. Štaras paaiškino du dalykus. Pirma, sprendimą priėmė dar ankstesnė sostinės valdžia, tad dabartinė, o ir būsimoji, kuria nori būti patys liberalai, čia niekuo dėta. Antra, kol tą antrąjį „Akropolį“ pastatys, pasak jo, atsiras dar daugybė kitų objektų ir šito niekas net nebeprisimins, tai ko čia sukti galvą, juk tai tik vienas iš daugelio.
Nagi, nagi. Stulbinantis atvirumas. Naujoji valdžia ateis ne tam, kad įvertintų ar geri buvo negeros valdžios sprendimai ir, kad juos pataisytų. Tai niekai. Jei jau kažkas nubalsavo, tai ir šventa. Tradicijas žadama išlaikyti. Gauni pasiūlymą, kurio negali atsisakyti, iš kokios nors geros firmos, sukerti delnais, kad paskelbi, kad kažką planuoji kokioje nors Vilnius.lt, ar Kupiškis.lt portalo antrinėje rubrikoje, „Savivaldybės žiniose“, gal dar kokiame „Žvejo kalendoriuje“ ir tvarka. Paskui gūžčioji pečiais: mes juk skelbėme. Viskas vieša ir teisėta (rusiškai skambėtų gražiau). Paskui sakai, kaip stadiono atveju, kad jau tiek tai investuota arba, kaip „Leo LT“ atveju, kad labai laukia ir nervinasi užsienio partneriai. Dar primerkęs akis paklausi: negi nereikia stadiono, parduotuvės ar elektrinės? Įvykusio fakto politika – vienas pagrindinių mūsų politikos ir verslo simbiozės bruožų.
Neduok Dieve, būsi tiek kvailas ir paklausi ar kas teiravosi miestiečių – ką jie nori ten matyti. Tikrai prekybos centrą ir 35 metrų aukščio stiklines dėžes ar praplėstą parką su kūdra ir gulbėmis? Tuoj prasideda labai intelektualūs išvedžiojimai, kad „kiekvieno nepatenkinsi“. Tikra tiesa. Tiesą sakant, tenkinti nieko ir nereikia. Reikia tik pasidomėti įvairiais būdais, kuriais galima, neapsimetant kvailiais, pasiklausti piliečių nuomonės. Tai plebiscitai, apklausos ir taip toliau. Skubu minėtam liberalui ir kitiems, kurie prieš dvis savaites, o visai ne „anos valdžios laikais“ dar kartą balsavo palaimindami minėtą statybą, kad tokia praktika daug kur egzistuoja. Apie Gudiją ar Šiaurės Korėją aš nekalbu.
Tačiau čia jau nenauja. Nauja, nedažnai atvirai išsakoma yra mintis, kad niekur mes visi nedingsim. Priprasim. Ateityje, kaip reikia suprasti iš A. Štaro pasisakymo, mums pristatys dar tiek visko gražaus, kad į naują „Maximos“ kvartalą bėgsim, lyg į rekreacinę zoną – pailsėti, pakvėpuoti grynu oru, atsigauti nuo šurmulio ir išvėdinti iš makaulių kvailas mintis apie demokratijas. Mat, jei tik „Maxima“ neišgyvendins socialistinio įpročio – dykai trankytis po parkus, tai ir Vingis greit atrodys taip, kaip už pirmojo „Akropolio“ – ant Ozo kalvų esanti giraitė. Iš tokio neoficialaus sąvartyno tikrai jau greičiau bėgsi į kokią čiuožyklą. Kartu išsivaikysi ir nesveikas mintis, jog monstrus galima statyti užmiesčio laukuose, „plyno lauko“ investicijos pagrindu.
Anot liaudies išminties – šuo pripranta kariamas. Lietuvos politikai, nebūtinai liberalai, juk nesiūlo lietuviams kartis, o tik humaniškai pataria nesukti galvos ir nieko nesureikšminti. Geriau žiūrėkit, kokį įdomų šou per TV-3.
