Tomas Čyvas

„Keistuolių teatro“ muzikiniame filme „Naujieji Bremeno muzikantai“ dainuojama: „Dalia, nors mudu skiria mylios, vis vien  Tave aš myliu, nors Tu ir su kitu“. Šiandien Dalia su juodu diržu ir politine kovos poza nebe už mylių ir su mumis.  

Sako, kad viltis miršta paskutinė. Šiuo metu Lietuvos kvailių mama arba išganytoja slėptis gali dviejų tipų laikmenose – prezidento rinkimų urnose arba Algirdo Šemetos nepasotinamoje taupyklėje. Apie pastarąją tepasisako ekspertai-aiškiaregiai.

Kai Dalia Grybauskaitė susirinks jai paskirtus rinkėjų balsus ir, galbūt, paprašys, kad jai padėtų Dievas (Lietuva ne Amerika ir debatų apie religiją nebus), galima bus pradėti stebėti – ar kalbėdama apie šimtą Lietuvą valdančių žmonių ir šventąjį karą prieš jų siautėjimą, Europos komisarė buvo nuoširdi. Tikėti tuo nori  labai daug žmonių, pavargusių nuo mulkinimo, plėšimo ir tyčiojimosi. Būtent todėl šiai kandidatei, kaip kitados Rolandui Paksui arba kitiems mažiau nusibodusiems veidams, kuriuos dargi iš anksto įsileidžia oficialūs transliuotojai bei reitinguotojai, nėra sudėtinga šluoti nuo kelio varganus konkurentus.  

Skirtumas, lyginant su ankstesniais Lietuvos politinių misionierių pasirodymais, tik toks, kad įstatymiškai iškastravus patį rinkimų kampanijos procesą, tam nebereikia net didelių išlaidų. Tiksliau – nebereikia jų oficialiai rodyti – paslėpta reklama efektyvesnė ir nevargina specialiųjų tarnybų bei Vyriausiosios rinkimų komisijos. Pirmaujančiajam kandidatui svarbu apeiti aštrius kampus ir nepasakyti nieko, kas tautai galėtų nepatikti. Priešingai – reikia išsiaiškinti, kas patinka, tą kartoti ir nenukrypti į pašalinius ginčus.

Nepatinka melžiamiems vartotojams „Leo.LT“ – jį reikia pliekti. Nepatinka aukštos elektros kainos – reikia iškeikti tuos, kas jas tokiomis padarė – geriausia be pavardžių, nes lietuviška tradicija kviečia nedeginti tiltų ir į šulinį nespjauti. Kiek kebliau su kokia nelemta liustracija, nes neišeina vienu metu būti ir su žudikais ir su nužudytaisiais, išdavikais bei išduotaisiais. Sudėtinga ir su patriotizmo įrodymais, kai Sąjūdžio gadynė matyta per aukštosios partinės mokyklos langus. Bet čia sprendimas yra – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) parama. Partijos politikos komiteto pirmininkui pasakius, kad jo filtrą kandidatė praėjo – daugeliui įtarių senukų klausimai atkrinta.  

Tiesa, labai arti šalia remiančios TS-LKD stovėti irgi atrodo rizikinga, tad užsimenama apie „kai kurių“ ministrų galimą keitimą, kai kurias klaidas ir jų padarinius. Žinoma, kad tie „tiltai neliepsnotų“ irgi be asmenvardžių bei konkretybių. Panašiai ir su takoskyra tarp „valstybininkų“ ir jų „suvalstybintais“ nenorinčių būti žurnalistų, apšauktų „vanagais“ – D. Grybauskaitė skelbiasi visus sutelksianti. Kažkuo panašu į vidutinį metinį Valdo Adamkaus pranešimą, kur kritikuojami visi ir niekas bei taškomasi vadovėliniais lozungais. Tik dėsto Europos komisarė daug aštriau, rišliau, jaunatviškiau bei įtaigiau.

Iš vieno tikrai gerbiamo kolegos Seime išgirdau raginimą „nevaryti ant Grybauskaitės“. Mat paskui esą galiu ir „neatsiplauti“. Kad ir ką reikštų toks patarimas, skubu patikinti, kad „nevarau“. Gal dėl realaus meniu skurdumo, o gal dėl to, kad šimtas, o gal dar mažesnis skaičius Lietuvos „valstybininkų“ primetė nenormalias rinkimų sąlygas, nieko geresnio už ją turbūt nematau. Net nepaisant to, kad jos štabas vienintelis, gana kategoriškai reikalavo iš anksto derinti numatomo interviu klausimus, nepaisant to keistai aršoko rėmėjų įniršio, jei tik drįsti suabejoti jų politinės meilės objekto tobulybe.  

Tik manau, kad plautis vėliau gali tekti ne kokiam „varančiam“ žurnalistui, o pačiai būsimajai prezidentei, jei ji panorės tapti to šimtuko dalimi arba šimtas pirmąja ledi.  Mat nei aš, nei minėtas mano kolega, nei kiti atviromis akimis į politiką žiūrintys žmonės nepamirš deklaracijų bei pažadų.

Žmonės tikėti bei viltis tiesiog labai nori ir tai yra D. Grybauskaitės raudonas kilimas pergalės link. Pergalės, kuria mažai kas abejoja. Viltis paprasta – išsirinkti ne eilinį prezidentūros, kurią sudaro oligarchų ir valdininkijos klanų sudeleguoti pašlemėkai, vedėją ir ne didybės manijos apsėstą vaduką. Norisi to atsakingo politiko, kurio negalėtų valdyti minėtas šimtukas, nors be jo žinios prezidentu šiandien tapti neįmanoma. D. Grybauskaitė, kuri pati naudojasi visais veikiančiais valdomos demokratijos mechanizmais, kad galėtų prisiekti, galės pasirinkti – priesaikos vykdymą ar šimtuko paramą.Tiesa, nei kiek neįkvepia tai, kad, ragindamas viską baigti vienu turu, paramą „oligarchų baubui“ deklaravo dabartinis prezidentūros vedėjas, kurio besibaigiančią epochą ir ženklina klanų, monoplijų, jų liokajų siautėjimas bei demokratijos bejėgiškumo faktai.

Kai Seimo komiteto, kuruojančio nacionalinį saugumą, vadovas neslepia ir nemato bėdos tame, kad dėsto nesusijusius su realybe teiginius – Lietuva gali būti rami. Jos saugumu ir viskuo kitu yra kam pasirūpinti.

Istorikas Arvydas Anušauskas yra paskelbęs nemažai įdomių tekstų ir knygų. Beveik visi (o gal ir absoliučiai visi) darbai – tikrai vertingi ir įdomūs. Politikui A. Anušauskui nesiseka kitas – viešųjų ryšių žanras. Galbūt todėl, kad pats tikslas, kurio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas siekia, yra arba neaiškus jam pačiam, arba jis nejučiomis traukia svetimas melodijas.

Pasikėsinimas nusižudyti

Perskaitęs svarbaus komiteto pirmininko kaltinimų pliūpsnį dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktoriui Valdui Vasiliauskui – kažkodėl prisiminiau kitą Arvydą. Tą iš sovietinio saugumo (KGB) rezervo, kurį taip karštai mylėjo Valdas Adamkus, jo strateginis Albinas ir į prezidentūrą bei kitas valstybės institucijas susikrausčiusi nomenklatūra. Toks pat menkai motyvuotas pyktis ir rimtam pareigūnui ar politikui nederantys grasinimai „imti ir pasakyti visą tiesą, kurią jis seniai žino“. Šiuo atveju pareikšta, kad V. Vasiliauskas yra nei daug nei mažai – KGB agentas ir jo rašinius prenumeruoja užsienio valstybių (tikriausiai ne Argentinos ir ne Pietų Afrikos) specialiosios tarnybos. „Tai ne nuomonė, tai faktai. Aš už savo žodžius tikrai atsakau,“- dar užantspauduoja savo kaltinimus NSGK vadovas.

Ką gi – čia jis jau primena kitą personažą, taip pat kalbėjusį apie užsienio rezidentus ir aiškinusį, jog už žodžius atsako – vieną iš LEO LT architektų ir viską apgalvojančios „Maximos“ lyderių Žilviną Marcinkevičių, viešai „išliustravusį“ kitą oligarchą. Ko jis neprimena nė iš tolo, tai solidaus ir rimto politiko, kuriam pavesta kontroliuoti specialiųjų tarnybų darbą bei stebėti, kad jos nemanipuliuotų informacija, neslėptų nuo parlamento žinių apie valstybės supuvimą ir nelydėtų neįtikusių kolegų laipioti nuo palangių iki pat Gudijos viešbučių kažkelinto aukšto.

Nekartosiu tų keistenybių, kurių pastaraisiais mėnesiais prišnekėjo politikos ir spec. tarnybų intrigų orbitoje atsidūręs istorikas. Pakanka to, kad pažymos, slepiančios korupciją ir žiniasklaidos pirkimą, jam yra „pasenusios“, riaušes pramiegantis Valstybės saugumo departamentas (VSD) – visai patikimas. Apie tai išsamiai kalbėta ir graudenta daugelį kartų, bet nei VSD reforma, nei susikompromitavusių jos pavaduotojų išvijimas, nei pažymų paviešinimo klausimas iš vietos nejuda.

Pagaliau, pats prisiimtas bendravimo su žiniasklaida žanras yra toks nevykęs, kad jį bene geriausiai pakomentavo Seimo narė Dalia Kuodytė, pastebėjusi, kad yra ir švelnesnių bei malonesnių būdų nusižudyti. Tegul ir politiškai.

„Valstybininkų“ sparnas konservatoriuose

Dar vienas dalykas, kurį vėl apnuogino A. Anušausko mintis išbandyti epistolarinį žanrą – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vidiniai pūliniai ir takoskyros.

Jei Krašto apsaugos ministrė, NSGK narė Rasa Juknevičienė subtiliai atsiribojo nuo pirmininko ir bendrapartiečio demaršo, tai Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė bei nenuilstantis susikompromitavusios VSD vadovybės paistalų įgarsintojas Mantas Adomėnas prapliupo ploti katučių.

Prisiminus, kaip M. Adomėnas prisidėjo prie  intrigų ir melagysčių išstumiant iš TS-LKD sąrašo VSD kontržvalgus Vytautą Damulį ir Kęstutį Braziulį – darosi aišku, kodėl perėmę valdžią dešinieji nutilo apie VSD problemas.

Pasinaudoję minėtais ir kai kuriais kitais pareigūnais, o paskui leidę juos sudoroti ir apmulkinę paramos pažadais TS-LKD politikai įtikino padoriąją valdininkijos dalį, kad jais pasitikėti beveik nėra prasmės.

Kerštas už skriaudą ar retorinis triukas?

Kai kurie TS-LKD politikai savo kolegos A.Anušausko laiškus redaktoriui ir pasauliui teisina siekiu apginti neva be reikalo nuskriaustą prezidentą Valdą Adamkų, kurį esą mirtinai įžeidė V. Vasiliausko rašiniai apie seną prezidento flirtą su KGB, kuriuos, žinoma, galima vertinti įvairiai.

Kaip čia neprisiminus „vanagais“ iškeiktų, valdomais nenorinčių būti žurnalistų istorijos ir VSD direktoriaus, generolo Povilo Malakausko pamokėlių Kęstučiui Girniui, kad prezidento ir dar kelių šventų abrozdėlių valstybėje nevalia kritikuoti?

A.Anušauskas ir prisiminė. Televizijos laidoje „Sąmokslo teorija“ jis jau šnekėjo lyg VSD, o gal ir visų „valstybininkų“ atstovas spaudai. Kolegą Tomą Dapkų net sugebėdamas apkaltinti korupciniais ryšiais bei tarnyste oligarchijai. Dar įdomiau, kad kai kuriuos vadinamuosius „vanagus“ gerbiamas specialiųjų seklių prievaizdas išvadino stručiais, besislepiančiais už žuvusio VSD pulkininko lavono.

Išgirdus tokius žodžius pasidarė žmogiškai smalsu. Mat niekad nebuvo paslaptis, jog į „vanagų“ sąrašus buvau įtrauktas ir pats, tad nutariau eiti tiesiausiu keliu ir paskambinau pačiam Arvydui Anušauskui, norėdamas plačiau sužinoti ar irgi esu perkrikštytas kitokiu sparnuočiu bei esu pastebėtas turįs korupcinių ryšių. Mat su minėtu kolega T. Dapkumi esu bemaž vienmintis, taip pat rašau į „Lietuvos žinias“, o ir šiaip esu VSD vadovybės „didelis draugas“.

Atsakymas, kurį išgirdau iš NSGK vadovo mane pradžioje pribloškė, paskui prajuokino. „Nekreipk dėmesio. Čia tik retoriniai triukai. Tai neturi jokio santykio su realybe,“ – gerą nuotaiką spinduliuojančiu balsu išrėžė už mūsų nacionalinį saugumą atsakingas parlamentaras. Iškart pasijutau esąs visiškai ramus dėl savęs, kolegų ir visos šalies – mūsų saugumas patikimose bei solidžiose rankose.