D. Grybauskaityė moka būti mylima
May 7th, 2009 by Tomas Čyvas
Prezidento rinkimai: laimi nuobodybė
Apr 29th, 2009 by Tomas Čyvas
Eini pro apšepusį rinkiminį stendą, kurio atskiruose kampučiuose liūdnai šypsosi Dalios Grybauskaitės bei Algirdo Butkevičiaus atvaizdai ir supranti: niekas nieko net nesistengia suagituoti.
Nesvarbu – ar teisūs tie, kas laiko reitingų lyderę Dalią Grybauskaitę tikru Lietuvos Deus ex machina – oligarchų, „valstybininkų“ ir kitų klanų baubu, ar tie, kas mano, jog ji tik eilinis ir gerai apgalvotas tų pačių oligarchų, „valstybininkų“ ar dar kieno nors projektas. Aš norėčiau tikėti, kad ji tikrai ateina susidoroti su minėtomis gaujomis ir neįsileisti naujų, bet dabar ne apie tai. Į šį ginčą rinkėjai net negali nei įsigilinti, nei jame dalyvauti. Viskas jau seniai nuspręsta. Reitingai sukalti dar prieš porą metų, kai nebuvo nei deklaruotas noras kur nors balotiruotis, nei paviešintos politinės pažiūros ar biografijos vingiai.
Mėginimai dabar ko nors nepatogaus paklausti yra šalininkų priimami, kaip marginalumo, prastų manierų, piktų kėslų ir beveik išdavystės simptomas – pasikėsinimas į kažką sakralaus, didingo ir žvilgančio. Jei pati kandidatė bent mėgina būti paprasta ir komunikabili, tai jos rinkimų komandos laikysena dvelkia kažkokiu netašytu susireikšminimu, noru primetinėti sąlygas ir besąlygiškų adoracijų reikalavimais.
Na ir tiek to. Apie kitus kandidatus ir štabus klausti ir domėtis norisi dar mažiau. Vienintelis Vilniaus televizijos bokšto įkeitėjas Algirdas Butkevičius, vaizduojantis naują darsyk mutavusios kompartijos veidą, išsiklijavo save po visą Lietuvą. Tik nelabai ką sudomino. Kiti išlaidauja ir kaunasi dar mažiau, jei neskaičiuosime iš mados jau išėjusios Kazimiros Prunskienės, kuri vienintelė dar mėgina paprovokuoti tą, kurią mums jau išrinko „Vilmorus“, nacionalinis transliuotojas ir bandos instinktas.
Nėra reikalo nei liaupsinti Europos komisarės, nei ant jos „varyti“. Ji eina į valdžią deklaruodama pakeisianti sistemą, prie kurios realybėje jau prisitaikė dar tuomet, kai iki paskutinės akimirkos „nežinojo“ ar balotiruosis.
Kiti kandidatais užsirašę jau prasidėjusios inauguracijos dalyviai, kaip minėta, neišlaidauja, nesivargina eikvoti energijos – kiekvienas jų sprendžia savitus uždavinius. Mobilizuoja rinkėjus Europos parlamento rinkimams, kaip ypač akivaizdu Voldemaro Tomaševskio atveju, arba siekia įsitvirtinti, kaip savarankiški politiniai lyderiai, kaip Valentinas Mazuronis.
Politinės reklamos šizoidiniai ribojimai pritaikyti dar parlamento rinkimuose ir dabar veikia puikiai. Čia jums ne kokia Amerika – nepamatysite būrių savanorių su plakatais, spalvingų agitacijų ir nesibaigiančių debatų žiniasklaidoje. Kam mums visa tai? Kam reklama, jei yra reklama, pavadinta informacija ir pakišta po pastarosios iškaba? Eikite, rinkėjai, skaityti programų. Politikai ir jų šalininkai atleidžiami nuo pareigos trumpai ir aiškiai įrodinėti savo tiesas, atleidžiami net nuo būtinybės ieškoti rėmėjų ir rinkti pinigus bei juos leisti.
Lietuvos demokratija kitokia nei bet kur Vakaruose. Gal kam nors ir vaidenasi, kad labiau dalykiška ir pasižyminti programas net neelektrifikuotose statybose studijuojančių rinkėjų gausa. Ji tiesiog labiau užguita ir formali, nepaliekanti net to pasirinkimo, kurį diktuoja įkyrus reklaminis spaudimas. Manau, sekantis logiškas žingsnis, siekiant apsaugoti lyderius nuo netikėtumų ir poreikio stengtis patikti žmonėms – registracijos mokestis norintiems balsuoti. Ir biudžetui nauda, ir „runkelių“ rinkimuose bus mažiau, ir kontroliuoti viską paprasčiau.
Dar pridėkite siūlymą sumažinti Seimo narių skaičių ir politika galutinai virs spektakliu, skirtu tik tiems, kas linkęs stipriai gilintis į politinius procesus bei yra pašvęstas į „vertus dėmesio“. Visiems kitiems lieka fanerinės lentos su pigiomis fotografijomis, ribotas formalaus pabambėjimo eteryje laikas ir VRK tinklalapis. O kam tos problemos? Valdoma demokratija veikia ir varžtus reikia tik priveržinėti. Kitaip dar ims kas ir išsišoks dėl pernelyg didelių laisvių pasireikšti ir parodyti ką nors daugiau. Skaitykite reitingus ir būkite drausmingi. Sėkmės.
Ar prisikels pats tautos prikėlėjas?
Apr 28th, 2009 by Tomas Čyvas
Tautos prisikėlimo partijai (TPP), o ypač Arūnui Valinskui ir jo ištikimiems šalininkams patiems gali prireikti politinės reanimacijos. Išoriškai partija blaškosi tarp rusiškų pinigų ir pigaus populizmo kvapelį skleidžiančių, per Airiją atsibasčiusių euroskeptikų ir abonentinių vilionių.
A.Valinskas, kurį paskutinysis partijos suvažiavimas paliko dekoratyviniu maršalu be štabo, – nebeturi nieko. Nei reitingų, nei šalininkų partijos valdymo organuose, nei idėjų, ką daryti.
Pats modus operandi nenaujas. Varganą partiją su politinių intrigų įgūdžių neturinčia vadovybe užgrobti per vieną ar kitą skyrių atsitempiant savo bendrovių darbuotojus ar verslo partnerius jau ir anksčiau yra kai kam pavykę. Tai buvo ne kas kita, kaip garsieji Kauno koncernai, kuriems prieš keliolika metų buvo prireikę tada dar savo veido tik ieškojusios Lietuvos liberalų sąjungos. Paprasta ir efektyvu – didžiausi skyriai deleguoja daugiausia saviškių į suvažiavimą, šie pakelia daugiausia rankų ir gali versti pirmininką arba jam palikti rūmų juokdario statusą. A.Valinskui paliko.
Nebenuslepiama vidinė kova partijoje neretai pateikiama kaip be galo pozityvus dalykas. Esą – štai kaip gerai – šou verslo dainorėlius, šokėjėlius ir kitokius linksmintojus nustūmė išmanantys žmonės, kurie gali daryti rimtą politiką.
Kas tie išmanantys žmonės? Tai oportunistiškai paskutinę progą apvainikuoti savo margaspalvę karjerą už uodegos pagavęs Saulius Stoma. Jam kitados visai tiko krikščionių demokratų idėjos. Kai reikėjo patekti į Seimą, visai tiko ir tas juokdarys, kuris dabar taip grakščiai „sutvarkytas“. Dabar tinka ir neaiškus airių avantiūristas.
Kitas išmanantis ir kompetentingas personažas – Operatyvinės veiklos (ne)kontrolės komisijos bergždumo tradicijas tęsiantis ekspolicininkas Aleksandras Sacharukas. Išminties ir kompetencijos šis naujai iškeptas rimtosios politikos išmanymo dangoraižis semiasi šalia Seimo – „Submarino“ kavinėje pietaudamas su politinių intrigų ir užkulisinių žaidimų patirtį sukaupusiu Artūru Paulausku. Operatyvinę kontrolę ponas sykį vykdė „Pizza Jazz“ kavinėje Gedimino prospekte, kur bičiuliškai šnekučiavosi su „flyLAL Airlines“ paskandinusiu Gediminu Žiemeliu. Kontrolė čia gali būti reikalinga, nes nudvasinto nacionalinio skraidintojo reikalai dabar – operatyvinėse prokurorų rankose.
Tai, kad visi tiek „rimtieji“ prisiplakėliai nesunkiai šokinėja per politiniu lavonu virstantį Seimo pirmininką – nestebina. Į tokias partijas, kurios tveriamos tik valdžiai prie progos paimti, neina principų, pažiūrų ir ištikimybės saistomi žmonės. Nebent jie dainorėliai. Kitaip – rimtai nusiteikę karjeristai.
Taigi, vadyba – A.Sacharuko, ideologija – S.Stomos. Į Europos Parlamentą – su eurodestruktoriais, o Seime – į pragmatišką politinių Artūro Zuoko raumenų atauginimą. Tokia ta „rimtojo TPP sparno“, paskutiniajame suvažiavime atsitempusio daug šalininkų per Tauragės ir Trakų skyrius, kryptis. O sprendimas dėl prezidento rinkimų – išvis saliamoniškas. Tinka ir koalicijos partnerių remiama Dalia Grybauskaitė, ir dviejų opozicinių partijų iškelti Audrius Butkevičius bei Loreta Graužinienė. O kaipgi? Oportunizmas ir politinė prostitucija visada pasižymėjo pastangomis būti vienodai geriems visiems – dėl visa ko.
Tad po prezidento rinkimų galima tikėtis, kad konservatoriams ir vėl iškils amžinas klausimas – ar nepasiųsti po velnių nepatikimų partnerių ir dar kartą neišbandyti partnerystės su socialdemokratais grėblio. Šie juk irgi turi naują – visoje Lietuvoje iškabinėtą – puošmeną – Vilniaus televizijos bokšto įkeitimus ir „flyLAL Airlines“ pakasynas ramiai Susisiekimo ministerijoje stebėjusį Algirdą Butkevičių. Viskas tuomet būtų „kaip visada“, o kaltas liktų varganas vienišas marginalas A.Valinkas, kuris šioje apgailėtinoje situacijoje net ir pasitarti gali nebent su žmona, kuri po Seimą vaikšto vis liūdnesnė, ar su keliais jam dėkingais dainorėliais.
D. Grybauskaitė traukiasi nuo A. Kubiliaus?
Apr 21st, 2009 by Tomas Čyvas
Valdas Adamkus ir KGB
Apr 20th, 2009 by Tomas Čyvas
Dalia Grybauskaitė – oligarchijos kandidatė?
Apr 13th, 2009 by Tomas Čyvas
Su šv. Velykom.
Apr 12th, 2009 by Tomas Čyvas
„Valstybininkai” geria vyną
Apr 12th, 2009 by Tomas Čyvas
Andrius Kubilius ir "pralobę" policininkai
Apr 10th, 2009 by Tomas Čyvas
Žiniasklaidai organizuotai nutekinta, išpūsta ir ištrimituota „sensacija“, kad protestuojantiems policininkams talkino viešųjų ryšių firma, tapo papildomu „svariu“ argumentu vyriausybei, kuri žūtbūt pasiryžusi neuždirbdama sutaupyti. Neva nuo pinigų pertekliaus ištinę pareigūnai užlipo mat ant bačkų be jokios priežasties ir nusipiešė plakatus, išplatino pareiškimus, susirinko į piketus, prikūrė šaržuotą realybę demonstruojančių kompiuterinių žaidimų. Valdžios ir niekinę sensaciją išskalambijusios žiniasklaidos nuomone, tik tam, kad pasilinksmintų. Koks baisus tas apiplėštų pareigūnų nusikaltimas.
Kaip jie drįso? Jei jums, neduok Dieve, mirs mama ir pasisamdysite duobkasį – įrodymas, kad jūs turtingas. Jei kas išmušė dantis ir juos drįsote paprašyti pataisyti odontologą – jūs stačiai buržujus. Jei nesutinkate niekur neiti iš namų, maitintis vien kruopomis ir arbata – jūs išlaidautojas, vartotojas, valstybės išlaikytinis ir asocialus parazitas. Gėda jums.
O kas iš tiesų įvyko? Legaliai veikiančios, nario mokesčius renkančios profesinės sąjungos suvokė, kad informacijos ir reklaminio bei propagandinio srauto amžiuje nepasipriešins valdžiai, kuriai galima turėti ištisas atstovų spaudai ir smegenų plovimo bei minkštinimo, akių dūmimo specialistų komandas. O čia – tie apie kuriuos viešai meluojama, drįso neiti į teismą be advokato. Kaip taip galima? Gėda jiems.
Lyg sename animaciniame filme vis atgimstančio drakono sargai, dvaro „piarščikų“ armija užbaubė: jūs juokiatės, vadinasi linksma jums – galima kai ką atimti, nes gerai gyvenate. Ak jūs verkiate? Vadinasi dar turite ko gailėtis – atiduokite. Galima turėti visokią nuomonę apie valdžią, manančią, kad neuždirbami pinigai susitaupys. Galima remti jos receptus ir jų neremti. Galima mėgti Andrių Kubilių ir Algirdą Šemetą taip, kad net sąnariai girgždėtų, bet nematyti akivaizdžiai piktybinės propagandos yra sunkiau. Net ir būnant dešiniųjų pažiūrų.
Dar nebuvo Lietuvoje nei vieno atvejo, kad valdančioji partija, jei tik kas drįsta streikuoti, protestuoti ir ginti savo teises, neįžvelgtų tame politikos. Nors ir apsikrikštiję konservatoriai išimtimi netapo. Geriausia gynyba – puolimas prieš savo piliečius. Šiuo atveju, dargi prieš tuos, už kurių nugarų tenka slėptis, kai atbėga kiaušiniu, akmeniu ar kokoso riešutu ginkluotas riaušininkas iš Naujosios kairės, Fronto, Jedinstvos ar skustagalvių. Prieš tuos, kurių darbas, jei būsime sąžiningi, pastaraisiais metais, nors ir iš lėto – gerėjo. Keliuose jie tapo mandagesni, atvažiuoja greičiau ir vargu ar atsilieka nuo kitų profesijų darbo kokybės vidurkio.
„Antrojo Vagnoriaus“ laikais streikavo mokytojai – juos apkaltino politika. Kvailiais laikomi nestatutiniai ugniagesiai nenorėjo tokiais būti prie Gedimino Kirkilo? Juos irgi kaltino politika. To paties G. Kirkilo ir Romos Žakaitienės apmeluoti ir išdurninti pedagogai sustreikavo? Juos irgi apšaukė reketininkais ir opozicijos sukurstytais nevidonais.
Naujasis drakonas dabar traukia plokštelę iš tos pačios kolekcijos ir dar šiepia riaušininkų neištrupintus dantukus, jei tik pasirodo, kad kažkas turi drąsos, noro ir proto ginti savo interesus ne taip, kaip parašyta jo antspauduotame antikriziniame plane.
Reikalas net ne piniguose. Erzina ir į neviltį varo besikeičiančių valdžių veiksmų taktika. Arogancija, nesiskaitymas, melavimas, piktnaudžiavimas turimais propagandos ir administravimo svertais. Nesibaigiantis manipuliavimas skaičiais ir siūlymas pabadauti rodo, kad žmonės iš tiesų rūpi tol, kol politikas yra opozicijoje. Tad ir politikuoja ne savo darbą dirbantieji ir atlygio už jį norintieji, o tie, kas prie jų prisiplaka siekdami valdžios. Tai reikia aiškiai suprasti bei skirti.
Pabaigai pastebėjimas – institucijoms, kurių veikla pastaraisiais metais kėlė ir tebekelia valstybei daugiau nei atneša naudos, sunkmetis kažkoks kitoks. Skandalais apskretęs ir veltėdžių bei karjeristų irštva virtęs Valstybės saugumo departamentas, dar praėjusios valdžios buvo už tai ir pamalonintas kariniais laipsniais bei atlyginimais. Tai nutiko po to, kai liovėsi dirbęs ir iš savo gretų iššlavė norėjusius tai daryti. Dabartinė valdžia to pakeisti nesirengia.
Tokie paradoksalūs kontrastai ir akį rėžianti neteisybė iš tiesų turi politinę reikšmę. O ji tokia – nesame dar išsirinkę valdžios, kuri nemeluotų net tada, kai visai nereikia. Kai nėra jokios aiškios prasmės. Nedominuoja pas mus politikai, kuriems savo teisių ir interesų gynybai besiryžtantys žmonės neatrodytų, kaip priešai ar ateiviai, norintys atimti jų valdžią bei įtaką.
„Laisvoji banga“
Tags: parlamentas, politika, prezidentas, Valstybė, VSD
Progresiniai mokesčiai
Apr 8th, 2009 by Tomas Čyvas
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovas Seime Algirdas Sysas vakar įlipęs į tribūną pasiūlė progresinį mokestį, kurio LSDP nesugebėjo įvesti būdama valdžioje.
Nebe kairysis, o formaliai dešinysis Seimas nesupyko. Projektas bus svarstomas – po pateikimo pritarta. Apie tai jau anksčiau prabilo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos parlamente lyderis Jurgis Razma.
LSDP dar siūlė nuo 2008 metais įvesti progresinius tarifus gyventų darbo užmokesčiui. Tik kažkodėl, kai buvo valdžioje, siūlė gana keistą variantą. Mėnesinės algos dalį iki 320 litų neapmokestinti, dalį nuo 321 iki 1000 litų apmokestinti 15 procentų, o dalį nuo 1001 ir daugiau – 27 procentų tarifu. Tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.
Opozicijon rinkėjų už tokias ir panašias fikcijas bei daugelį kitų melų nuspirti Vinco Kapsuko ir Antano Sniečkaus tradicijų tęsėjai šiandien jau lyg pajuto tuomet nusišnekėję.
Jų siūlymai šiandien nu mato daugiau pakopų ir atrodo ūmai tapo panašūs į tikrą progresiją. Siūloma:
metinių pajamų daliai, neviršijančiai 24 000 litų, būtų taikomas 15 procentų tarifas;
metinių pajamų daliai, viršijančiai 24 000 litų, bet neviršijančiai 60 000 litų – 18 procentų tarifas;
metinių pajamų daliai, viršijančiai 60 000 litų, bet neviršijančiai 120 000 litų, – 25 procentų tarifas;
metinių pajamų daliai, viršijančiai 120 000 litų, – 40 procentų tarifas.
Apie „baisią nelaimę“ ištiksiančią Lietuvą su progresiniais mokesčiais jau yra gan išsamiai pasisakę ir apžvalgininkai ir interneto komentatoriai.
Gan išsami, šiuo klausimu, yra Petro Naviko publikacija.
Man įdomu kitkas – kodėl gi socdemais besivadinantys praturtėję komunistai, kai būna valdžioje, siūlo radikaliai debiliškus variantus, o atėję į opoziciją, staiga atranda ir kitokių?
