Apie valdomos demokratijos invaziją į Lietuvos užsienio politiką.
Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinami dalykai, teiginiai ir judesiai, susiję su Lietuvos užsienio politika, neseniai privertė konservatorių Audronių Ažubalį prabilti apie šioje srityje vyraujantį chaosą ir suabejoti, ar pastaroji išvis tebėra koordinuojama.
Vis dėlto konservatorius turbūt neteisus – netvarka neretai slepia geležinę logiką ir sąmoningai retušuojamą realią tvarką. Manau, taip yra ir šiuo atveju. Greičiausiai tiesiog egzistuoja dvi užsienio politikos aiškinimo ir rodymo viešumoje kryptys. O gal netgi trys.
Seime svarstant, ar paremti Rusijos terorizuojamą Gruziją, tai atsiskleidė gan ryškiai. Net ir valstietis liaudininkas (įdomu – kuris labiau) Alfredas Pekeliūnas, niekada nepraleidžiąs progos kautis už amžiną ir šventą draugystę su nenorinčia draugauti Rusija, savo eiliniu demaršu tik dar kartą išdavė taikomą metodiką. Kalbėdamas žurnalistams jau po svarstymo, pasibaigusio Gruzijos ir Lietuvos šalininkų pergale, A.Pekeliūnas pats nusistebėjo – kodėl jo partijos į Vyriausybę skirtas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas neateina į Seimą pristatyti tokių rezoliucijų pats? Keistuolis tas valstietis.
Jei tikras „valstybininkas“ (o tik tokie gali kišti nagus prie strateginių reikalų – taip jau sykį sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto šefas) imtų pats pristatyti Seimui rezoliucijas ar jų prašyti, tai reikštų, kad jis ne tik prisiima atsakomybę už sėkmę arba nesėkmę bei padarinius. Tai reikštų, kad jis gerbia ir patį parlamentarizmą. Būtent šito tai jau niekada nebus – ne tautos išrinktųjų reikalas, ką jie sumanė. Seimui analogiškai, lyg iš šalies, primestas Kosovo pripažinimo klausimas, ši Gruzijos rėmimo rezoliucija ir kiti panašūs svarstymai, nuo kurių nusišalina tikrosios „sprendyklos“, yra gera proga išsirieti, save diskredituoti. Juk ten visada atsiras ne tik koks valstietis, bet ir tvarkdarys Egidijus Klumbys ar koks kitas persistengiantis Rusijos advokatas, kuris vėl galės pagąsdinti visus nauja ekonomine blokada ir pateikti idiotiškus aiškinimus, jog Rusija pati esanti gruzinų auka, o Klaipėdą Lietuvai padovanojo Stalinas. Tokiame fone mūsų užsienio politikos architektai atrodo dailiai elegantiški, o su minėtomis kvailystėmis priversti ginčytis konservatoriai ar kokie šiaip raštingi parlamentarai bus ir vėl parodyti baisiais rusofobais.
Populistai ir Rusijos draugystės ištroškę demagogai gaus daugiau balsų, o „valstybininkas“ atrodys jų fone kaip tikras atsakingos politikos ir dar dievai žino ko ramstis. Kai kurio nors iš jų paklaus apie iš „Gazpromo“ pelnų nubyrančias paramas įvairioms jų institucijoms, pastarasis papūs žandukus ir pamojuos rezoliucija, kurios pats nė nekūrė. Taip pat pasakys, kad jį giria Briuselis.
Gauti Briuselio pagyrų – antroji kryptis. Na, bet čia viskas gana paprasta. Yra įgūdžių geriausiai visoje „sąjungoje“ vykdyti Maskvos direktyvas, tad ir su naujuoju „centru“ sunkumų nebus. Tautoje dar gajus požiūris, kad „Sniečkus gynė Lietuvą nuo dar didesnių represijų“, tad į vidaus rinką orientuoti parodomieji Europos Sąjungos derybų su Rusija vetavimai irgi padarys įspūdį. Nesvarbu, kad realiai derybos nusikels porai savaičių, o partnerių įsipareigojimas reikštų tik techninį priminimą Rusijai to, ką ji ir taip gerai žino.
Čia ir prieiname prie esmės. Minėtas demaršas, privertęs gūžtelėti pečiais kaimynus estus, kaip ir Lietuvos atstovų nuolatinis „atsižymėjimas“ Gruzijoje bei Ukrainoje ar kitoje „paribio“ teritorijoje, Rusijos iš esmės neerzina, o Briuseliui patinka. Kodėl? Paprasta – centrui visada reikia paklusnių, o Maskvai tai problemų sukuria tiek pat, kiek „valstybininkui“ Seimo rezoliucijos.
Užtat šalia visų šių „kovų su Rusija“ ir kartu jos „dujinių“ pinigėlių nesikratymo lyg tarp kitko matome vis atgyjančias pastangas prisikviesti Volodią Putiną. Juk, nepaisant abejotinos vertės „antirusiškų“ demaršų, reikia dar ir atiduoti duoklę tokiam šūkiui kaip „gera kaimynystė“. Bėda, kad šis „valstybininkų“ projektas gali pavykti tik su viena sąlyga. Dėdė Volodia nusileis čionai tik tuomet, jei ne tik kad nesapaliosime apie okupacijos žalą, bet dar ir kaip nors imsime patys kvestionuoti jos faktą.
Patys strategai niekada nepripažintų, kad siekia šio to panašaus. Bet ar tai nėra daroma politikuojančių istorikų rankomis bei lūpomis? Atbudęs noras vėl svarstyti, kada buvo ir ar išvis buvo okupuota Lietuva, ir kaip nors „teisiškai“ bei „istoriškai“ sukomplikuoti 1940–ųjų birželį ir vėliau kilusias peripetijas yra kur kas pavojingesnis nei kokio nors mažaraščio Rusijos gerbėjo paklykavimai iš Seimo tribūnos. Šie klyksmai, kaip minėta, irgi turbūt provokuojami sąmoningai. Diskredituoti Seimą yra gerai, nes nebelįs su kontrolės iniciatyvomis. O įtikti ir Maskvai, ir Briuseliui tikras „profas“ sugebės visada.
Atgimimas
