Feed on
Posts
Comments

Kasdieniški pokštai 2006 12 15

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Smagus pajuokavimas: reikia būti nevispročiu, kad patikėtum, jog Arvydas Pocius atsakingas už Valstybės saugumo departamento (VSD) neįgalėjimą atlikti savo pareigas. Neskubėkite juoktis: panašiai sako kai kurie apžvalgininkai valstybininkai.

Įdomu. Tikriausiai tik labai protingi ir mokyti sugeba išsiaiškinti, kaip ne pirmus metus vadovaujantis, o dar anksčiau – vadovaujant dalyvaujantis – valdininkas gali būti nesusijęs su jo tarnybos veikla. Vidutiniam statistiniam protui turbūt fortūnos prakeiksmas bus nulėmęs galvoti priešingai: qualis rex, talis grex (koks piemuo, tokios ir avys).

Likimo prakeiktieji širdingai dėkoja visiems išganytiesiems už tikrai smagių pokštų rinkinį. Rinkitės bet kurį ir nominuokite:

1. KGB rezervisto vertimu iš NATO šalies žvalgybos vadovo pareigų labai džiaugiasi KGB teisių ir prigulmybių perėmėjai Rusijoje. Autoriai – darnus „valstybininkų“ kolektyvas.

2. Politinio prieglobsčio Maskvoje pasiprašęs nekaltas bėdžius Viktoras Uspaskichas – Lietuvos gėda. Autorius – Raimondas Šukys.

3. Su savo šeimos verslu „Judex“ spaustuvėje nesu susijęs, nors pats jį tvarkau. Autorius – Seimo narys Petras Gražulis.

4. Nežinau, kaip mano partija mane finansavo, kai balotiravausi. Autorė – Vilija Blinkevičiūtė.

5. Visais išvardytais punktais tikiu. Autorius – Gediminas Kirkilas.

6. Viskas čia gerai. Autorius – jo Ekscelencija.

Panašūs, kad ir kitais žodžiais išsakyti, kliedesiai gal ir šokiruotų senas demokratijos tradicijas turinčios šalies piliečius. Bent tuos, kurie domisi ne vien šokių dešimtukais.

Lietuvos piliečių jie ypač neįbaugins. Išplėtęs rimtas akis, gražiai priderintas prie porą oficialių MGL kainuojančio kaklaryšio, valstybininkas šnekės tokius dalykus kasdien, tiesioginiame eteryje, straipsniuose, transparantuose ir turbūt net prie butelio, nes tuo pats jau šventai tiki.

Panašiais teiginiais seniai įpratome mėgautis – kaip humoro filmukais, šaipytis ir paburnoti priešais televizorių gurkšnodami alų ir kramsnodami sumuštinius ar traškučius.

Turbūt net ne vidutinybes, o tik visiškus „antivalstybininkus“ gali priversti užspringti ir prabusti iš konstitucinio spiritizmo seansų išprakaituota tezė, kad nei mums, nei mūsų rinktiems parlamentarams nedera žinoti ir net domėtis, ar teisingai ir ar tikslingai mūsų buitį bei būtį saugo šalies politinė policija.

Jei tuo netyčia susidomėjote – jūs jau dirbate Rolandui Paksui ar V. Uspaskichui. Be to, jaučiate nesveiką trauką tokiems kūriniams kaip kurmiai. Maža to, galbūt nužudėte Jurą Abromavičių, kartu su Vytautu Landsbergiu griovėte kolūkius ir tarnavote KGB, bet, žinoma, ten nematėte atsarginio A. Pociaus.

Lietuviško humoro nesuprantančiose šalyse, tokiose kaip JAV, parlamentas gali domėtis ir tirti šiek tiek galingesnių nei mūsų VSD organizacijų veiklą atskirais laikotarpiais, konkrečiose teritorijose: Gvatemaloje, Kuboje arba Čilėje. Gali net padaryti ir skelbti rimtas išvadas.

Mūsų premjero teiginiai, esą svetur politikai nesikiša į specialiųjų tarnybų darbą – irgi laikytini subtiliu pajuokavimu. Tokių valstybių tikrai buvo ir esama – ten minėtos tarnybos ir yra politikos formuotojai: SSRS, Vladimiro Putino Rusija, Baltarusija, Šiaurės Korėja. Yra ir daugiau. Rinkimės bet kurią. Tik pagaliau išsirinkus – juokinga nebebus.

Savaitraštis „Panorama“

Posted in Panorama | Comments Off

Departamentas, kuris saugojo 2007 02 07

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Gyveno kartą VSD (Valstybę saugojęs departamentas). Buvo jame tokios trys valdybos, kurios turėjo vidinį šalies gyvenimą nuo triukšmo ir mašinų ūžimo apginti.

Viena rūpinosi ekonomika, kita – Konstitucijos pagrindais, o trečia – kontržvalgyba.

Rūpinosi rūpinosi, o surado visos trys iš esmės tą patį: ar tu Konstituciją saugosi, ar ekonominius pamatus ginsi, ar šnipus ganysi – adresai tie patys: Maskva ir „Gazprom“.

Buvo – dar iš anksčiau – toks Arvydas Pocius. Pragmatiškas buvo žmogus.

Proto netekę patriotai po sąjūdžius lakstė, o jis tuo metu ieškojo, kaip čia į žmones prasimušus. Iškeliavo į platų pasaulį. Akmenį surado. Ant akmens klastingas niekdarys (gal net pats Vytautas Landsbergis) siūlymą parašęs buvo: eisi ten – po tanku palįsi, eisi kitur – tiesiog reikės dirbti, o eisi į rezervą – išganytas būsi.

Dievotas turbūt buvo – išganymą pasirinko. „Rezervistas“ skambėjo išdidžiai, o „tankas“ ir „darbas“ – grėsmingai. Teisingai žmogus pasirinko.

Gavo kažkokių Šakių sąjūdžio proto netekusiesiems savo teisumą parodyti, ir dėl karjeros vargti neteko. Išsyk prie tų minėtų valdybų atkeltas buvo.

Dievotumas (rezervizmas) pakuždėjo ir delsti neleido – jokių ekonominių grėsmių matyti nepriguli.

Jei kas nors mato, kad koks nors „Gazprom“ Marijos žemėje pasivaikšto, kokiais 2K abejoja – jį Gudijon (yra tokia šalis), o padėjėjus – į Darbo biržą.

Tiesa, ten kažkas kažkur nuo kažko nukrito, bet etatinė sienlaikraščio mašininkė parašė, kad taip jam ir reikia. Liko dar dvi tokios valdybos.

Ieškojo A. Pocius, kieno čia patarimo paklausus. Surado vieną. Labai kompetetingą.

Vardas jo buvo Ričardas Rupkus. Visi žinojo apie daugybę jo žygdarbių.

Buvo, tiesa, jis prieš tai, kaip žmonės sako girdėję, tokį teritorinį padalinį truputį nugyvenęs.

Bet nieko – būtų karininkas, o armiją rasime. Valdybai vadovauti pasiųstas Rička nenuvylė: kas patys pabėgo, kam straipsnį surado. Konstitucija saugi, jei niekas grėsmių nerodo. Liko dar viena valdyba.

Bjauri valdyba buvo – nuolat surasdavo visokių dalykų, kurie rodiklius gadino. Tai dar būtų nieko, bet užskrido saulėtan VSD kraštan baisi hidra, Parlamentine kontrole vadinama.

Ėmė keistų dalykų klausti: kam kažkas kažkur nukrito? Gal ką žinai apie tokį reikalą kaip korupcija? Gal pažįsti „Dujotekaną“? Ėmė ta valdyba ir kai ką hidrai papasakojo.

A. Pocius tiksliai nežinojo, kas papasakota. Tačiau tikrai žinojo, kad tie niekšai paslaptį išdavė, o paslaptį jis mylėjo labiau už viską.

Tada susidomėjo zoologija ir filosofija. Parlamentinei kontrolei liepė protingą dėdę Immanuelį Kantą skaityti, o pats valdyboje „kurmių“ atrado ir sumedžiojo.

Kaip buvus, kaip nebuvus – ir trečios valdybos neliko.

Parlamentinė kontrolė neatlyžo ir vis norėjo popierių, kuriuos tos trys valdybos rinko.

Ir šiaip kovojo A. Pocius, ir kitaip, tas pačias „gromatas“ po tris kartus siuntinėjo, laiškus rašė, I. Kanto pavardę minėjo – neatstojo nuo jo hidra, nors tu ką.

Supyko žmogus ir atkirto: kad jau sakysiąs, tai pasakysiąs. Ne tik apie tai, ko prašoma, bet ir apie tai, kaip tai gauta. Jei nebūsią jo, tai nebūsią ne tik tų trijų valdybų, bet gal ir visų kitų.

Tik laiko reikia, o jo yra. Mat turi A. Pocius tokį užtarėją, kuris sakė sapnuose A. Pociaus pamainą regįs, tik nesakė, kada atsibusiąs.

Savaitraštis „Panorama“

Posted in Panorama | Comments Off

Apversta tiesa ir „kalinka“ palei mauzoliejų 2006-10-24

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Kažkada Leninas gyrėsi Hėgelį „apvertęs nuo galvos ant kojų“. Pomėgis viską – faktus ir teorijas – vartyti, matyt, yra giliai įsišaknijęs ir mūsų politiniame elite, ir šauniųjų valstybininkų sluoksniuose. Kaip kitaip paaiškinti šeštadienio spaudoje paskelbtą „sensacingą“ teiginį? Esą: „Rytų šalių specialiųjų tarnybų vadovai trina iš džiaugsmo rankomis ir šaiposi skaitydami apie tai, kaip NSGK apklausė VSD valdybų vadovus, o šie pranešė slaptų dokumentų numerius.”

Nemanau, kad įmanoma nuginčyti pirmą tokio pareiškimo dalį. Džiaugtis Lubianka ir Kremlius seniai turi kuo. Tik štai džiaugsmo priežastys yra 100 proc. priešingos.

Ponai iš minėtų tarnybų galėjo pasidžiaugti jau, pavyzdžiui, tuo, kaip Lietuvos politinę sistemą sėkmingai – vadinamųjų valstybininkų panosėje – kelerius metus patogiai ir netramdomas jaukė Viktoras Uspaskichas. Taip pat ir tuo, kaip sėkmingai ir nesunkiai jam buvo leista pasišalinti ten, iš kur buvo siųstas.

Kita priežastis FSB ir Kremliaus veikėjams pasilinksminti buvo KGB rezervisto, tapusio tokiu jau Sąjūdžio laikais, paskyrimas į VSD vadovus. Tikrai ne su kiekviena NATO ir ES šalimi būna taip paprasta. Prie butelio degtinės smagiai pasišaipydami jie galėjo pasidalyti linksmais įspūdžiais apie tai, kaip rezervistas ir jo gauja kelerius metus griovė departamentą iš vidaus, grūsdama lauk pernelyg patriotiškus pareigūnus, kurie drįso manyti davę priesaiką valstybei, o ne departamento valdžiai. Jie turėjo pakelti dar vieną taurelę tada, kai Arvydas Pocius, Darius Jurgelevičius ir jų siųsti pagalbininkai lakstė pas politikus ir reikalavo nesidomėti Vytauto Pociūno žūtimi. Kai pastarasis buvo minėtų personažų dar ir apdergtas – linksmą sau naujieną aptarinėję pašnekovai iš rytų turėjo atsidaryti trečią butelį.

Vėliau jie jau galėjo matuotis ordinus, kai visą šį valstybės marginalizavimą ir suluošinimą vykdantis klanas sau apsiginti sugebėjo panaudoti „valstybininkų“ apsuptą prezidentą, taip pat vyriausi šalies politologai bei pagrindinis dienraštis iškoneveikė KGB rezervisto ir jo draugų nepakeičiamos vertės nesuvokiančius politikus bei žurnalistus.

Linksmybės tęsėsi, kai autoritetingi ponai solidžiu ir susirūpinusiu tonu mums paaiškino, kad oficialiai liudijęs įgaliojimus turinčiam Seimo komitetui pareigūnas yra „kurmis“ ir „šnipas“, o informaciją šalies vadovams savo pačios nuožiūra filtruojanti KGB rezervisto šutvė yra mūsų angelas sargas. Kartu buvo duotas signalas, kad visas atsitiktines kliūtis – Lietuvai, o ne gaujai lojalius pareigūnus galima ir reikia šalinti. Persekiojant, šantažuojant ir kitaip „reorganizuojant“ į visas keturias puses.

Juoktis sveika, todėl Maskvos interesus Marijos žemėje kuruojantys veikėjai pasitaisė sveikatą – saugotina valstybės paslaptimi pavadinti informaciją apie Seimo pirmininko tėvo darbą NKVD gali tik labai gabus komikas. VSD vadovo viešieji advokatai nukonkuravo Juozą Erlicką.

Tas faktas, kad VSD vadovybei labai jau netikėtai puikiai žinomas visų jai neparankių parodymų, kuriuos gauna NSGK, turinys irgi yra geras signalas tiems, kurie kaimyninėje šalyje darbuojasi anaiptol ne rezerve. Šnipinėti savo paties veiklą tiriantį parlamento komitetą linkusi NATO šalies žvalgyba yra tiesiog nuostabi žinia. Vargu ar galėtų Maskvos nedžiuginti ir amžinas „Dujotekanos“ ryšių su mūsų valstybininkais „operatyvinis“ įslaptinimas.

Pagaliau, kai prezidento ir pagrindinės žiniasklaidos lygyje imama siekti nušalinti parlamentą nuo VSD kontrolės ir išvis apriboti ar sunaikinti parlamentinės kontrolės užuomazgas – galima sušokti „kalinką“ palei mauzoliejų – parlamentą šturmuojančios „jedinstvos“ su armatūros strypais ir akmenimis neprireiks. Per 16 metų subrandintas valstybininkų klanas viską padarys kur kas efektyviau ir dar sugalvos tam tinkamą procedūrinį apvalkalą. Balsuoti, aišku, bus galima, bet toks Seimas bus nė kiek ne svarbesnis nei sovietinė Aukščiausioji Taryba, kuri iš anksto žinojo, kad jai tereikia pritarti valstybininkų sprendimams. Tada jie, tiesa, vadinosi kitaip.

Džiaugtis ir didžiuotis Rytų kaimynėms „specams“ yra kuo. Tokioje šalyje nebereikia nieko verbuoti. „Pervyj baltyjskij kanal“, „Russkoje radio“ ir neaišku kieno užsakymu į antrą užsienio kalbų vietą po anglų vidurinėse mokyklose po truputį ištraukta rusų kalba, be abejonės, pasitarnauja darant iš Lietuvos į NATO ir ES integruotą kultūrinę ir ideologinę Rusijos provinciją. Tik šių pastangų galima nesureikšminti, kol gimtąja kalba tai labai solidžiai ir išmoningai daro lenininės dialektikos ir faktų vartaliojimo tradicijų nepamiršę nacionaliniai kadrai.


Alfa.lt

Posted in Alfa | Comments Off

Ką mėgina „pridengti“ šalies vadovai? 2006-12-22

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Kaip ir buvo galima tikėtis, Prezidentui jo kriviai ir žyniai patarė nesakyti nieko. Tai, kad Arvydas Pocius nebeturi Seimo paramos, ir be niūraus Ekscelencijos pagraudenimo suprato visi. Liko kiek neaišku, ką apie tai mano pats šalies vadovas. Tiesa, „prielaidomis grįstos Seimo NSGK išvados jo neįtikino“. Įdomu, ar būtų įtikinusi konkretesnė informacija, kurią prieš daugiau nei mėnesį jam primygtinai siūlė Seimo komitetas? Šito nesužinosime, nes Prezidentas nuo tos galimybės tada arogantiškai atsižegnojo. Dabar sklando gandai, kad vienas iš patarėjų slaptų popierių, lyg tarp kitko, yra prašęs žodžiu. Kalčiausiu vėl mėginama padaryti tokią prašymo ir pateikimo formą kiek ekscentriška palaikiusį Algimantą Matulevičių. Na iš tiesų: „Duok ten tuos popierius? Imk, kas man?“.

Kas toliau? Šalies vadovas liepė skiriant naująjį vadovą paisyti valstybės interesų. Irgi labai naujas ir ne banalus užkeikimas. Iš tokio pasisakymo visi daro tokias išvadas, kokias kam patogu – VSD vadovo užtarėjams tai „atkirtis puolimui“ ir „visiška parama“  A. Pociui. Kitiems atrodo, kad laikas – tai pakankamas ir „subtilus“ signalas žvalgybos bosui keisti profesiją. Palikdamas tokias dviprasmybes Ekscelencija žaidžia labai pavojingą žaidimą. Iš pastarojo mėnesio įvykių matyti, kad visai vyriausio „šnipgaudžio“ gynėjų draugijai labai reikia laimėti bent jau kuo daugiau laiko. Ar tik tam, kad spėti atkeršyti visiems neįtikusiems ir drįsusiems liudyti pareigūnams? O gal tiesiog reikia galutinai sukišti į vandenį kai kuriuos „galus“? Klausimas anaiptol ne retorinis ir visa atsakomybė dabar tenka V. Adamkui, kad ir į kokius Konstitucinio Teismo kerėjimus ar Valstybės gynimo tarybos pritarimus būtų apeliuojama.

Premjeras, atrodo, turi kažkokių labai rimtų, bet viešai nedeklaruojamų priežasčių remti tolesnį sprendimų vilkinimą ir iš jo aplinkos bei Prezidentūros sklinda signalai, jog ši krizinė situacija gali būti vilkinama net iki pavasario. Lietuvoje tai ne naujiena – jau dveji metai ieškoma kandidato į Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko postą. „Taikdariški“ raginimai ieškoti kompromiso skamba kažkaip keistai, nes neaišku, dėl ko čia dar galima derėtis ir kas yra derybinės pusės. Seimas turi derėtis su valdininku, kuris ir toliau rašinėja parlamentą iš esmės po velnių siunčiančius laiškus, tik šį kartą be I. Kanto. Seimo sprendimas jam tėra: „opozicinės daugumos požiūris“, jam keršija verslo grupuotės“, kurių įvardyti nesivarginama, ir „Seimo revanšistai“. Dar mažiau aišku, ką ponas rezervistas norėjo pasakyti šiuo sakiniu: „Komitetas iš esmės klausė tik neobjektyvių politikuojančių ir prasižengusių VSD tvarkai bei įstatymams asmenų. Visiškai nesuprantama, kodėl nebuvo išgirsti keliasdešimt, pabrėžiu – keliasdešimt, kitų balsų“. Prieš keletą dienų teigęs nežinąs, kaip kas liudija komitete, dabar A. Pocius jau iš esmės pripažįsta žinantis net kažkokią liudijimų statistiką. Tai turėti reikšti arba propagandinį blefą ar Seimo NSGK, tyrusio jo paties veiklą, šnipinėjimą. Nė vienas iš variantų nėra toleruotinas, tačiau Prezidento, premjero ir Seimo pirmininko (dar prieš porą mėnesių viešai pareiškusio, kad A. Pociumi Seimas nepasitiki ir staiga apsigalvojusio) pasisakymuose skamba kritika tik parlamentiniam komitetui.

VSD vadovo viešas politikavimas nė vieno iš „didžiojo trejeto“ veikėjų kritikos nenusipelnė. Nė vienas iš jų nepasakė aiškiai – ar irgi mano, jog Seimo sprendimas yra revanšistų ir verslo grupuočių sąmokslas bei kerštas. Taigi – arba tie revanšistai ir grupuotės yra, bet nenusipelno šalies vadovų dėmesio, ar jų nėra, ir be dėmesio paliekamas netikras vyriausio šalies žvalgo aliarmas. Būtų galima surasti daugiau logikos ir politologijos „perlų“ šioje temoje, bet viskas apibūdintina labai paprastai: dėl kažkokių priežasčių svarbiausi valstybės asmenys apsikasę gina neapginamas pozicijas ir nepaiso nei šalies, nei pagaliau savo pačių politinių interesų. Kokie tokio nesuvokiamo elgesio tikrieji motyvai? Tai pagrindinis klausimas, į kurį dar teks atsakyti. Liūdniausia, kad gali būti prarasta galimybė iš esmės pertvarkyti VSD ir jos teisinį reguliavimą, šalies aukščiausių institucijų sąveikos mechanizmus, apvalyti valstybės aparatą nuo nomenklatūrinių „solidarumų“ ir neformalių „galios centrų“.

Bernardinai.lt

Posted in Bernardinai | Comments Off

Kerėtojų krachas 2006-12-14

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Kam teko skaityti Gleno Cooko „Juodąją gvardiją“ ir jos tęsinius žino, kad burtininkams ir šamanams labai svarbu slėpti savo tikrąjį vardą. Pastarojo atskleidimas daro juos pažeidžiamus ir atima gebėjimą kerėti. Didesnioji – ne tokių gabių būrėjų dalis ir šiaip sugeba tik kurti klaidinamas ir gluminamas iliuzijas. Tikri stebuklai prieinami „pašvęstųjų“ vienetams, tačiau tikrojo savęs atskleisti niekam nevalia – prarasi net ir iliuzines galias.

Būtent tokia bėda ir ištiko ir ištiko daugelį Marijos žemės politinių bei teisinių iliuzionistų. Velionio Vytauto Pociūno tipo „keistuolių“, nenuoramų konservatorių ir smalsių žurnalistų bei klastingų „kurmių“ dėka visiems tapo žinomas tikrasis vidutinio „valstybininko“ pavidalas:

Piktas ir isteriškas, vietoj savim pasitikinčio ir oraus, nykus kerštingas gnomas, vietoj valstybės naštą ant pečių tampančio titano. Gabiausieji vietoj tikros Rusijos interesų skvarbos sugebėjo mums parodyti tikrai visai nesimpatiškas ir net politiškai pykinančias, užuojautų nekeliančias baidykles – Rolandą Paksą ir Viktorą Uspaskichą. Buvo net pasistengta, kad minėtos personalijos galėtų padaryti net ir labai realios žalos. Vieni valstybininkai R. Paksą dar 2002 m. krikštijo perspektyviu ir godotinu (Albinas Januška 2002 m. „Veidas“) bei siūlė jam kuruoti energetiką, kiti V. Uspaskicho pinigais mielai smaguriavo tiek su raidėmis „užs“, tiek ir be jų („valstybininkų žiniasklaida“, valdžiusios koalicijos partneriai). Išnykus šioms „iškilioms“ baidyklėms stipriai sumenko dūmų uždanga ir po truputį išryškėjo tikrieji kontūrai.

Juk buvo… buvo valstybininkišką aureolę dėvėjęs dienraštis – liko tik oficialią, kietai įstrigusią versiją stenantis pats sau nekrologas. Buvo sumanyta politologinės minties kalykla, o liko tik kitoniška aukštoji (ne)partinė… Buvo (dėmesio – gabiausia šamanų kasta) Svarbiausio šalies įstatymo priežiūros institucija, o liko tik druidinio ar alkoholinio transo dėka nepastovią šmėklą išsikviečiantis „mantijų ir grandinių apskritas stalas“. Turėtų būti premjeras ir Prezidentas, o dabar matome du išsigandusius, pareigos spaudžiamus žmones, kurie bijo ir nenori, bet privalo sužinoti kokias ten paslaptis ir kieno tikruosius vardus bei pavidalus nuo mūsų beslepia ir kieno potvarkiu tai daro beviltiškiausias šalies šamanas apsišaukėlis Arvydas Pocius. Kita vertus, toks abiejų „nenoras“ gali reikšti ir žinojimą bei jo pagrįstą baimę prisiimti atsakomybę už šią situaciją. Akivaizdu, kad ir Gediminas Kirkilas ir Valdas Adamkus lauks iki paskutinio momento, kol nebeliks kur trauktis ir vis tikėsis, kad dar kokia nors svarbi ar tariamai svarbi aplinkybė leis atidėti neišvengiamą pripažinimą, kad du kart tu yra keturi.

Jau minėtame autoriaus fantasto kūrinyje randame „permainų audras“, kurių metu galima pamatyti tikruosius apsimetėlių veidus. Taip ir dabar – regime visą nykią ir skaudžią teisybę apie žmones, kuriuos daugelis laikė valstybės stabilumo ir net egzistavimo garantais. Paprasta, nesudėtinga, gal kai kam „runkeliška“ logika atsako į svarbiausius klausimus: a) kodėl šie žmonės siekia žūtbūt nuslėpti šalies žvalgybos nuslėptus nuo visuomenės faktus apie jos lyderių korupcinius verslus b) kam jie visi, diena iš dienos įkyriai ir visiškai neįtikinamai neigia esą viena komanda. Paprastas ir banalus atsakymas – turi ką slėpti. Būtent apie tą ir šneka išvadose kerėtojų ir jų samdinių prakeiktasis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Apie valstybės vadovams filtruotą informaciją, apie atskaitomybę tik paties savo tikrajam pavidalui, apie politiškai angažuotą miglos pūtimą. Dar daugiau mums pasakė pats ponas rezervistas, kai šeštadieniniame interviu bemaž tiesiai pripažino, jog kai kuriuos pareigūnus nušalino už jų liudijimą, pavadino juos grėsme nacionaliniam saugumui ir davė suprasti, jog tokia grėsme iš esmės laikytinas ir pats Seimas.

Pats laikas pasidomėti ką slepia iliuziniai pakaitalai, kuriuos vietoj tikrųjų grėsmių nacionaliniams interesams mums pateikia minėti „kerėtojai“. Stebėkime peripetijas parlamente ir bus dar daugiau aiškumo. Galima bus matyti, kuriuos politikus ir ištisas partijas ištiks pilietinė mirtis.

Kai Socialdemokratų frakcija iš esmės pareiškė A. Pocių esant teisingu ir gabiu vadovu bei atsisakė pripažinti jo atsakomybę už situaciją departamente, beliko sulaukti šauniosios Darbo partijos komandos padėkos saugumo bosui už tai, ką leido metų metais Lietuvoje veikti jos pirmininkui ir už tai, kad suteikė progą ramiai pasitraukti. Visai įmanoma, kad „uspaskichininkai“ vėl kuriam laikui taps „valstybininkais pagal kontraktą“ ir padės besiblaškančiam klanui išlaikyti status quo dar kurį laiką. Jei taip nutiks, jei Seime balsavimo rezultatai tikrai bus palankūs „grupei draugų“, jei Prezidentas ir toliau ją rems, jei nuo visuomenės taip ir liks nuslėpta tai, ką dangsto VSD vadovybė, rinkėjams beliks įvertinti tai prie balsadėžių eiliniuose ar ankstesniuose parlamento bei Prezidento rinkimuose. Aišku, niekas nedraudžia to padaryti ir aikštėje priešais parlamentą balsavimo metu. „Valstybininkas“ Lauras Bielinis tokios minties labai išsigando, nes jam pasivaideno, jog ten galimi susidūrimai tarp dviejų stovyklų rėmėjų. Gal tai ir būtų pavojinga, jei būtų įmanoma įsivaizduoti „valstybininkų“ palaikytojų minias traukiančias į mitingą ir su jais bendraujančius Bielinį, Janušką ar Pocių. Vargu ar jie į viešą savęs palaikymo akciją išdrįstų ateiti ir patys, nekalbant apie „jų skriaudimu pasipiktinusią tautą“.

Bernardinai.lt

Posted in Bernardinai | Comments Off

Valstybininkų pavidalai 2006-10-03

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Pastarosiomis dienomis sužinojome, kad Lietuvoje vyksta labai baisūs dalykai – puolami ir šmeižiami valstybininkai, V. Uspaskicho štabas juos verčia iš postų, o prezidentas ir premjeras negelbėja. Apie tai beveik su krištoline ašara akyse mums papasakojo mūsų žiniasklaidos ir politologijos elitas.

Raimundas Lopata ir Rimvydas Valatka – politologijos ir žiniasklaidos banginiai – taip pat gausi jų palaikymo komanda beveik vienu metu paskelbė kelis teiginius, kurie verkte verkia būti kuo greičiau patikslinti. Juk net prezidentas bei premjeras jiems paantrino ir apraudojo „nuskriaustą“ valdininką.

Reklama

Tai kas gi nutiko? Pirma, teigiama, kad prieš atsistatydinusį URM sekretorių Albiną Janušką, o ir kitą iškilų bei nepakeičiamą valstybininką Darių Jurgelevičių ridenasi „šmeižto lavina“.

Antra, valstybės vadovai yra niekam tikę, nes „nesugebėjo apginti“ valstybininkų. Trečia, visa tai organizuoja V. Uspaskichas.

Atidžiai perskaičius daugumą su V. Pociūno paskyrimais ir žūtimi, taip pat VSD bei kitų aukštųjų valstybės ešelonų užkulisiais susijusių publikacijų lieka neaišku, kurie teiginiai vis dėlto yra šmeižikiški? Juolab kad teigiama ten labai nedaug. Daugiausiai – keliami klausimai. Jie ponui Albinui Januškai, matyt, yra tokie pat nepatogūs, kaip ir jo iškiliems politiniams advokatams, nes jokių atsakymų į juos neišgirdome. Nebūtinai juos išgirsti turėjo ir šias peripetijas narpliojantis Seimo Nacionalinio saugumo reikalų komitetas – Albinas Januška jau būtų tapęs privačiu asmeniu ir neprivalėjęs jiems nieko aiškinti. O kad nenori, tai mato visi, nes jo atsakymas vienas – „nesąmonės“. Paskutiniu momentu seimūnai šią nuostatą pakeitė. Tiek jau to, ponas A. Januška bent jau nesimėto skambiais epitetais ir lozungais. Tuo tarpu TSPMI šefas ir dienraščių lyderio redaktoriaus pavaduotojas sako, kad egzistuoja ir šmeižtas, ir šmeižikai, bet kažkodėl neįvardija nė vieno konkretaus teiginio, publikacijos, autoriaus pavardės, ir taip jau kuris laikas. Tiesa, ponas Valatka sako, kad Albinas Januška vadinamas „Rusijos rezidentu“, tačiau vienintelė itin žinoma vieta, kur toks teiginys skamba, yra paties Valatkos „ginamasis“ tekstas. Čia pat savo paties pakišamą „priešų propagandos“ teiginį jis sėkmingai nuginčija, atsispiria nuo šios pergalės lyg nuo tramplino ir toliau piktinasi nežinomais (arba įslaptintais) šmeižikais.

Nedrąsiai ateina „šventvagiška“ ir „nevalstybininkiška“ mintis, kad įvardyti ponai ir neturi ką. Geriausia gynyba – puolimas. Taktika irgi paprasta kaip trys centai – autoritetingi ponai paskelbs apie dideles, mistiškai slaptas grėsmes ir nustelbs užduodamus klausimus pavojaus varpų gaudesiu. Tai jokia naujiena – konstruojant politinį spektaklį dūmų uždanga yra paplitęs įrankis. Tik daroma tai kažkaip visai ne techniškai, negrabiai ir nervingai.

Ponas R. Lopata, dar prieš kelis mėnesius kvietęs visus politikus taikytis su Rusija ir vykdyti „nuosaikesnę bei racionalesnę“ politiką, dabar atrodo visai pamiršo, kad politiką, kurios kokybę jis kritikavo, formavo ne kas kitas, kaip ponas A. Januška. Taigi valstybės politikos kokybė, prorusiška ar antirusiška jos kryptis svarbi kur kas mažiau nei savas vaikinas tam tikram poste? Nors gali būti, kad mūsų politologų vadas tiesiog įžvelgė kažką kokybiškai naujo ir tik mokslininkams matomo V. Putino režimo politikoje – naujas grėsmes ir priežastis, dėl ko nebereikia koreguoti politikos. Tarkim, kad tik užimtumas jam sukliudė taip pat plačiai pristatyti ir šį 180 laipsnių viražą. Visko pasitaiko. Teirautis kažkokių gilesnių atsakymų jau net nedrąsu – nevalstybininkiška abejoti vyriausio šalies politologo moksliniu įžvalgumu. Juolab kad net valstybės vadovai išsigando, kai gavo pylos už dabar jau valstybės ekssekretoriaus „neapgynimą“ ir nors post factum išreiškė visišką solidarumą bei tikrai patvirtino – yra priešiškos „jėgos“, kurios išstūmė valstybininką, ir „purvo kampanija“ tikrai yra. Kas būtent šie niekadariai, kokie šmeižikų teiginiai – paaiškinti ir vėl tarsi nebūtina.

Nelabai aišku – ko nori iš valstybės vadovų ponai R. Lopata, R. Valatka ir jiems pritariantieji? Tikriausiai jie turėjo uždrausti spaudoje kelti klausimus, kurių tinkamumo neaprobavo minėti ponai ir kiti įeinantys į neformalų valstybininkų politbiurą? Įsakyti KGB rezervisto vadovaujamos kontoros smogikams šturmuoti dar kokią nors redakciją? Ponai bus bene pamiršę, kad Albino pavardė Januška, o ne Sanguška, ir jis nėra karūnuota bei neliečiama persona, o santvarka Lietuvoje į monarchiją dar kol kas nereformuota, nors TSPMI tokią idėją visuomenei jau yra pristatęs.

Galiausiai – V. Uspaskicho vaidmuo. Šis GAZPROMO išpopintas suvirintojas savo veiklą vykdė ne vienus metus. Vykdė valstybininkų – ponų Paulausko, Pociaus ir kitų panosėje. Tai, kad išvykęs į Rusiją jis nebus išduotas, irgi seniai visiems buvo aišku. Vadinasi, puikiai žinoma, kad vargu ar pavyks iš jo gauti adekvatų patvirtinimą ar paneigimą, kad viskas, kas dabar sukraunama į jo klastų ir intrigų sąrašą, yra 100 proc. tiesa. Tai stipriai primena bylą fabrikuojančio policininko darbą, kai pagautam vagiui už vieną nusikaltimą „prisiuvamos“ visos tame kaime įvykusios vagystės. Belieka sulaukti „Laiko ženklų

“ ar TSPMI, kurios Globėjų Tarybos narys yra ir Albinas Januška, išaiškinimo dėl Valstietis.lt svetainėje paviešinto fakto apie nelegalią atsistatydinusio valstybininko pirtį nacionalinio parko teritorijoje. Gali paaiškėti, kad ją ten slapta pastatė Viktoras Uspaskichas ar Rusijos FSB – kad galėtų sukompromituoti. Nelabai derėtų stebėtis, jei būtų apkaltintas net ir Vašingtonas ar Tel-Avivas. Valstybininkams juk geriau matyti.


Alfa.lt

Posted in Alfa | Comments Off

Kaip naudojamas rezervas 2006-09-13

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas

Lietuvos – NATO ir Europos Sąjungos šalies – Saugumo departamentui ir toliau sau ramiai vadovauja KGB rezervistas. Žmogus, kuris teigia nepastebėjęs, kaip Sąjūdžio gadynėje įsirašė į KGB rezervą, ir nematąs tame nieko keista. Jis gaudo šnipus. Su ginkluotais specialiaisiais daliniais šturmuodamas ne itin svarbaus laikraštėlio redakciją ir pozuodamas prieš TV kameras. Abejotinos vertės leidinio redaktorius netrukus paleidžiamas, ir visa „neįmanoma misija“ tampa kvailoku vodeviliu, tačiau ponui rezervistui ir toliau viskas gerai. Jo nė kiek nejaudina tai, kad Lietuva per vieną naktį išgarsėjo pasaulyje panašiai kaip lukašenkinė Gudija. Jam nė motais, kad penkerius metus leidžiamą – normaliam žmogui šlykštoką – „Laisvą laikraštį“ jo demaršas neproporcingai išpopuliarino.

Kaip jau įprasta – painiodamasis, nebaigtais sakiniais ir miglotomis, sunkiai išspaudžiamomis frazėmis – jis aiškina, kad tai valstybės paslaptį saugojo, tai paketo iš Maskvos ieškojo, kur ar tai šnipas buvęs supakuotas, ar tai iš VSD nutekinta slapta informacija. Kaip ji ten į tą Maskvą iš VSD pateko, jis pasakysiąs kažkada vėliau. Matyt – dar nesugalvojo. Atrodo, garbusis žvalgybos bosas liko nepastebėjęs, kad tos paslaptys liko nei išsaugotos, nei praganytos. Juk tą medžiagą perskaitė kas norėjo internete ir tame pat „Laisvame laikraštyje“, kurio net ir viso tiražo VSD supermenai nespėjo išgaudyti. Skaitytojai „dyvijasi“ – kas ten tokio slapto, naujo ar ypatingo? Tik ponas Pocius skundžiasi „neturėjęs kitos išeities“. Kas gi jį vargšą į tokią padėtį įstūmė?

Reklama

Į tai jis ir jo kontoros spaudos tarnyba mums bandė atsakyti jau anksčiau. Buvo teigiama, kad čia Rusijos ir Uspaskicho kerštas, šmeižtas ir sabotažas. Tai, kad tas gudrusis suvirintojas Lietuvai buvo rakštis, jau seniai buvo žinoma net ir tiems, kurie negauna slaptos informacijos. Tik štai mūsų žvalgybos vadai padarė sau šį atradimą tik po to, kai jis nebėra svarbus buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir jo partijos ramstis, dalijantis įtaką valstybėje.

Kodėl vis dėlto ponas rezervistas atlikdamas savo pareigas ir žygdarbius jaučiasi taip drąsiai ir sėdi savo poste? Atsakymas į šį klausimą randasi savaime, kai pastebime, kaip darniai suglaustais pečiais ir susirūpinusiais veidais jį, taip pat kitus personažus, kurie buvo paminėti aiškinantis VSD pareigūno žūties Gudijoje aplinkybes, ėmėsi ginti įtakingi politikai, žurnalistai, politologai. Tokio sutelkto atkirčio neregėjome net tada, kai tas pats „Laisvas laikraštis“ penkerius metus pylė purvą ant prezidento Valdo Adamkaus ar kai jį koneveikė tas pats Viktoras Uspaskichas. Užtat kai buvo pajudintos kelios „nepakeičiamos“ personos iš „saviškių“ klano, pagalba atskubėjo tuoj pat.

Vos dieną prieš minėtą redakcijos šturmą „Spaudos klube“ susirinkusi kompanija beveik choru įrodinėjo, kad visa valstybė tik ir laikosi pasiaukojamu A. Pociaus, D. Jurgelevičiaus ir A. Januškos darbu. Galėjai pamanyti, kad tai pačios visų laikų iškiliausios ir Lietuvai labiausiai nusipelniusios asmenybės, kurių kritika savaime sugriaus mūsų valstybės rūmą kaip kortų namelį. Deja, ta persūdyta panegirika ir kliedesiai apie Rusijos organizuotą šių „nepakeičiamų valstybės ramsčių“ puolimą tik patvirtina akivaizdų faktą. Lietuvoje tikrai susiformavo nepajudinamų „pilkųjų kardinoliukų“ ar, kaip rašė vienas žurnalas, „žydrųjų albinų“ klanas, kuris ir tapo uodega, visginančia šunį. (Iškart reikia pabrėžti, kad kalbam ne apie lytines pakraipas, tad „žydruosius albinus“ galima vadint nors ir „morkavais pelikanais“).

Kai reikia ginti saviškius, jie gali būti ir rusofilai, ir rusofobai, ir neutralūs tolerantai. Kaip reikia, taip ir pasakys. Antai prieš porą mėnesių susibičiuliauti su Rusija ragino R. Lopatos vadovaujami politologai. Dabar pats politologų vadas sako, kad Rusija šmeižia Lietuvą ir jos diplomatijos korifėjų bei nepamainomą valstybininką A. Janušką. Neaišku, ar per tą laiką jo reguliuojama Lietuvos užsienio politika, kurią R. Lopata siūlė koreguoti ir švelninti, pagerėjo, ar Rusijos politika pablogėjo, ar tiesiog pasikeitė mėnulio fazė.

Jei V. Pociūno žūties peripetijose paminėti pareigūnai tikrai tokie įsitikinę savo teisumu, kodėl siekiama neleisti visko išsiaiškinti? Atsakymą girdim tokį – valdininkai neprivalo aiškintis politikams dėl kasdienio darbo ir „rutininių paskyrimų“. Viskas taip. Tačiau ne tada, kai to „kasdienio darbo“ rezultatu tampa struktūrinis griovimas ir valstybės autoriteto nuosmukis, o rutininis paskyrimas irgi baigiasi šiuo tuo nekasdienišku – pareigūno laidotuvėmis.

Įdomu, ar Lietuvoje – vyriausybėje ir prezidentūroje – dar ilgai bus apsimetama, kad politiką valstybėje lemiantys sluoksniai trykšta sveikata ir energija? O gal pernelyg sunku pamatyti akivaizdžius dalykus? Pradedant išryškėjusiu visiško amoralumu nesibodint apdergti net žuvusį Lietuvos valstybės pareigūną, priimant lukašenkines versijas, peršančias tai alkoholizmą, tai mergas, tai nemokėjimą naudotis balkono turėklais.

Juk kalbame ne apie kažkieno sodinimą į kalėjimą, kuriam reikia baudžiamajam procesui tinkamų įrodymų – dokumentų, liudininkų, prisipažinimų. Kalbam apie politinę valią neleisti KGB rezervistams ir jų užtarėjams diskredituoti valstybės ir ją silpninti.


Alfa.lt

Posted in Alfa | Comments Off

Keista filologija, teisė ir aritmetika arba kam reikia sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę? 2007.07.12

Jan 27th, 2008 by

Vitalijus Karakorskis

Susidomėjęs perskaičiau Tomo Čyvo straipsnius „Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva?“ (I) ir (II), o taip pat su jais susijusį A. Nikžentaičio interviu bei A. Vinokuro atsakymą. Manau, jog Tomas Čyvas iš esmės teisingai parodė procesų, vykstančių aplink Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB) esmę. Įdomiausia tai, kad internautai-komentatoriai antisemitai apšaukė jį žydu, o prorusiška publika išvadino antisemitu. Tiesa, T. Čyvo straipsniuose nušviestas tik fragmentas tos plačios panoramos, kuri matyti gilinantis į mėginimus priversti Lietuvos žydus paklusti pavojingai mūsų šaliai įtakai. Būtų gerai, jei autorius nepaliktų šios temos.

Beje, svarbu pažymėti, jog nedraugiškos Lietuvai jėgos mėgina manipuliuoti ne tik žydais. Praeitais metais atakos objektu tapo Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenė, o dabar panašūs procesai vyksta gruzinų diasporoje. Žodžiu, tie, kas 1989-1991 m. pralaimėjo mūšį dėl etninių mažumų, atrodo, bus padarę išvadas ir apie jų revanšo siekius mes dar ne kartą išgirsime. Juk jau žinome apie mėginimus kurti posovietinės erdvės diasporų centrus – azerbaidžaniečių, ukrainiečių, moldavų… – ne Baku, Kijeve ar Kišiniove, o „kažkodėl“ Maskvoje.

Grįžkime prie žydų temos. Visiškai kitaip nei aš, T. Čyvo straipsnius perskaitė Arkadijus Vinokuras. Jam „kažkodėl“ pasirodė, jog straipsniai skirti «Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojo (gabajaus) Maušo Bairako asmeniui juodinti, šmeižti». Tiesa, čia pat A. Vinokuras ryžtingai pareiškia: «Nesiruošiu ginti pono M. Bairako». Tenka užjausti skaitytoją, kuris šia deklaracija patikėjo. Tulžingo atkirčio T. Čyvui autorius pusę straipsnio skiria kaip tik Maušos Bairako ir jo švento reikalo apologetikai. Juokingiausia, kad gina pagrinde… nuo paties Bairako. Ne T. Čyvas, o M. Bairakas televizijos laidoje pareiškė, jog S. Alperavičiaus disertacijos ieškos Maskvoje. Tai M. Bairakas, o ne kas nors kitas komentavo spaudoje konfliktą taro Š. Marčiulionio ir Š. Kalmanovičiaus. Pagaliau pats M. Bairakas pareiškė T. Čyvui, jog Š. Kalmanovičius yra jo – Maušos Bairako – pagrindinis finansinis rėmėjas. Beje, A. Vinokuras „kažkodėl“ apeina pagrindinę T. Čyvo straipsnių temą – Š. Kalmanovičiaus vaidmenį. Aš gi prie jos dar sugrįšiu.

Argumentus globotiniui apginti A. Vinokuras pateikia labai įvairius. Pavyzdžiui, argumentas filologinis: «Kolega žurnalistas juokiasi iš pono M. Bairako pareigybės bendruomenėje pavadinimo: „reikalų tvarkytojas“. Išties pavadinimas turėtų būti – gabajus. Bet nei vienas krikščionis, su kuriuo bendrauja ponas M. Bairakas, neturi žalio supratimo, kas tai yra». Pirmiausia, jei jau manyti, kad žydai privalo rūpintis krikščionių komfortu, tai „gabajus“ verčiasi kaip „seniūnas“, o joks ne „reikalų tvarkytojas“ Antra, jei jau sekti A. Vinokuro logika, žydams turbūt skubiai tektų pervadinti sinagogas bažnyčiomis, o rabinus – kunigais arba bent jau mokytojais (mat toks yra pažodinis vertimas). Trečia, neaišku, iš kur A. Vinokuro sieloje radosi tiek kilnumo rūpintis krikščionimis? Vos prieš metus jis apkaltino krikščionybę baisiomis nuodėmėmis: «Noriu teigti, kad veidmainystės šaknų reikia ieškoti ne penkiasdešimties metų komunistų kaip to biblinio žydo ujamo lietuvio, sudarkytoje psichikoje, bet pačioje krikščionybėje». Arba: «Kad Europa tuos pačius penkiasdešimt metų mus visiškai ignoravo, tik patvirtina mano teiginį, jog veidmainystė nėra komunizmo ar fašizmo prerogatyva. Jeigu veidmainystė, Bažnyčios dėka, nebūtu įprasminta krikščionybėje, gal Europos kultūra būtų išvengusi tų abiejų katastrofų». Arba apie Lietuvos katalikų bažnyčią ponas rašo: «Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją». (Lietuvos žydų bendruomenė jau anksčiau viešai pasmerkė A. Vinokuro išpuolius prieš krikščionių religiją ir Katalikų bažnyčią).

Kitas A. Vinokuro sugalvotas argumentas M. Bairakui ginti – juridinis: «Jis buvo įkalintas sovietų laikais už „Spekuliaciją valiutos vertybėmis stambiu mastu“. Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija». Deja, vėl privalau skubiai nuliūdinti A. Vinokuru patikėjusį skaitytoją! Reikalas ne tik tame, kad „Bairako byloje“ tyrinėtojas rastų ir „dokumentų klastojimą“, ir „stambaus masto vertybių, turto ir piniginių lėšų grobstymą“, ir „pagrobto realizavimą“, o galiausiai ir „kyšio siūlymą tardytojui“. Gi apie garbingą „valiutą“ teužsimenama tik A. Vinokuro straipsnyje. (Nors kas ten žino, gal LTSR BK straipsniuose, pritaikytuose M. Bairakui – 87 str. 1d; 87 str. 2d.; 18 str. 6d; 95 str.; 181 str. 1d.; 228 str. 2d.; 42 str.; – kurių pakako 15 (!) metų, tuometiniam maksimumui kalėjimo – yra ir valiuta, nesu toks didelis baudžiamojo kodekso – juolab sovietinio – ekspertas.

Įdomūs ir kiti aspektai. Pirma, valiutiniai spekuliantai sovietiniais laikais bus persekiojami ne tik milicijos, bet ir KGB. Interesas paprastas – juk valiutos perpardavėjai neišvengiamai kontaktuodavo su užsieniečiais, kas anuomet nebuvo labai paplitę. Apie tai, kaip „valiutininkus zonoje verbuodavo kgbistai“, nepatingėjo parašyti vienas T. Čyvo publikaciją komentavęs internautas. Tačiau ne tik valiutininkai buvo verbuojami. Vienas didžiausių pasaulyje KGB taktikos ekspertų, Olegas Gordijevskis (neseniai apdovanotas Anglijos karalienės ordinu), rašo: „KGB verbuoja savo agentus kalėjimuose ir lageriuose nuo 4-ojo dešimtmečio.“ Kaip tokiais atvejais sakoma – kas galėtų paneigti?…

Žinomi net tokie atvejai, kai KGB siūlydavo nusikaltėliams ne žydams tapti tokiais mainais į galimybę būti anksčiau paleistiems ir išvykti į Vakarus. Tegul ten esą vykdo savo „antivisuomeninę veiklą“. Ką jau kalbėti apie žydus, vykusius į Izraelį. Daugybei jų buvo siūloma pasidarbuoti „Socialistinės tėvynės labui“. Kai kurie ir sutikdavo. Ryškiausias kaip tik Š. Kalmanovičiaus pavyzdys. Kaip jau pažymėjome, užsipuldamas T. Čyvą ir gindamas M. Bairaką, A. Vinokuras net neatkreipė dėmesio, jog būtent Kalmanovičiaus tema jam neįtikusiuose straipsniuose yra centrinė. Apie ją ir kalbėta kur kas daugiau nei apie poną Maušą. Stipriai įtariu, jog apie Šabtajų fon Kalmanovičių A. Vinokuras tyli neatsitiktinai. Mat tektų tuomet paaiškinti skaitytojui ir tai, kaip jis – „kovotojas prieš komunizmą“ (ši tema verta atskiros analizės) sugebėjo atsidurti dokumentų klastotojo ir kyšio davėjo Bairako bei KGB ir GRU šnipo Š. Kalamanovičiaus kompanijoje? Pastarasis, beje, jei tikėsim jo paties žodžiais, šiandien yra – nei daug nei mažai – Rusijos prezidento Putino patarėjas „Pabaltijo klausimais“. Ar ne jis neseniai patarė pradėti antiestišką kampaniją? Tai, kad A. Vinokuras neatsitiktinis žmogus šioje „chebroje“, liudija ir faktas, jog dar vasario mėnesį (toli iki T. Čyvo publikacijų) jis gynė M. Bairako interesus diskusijoje apie žydų nuosavybės restitucijos klausimą Roemerio universitete. Įdomu, kad vyriausybės poziciją ten atstovavo Vilius Kavaliauskas. Tas pats, kuris pripažino neapsiėjęs be „tarnybinio bendradarbiavimo“ su KGB, kas, mano supratimu, reiškia
kur kas didesnio masto kolaboravimą nei kokio įbauginto ir palaužto skundikėlio veikla. Kaip manote, ar didiesiems „kovotojams su komunistine praeitimi“ M. Bairakui ir A. Vinokurui kilo noras protestuoti prieš Kavaliausko dalyvavimą minėtoje diskusijoje ir žydų nuosavybės restitucijos procesuose?…

Deja, ne teisingumo ieško Bairako-Vinokuro-Kalmanovičiaus aljansas, kuriame atakuoti LŽB yra pavesta M. Bairakui, finansuoti šią operaciją – Š. Kalmanovičiui, o ideologiškai apiforminti – A. Vinokurui. Tik štai daro tai Arkadijus labai jau apgailėtinai ir nevykusiai. Dar kartą jį pacituosiu: «Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija“. Viskas būtų gerai. Aš taip pat už tai, jog sovietinių laikų žmonių verslumas (tik ne dokumentų padirbinėjimas ir kyšių siūlymas) būtų amnestuotas. Tik viena bėda – dokumento pavadinimu „Europos žmogaus teisių deklaracija“ nėra apskritai.

A. Vinokuras išvis kiek laisvokai elgiasi su faktais. Prieš du metus jis teigė, kad žydų turto restitucijos vertė – 2 milijardai litų, prieš metus – kad milijardas. Dabar rašo, jog „už kampo“ laukia 170 milijonų litų. Gali nurimti, Arkadijau, niekas tavęs už kampo nelaukia. Nors… dėl to turbūt ir nerimsti. Yra principinė LŽB restitucijos komisijos nuostata – jokių piniginių išmokų. Visas grąžinimas turi vykti natūra. Kad nebūtų kai kurių „iš už kampo“ iššokusių veikėjų ištampyta tai, kas kurta ne vieną amžių. Būtent todėl kartu vykdant ir „globalią“ užduotį ir puolama LŽB, ką subtiliai atskleidė T. Čyvas.

Ataka vykdoma šitaip. Praeitą rudenį A. Vinokuras skelbia: «Čia kreipiuosi į savo kolegas Lietuvos žurnalistus, norėdamas juos informuoti apie populiariai vadinamą Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) faktinę padėtį Lietuvoje. Visų pirma apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams: LŽB niekada neatstovavo, neatstovauja ir neatstovaus visiems Lietuvos žydams. Nes jos nariai – apie vieną tūkstantį sudaro tik apie 10 procentų Lietuvos žydų kilmės lietuvių». Pirmiausia, kodėl «populiariai vadinama»? Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) – oficialus organizacijos pavadinimas, taip ji registruota Juridinių asmenų registre. Dabar «apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams». Kas sukūrė mitą? Sukūrė pats A. Vinokuras – ne kitaip – tam, kad galėtų jį „triuškinti“. LŽB įstatuose sakoma: «1.1. Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama LŽB) yra ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms, ginantis ir tenkinantis jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą šių įstatų ribose». Kur čia žodis «visiems»? «Atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms» – žinoma, kad ne Latvijos, ne Australijos, ne Švedijos ir ne Kanados žydams ar jų organizacijoms atstovauja. LŽB – organizacija Lietuvos žydams. Galima pakalbėti ir apie skaičius. Jei akimirką patikėtume A. Vinokuru, tai reiktų manyti, jog Lietuvoje, ką tik minėtos (2006 m. lapkričio) publikacijos metu gyvena „apie“ 10 000 žydų, iš kurių tik 10 procentų – apie 1 000 priklauso LŽB. Bet juk fokusas tame, kad A. Vinokuras pats savimi netiki. Šių metų birželį jis pareiškia skaitytojams, kad «Tikrovėje LŽB atstovauja tik 15–20 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių. Lietuvoje jų yra apie 5 000». Kas nutiko Lietuvoje nuo praeitų metų lapkričio? Naujas Holokaustas, nužudęs pusę žydų tautybės piliečių? O gal LŽB mobilizavo A. Vinokuro dar „nenužudytų“ žydų, kad dabar atstovauja nebe 10, o jau 15-20 procentų žydų? Beje – 15 ar 20 procentų, pone Vinokurai? 5 procentai ne tokia jau ir smulkmena. Juk tai net pusė iš tų jų anksčiau paminėtų (kai melavote) – 10-ies procentų. Bent jau atsiprašytumėte „kolegų žurnalistų“ už klaidinimą. Juk šį melą apie „10 proc. LŽB žydų“ skrupulingai atkartojo laidos „Savaitė“ ir skandalingo siužeto su M. Bairaku autorė. Beje, dera prisiminti ir ne mistinį, o tikrąjį Holokaustą. Mauša Bairakas išdrįso pasakyti Tomui Čyvui, jog jo religinė bendruomenė Kaune atstovauja visas Holokausto aukas. Taigi – visi krematoriumuose sudeginti žydai – jo organizacijos nariai. A. Vinokuro šis šventvagiškas išsišokimas nei kiek nesuglumino.

Realybė tokia, kad Maušos Bairako organizacijoje – 20 žmonių. O LŽB? Nei vieno! Reikalas tas, kad LŽB yra juridinių asmenų asociacija. LŽB vienija teritorines Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Ukmergės ir kitų miestų bendruomenes ir nacionalinio masto žydų organizacijas – pvz., Žydų studentų sąjungą, Žydų medikų sąjungą, Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungą (štai jums tikrosios Holokausto aukos, o ne Bairako „mirusios sielos“), Lietuvos sporto klubą Makabi, ansamblį Fajerlech, pusamžių žmonių klubą „Gešer“, moterų organizaciją WIZO, Antrojo pasaulinio karo veteranų sąjungą…. Pasakoju iš atminties – bijau ko nepraleist, kad neįsižeistų.
Dabar apie narių skaičius. Vien tik Vilniaus bendruomenėje registruoti 1400 žmonių, dar bent 1000 patenka į LŽB per Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Švenčionių ir kt. bendrijas. Vien socialinę paramą gauna 1312 žmonių. Iš jų Vilniuje – 884. Kodėl pastaruosius skaičius nurodau atskirai? Todėl, kad socialinės paramos negauna visuomeniškai aktyvūs žmonės, bet ją gauna seni ir skurstantys, kurie į bendriją vienijančias visuomenines ar teritorines organizacijas net neįstojo. Jei baziniu skaičiumi laikysime paskutiniame gyventojų surašyme nurodytą 4007 žydų Lietuvoje skaičių, tai LŽB vienija apie 60 proc. žydų tautybės žmonių, gyvenančių Lietuvoje. Jei imsime 5000, kuriuos laisvalaikiu kitaip surašė ir suskaičiavo Vinokuras, tai bus apie 50 proc. Net jei žydų tikrai būtų 10 000, kiek jis buvo suskaičiavęs ankstesniu mėginimu, vis tiek aritmetiniai pono Vinokuro argumentai būtų niekam tikę – išeitų 25 proc. Niekaip ne 10, ir ne 15. Drįstu pareikšti, kad tokio masto konsolidacija negali pasigirti jokia kita Lietuvos tautinė bendrija.

Žinoma, yra mūsų šalyje žydų asociacijų, neįeinančių į LŽB. Yra valstybinių įstaigų – Šolom Aleichemo mokykla, Gaono muziejus (jų atstovai, beje yra LŽB taryboje). Yra nežydiškų, tačiau žydų reikalais dirbančių organizacijų – Vilniaus jidiš institutas. Vinokuras, dėl savo neatidumo (ar nesąžiningumo?) vadina jį „Žydų institutu“, nors jidiš – viena žydų kalbų. Išvis, nelabai gerbdamas skaitytojus Vinokuras tekste palieka krūvą netikslumų. Taip, viename savo opusų, laidos „Menora“ rengėjus jis apkaltino priklausomybe nuo Lietuvos žydų asociacijos. Organizacija panašiu pavadinimu Lietuvoje nėra registruota, o laidos „Menora“ autoriai Rinalda Akelytė ir Virgilijus Kunbilius tikrai nėra LŽB, kurią ponas Vinokuras greičiausiai turėjo omeny, nariai. Belieka spėlioti, ar čia susiduriama su pomėgiu manipuliuoti faktais ar tai individualus kūrybinis Arkadijaus Vinokuro stilius.

Pereinant nuo formos prie turinio, neįmanoma nepastebėti, jog Vinokuras, vos tik prabyla apie žydus – teatranda vieną – nuosavybės temą. Jei ne apie žydus – tai apie ką tik nori: apie bučinius, apie savo toleranciją homoseksualų vedyboms… O iš viso vandenyno temų, kurias gali pasiūlyti Lietuvos žydų gyvenimas, jį tejaudina tik vienas
lašelis – nuosavybė. Tuo tarpu, Lietuvos žydų bendruomenės veikloje nuosavybės grąžinimo tema toli gražu nėra svarbiausia, juolab – ne vienintelė. Kas dar surenka senius senjorų klube? Kas organizuoja vasaros stovyklas vaikams? Kas pakvies puikius atlikėjus labdaringam koncertui, kad paremtų talentingą kūrybinį jaunimą? O svarbiausia – ne už kalnų III-asis pasaulinis litvakų kongresas. Vėl suvažiuos į Vilnių žydai-išeiviai iš Lietuvos.

Beje, apie litvakus. Neseniai, tam pačiam Balse.lt, A. Vinokuras pristatė eilinį pretendentą į Lietuvos žydų turtą – tokį rabiną Pfeferį iš Amerikos. Mačiau šį rabiną du kartus. Kartą bendruomenėje, o kitą – „Menoroje“. Taigi, Vinokuras rašo, jog ponas Pfeferis vadovauja dviems litvakų organizacijoms Amerikoje. Ką gi – įmanoma. JAV – demokratinė šalis ir ten įregistruoti asociaciją gal dar lengviau, nei pas mus. Nors ir pas mus nesunku – tereikia trijų entuziastų parašų . Tik viena smulkmena glumina – kodėl vietoj normalaus organizacijos adreso, ponas Pfeferis nurodo pašto dėžutę? Manau, kad tam ir reikia pretenduoti į turtą – kad įsigyti už vandenyno normalų ofisą. O jau ponas Kavaliauskas neatsakys „Vilniaus Sinagogos teismo dekanui“… Arkadijau, kada tu paskutinį Sinagogoj buvai, ką? Nėra vienintelėje išlikusioje Vilniaus sinagogoje Taharot ha-Kodeš jokio „dekano“.

Bet reikalas ne tame, kad Vinokuras eilinį kartą „prašovė“. Svarbiau yra tai, koks jis grakštus ir plastiškas. Vos prieš savaitę iki straipsnio „Balse.lt“, su komplimentais Pfeferiui, autorius, jau kitame internetiniame portale, aršiai sukritikavo kitą amerikiečių rabiną – Andrew Bakerį –kam šis dalyvauja Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje. Paaiškinu skaitytojams- A. Bakeris – gana įtakingas pačios įtakingiausios JAV žydų organizacijos – Amerikos žydų komiteto (AJC) – veikėjas.

Lietuvoje ponas Bakeris žinomas pirmiausia, kaip Tarptautinės Komisijos Nacių ir Sovietinio Okupacinių Režimų Nusikaltimams Lietuvoje Įvertinti, kuriai vadovauja Emanuelis Zingeris, narys.

Ponas Zingeris pakvietė poną Bakerį į šią komisiją būtent, kaip AJC atstovą. Ši aplinkybė pono Vinokuro, berods, neglumina. O štai to paties asmens dalyvavimas Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje – erzina iki absurdo. „ Ar tai nėra kišimasis į svetimos šalies vidaus reikalus?“ – sovietinio propagandisto stiliumi teiraujasi Vinokuras. Nuo kada Holokaustas ir komunistinė okupacija yra kieno nors „vidaus reikalas“ – maestro nepaaiškina. O juk ir komisija ir fondas – kiekvienas savaip, tuo ir užsiima, kad šalina minėtų nusikaltimų žmoniškumui padarinius.

Jau buvo nutaręs, kad Vinokuras, kaip tai būdinga kairuoliškų pažiūrų žmonėms – prisiekęs antiamerikanistas. Tačiau čia pasirodė ponas ramias Pfeferis ir paaiškėjo, jog misteris Arkadas (sceniniais Arkadijaus Vinokuro pseudonimas) todėl ir misteris, kad visiškai neprieštaraus šio amerikiečio dalyvavimui kol kas virtualaus žydų nuosavybės pyrago dalybose. Tokie štai dvigubi standartai. Ir vėl tenka spėlioti: kai tas pats autorius, per trumpą laiką, tai piktinasi amerikietišku „kišimųsi“,tai jį sveikina – čia praregėjimas ir tikėjimasis, jog skaitytojų atmintis bus trumpa? Skirtumas tik toks, kad ponas Bakeris oficialiai dalyvauja Lietuvos juridinio asmens veikloje, o ponas Pfeferis išplaukia paviršiun tik dėl to, kad minimos kažkokios JAV organizacijos…

Ir paskutinis dalykas. Kaip tik tomis dienomis, kai ponai Vinokuras ir Bairakas raudojo dėl sovietmečiu apgintos Alperavičiaus disertacijos (jiems įtikinamai atsakė prof. A. Nikžentaitis), lenkų žurnalistai surado kito teisės daktaro – savo šalies premjero Jaroslavo Kaczynskio disertaciją.

Kaczynskis, kaip ir jo brolis dvynys (Lenkijos prezidentas) Lechas, 1976m., kai gynė šią disertaciją, buvo žinomu disidentu, legendinės antikomunistinės organizacijos KOR (Solidarumo pirmtakės) veiklos dalyviu. Taigi, ten jis nuolat cituoja tuometinius lenkų kompartijos vadus B. Berutą ir V. Gomulką, CK plenumų medžiagą. Tai nei kiek nepakenkė jo reputacijai ir nei kiek nesutrukdė dabar vykdyti Lenkijoje pačią kiečiausią dekomunizacijos politiką. Pagaliau, ne tiems, kas nesimokė jokiuose – nei sovietiniuose, nei kitokiuose universitetuose – Bairakui ir Vinokurui samprotauti apie kitų disertacijas.

Vitalijus Karakorskis, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys

www.balsas.lt

Posted in Polemika | Comments Off

Keista filologija, teisė ir aritmetika arba kam reikia sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę? 2007.07.12

Jan 27th, 2008 by

Vitalijus Karakorskis

Susidomėjęs perskaičiau Tomo Čyvo straipsnius „Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva?“ (I) ir (II), o taip pat su jais susijusį A. Nikžentaičio interviu bei A. Vinokuro atsakymą. Manau, jog Tomas Čyvas iš esmės teisingai parodė procesų, vykstančių aplink Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB) esmę. Įdomiausia tai, kad internautai-komentatoriai antisemitai apšaukė jį žydu, o prorusiška publika išvadino antisemitu. Tiesa, T. Čyvo straipsniuose nušviestas tik fragmentas tos plačios panoramos, kuri matyti gilinantis į mėginimus priversti Lietuvos žydus paklusti pavojingai mūsų šaliai įtakai. Būtų gerai, jei autorius nepaliktų šios temos.

Beje, svarbu pažymėti, jog nedraugiškos Lietuvai jėgos mėgina manipuliuoti ne tik žydais. Praeitais metais atakos objektu tapo Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenė, o dabar panašūs procesai vyksta gruzinų diasporoje. Žodžiu, tie, kas 1989-1991 m. pralaimėjo mūšį dėl etninių mažumų, atrodo, bus padarę išvadas ir apie jų revanšo siekius mes dar ne kartą išgirsime. Juk jau žinome apie mėginimus kurti posovietinės erdvės diasporų centrus – azerbaidžaniečių, ukrainiečių, moldavų… – ne Baku, Kijeve ar Kišiniove, o „kažkodėl“ Maskvoje.

Grįžkime prie žydų temos. Visiškai kitaip nei aš, T. Čyvo straipsnius perskaitė Arkadijus Vinokuras. Jam „kažkodėl“ pasirodė, jog straipsniai skirti «Kauno žydų  religinės bendruomenės  reikalų tvarkytojo (gabajaus) Maušo Bairako asmeniui juodinti, šmeižti». Tiesa, čia pat A. Vinokuras ryžtingai pareiškia: «Nesiruošiu ginti pono M. Bairako». Tenka užjausti skaitytoją, kuris šia deklaracija patikėjo. Tulžingo atkirčio T. Čyvui autorius pusę straipsnio skiria kaip tik Maušos Bairako ir jo švento reikalo apologetikai. Juokingiausia, kad gina pagrinde… nuo paties Bairako. Ne T. Čyvas, o M. Bairakas televizijos laidoje pareiškė, jog S. Alperavičiaus disertacijos ieškos Maskvoje. Tai M. Bairakas, o ne kas nors kitas komentavo spaudoje konfliktą taro Š. Marčiulionio ir Š. Kalmanovičiaus. Pagaliau pats M. Bairakas pareiškė T. Čyvui, jog Š. Kalmanovičius yra jo – Maušos Bairako – pagrindinis finansinis rėmėjas. Beje, A. Vinokuras „kažkodėl“ apeina pagrindinę T. Čyvo straipsnių temą – Š. Kalmanovičiaus vaidmenį. Aš gi prie jos dar sugrįšiu.

Argumentus globotiniui apginti A. Vinokuras pateikia labai įvairius. Pavyzdžiui, argumentas filologinis: «Kolega žurnalistas juokiasi iš pono M. Bairako pareigybės bendruomenėje pavadinimo: „reikalų tvarkytojas“. Išties pavadinimas turėtų būti – gabajus. Bet nei vienas krikščionis, su kuriuo bendrauja ponas M. Bairakas, neturi žalio supratimo, kas tai yra». Pirmiausia, jei jau manyti, kad žydai privalo rūpintis krikščionių komfortu, tai „gabajus“ verčiasi kaip „seniūnas“, o joks ne „reikalų tvarkytojas“ Antra, jei jau sekti A. Vinokuro logika, žydams turbūt skubiai tektų pervadinti sinagogas bažnyčiomis, o rabinus – kunigais arba bent jau mokytojais (mat toks yra pažodinis vertimas). Trečia, neaišku, iš kur A. Vinokuro sieloje radosi tiek kilnumo rūpintis krikščionimis? Vos prieš metus jis apkaltino krikščionybę baisiomis nuodėmėmis: «Noriu teigti, kad veidmainystės šaknų reikia ieškoti ne penkiasdešimties metų komunistų kaip to biblinio žydo ujamo lietuvio, sudarkytoje psichikoje, bet pačioje krikščionybėje». Arba: «Kad Europa tuos pačius penkiasdešimt metų mus visiškai ignoravo, tik patvirtina mano teiginį, jog veidmainystė nėra komunizmo ar fašizmo prerogatyva. Jeigu veidmainystė, Bažnyčios dėka, nebūtu įprasminta krikščionybėje, gal Europos kultūra būtų išvengusi tų abiejų katastrofų». Arba apie Lietuvos katalikų bažnyčią ponas rašo: «Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją». (Lietuvos žydų bendruomenė jau anksčiau viešai pasmerkė A. Vinokuro išpuolius prieš krikščionių religiją ir Katalikų bažnyčią).

Kitas A. Vinokuro sugalvotas argumentas M. Bairakui ginti – juridinis: «Jis buvo įkalintas sovietų laikais už „Spekuliaciją valiutos vertybėmis stambiu mastu“. Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija». Deja, vėl privalau skubiai nuliūdinti A. Vinokuru patikėjusį skaitytoją! Reikalas ne tik tame, kad „Bairako byloje“ tyrinėtojas rastų ir „dokumentų klastojimą“, ir „stambaus masto vertybių, turto ir piniginių lėšų grobstymą“, ir „pagrobto realizavimą“, o galiausiai ir „kyšio siūlymą tardytojui“. Gi apie garbingą „valiutą“ teužsimenama tik A. Vinokuro straipsnyje. (Nors kas ten žino, gal LTSR BK straipsniuose, pritaikytuose M. Bairakui – 87 str. 1d; 87 str. 2d.; 18 str. 6d; 95 str.; 181 str. 1d.; 228 str. 2d.; 42 str.; – kurių pakako 15 (!) metų, tuometiniam maksimumui kalėjimo – yra ir valiuta, nesu toks didelis baudžiamojo kodekso – juolab sovietinio – ekspertas.

Įdomūs ir kiti aspektai. Pirma, valiutiniai spekuliantai sovietiniais laikais bus persekiojami ne tik milicijos, bet ir KGB. Interesas paprastas – juk valiutos perpardavėjai neišvengiamai kontaktuodavo su užsieniečiais, kas anuomet nebuvo labai paplitę. Apie tai, kaip „valiutininkus zonoje verbuodavo kgbistai“, nepatingėjo parašyti vienas T. Čyvo publikaciją komentavęs internautas. Tačiau ne tik valiutininkai buvo verbuojami. Vienas didžiausių pasaulyje KGB taktikos ekspertų, Olegas Gordijevskis (neseniai apdovanotas Anglijos karalienės ordinu), rašo: „KGB verbuoja savo agentus kalėjimuose ir lageriuose nuo 4-ojo dešimtmečio.“ Kaip tokiais atvejais sakoma – kas galėtų paneigti?…

Žinomi net tokie atvejai, kai KGB siūlydavo nusikaltėliams ne žydams tapti tokiais mainais į galimybę būti anksčiau paleistiems ir išvykti į Vakarus. Tegul ten esą vykdo savo „antivisuomeninę veiklą“. Ką jau kalbėti apie žydus, vykusius į Izraelį. Daugybei jų buvo siūloma pasidarbuoti „Socialistinės tėvynės labui“. Kai kurie ir sutikdavo. Ryškiausias kaip tik Š. Kalmanovičiaus pavyzdys. Kaip jau pažymėjome, užsipuldamas T. Čyvą ir gindamas M. Bairaką, A. Vinokuras net neatkreipė dėmesio, jog būtent Kalmanovičiaus tema jam neįtikusiuose straipsniuose yra centrinė. Apie ją ir kalbėta kur kas daugiau nei apie poną Maušą. Stipriai įtariu, jog apie Šabtajų fon Kalmanovičių A. Vinokuras tyli neatsitiktinai. Mat tektų tuomet paaiškinti skaitytojui ir tai, kaip jis – „kovotojas prieš komunizmą“ (ši tema verta atskiros analizės) sugebėjo atsidurti dokumentų klastotojo ir kyšio davėjo Bairako bei KGB ir GRU šnipo Š. Kalamanovičiaus kompanijoje? Pastarasis, beje, jei tikėsim jo paties žodžiais, šiandien yra – nei daug nei mažai – Rusijos prezidento Putino patarėjas „Pabaltijo klausimais“. Ar ne jis neseniai patarė pradėti antiestišką kampaniją? Tai, kad A. Vinokuras neatsitiktinis žmogus šioje „chebroje“, liudija ir faktas, jog dar vasario mėnesį (toli iki T. Čyvo publikacijų) jis gynė M. Bairako interesus diskusijoje apie žydų nuosavybės restitucijos klausimą Roemerio universitete. Įdomu, kad vyriausybės poziciją ten atstovavo Vilius Kavaliauskas. Tas pats, kuris pripažino neapsiėjęs be „tarnybinio bendradarbiavimo“ su KGB, kas, mano supratim
u, reiškia kur kas didesnio masto kolaboravimą nei kokio įbauginto ir palaužto skundikėlio veikla. Kaip manote, ar didiesiems „kovotojams su komunistine praeitimi“ M. Bairakui ir A. Vinokurui kilo noras protestuoti prieš Kavaliausko dalyvavimą minėtoje diskusijoje ir žydų nuosavybės restitucijos procesuose?…

Deja, ne teisingumo ieško Bairako-Vinokuro-Kalmanovičiaus aljansas, kuriame atakuoti LŽB yra pavesta M. Bairakui, finansuoti šią operaciją – Š. Kalmanovičiui, o ideologiškai apiforminti – A. Vinokurui. Tik štai daro tai Arkadijus labai jau apgailėtinai ir nevykusiai. Dar kartą jį pacituosiu: «Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija“. Viskas būtų gerai. Aš taip pat už tai, jog sovietinių laikų žmonių verslumas (tik ne dokumentų padirbinėjimas ir kyšių siūlymas) būtų amnestuotas. Tik viena bėda – dokumento pavadinimu „Europos žmogaus teisių deklaracija“ nėra apskritai.

A. Vinokuras išvis kiek laisvokai elgiasi su faktais. Prieš du metus jis teigė, kad žydų turto restitucijos vertė – 2 milijardai litų, prieš metus – kad milijardas. Dabar rašo, jog „už kampo“ laukia 170 milijonų litų. Gali nurimti, Arkadijau, niekas tavęs už kampo nelaukia. Nors… dėl to turbūt ir nerimsti. Yra principinė LŽB restitucijos komisijos nuostata – jokių piniginių išmokų. Visas grąžinimas turi vykti natūra. Kad nebūtų kai kurių „iš už kampo“ iššokusių veikėjų ištampyta tai, kas kurta ne vieną amžių. Būtent todėl kartu vykdant ir „globalią“ užduotį ir puolama LŽB, ką subtiliai atskleidė T. Čyvas.

Ataka vykdoma šitaip. Praeitą rudenį A. Vinokuras skelbia: «Čia kreipiuosi į savo kolegas Lietuvos žurnalistus, norėdamas juos informuoti apie populiariai vadinamą Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) faktinę padėtį Lietuvoje. Visų pirma apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams: LŽB niekada neatstovavo, neatstovauja ir neatstovaus visiems Lietuvos žydams. Nes jos nariai – apie vieną tūkstantį sudaro tik apie 10 procentų Lietuvos žydų kilmės lietuvių». Pirmiausia, kodėl «populiariai vadinama»? Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) – oficialus organizacijos pavadinimas, taip ji registruota Juridinių asmenų registre. Dabar «apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams». Kas sukūrė mitą? Sukūrė pats A. Vinokuras – ne kitaip – tam, kad galėtų jį „triuškinti“. LŽB įstatuose sakoma: «1.1. Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama LŽB) yra ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms, ginantis ir tenkinantis jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą šių įstatų ribose». Kur čia žodis «visiems»? «Atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms» – žinoma, kad ne Latvijos, ne Australijos, ne Švedijos ir ne Kanados žydams ar jų organizacijoms atstovauja.  LŽB – organizacija Lietuvos žydams. Galima pakalbėti ir apie skaičius. Jei akimirką patikėtume A. Vinokuru, tai reiktų manyti, jog Lietuvoje, ką tik minėtos (2006 m. lapkričio) publikacijos metu gyvena „apie“ 10 000 žydų, iš kurių tik 10 procentų – apie 1 000 priklauso LŽB. Bet juk fokusas tame, kad A. Vinokuras pats savimi netiki. Šių metų birželį jis pareiškia skaitytojams, kad «Tikrovėje LŽB atstovauja tik 15–20 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių. Lietuvoje jų yra apie 5 000». Kas nutiko Lietuvoje nuo praeitų metų lapkričio? Naujas Holokaustas, nužudęs pusę žydų tautybės piliečių? O gal LŽB mobilizavo A. Vinokuro dar „nenužudytų“ žydų, kad dabar atstovauja nebe 10, o jau 15-20 procentų žydų? Beje – 15 ar 20 procentų, pone Vinokurai? 5 procentai ne tokia jau ir smulkmena. Juk tai net pusė iš tų jų anksčiau paminėtų (kai melavote) – 10-ies procentų. Bent jau atsiprašytumėte „kolegų žurnalistų“ už klaidinimą. Juk šį melą apie „10 proc. LŽB žydų“ skrupulingai atkartojo laidos „Savaitė“ ir skandalingo siužeto su M. Bairaku autorė. Beje, dera prisiminti ir ne mistinį, o tikrąjį Holokaustą. Mauša Bairakas išdrįso pasakyti Tomui Čyvui, jog jo religinė bendruomenė Kaune atstovauja visas Holokausto aukas. Taigi – visi krematoriumuose sudeginti žydai – jo organizacijos nariai. A. Vinokuro šis šventvagiškas išsišokimas nei kiek nesuglumino.

Realybė tokia, kad Maušos Bairako organizacijoje – 20 žmonių. O LŽB? Nei vieno! Reikalas tas, kad LŽB yra juridinių asmenų asociacija. LŽB vienija teritorines Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Ukmergės ir kitų miestų bendruomenes ir nacionalinio masto žydų organizacijas – pvz., Žydų studentų sąjungą, Žydų medikų sąjungą, Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungą (štai jums tikrosios Holokausto aukos, o ne Bairako „mirusios sielos“), Lietuvos sporto klubą Makabi, ansamblį Fajerlech, pusamžių žmonių klubą „Gešer“, moterų organizaciją WIZO, Antrojo pasaulinio karo veteranų sąjungą…. Pasakoju iš atminties – bijau ko nepraleist, kad neįsižeistų.
Dabar apie narių skaičius. Vien tik Vilniaus bendruomenėje registruoti 1400 žmonių, dar bent 1000 patenka į LŽB per Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Švenčionių ir kt. bendrijas. Vien socialinę paramą gauna 1312 žmonių. Iš jų Vilniuje – 884. Kodėl pastaruosius skaičius nurodau atskirai? Todėl, kad socialinės paramos negauna visuomeniškai aktyvūs žmonės, bet ją gauna seni ir skurstantys, kurie į bendriją vienijančias visuomenines ar teritorines organizacijas net neįstojo. Jei baziniu skaičiumi laikysime paskutiniame gyventojų surašyme nurodytą 4007 žydų Lietuvoje skaičių, tai LŽB vienija apie 60 proc. žydų tautybės žmonių, gyvenančių Lietuvoje. Jei imsime 5000, kuriuos laisvalaikiu kitaip surašė ir suskaičiavo Vinokuras, tai bus apie 50 proc. Net jei žydų tikrai būtų 10 000, kiek jis buvo suskaičiavęs ankstesniu mėginimu, vis tiek aritmetiniai pono Vinokuro argumentai būtų niekam tikę – išeitų 25 proc. Niekaip ne 10, ir ne 15. Drįstu pareikšti, kad tokio masto konsolidacija negali pasigirti jokia kita Lietuvos tautinė bendrija.

Žinoma, yra mūsų šalyje žydų asociacijų, neįeinančių į LŽB. Yra valstybinių įstaigų – Šolom Aleichemo mokykla, Gaono muziejus (jų atstovai, beje yra LŽB taryboje). Yra nežydiškų, tačiau žydų reikalais dirbančių organizacijų – Vilniaus jidiš institutas. Vinokuras, dėl savo neatidumo (ar nesąžiningumo?) vadina jį „Žydų institutu“, nors jidiš – viena žydų kalbų. Išvis, nelabai gerbdamas skaitytojus Vinokuras tekste palieka krūvą netikslumų. Taip, viename savo opusų, laidos „Menora“ rengėjus jis apkaltino priklausomybe nuo Lietuvos žydų asociacijos.  Organizacija panašiu pavadinimu Lietuvoje nėra registruota, o laidos „Menora“ autoriai Rinalda Akelytė ir Virgilijus Kunbilius tikrai nėra LŽB, kurią ponas Vinokuras greičiausiai turėjo omeny, nariai. Belieka spėlioti, ar čia susiduriama su pomėgiu manipuliuoti faktais ar tai individualus kūrybinis Arkadijaus Vinokuro stilius.

Pereinant nuo formos prie turinio, neįmanoma nepastebėti, jog Vinokuras, vos tik prabyla apie žydus – teatranda vieną – nuosavybės temą. Jei ne apie žydus – tai apie ką tik nori: apie bučinius, apie savo toleranciją homoseksualų vedyboms… O iš viso vandenyno temų, kurias gali pasiūlyti Lietuvos žydų gyvenimas, j
į tejaudina tik vienas lašelis – nuosavybė. Tuo tarpu, Lietuvos žydų bendruomenės veikloje nuosavybės grąžinimo tema toli gražu nėra svarbiausia, juolab – ne vienintelė. Kas dar surenka senius senjorų klube? Kas organizuoja vasaros stovyklas vaikams? Kas pakvies puikius atlikėjus labdaringam koncertui, kad paremtų talentingą kūrybinį jaunimą? O svarbiausia – ne už kalnų III-asis pasaulinis litvakų kongresas. Vėl suvažiuos į Vilnių žydai-išeiviai iš Lietuvos.

Beje, apie litvakus. Neseniai, tam pačiam Balse.lt, A. Vinokuras pristatė eilinį pretendentą į Lietuvos žydų turtą – tokį rabiną Pfeferį iš Amerikos. Mačiau šį rabiną du kartus. Kartą bendruomenėje, o kitą – „Menoroje“. Taigi, Vinokuras rašo, jog ponas Pfeferis vadovauja dviems litvakų organizacijoms Amerikoje. Ką gi – įmanoma. JAV – demokratinė šalis ir ten įregistruoti asociaciją gal dar lengviau, nei pas mus. Nors ir pas mus nesunku – tereikia trijų entuziastų parašų . Tik viena smulkmena glumina – kodėl vietoj normalaus organizacijos adreso, ponas Pfeferis nurodo pašto dėžutę? Manau, kad tam ir reikia pretenduoti į turtą – kad įsigyti už vandenyno normalų ofisą. O jau ponas Kavaliauskas neatsakys „Vilniaus Sinagogos  teismo dekanui“… Arkadijau, kada tu paskutinį Sinagogoj buvai, ką? Nėra vienintelėje išlikusioje Vilniaus sinagogoje Taharot ha-Kodeš jokio „dekano“.

Bet reikalas ne tame, kad Vinokuras eilinį kartą „prašovė“. Svarbiau yra tai, koks jis grakštus ir plastiškas. Vos prieš savaitę iki straipsnio „Balse.lt“, su komplimentais Pfeferiui, autorius, jau kitame internetiniame portale, aršiai sukritikavo kitą amerikiečių rabiną – Andrew Bakerį –kam šis dalyvauja Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje. Paaiškinu skaitytojams- A. Bakeris – gana įtakingas pačios įtakingiausios JAV žydų organizacijos – Amerikos žydų komiteto (AJC) –  veikėjas.

Lietuvoje ponas Bakeris žinomas pirmiausia, kaip Tarptautinės Komisijos Nacių ir Sovietinio Okupacinių Režimų Nusikaltimams Lietuvoje Įvertinti, kuriai vadovauja Emanuelis Zingeris, narys.

Ponas Zingeris pakvietė poną Bakerį į šią komisiją būtent, kaip AJC atstovą. Ši aplinkybė pono Vinokuro, berods, neglumina. O štai to paties asmens dalyvavimas Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje – erzina iki absurdo.  „ Ar tai nėra kišimasis į svetimos šalies vidaus reikalus?“ –  sovietinio propagandisto stiliumi teiraujasi Vinokuras. Nuo kada Holokaustas ir komunistinė okupacija yra kieno nors „vidaus reikalas“ – maestro nepaaiškina. O juk ir komisija ir fondas – kiekvienas savaip, tuo ir užsiima, kad šalina minėtų nusikaltimų žmoniškumui padarinius.

Jau buvo nutaręs, kad Vinokuras, kaip tai būdinga kairuoliškų pažiūrų žmonėms – prisiekęs antiamerikanistas. Tačiau čia pasirodė ponas ramias Pfeferis ir paaiškėjo, jog misteris Arkadas (sceniniais Arkadijaus Vinokuro pseudonimas) todėl ir misteris, kad visiškai neprieštaraus šio amerikiečio dalyvavimui kol kas virtualaus žydų nuosavybės pyrago dalybose. Tokie štai dvigubi standartai. Ir vėl tenka spėlioti: kai tas pats autorius, per trumpą laiką, tai piktinasi amerikietišku „kišimųsi“,tai jį sveikina – čia praregėjimas ir tikėjimasis, jog skaitytojų atmintis bus trumpa? Skirtumas tik toks, kad ponas Bakeris oficialiai dalyvauja Lietuvos juridinio asmens veikloje, o ponas Pfeferis išplaukia paviršiun tik dėl to, kad minimos kažkokios JAV organizacijos…

Ir paskutinis dalykas. Kaip tik tomis dienomis, kai ponai Vinokuras ir Bairakas raudojo dėl sovietmečiu apgintos Alperavičiaus disertacijos (jiems įtikinamai atsakė prof. A. Nikžentaitis), lenkų žurnalistai surado kito teisės daktaro – savo šalies premjero Jaroslavo Kaczynskio disertaciją.

Kaczynskis, kaip ir jo brolis dvynys (Lenkijos prezidentas) Lechas, 1976m., kai gynė šią disertaciją, buvo žinomu disidentu, legendinės antikomunistinės organizacijos KOR (Solidarumo pirmtakės) veiklos dalyviu. Taigi, ten jis nuolat cituoja tuometinius lenkų kompartijos vadus B. Berutą ir V. Gomulką, CK plenumų medžiagą. Tai nei kiek nepakenkė jo reputacijai ir nei kiek nesutrukdė dabar vykdyti Lenkijoje pačią kiečiausią dekomunizacijos politiką. Pagaliau, ne tiems, kas nesimokė jokiuose – nei sovietiniuose, nei kitokiuose universitetuose – Bairakui ir Vinokurui samprotauti apie kitų disertacijas.

Vitalijus Karakorskis, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys

Šaltinis: Balsas.lt

Posted in Balsas, Polemika | Comments Off

Rugpjūčio 3-ioji: nuolankumo kaina 2007 08 02

Jan 27th, 2008 by

Tomas Čyvas, Aras Lukšas

Prieš 67-erius metus 1940 metų rugpjūčio 3 dieną Lietuva palaidojo paskutines nepriklausomybės viltis. Tokia buvo mūsų politikų baimės, išdavysčių ir net paprasčiausio kvailumo kaina

„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“, – šie jau sovietų okupuotos, bet dar galutinai neprarytos Lietuvos laikinojo prezidento žodžiai palaidojo paskutines viltis, kad šaliai pavyks išsaugoti bent jau nepriklausomybės iliuziją. 1940 metų liepos 30 dieną traukiniu iš Kauno į Maskvą išvažiavo kompanija, vežusi SSRS Aukščiausiajai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Net ir šiandien, Lietuvai skaičiuojant aštuonioliktus atkurtos nepriklausomybės metus, 1940 metų rugpjūčio 3-iosios šešėlis tebetemdo mūsų gyvenimą. Būtent šiuo „savanorišku prašymu“ iki šiol remiasi Rusija, atkakliai atsisakanti kalbėti apie Lietuvos okupaciją ir jos padarytą žalą. Būtent todėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiomis dienomis leidžia sau ciniškai pavadinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis „Pabaltijo karine apygarda“. O dviem „Stalino saulės“ prašytojams – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai Vilniuje iki šiol stovi paminklai. Pasak sovietinio poeto, tai buvo „liaudies pergalės diena“. Kaipgi ji išaušo? Kaip anuomet gimė šis nelemtas „prašymas“ ir kas tikrieji jo autoriai?
Aritmetikos nereikėjo
Oficialiai sprendimą prašytis į SSRS glėbį priėmė 1940-ųjų liepos 21-ąją susirinkęs vadinamasis Liaudies Seimas. Reikia pastebėti, kad „Seimas“ išties buvo „išrinktas“ labai greitai. Po naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją sovietų pateikto ultimatumo, kurį priėmęs prezidentas Antanas Smetona kartu su krašto apsaugos ministru pabėgo į Vokietiją, į Lietuvą plūstelėjo ir sovietinė kariuomenė, ir politiniai instruktoriai. Pastariesiems vadovavęs SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas kaipmat privertė prezidento pareigas einantį ministrą pirmininką Antaną Merkį perduoti valdžią Justui Paleckiui. Šis birželio 17-ąją sudarė naują vyriausybę, klusniai vykdžiusią visus Maskvos nurodymus. Liepos 14 dieną buvo paskelbti rinkimai į vadinamąjį Liaudies Seimą. Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė kai kurių naivių inteligentų viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia šiek tiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs „priešvalstybinių partijų“ – tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, Šaulių ir vadovybės likvidavimo planą, tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A.Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo „išrinkti“ visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduota daugiau balsų, nei buvo rinkėjų. Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kurioje Lietuva prašo ją priimti į SSRS sudėtį „sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Čia ir buvo išrinkti dvidešimt delegatų, turėjusių pristatyti Kremliaus šeimininkams „tautos prašymą“.
Nepasigailėjo ir perbėgėlių
Reikia pastebėti, kad šią misiją kai kurie „delegatai“ vykdė su milžinišku entuziazmu. „Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausio dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimo. Mes atvesime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“, – iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis „liaudies poetas“ Liudas Gira. Iš tiesų vos patenkinus Lietuvos „prašymą“ prasidėjo galutinė šalies sovietizacija, kurią lydėjo represijos. Pirmiausia buvo smogta Lietuvos kariuomenei: ginklu nepasipriešinusi okupantams, vėliau ji buvo likviduota neiššovusi nė šūvio. Jau rugpjūčio 14-ąją SSRS komunistų partijos Centro komiteto politinis biuras priėmė slaptą nutarimą „Dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR armijų pertvarkymo“. Lietuvos kariuomenės pagrindu buvo įkurtas teritorinis korpusas, kuriame įvestas karinio komisaro institutas. Korpuso vadas, buvusios Lietuvos kariuomenės generolas Vincas Vitkauskas buvo priverstas pats dalyvauti kariuomenės likvidavimo komisijoje. O jau 1941 metų gegužę pradėti naikinti buvę Lietuvos karininkai. Sovietai nepasigailėjo net tų, kurie sulaužė Lietuvai duotą priesaiką. Tuo pat metu mėginta sunaikinti ir Lietuvos diplomatinį korpusą. Dar 1940-ųjų liepos mėnesį prosovietinės vyriausybės užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas Romoje, Vatikane, Berne, Paryžiuje ir Stokholme veikusioms atstovybėms, tačiau dauguma diplomatų tokiam nurodymui paklusti atsisakė. Liepos 21 dieną Liaudies Seimui nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Keršydami sovietinės Lietuvos vadovai uždraudė nepaklusniems diplomatams atvykti į Lietuvą, konfiskavo jų turtą. Daugumą diplomatinių atstovybių sovietams pavyko perimti, nes kai kurios šalys pripažino Lietuvos aneksiją, tačiau 1940 metų rugsėjo 19-25 dienomis susirinkę Romoje diplomatai konstatavo, kad tebeveikia Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, prie Šventojo Sosto, Buenos Airėse, Berne ir Londone. Tęsė darbą ir šiose šalyse likę konsulatai. JAV ir Vatikane Lietuvos atstovybės išliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Taigi diplomatinis korpusas liko vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, pasipriešinusi sovietinei okupacijai ir aneksijai. Nei šalies politikams, nei kariuomenės vadams, nei inteligentams, nei visai visuomenei tam nepakako pilietiškumo ir drąsos. Taip praėjus šiek tiek mažiau nei metams nuo Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, kurio slaptaisiais protokolais nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos Šalys, nuolankiai leidosi užnerti kilpą ant kaklo. Dažnai teigiama, kad nesipriešinimas buvo vienintelis būdas Lietuvoje išsaugoti lietuvius. Tačiau tuo pačiu Molotovo-Ribbentropo paktu dvi diktatūros pasidalijo ir kitas šalis. Praėjus vos porai mėnesių nuo pakto pasirašymo, Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, kuri pagal slaptuosius protokolus turėjo atitekti Maskvai. Tačiau tuomet ketvirtis milijono suomių sugebėjo pasipriešinti milijoninės sovietų armijos puolimui. Suomių pergalę, be abejo, lėmė ir geresnė nei Lietuvos kariuomenės ginkluotė bei tinkama taktika. Tačiau svarbiau buvo tai, kad Suomijos politikai, karo vadai ir visa visuomenė neleido sau nė pagalvoti, jog galima nesipriešinti agresijai. Taigi, kai sovietiniai diplomatai rezgė ultimatumų Baltijos valstybėms planus, o raudonosios armijos tankai šildė variklius žygiui į mūsų šalį, Helsinkis ir Maskva 1940-ųjų kovo 12 dieną pasirašė taikos sutartį. Po šio karo Suomija neteko dešimtadalio teritorijos ir apie 27 tūkst. vyrų, bet išlaikė valstybingumą. Mūsų nuolankumo kaina buvo nepalyginamai didesnė.
Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Svarbiausios datos:
1939-08-23 po SSRS ir Vokietijos slaptų dalybų Lietuva atitenka sovietams.
1939-10-10 SSRS grąžina
Lietuvai dalį lenkų okupuoto Vilniaus krašto.
1940-06-14 Lietuvos vyriausybė nutaria nesipriešinti sovietų kariuomenei.
1940-06-17 sudaroma sovietams palanki naujoji Lietuvos vyriausybė.
1940-07-06 priimamas rinkimų į vadinamąjį Liaudies Seimą įstatymas.
1940-07-14 rinkimuose dalyvauja tik Darbo sąjungos kandidatai.
1940-07 21-23 d. Liaudies Seimas priima stojimo į SSRS deklaraciją.
1940-07-30 Liaudies Seimo išrinkta delegacija išvyksta į Maskvą.
1940-08-03 Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Lietuva inkorporuojama į SSRS.

Žurnalas „Veidas“

Posted in Veidas | Comments Off

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos