Senovės Graikijoje – Spartos mieste – buvo tvarka, kai išminčių kolegija atrinkdavo kandidatus į postus pagal garsą: sėdėdavo nematydami ką įveda į sceną ir spręsdavo pagal tai, ką minia garsiau sveikina rėkdama.
Mūsų kovotojų „už rinkimų skaidrumą“ veiklos padariniai kažkuo panašūs. Turime ieškoti informacijos apie kandidatus ir tardyti arba mėginti atspėti kas parašyta raštuose pavadintuose programomis. Aišku, galite ir patys galite jas visas perskaityti. Kaip ir po darbo dienos nuvažiuoti į Vilniaus rotušę, kad išgirstumėt apie ką ten kalbasi Andrius Kubilius su Valentinu Mazuroniu (pvz.). Pasibaigus šiai diskusijai abi pusės išplatins pranešimus, kad debatus laimėjo.
Dar galima kliautis kokių nors dvaro ekspertų recenzijomis, apžvalgininkų pasamprotavimais. Visos Vakarų šalys – nuo Amerikos iki Europos pripažintos kvailomis – ten galima agituoti balionais, užrašais ant automobilių ir marškinėlių. Lietuviai protingesni – jie apsieina be reklamos. Neskaitant sukrypusių oficialių „garbės lentų“, prie kurių prieina dažniausiai valkatos.
Tik štai kur pokštas – visi iki vieno politikai, teigę, kad rinkimai taps mažiau priklausomi nuo pinigų melavo. Ir manau, kad tyčia. Įrodymas skelbiamas viešai – šie rinkimai brangesni už visus prieš tai buvusius. Išvada viena – samdyti partijų ekspertai suvokė, kad tiesioginė reklama mažiau įtaigi, nei ta, kuri pateikiama informacijos pavidalu.
Be to, niekas nereglamentuoja ką galima daryti internete. Čia leistina ir transliuoti klipus, ir, beje, „papirkinėti“ rinkėjus savo pačių paraštėmis knygomis. Aš asmeniškai kiek daugiau tikėjausi iš Algimanto Matulevičiaus reklamuoto veikalo. Bet tegul vertina skaitytojai. Kuo negaliu atsistebėti, tai Vyriausiosios rinkimų komisijos nario (VRK) nario požiūriu ir prioritetais.
„Teko žiūrėti filmuotą medžiagą, kaip jis dalijo knygas, kaip agitavo. Žiaurus vaizdelis. Ypač grubūs pažeidimai“, – per posėdį sakė VRK narys Gintaras Kalinauskas.
Anot jo, dalydamas knygą politikas vis kartojo: „Jeigu manote, kad tai papirkimas, prašome medžiagos neimti“. (BNS – 2008 10 09). Taip valdininkas virkavo dėl Algimanto Matulevičiaus veiksmų- šis dovanojo savo paties parašytą knygą. Knyga – susiūti tušti popieriaus ar pergamento lapai arba lapai su spausdintu tekstu. Taip pat knyga – veikalas ar stambaus veikalo dalis. Elektroninė knyga (visiems prieinama ir be dovanojimo)– kūrinys, saugomas elektroniniame formate.
Minėtas rinkimų skaidrybės prievaizdukas tikriausiai neabejoja, kad knyga, kaip daiktas, iš esmės pakeis rinkėjo gerovę, jo turtinę padėtį. O kad gali įtakoti pasaulėžiūrą – išvis košmaras. Tiesa, valdininkas gal ir nekaltas – dura lex, sed lex. Tad būtent įstatymų kūrėjams siūlau uždrausti kandidatams rašyti ir kalbėti. Dar geriau, kad nerodytų savo atvaizdų – vienas gražesnis, o kitas ne toks dailus.
Beje, jei knygą, saldainį ar alaus butelį rinkėjas gautų likus 32 dienom iki rinkimų – tai nebūtų papirkimas ir išvis beveik jokia problema. Tereikia dar, kad perduotų ne pats politikas, o samdytas atsitiktinis praeivis.
Visgi – knyga, kaip ir bet kuris rašytinis daiktas, gal kažkuo skiriasi? Jei ketinama riboti skaitymo įtaką, turiu pasiūlymą Valstybės saugumo departamentui, kur vis dar darbuojasi žavieji sovietų saugumo atsargos karininko Arvydo Pociaus pasekėjai. Pagelbėkit VRK – bėkit vėl su automatais į “Laisvą laikraštį”. Įskundžiu: kas savaitę gaunu jį nemokamai į pašto dėžutę. Kuo jis taip skiriasi nuo knygos? Neįsiūtas į viršelį ir plonesnis? Agitacijos ten apstu – patikėkit. Prie progos būtinai įteiksiu ir G. Kalinauskui ir jo komisijos pirmininkui.
Kitas tipiškas marazmatiško ir paranojiško „kovos už skaidrumą“ pavyzdys – riksmai ir verksmai dėl filmo „Pilotas“. Viso bliovimo rezultatas labai keistas – apie šį nelabai vykusį filmą perskaitė ir girdėjo turbūt daug daugiau žmonių, nei jį matė ar spės pažiūrėti iki rinkimų.
