Liepos 12-ąją Lietuvos rinkėjai sulauks naujo valstybės vadovo, kuriam pasiekti savo tikslą buvo, bent jau formaliai žiūrint, gerokai lengviau nei bet kuriam prieš tai buvusiam „naujam politiniam veidui“. Lietuvos politikos kartelė nukrito į tokį lygį, kad perlipti nebeprireikė net didelių išlaidų ar pastangų.
Rinkimų naktį Dalia Grybauskaitė sakė nenorinti lyginti savo būsimos politikos su kadenciją baigiančio prezidento Valdo Adamkaus dešimties metų veikla bei rezultatais. Mandagu, bet būtų labai blogai, jei formaliai dėkodama už darbą (negi gaila „ačiū“ pasakyti?) nueinančiam prezidentui, ji būtų linkusi keliauti pramintais „adamkizmo“ takais.
Kas tas „adamkizmas“?
Neketinu pradėti nuo Adomo ir Ievos, be to, dešimties metų nesutalpinsi į vieną straipsnį. Tad rašau tik apie keletą dalykų, kurie per tą dešimtmetį iki gyvo kaulo atsibodo. Žinau, kad iš Jo Ekscelencijos gerbėjų sulauksiu priekaišto, kad neakcentuoju teigiamybių, kurių negalėjo nebūti, bet jas palieku paties V.Adamkaus memuarams bei viešųjų ryšių samdiniams. O jei kam labai rūpi dainelė, kad šis žmogus atvedė mus į Europos Sąjungą ir NATO, tai tegul sau ginčijasi su kitais dainorėliais, giedančiais tą patį apie save – Algirdu Mykolu Brazausku, kuris pirmasis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui ir važiavo deponuoti stojimo sutarties į Vašingtoną, Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku. Yra turbūt ir daugiau tų tautos „vedžiotojų“ (daugiausia – už nosies), kurie visi būtų labai reikšmingi, jei ne paprastas faktas, kad Vakarai į savo klubus mus priėmė tiesiog avansu, siekdami už ausų ištraukti iš ten, kur ligi šiol esame apsikasę ir įsibetonavę kojomis, – iš Eurazijos imperijos provincijos pelkės.
Neketinu gilintis ir į tai, su kokiais veikėjais ir kokiais sumetimais V.Adamkus gerdavo kavą, arbatą ar ką stipresnio tuomet, kai iš LTSR atvykdavo kokia delegacija. Man kur kas svarbiau tai, ką jis darė įsikraustęs į S.Daukanto aikštę ir ko siūlyčiau nekartoti dabar išrinktai krašto vadovei.
Dažnai teigiama, kad ypač „antrasis Adamkus“ yra tiesiog liūdnas, pavargęs senukas – priklausomas nuo aplinkos ir nelabai suprantąs, ką darantis bei ko iš jo norima. Kai pastaruoju metu kas nors pakritikuoja prezidento politiką ar nepakankamai naiviai bei nesušventintai pasižiūri į jo biografiją, net kai kurie Seimo nariai ima piktintis ir siūlo „leisti seneliui ramiai išeiti“, lyg jis būtų koks prieglaudos klientas, besiruošiąs tik „geresniam gyvenimui“. Įtaigus, tačiau visai tikrovės neatitinkantis įvaizdis, kurį, kaip sakė vienas iš kolegų, šiuolaikinis menininkas tikriausiai įamžintų šlepetes vaizduojančia skulptūra.
Atidžiau pasižiūrėjus, iš po senolio su šlepetėmis ir krištoline ašara akyje kaukės išlenda labai nuoseklus, atkaklus ir ambicingas, valdžią ir dėmesį labai vertinantis politikas.
Pirmasis ir išskirtinis V.Adamkaus, kokį jį pažįstame Lietuvos politikoje, bruožas visada buvo begalinis noras būti prezidentu ir vadintis moraliniu autoritetu – troškimas būti gerbiamam ir mylimam vien tik už Elmo švieseles akyse. Moteriškai skausmingas reagavimas į bet kokią kritiką ir absoliutus humoro jausmo neturėjimas būdingi žmonėms, kurie didelę laiko dalį apmąsto – ką apie juos galvoja kiti. Gal kas prisimena kokį nors prezidento pajuokavimą ar bent lašelį saviironijos? Tada priminkite ir man.
Užtat V.Adamkaus „senoliškas nerangumas“ išgaruoja tada, kai įtaria ką nors jį nepakankamai gerbiant. 1998 metais tai buvo keletas ministrų ir premjeras Gediminas Vagnorius, dešimtmečiu vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Pastarasis atvejis ypač tipiškas. Jis iliustruoja, kaip Jo Ekscelencija pasiryžęs užgriūti visu savo moraliniu autoritetu ir kitais svertais jam neįtikusią personą. Tiesa, Konstitucijos požiūriu V.Adamkus yra teisus dėl V.Greičiaus įgaliojimų, bet ta ugningas pastangas įžiebusi motyvacija vargu ar kyla tiesiog iš meilės teisės raidei bei dvasiai. Tuo būtų įmanoma patikėti, jei ne ankstesnis atvejis, sukūręs precedentą, – kai Civilinių bylų skyriaus viršininko su pasibaigusiais įgaliojimais JE nematė prasmės „judinti“ net porą metų. Mat šis, kitaip nei V.Greičius, nedemaskavo moralinio autoriteto patarėjų viešai meluojant.
Noras rodyti valdžią ir polinkis atsidėkoti už lojalumą – tik dvi iš daugelio priežasčių, privertusių V.Adamkų atlikti, ko gero, gėdingiausią ir amoraliausią jo kadencijos operaciją, kuri vadinasi „KGB rezervo gynimas“.
Ypač iškalbingas tas fanatiškas užsispyrimas, su kuriuo prezidentas net devynis mėnesius marinavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus poste parlamento jau atleistą Arvydą Pocių. Jei jau pereiname prie šios temos, tai tenka pažymėti, kad ir čia V.Adamkus pademonstravo nuoseklumą bei poziciją – KGB atsarginius gynė iki galo, lyg tikrą nacionalinį turtą. Jis grūmėsi kaip liūtas, su tikrai jaunatviška energija, šiam šventam tikslui vėl skubos tvarka pasitelkdamas Konstitucijos Dvasią, dėl to galutinai sužlugdydamas mėginimus teisiškai ir procedūriškai sutvarkyti liustracijos procesą. Šios prezidento pastangos galutinai atskleidė labai jau pragmatišką požiūrį į vertybes, apie kurias jis virkaudavo kiekviename metiniame pranešime.
Mat, gindamas KGB rezervininkų ir jų sąjungininkų gaujas, jis taip pat padėjo savo moralinį autoritetą toje svarstyklių pusėje, kurioje guli ir solidarios nomenklatūros pastangos apdergti velionį VSD pulkininką Vytautą Pociūną bei pridengti Rusijos dujų prekeivoms dirbusius valdininkus.
Taigi neįtikusius užmušinėdamas savo autoriteto vėzdu ir Konstitucijos šamanų pamokslais, lojaliesiems ir netrukdantiesiems V.Adamkus visada atsidėkodavo. Už paramą prezidento rinkimuose jis, kaip R.Paksas J.Borisovui, daug kam atsidėkojo pilietybėmis, taip pat sėkmingai jas dalydamas Seimo narių ir kitų iškilių žmonių tarpininkavimu. Daugiau dėmesio sulaukęs Sadekovo atvejis, kai žmogus pripažintas pelniusiu pilietybę už Viktoro Uspaskicho juodadarbių suaukotą pusmilijonį, nėra joks išskirtinis. Kaip nėra nieko išskirtinio tai, kad kilęs skandalas baigėsi be jokių padarinių. Į visus nepatogius klausimus V.Adamkus visais laikais atsakydavo įsižeidusia mina ir atsisakymu bet ką komentuoti.
Ne kartą kvietęs visus aplink save vienytis, jis tikrai priimdavo kiekvieną, kuris tik tuo metu nekenkė jo moralinės didenybės įvaizdžiui. Net ir R.Paksą (kuriuo po to mus daug kas, lyg nedrausmingus vaikus, gąsdindavo tarsi vilku iš miško) JE pats iškėlė į paviršių per „naujosios politikos“ bloką ir paskyrimą asmeniu, atsakingu už energetiką. V.Adamkus buvo nuosekliai geras visai nomenklatūrai, kuri jam atsidėkojo aukštais reitingais ir širdį glostančiomis liaupsėmis.
Nereikia turėti iliuzijų – Valdas Adamkus, o ne Albinas Januška yra vyriausiasis Lietuvos „valstybininkas“ arba tiesiog – visų „valstybininkų“ prezidentas. Po V.Pociūno žūties prasidėjus VSD veiklos tyrimui ir spaudai švelniai pakedenus strateginio Albino plunksnas, kai šis atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos, būtent V.Adamkus, net būdamas Varšuvoje, prapliupo isteriška tirada, reikalaujančia tuos „valstybininkus“ gerbti, mylėti bei saugoti. Jis globojo ir popino nomenklatūrą, o ši į nacionalinio transliuotojo ir didelę dalį kitos nacionalinės žiniasklaidos eterio neleido diskusijų apie pilietybes sadekovams, ordinus kagėbistams ir parlamentinės VSD kontrolės metodišką žlugdymą. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus turi savo „mygtuką“, tai V.Adamkui toks yra aplinkinių lankstymasis ir parodomoji meilė. Išreikšta reitingais, ceremonijomis ir raudonu kilimu. Šitą smulkmeną nomenklatūra jam visada galėjo pasiūlyti. Toks paprastas ir gana ciniškas sandoris – moralinio autoriteto stogas klanui, mainais į garbėtrošką ir bent išorinės galios alkį numalšinančius barškučius. Už tai galima buvo netgi padėti autografą po „Leo LT“ vardu pakrikštytu nacijos apvogimu.
„Neprovokuokite manęs. Jūs gal ne visai suprantate, kur aš stoviu?“ – pratrūko pykčiu Jo Ekscelencija, kai žurnalistas VSD skandalo metu paklausė apie KGB rezervą. Kur nesuprasi – V.Adamkus tebestovi ant raudono persidažiusios ir atjaunėjusios bei dar geriau įmitusios nomenklatūros kilimėlio. Artėjant laikui, kai nuo jo teks nulipti, liūdno tautos senelio įvaizdis tebėra daug ką užburiantis, bet nebeturėtų klaidinti. Laukiant naujos inauguracijos belieka linkėti, kad, „dėkodama už darbą“ pirmtakui, D.Grybauskaitė nepasiskolintų iš jo minėtų praktikų bei įpročių. Juk pagunda tokia miela ir blizganti, o nomenklatūra – taip gražiai apsirėdžiusi ir paslaugi.
Kiek ne į straipsnio pagrindinę temą. Labiausiai sudomino 1 pastraipa – apie pasiektą paskutinę stadiją, kai išlikti valdžioje (=patekti į valdžią) nebereikia nei pastangų, nei resursų. Šis rinkimų kaip automatiško perrinkimo aspektas vertas atidesnio dėmesio.
daugleio nuomone, perėjus rubikona nacionainio socialzmo mūsų ateitis ES tėvynėje yra konstitucinė monarchija ir parlamentinė demokratija
Guldyt, guldyt sia padugne reikejo nuo dar pries desimt metu. Mane irgi uzpiso sio spaudos sukurtos pasakaites apie Superhero Januska, kuris kone Invisible man, niekam nematant valdo visus ir viska. Pydaras is JAV, bet jeigu lietuviai tam nepriestaravo, tai, matyt, todel, kad daugama tokiu ir yra ir taip jiems ir reikia.
O aš, Tomai, taip ir nesuprantu, kokie yra tų valstybininkų-nomenklatūrininkų tikslai ir kaip juos iš šiltų vietų išrūkyti. Ir šiaip… prie ko Lietuvą privedė centralizacija.
Tomai, manau, problema ne tiek Adamkus, kiek Jūs pats: Jūsų radikalumas, kraštutinės pažiūros, nenoras matyti kur kas paprasčiau paaiškinamus elgesio motyvus. Jums egzistuoja tik dvi spalvos; Jūs vadovaujatės kartą ir visiems laikams atrasta savo tiesa, atmesdamas kitokius požiūrius ir kitokius argumentus. Jūs turite savo Prokrusto lovą, į kurią visus ir guldote. Tai yra blogai.
Apgailestauju, bet Jūs nevertingas kaip politikos apžvalgininkas. Vieni Jūsų tekstais pasidygės, kiti su didžiausiu džiaugsmu jiems pritars, bet mąstyti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų Jūs neskatinate nei vienų, nei kitų. O ir neįdomu skaityti autorių, kuris iš anksto žino tik vieną gelžbetoninę tiesą.
Ką gi, palinkėsiu Jums filosofo dorybių – dažniau stebėtis ir abejoti. Vietoje treniruotės pasiūlyčiau paieškoti argumentų, kodėl, pavyzdžiui, V. Adamkus vetavo Liustracijos įstatymo pakeitimą arba nepritarė VSD kritikams, iš anksto, avansu nepalikusiems akmens ant akmens iš svarbiausios valstybės saugumo institucijos NSGK tyrimui dar netgi neįpusėjus. Pamėginkite paieškoti, išgirsti ir suprasti ne savo, bet priešingos pusės argumentus. Gal bent retkarčiais padarysite išvadą, kad oponentai nebūtinai yra valstybės priešai, o jų argumentai taip pat gali būti įtikinami? Tereikia pasistengti suprasti. Labai norint – įmanoma.
Beje, Valdas Adamkus yra šiltas, charizmatiškas ir, žinoma, jumoro jausmą turintis žmogus. „Atvažiuojame su Alma į rinkimų būstinę, ir ką mes randame – esame du rinkėjai bei gražus būrys žiniasklaidos žmonių. Suvirpėjau, ir nieko kito nebuvo, kaip apsisukti ir iš būstinės važiuoti į Santariškes“, – štai Jums ir pajuokavimas, ir saviironija. Bet tokios Prezidento charakterio savybės į Jūsų sukaltą rėmą nebetelpa… tai jų ir nematote. Nematote ir jūsų „valstybininkų klano“ sąmokslo teorijos neatitinkančių elgesio motyvų. Visgi gaila… šiek tiek.
Gerbiamas profesoriau Aloyzai. (Juk esate buvęs Europos parlamentaras Sakalas?). Galima pasirašinėti ir pilnais asmenvardžiais, nes iš jūsų taip dažnai minimos Prokrusto lovos bei kitų nuolat vartojamų frazių – nesunku suprasti.
Deja, kad ir kiek mėginčiau suprasti ar, juolab, pateisinti visą virtinę Prezidento ir jo kompanijos veiksmų – jokios kitos išvados, išskyrus tas, kurias padariau, man nepasisiūlo. Neturite ir jūs, kaip matau, nieko naujo pasakyti. Tik virkaujate dėl to, kad nesivadovauju leninine dialektika: „s odnoj storony“, s drugoj stotony“. Palieku tą jūsų tolerantiškajai didenybei. Spalvų gyvenime yra tikrai daug, bet vaivorykštės ir spektrai čia niekuo dėti. Ginti KGB rezervistą, reiškia ginti KGB rezervistą. Žlugdyti liustraciją, reiškia ją žlugdyti. Masiškai svaidyti pilietybėmis ir paskui, parodomai jų neduoti vienam ar kitas asmeniui – yra veidmainystė. Juoda ji, balta, oranžinė ar marga, kaip Šv. Velykų kiaušinis – jokio skirtumo.
Tai ką pacitavote, kaip jo ekscelencijos humorą ir autoironiją, man atrodo, kaip blogas anekdotas ir tiek. Tad gal jūs net neskaitykite ką rašau, nes tai netelpa į jūsų hipertolerantišką, bespalvį, vadovėlinį svarstymo lauką. Mes neturime ką vienas kitam pasakyti, tad ko gero ir citatos arba iliustravimas faktais čia nepadės. Atleiskite už išsireiškimą, bet jei eidamas taku matau mėšlo krūvą, nepuolu daryti jos molekulinės struktūros analizės ar panašių tyrimų vien tik tam, jog įsitikinčiau, kad tai ne sviestas. Tebūnie tai Prokrusto lova ar dar kažkas. Sąžiningai sakau, kad jūs man, kaip politikas, taip pat senokai neįdomus, tad aš ir nevarginu savęs jūsų tekstų analizėmis bei komentarais po jais.
Gero jums sekmadienio ir labų dienų.
Tomai, Tomai :)) Nereikėtų tęsti šios bevaisės diskusijos, bet būtų negarbinga palikti Jus taip suklydusį, juo labiau, kad tai liečia dar ir gerbiamą profesorių Sakalą.
Aš nesu Aloyzas Sakalas. Aloyzas netgi nėra mano vardas, o tik dėl tam tikrų priežasčių jau seniai naudojamas interneto pseudonimas.
Tačiau man šis Jūsų apsirikimas atrodo labai simboliškas. Jums netgi nešovė į galvą mintis, kad galite būti neteisus. Eilinį kartą, žinodamas tik dalį informacijos (vien tik vardą, o ir tą patį netikrą!), Jūs darote toli siekiančias išvadas.
Jeigu Jūs šitaip skubate net paprastuose dalykuose, tai ko vertos Jūsų politologinės įžvalgos? Manau, jos taip pat daromos slystant faktų (ar to, ką Jūs klaidingai palaikėte faktais) paviršiumi.
Todėl mano palinkėjimas Jums paradoksaliai pasirodė esantis dar aktualesnis nei aš tikėjausi.
Abejokite, Tomai, abejokite ir neskubėkite daryti kategoriškų išvadų.
Linkiu Jums kuo geriausios sėkmės.
Kitam Aloyzui.
Na, jei taip, lenkiuosi iki sąnarių girgždėjimo atsiprašydamas. Tiesio, būtent A. Sakalas rašydamas poleminius straipsnius (atsakant į manuosius) naudodavo „Prokrusto lovą“, o komentaruose, neslėpdamas, kas esąs, pasirašydavo būtent Aloyzu. Jūs neteisus, kad aš neabejojau. Geriausias būdas pasitikrinti ir buvo – tiesmukai pasiteirauti 🙂 Geros ir jums kloties, nors ir pasiliekame prie savo nuomonių.
Man kažkodėl atrodo, kad Tomas Čyvas, nors ir būdamas politikos komentatoriumi bei istoriku, nesupranta kai kurių dalykų. Šiandien perskaičiau E.Kūrio komentarą ,,Veide“ ir tikrai man atrodo, kad su tokiais žmonėmis kaip V.Vasiliauskas, D.Kuolis, R.Varnauskas, J.Lauciūtė, T.Čyvas, T.Dapkus, K.Girnius, T.Viluckas, R.Sakadolskis neįmanoma diskutuoti, nes jeigu preikši visiškai priešingą nuomonę negu jų, būsi apšauktas ,,valstybininku“, nomenklatūrininku, socialdemokratu ar net valstybės priešu. Interesai už jūsų, manau, tam tikri stovi, nes toks radikaliai pamišėliškas atsakymas į bet kokią kritiką yra tikrai dirbtinis.
Dėl KGB rezervistų. Ponas Čyvai, ar jūs bent nutuokiate kas tokie buvo KGB rezervistai? Pocius tik 1993m. sužinojo, kad jį sekė KGB ir, reikalui esant, panaudos tą informaciją. Jis buvo įtrauktas į KGB rezervą. O tai galėjo būti dėl įvairių priežasčių – pernelyg geras, pernelyg tolerantiškas ir t.t., ir pan. Bet KGB rezervistai ir būdavo rezerve. Kartais net visiškai to nežinodami. O jūs pučiate burbulą lyg jie būtų visi kagėbistai.
Dėl teismų. Iš tiesų, ir čia nematau jokios realios grėsmės. Konstitucinis Teismas yra turbūt bene vienintelė valdžios įstaiga, kuri yra pajėgi šiek tiek apkarpyti politikams sparnelius, kas liečia blogus įstatymus. Kitas dalykas – pati teismų sistema. Jai negali būti priskirtas joks politinis prievaizdas. Kitaip, valdžių padalijimo principas būtų visiškai sugriautas.
Ir apskirtai, skaitant jūsų ir jūsų bendraminčių (pavardės suminėtos) straipsnius, kartais susidaro toks įvaizdis, kad jūs nukreipiate strėles būtent į tuos taikinius, kurie, pagal Lietuvos politinę sąrangą, dabar yra Seimo galių ribotojai – teismai, Prezidentas, Konstitucija, Valstybės saugumo departamentas (deja, taip).
Ko jūs siekiate? Kurstyti žmonių nepasitikėjimą tomis institucijomis ar jas paraginti dirbti geriau? Žlugdyti visuomenės pasitikėjimą jomis ar tiesiog kritikuoti?
Man įdomu, nes jūsų straipsniuose aš daugiau matau rėmimosi jausmais, moraliniais kriterijais negu realiais argumentais. Kad ir tas pats Adamkaus sugretinimas su KGB: paminėjote, kad gynė, saugojo, o paties Adamkaus paaiškinimai arba tiesiog kitokia nuomonė negu jūsų, jums atrodo kaip mestas iššūkis, kvietimas į dvikovą.
Liaukitės. Žmonėms, jeigu straipsnius laikote analize, nuomone, o ne propaganda arba išsiliejimu, reikia argumentų, įrodymų, faktų, paaiškinimų, nes tik tai gali išvesti mus iš tamsumo.
Pone Čyvai, linkiu Jums kuo geriausios kloties.
Gerbiamas ponaiti, dimes. Kad jūs pats remiatės ne faktais, o kažkokiais, atsiprašau, paplepėjimais. Vien jūsų pastebėjimas apie A. Pocių ir KGB rezervistus yra giliai absurdiškas. Istorikai seniai išaiškino ir įrodė (skaitykite, kad ir tą patį Anušauską), kad visi šie ponaio sutiko ten būti įrašyti patuys ir turėjo patvirtinti tai savo parašais. Paties Pociaus paaiškinimai čia įtkina ne daugiau, nei jei besiremiantys Valdo Adamkaus ir kitų šitos publikos gynėjų išvedžiojimai. Ypač turint omenyje, kad A. Pocius į KGB rezervą įstojo savo paties noru 1989m. O būdamas Šakių prokuroru, kaip liudija žmonės, spėjo dar „patampyti“ besisteigiančius vietinius sąjūdininkus. Jei apie tai nepraneša Lietuvos rytas ir Panorama, jei to neatsimena Egidijus Kūris, tai dar nereiškia, jog to nėra. Ignoruojant nepatogius faktus loginė grandinė darosi kliša ir nebelieka vietos, nei jūsų taip geidžiamai analizei, nei pagrįstai nuomonei. Belieka propaganda iš oficialių kalbų, kuriomis jūs ir remiatės. Įsivaizduoju, kad jūsų supratimu, nelabai ko daugiau ir reikia – tik skaityk oficialius politikų ir pareigūnų pranešimus ir priimk, žmogau, už gryną pinigą.
„Ko jūs siekiate? Kurstyti žmonių nepasitikėjimą tomis institucijomis ar jas paraginti dirbti geriau? Žlugdyti visuomenės pasitikėjimą jomis ar tiesiog kritikuoti?“
Siekiu vadinti daiktus tikrais vardais ir pasistengti, kad iš ten būtų išguitos įsitvirtinusios gaujos. „Pagarba tiesiog institucijai“, net jei ten centriniuose sostuose sėdėtų ožiai ar berazumiai, nėra ta liga, kuria sergu ir jums nelinkiu. Nors, atrodo, kad jums patinka gyventi tose institucijose įsitvirtinujsių „chebryčių“ valdomoje demokratijoje. Teisingai, mkam mums Seimas – turėkime sovietinį Aukščiausiąjį Sopvietą, kuris pakels rankas, pagal „chebrytės“ paruoštus tekstus ir išsiskirstys. O kokie už manęs ten stovi interesai – pamėginkite pasakyti. Tik nepamirškite nurodyti sąskaitos numerio, kur man kažkas byra. Būsiu bent jau tiek maloniai nustebęs. Tik atsargiau – vienas iškilus komiteto pirmininkas Tomą Dapkų jau aprėkė oligarchų pinigus imančiuoju. Įrodymų ieško po šiai dienai 🙂