Žiniasklaidai organizuotai nutekinta, išpūsta ir ištrimituota „sensacija“, kad protestuojantiems policininkams talkino viešųjų ryšių firma, tapo papildomu „svariu“ argumentu vyriausybei, kuri žūtbūt pasiryžusi neuždirbdama sutaupyti. Neva nuo pinigų pertekliaus ištinę pareigūnai užlipo mat ant bačkų be jokios priežasties ir nusipiešė plakatus, išplatino pareiškimus, susirinko į piketus, prikūrė šaržuotą realybę demonstruojančių kompiuterinių žaidimų. Valdžios ir niekinę sensaciją išskalambijusios žiniasklaidos nuomone, tik tam, kad pasilinksmintų. Koks baisus tas apiplėštų pareigūnų nusikaltimas.
Kaip jie drįso? Jei jums, neduok Dieve, mirs mama ir pasisamdysite duobkasį – įrodymas, kad jūs turtingas. Jei kas išmušė dantis ir juos drįsote paprašyti pataisyti odontologą – jūs stačiai buržujus. Jei nesutinkate niekur neiti iš namų, maitintis vien kruopomis ir arbata – jūs išlaidautojas, vartotojas, valstybės išlaikytinis ir asocialus parazitas. Gėda jums.
O kas iš tiesų įvyko? Legaliai veikiančios, nario mokesčius renkančios profesinės sąjungos suvokė, kad informacijos ir reklaminio bei propagandinio srauto amžiuje nepasipriešins valdžiai, kuriai galima turėti ištisas atstovų spaudai ir smegenų plovimo bei minkštinimo, akių dūmimo specialistų komandas. O čia – tie apie kuriuos viešai meluojama, drįso neiti į teismą be advokato. Kaip taip galima? Gėda jiems.
Lyg sename animaciniame filme vis atgimstančio drakono sargai, dvaro „piarščikų“ armija užbaubė: jūs juokiatės, vadinasi linksma jums – galima kai ką atimti, nes gerai gyvenate. Ak jūs verkiate? Vadinasi dar turite ko gailėtis – atiduokite. Galima turėti visokią nuomonę apie valdžią, manančią, kad neuždirbami pinigai susitaupys. Galima remti jos receptus ir jų neremti. Galima mėgti Andrių Kubilių ir Algirdą Šemetą taip, kad net sąnariai girgždėtų, bet nematyti akivaizdžiai piktybinės propagandos yra sunkiau. Net ir būnant dešiniųjų pažiūrų.
Dar nebuvo Lietuvoje nei vieno atvejo, kad valdančioji partija, jei tik kas drįsta streikuoti, protestuoti ir ginti savo teises, neįžvelgtų tame politikos. Nors ir apsikrikštiję konservatoriai išimtimi netapo. Geriausia gynyba – puolimas prieš savo piliečius. Šiuo atveju, dargi prieš tuos, už kurių nugarų tenka slėptis, kai atbėga kiaušiniu, akmeniu ar kokoso riešutu ginkluotas riaušininkas iš Naujosios kairės, Fronto, Jedinstvos ar skustagalvių. Prieš tuos, kurių darbas, jei būsime sąžiningi, pastaraisiais metais, nors ir iš lėto – gerėjo. Keliuose jie tapo mandagesni, atvažiuoja greičiau ir vargu ar atsilieka nuo kitų profesijų darbo kokybės vidurkio.
„Antrojo Vagnoriaus“ laikais streikavo mokytojai – juos apkaltino politika. Kvailiais laikomi nestatutiniai ugniagesiai nenorėjo tokiais būti prie Gedimino Kirkilo? Juos irgi kaltino politika. To paties G. Kirkilo ir Romos Žakaitienės apmeluoti ir išdurninti pedagogai sustreikavo? Juos irgi apšaukė reketininkais ir opozicijos sukurstytais nevidonais.
Naujasis drakonas dabar traukia plokštelę iš tos pačios kolekcijos ir dar šiepia riaušininkų neištrupintus dantukus, jei tik pasirodo, kad kažkas turi drąsos, noro ir proto ginti savo interesus ne taip, kaip parašyta jo antspauduotame antikriziniame plane.
Reikalas net ne piniguose. Erzina ir į neviltį varo besikeičiančių valdžių veiksmų taktika. Arogancija, nesiskaitymas, melavimas, piktnaudžiavimas turimais propagandos ir administravimo svertais. Nesibaigiantis manipuliavimas skaičiais ir siūlymas pabadauti rodo, kad žmonės iš tiesų rūpi tol, kol politikas yra opozicijoje. Tad ir politikuoja ne savo darbą dirbantieji ir atlygio už jį norintieji, o tie, kas prie jų prisiplaka siekdami valdžios. Tai reikia aiškiai suprasti bei skirti.
Pabaigai pastebėjimas – institucijoms, kurių veikla pastaraisiais metais kėlė ir tebekelia valstybei daugiau nei atneša naudos, sunkmetis kažkoks kitoks. Skandalais apskretęs ir veltėdžių bei karjeristų irštva virtęs Valstybės saugumo departamentas, dar praėjusios valdžios buvo už tai ir pamalonintas kariniais laipsniais bei atlyginimais. Tai nutiko po to, kai liovėsi dirbęs ir iš savo gretų iššlavė norėjusius tai daryti. Dabartinė valdžia to pakeisti nesirengia.
Tokie paradoksalūs kontrastai ir akį rėžianti neteisybė iš tiesų turi politinę reikšmę. O ji tokia – nesame dar išsirinkę valdžios, kuri nemeluotų net tada, kai visai nereikia. Kai nėra jokios aiškios prasmės. Nedominuoja pas mus politikai, kuriems savo teisių ir interesų gynybai besiryžtantys žmonės neatrodytų, kaip priešai ar ateiviai, norintys atimti jų valdžią bei įtaką.
„Laisvoji banga“
Konservatoriai savo propagandą varo dažniausiai per Piliečių Santalkos žmones, kurie kartas nuo karto rašinėja į alfa.lt ir ,,Lietuvos žinias“. Tas laikraštis tai išvis tapo jų platforma tik keista, kad niekas to visuomenėje nepastebi ir sako, kad tik socialdemokratai turi ,,Lietuvos rytą“. Bet deja yra visiškai kitaip. Landsbergis ten dažnai rašo, Dagys nusipirkęs savireklamos tame laikraštyje, Juknevičienė kartais pareiškia užuojautą kokio nors Krašto apsaugos ministerijos darbuotojo ar pulkininko mirusiam giminaičiui. Be to, Valdas Vasiliauskas ir Vladas Laučius dažnai rašo liaupses konservatoriams. Aš nesistebiu, kad alfa.lt taip glaudžiai bendradarbiauja su ,,Lietuvos žiniomis’ – juk alfa.lt vyr.redaktoriaus pavaduotoja yra V.Vasiliausko dukra Gabrielė Vasiliauskaitė. Štai ir apnuoginta giminystės gija. Nežinau, ar tai sąžininga.